Tyra Bhakti

Pagal Šrilą Bhaktivinodą Thakurą

Dainya (nuolankumas), kuris dovanoja ānanda (palaimą), pasirodo per nuoseklų šuddha bhakti vystymąsi.

Dainya yra Vaišnavų papuošalas. Vaišnavizmas, stokojantis nuolankumo, yra tiesiog apsimestinis Vaišnavizmas. Iš tikrųjų bhaktos nuolankumas didėja kartu su jo bhakti progresu, su palaimos augimu. Dauguma žmonių šiame pasaulyje nusiteikę prieš Bhagavāną ir pasinėrę į neleistiną veiklą, tuo tarpu bhaktai, atsidavę Bhagavanui, yra visiškai tyri. Nepaisant to, bhaktai laiko save neturinčiais bhakti ir ypatingai apgailėtinais, nors iš tiesų jie yra visų gerų savybių buveinė ir patys puikiausi iš visų. Toks nuolankumas yra vienos iš nepaprastųjų bhaktos bhavų pavyzdys ir taip pat ānandos, palaimos teikėjas.

Bhaktos nuolankumas nėra veidmainystė – tai yra jo širdies emocijų protrūkis.

Matydami perdėtą atsidavusiųjų nuolankumą ir abejodami, ar jis nuoširdus, kai kurie žmonės gali pasakyti – „O, tai tik apsimetimas“. Tačiau, taip manyti būtų didžiulė klaida. Šrimad Gauračandra, būdamas abhimanoje, arba atlikdamas Krišnos tarno vaidmenį, laikė Save žemesniu už žolės stiebelį. Apkabinęs atsidavusius, Jis verkdavo ir maldaudavo krišna-bhakti: „Aš esu labai apgailėtinas ir menkas. Prašau dovanoti Man savo malonę.“ Kai Jis kalbėdavo šią kākuti, primygtinį prašymą, netgi visiškai akmeninės širdys ištirpdavo, ir ašarų upeliai ištrykšdavo iš akių, kurios paprastai būdavo šaltos it geležis.

Jei žmogus pamatys tokį reginį savo paties akimis, jis nebelaikys Vaišnavo nuolankumo veidmainyste. Tuomet, jis įstengs pastebėti giliausias atsidavusiojo bhavas, kurios kyla iš jo širdies kaip intensyvus bhakti proveržis.

Nuolankumas, kurio mokė Mahaprabhu.

Šriman Mahaprabhu užliejo visą pasaulį Savo premos potvyniu. Jis paskandino šimtų ir tūkstančių nedorėlių širdis, panašias į dykumas. Kartais jis juokdavosi, o kartais verkdavo, pasinėręs į premos ekstazę ir nuolat apreikšdavo visas satvika-bhavas; o kartais bhakti protrūkio apimtas Jis sakydavo:

na prema-gandho‘sti darāpi me harau
krandāmi saubhāgya-bharaḿ prakāśitum
vaḿśī-vilāsy-ānana-lokanaḿ vinā
vibharmi yat prāṇa-patańgakān vṛthā

(Č.č. Madhya 2.45)

“Aš neturiu nė pėdsako premos Šri Krišnai. Verkdamas dėl Jo paprasčiausiai parodau, kad esu laimingas. Jei iš tikrųjų turėčiau premos Šri Krišnai, tada nebegalėčiau beprasmiškai pasilikti gyvas nė vieną akimirksnį, jei nematyčiau lotosinio Vamši-vilāsī veido – To, kuris atlieka žaidimus, grodamas Savo vamši (fleita).“

Tai bent! Kokis nuostabus ir nepaprastas nuolankumas, kokia puiki bhava!

Gaura bhaktos, kurie visame pasaulyje yra labiausiai garbinimo nusipelniusios būtybės, parodė nuolankumo viršūnę. Jų sprendimas vilkėti tam tikrus drabužius, jų švelnūs žodžiai nustato aukščiausią idealą ir aukščiausią dainyos mokymą.

Nuolankumas, tolerancija ir kitos tokios savybės yra ŠriNama-sādhanosatlikimo sąlygos.

Patita pavana Šri Gauranga atėjo į šį pasaulį pamokslauti Šri Harināmos ir padovanojo nāmą šio pasaulio žmonėms. Tačiau pirma ir svarbiausia šios nāma-sadhanos, šventojo vardo, kartojimo priemonė yra nuolankumas. Čaitanja Mahaprabhu pasakė Savo paties žodžiais:

tṛṇād api sunīcena, taror iva sahiṣṇunā
amāṇinā mānadena, kīrtanīyaḥ sadā hariḥ

(Šri Šikšaštaka, 3 posmelis)

„Žmogus, kuris laiko save menkesniu už žolytę, kuris pakantesnis už medį ir nelaukia pagarbos sau, o visada pasiruošęs parodyti pagarbą kitiems, gali be vargo nuolat kartoti šventą Viešpaties vardą.“

Žolės stiebelis visada lieka tarsi nulenkta galva, visiškai nepaveiktas sielvarto, nors jį visi trypia kojomis. Taip ir Vaišnavai: jie laiko save menkiausiais iš visų, nors iš tiesų yra patys geriausi. Jų gyvenimas pripildytas nuolankumo, ir jie laiko save vertais būti kiekvieno mindžiojamais.

Medis tarnauja duodamas savo šešėlį kitiems, iškenčia karštį ir lietų. Jis neliūdi netgi tada, kai suteikia šešėlį žmogui, atėjusiam su kirviu jį nukirsti. Taip ir Vaišnavai, kurie yra visiškai pasišventę nāmos kartojimui, apsaugo kitus, o patys iškenčia begales jiems suteikiamų kančių. Jie neatsisako darbuotis kitų gerovei, nepaisydami rūpesčių dėl šių savo pastangų. Jie rodo atitinkamą pagarbą kiekvienam šiame pasaulyje visiškai nesitikėdami sulaukti pagarbos sau. Jie vieninteliai turi adhikārą, hari-nāma-kirtanos kvalifikaciją .

Nuolankumo stoka šiuolaikinėje Vaišnavų bendruomenėje.
Mes esame nesėkmingi, nes daugiau nebematome tokio nuolankumo šių laikų Vaišnavų bendruomenėje. Visi siekia parodyti ir pašlovinti savo paties savybes: „Aš kartoju po vieną lakhą vardų. O, mano elgesys nepriekaištingas. Aš esu didžiai atsidavęs.“ Tokie egoistiški pareiškimai tapo vieninteliu Vaišnavizmo įrodymu šiais laikais. Dabar žmonės nebesiūlo savo dandavatų natūraliai ir nuoširdžiai. Kai du asmenys susitinka, paprastai visą laiką, kuris turėtų būti paskirtas siūlyti dandavatus vienas kitam, jie tiesiog galvoja: „Ar aš pirmas turėčiau atlikti jam dandavatus?“ Ir pagaliau jie vienas kitą pasveikina tiesiog pasakydami: „Dandavat“. Kai maatome tokius nepalankius ženklus, baugu, kad netrukus Kali įtaka paveiks ir Vaišnavų bendruomenę.

Nurodymai kartoti Nāmą visiškai atsisakius veidmainystės.
Kuo gi mes taip didžiuojamės? Nuolat įkliūname į didžiulių iliuzijų spąstus. Kiekvieną akimirką degraduojame; kiekviename žingsnyje mūsų tyko siaubingos negandos. Nepaisant to, liekame išdidūs. Asmenybė, atėjusi į šį pasaulį pamokslauti nāmos, bet nors ir be pertrūkio kartojo harināmą, likusi nepatenkinta, pasakė: „Savo nelaimei, aš visiškai neturiu potraukio nāmai.“ Mes, galvojame priešingai: sukartoję nāmą vos vieną vienintelį kartą, jau esame prie jos labai prisirišę. Dėl to tenka apgailestauti, tad kodėl mes vis dar taip nederamai nusiteikę?

Eikime visi drauge, palikę visokias veidmainystes, padarykime savo gyvenimą prasmingą, patirkime nuolankumą, kuris yra Vaišnavizmo skiriamasis bruožas, paties Gaurangos elgesys ir atsidavusiojo papuošalas.

Vertė Girivala didi iš “The Rays of Harmonist” (5 Numeris, 2001 metų žiemos leidinys)