Tyra Bhakti .lt

Šri Gangamatos Thakurani atėjimo, Gangos upės atsiradimo ir Šrilos Baladevos Vidjabhušanos išėjimo diena

Los Andželas, Kalifornija, liepos 4 diena, 1998 metai,

Tridandisvamio Šri Šrimad Bhaktivedantos Narajanos Maharadžo paskaita

[Gerbiami skaitytojai – priimkite mūsų nuolankius nusilenkimus, visa šlovė Šri Šri Guru ir Gaurangai. Liepos 6 dieną (Amerikos laiku) švenčiama labai palanki Šri Gangamatos Gosvamini atėjimo diena, Gangos upės pasirodymas ir Šrilos Baladevo Vidjabhušanos Prabhu išėjimas. Šią dieną 1998 metais Šrila Narajana Maharadžas kalbėjo apie visų jų šlovę. Tolesnis tekstas yra Šrimati Gangamatos Thakurani pašlovinimas šios paskaitos metu.]

Šrilos Rūpos Gosvamio laikais Bengalijoje, Putiya vietovėje, gyveno karalius ir visa jo šeima. Jis turėjo labai gražią dukterį, vardu Sači-devi, kuri nuo pat vaikystės garbino Šri Šri Radhą ir Krišną. Šiek tiek paaugusi ji nusprendė, kad Šri Krišna yra jos vienintelis mylimasis. Ji pasiryžo: “Netekėsiu už jokio vyro šiame pasaulyje, nes mano mylimasis yra Patsai Viešpats Krišna – Šyamasundara.”

Kai Sači-devi sulaukė atitinkamo amžiaus, jos tėvai ir kiti giminaičiai bandė įkalbėti ją ištekėti. Tačiau ji atsakė jiems visiškai atvirai: “Negaliu ištekėti už jokio paprasto žmogaus. Iš tiesų aš jau esu ištekėjusi. Savo širdyje priėmiau Šri Krišną kaip savo vienintelį mylimąjį. Dabar tenoriu vykti į Vrindavaną ir Jam ten tarnauti.”

Jos tėvams nepavyko jos perkalbėti, ir galiausiai karalius pasiuntė žmogų, kad palydėtų jo dukrą į Vrindavaną. Kaip tik tuo metu šį pasaulį paliko Šrila Rūpa Gosvamis. Šrilos Sanatanos Gosvamio ir Šrilos Dživos Gosvamio taip pat jau nebebuvo šiame pasaulyje, ir net Šrilos Raghunathos dasos Gosvamio nebebuvo.

Šri Govinda-devo Dievybė tais laikais buvo Vrindavane, o ne Džaipure, kaip kad dabar. Govinda-devos šventikas vardu Haridasa Prabhu buvo labai išsilavinęs asmuo Šrilos Rūpos Gosvamio linijoje. Jis nuolatos kartojo Krišnos vardus ir atsiminė Krišną, patirdamas ašta-satvika-bhavas – su tirpstania širdimi ir ašarų pilnomis akimis.

Sači-devi atvykusi pasiteiravo vietinių Vrindavanos gyventojų: “Kas čia labiausiai pažengęs Vaišnavas? Noriu su juo susitikti.” Kažkaip susirado Šrilą Haridasą Prabhu Govinda-devos šventykloje ir išgirdo jo paskaitą. Nuolatos jo klausydamasi ji ėmė juo labai tikėti ir gerbti jį. Priėmė jį kaip savo guru ir po kiek laiko paprašė: “Noriu gauti iniciaciją tik iš tavęs vienintelio, nenoriu turėti jokio kito guru.” Haridasa Prabhu maždaug metus įvairiausiais būdais ją egzaminavo, kol įsitikino, jog ji pakankamai kvalifikuota. Tada davė jai dikša iniciaciją.

Haridasa turėjo daug mokinių, tarp jų buvo viena maždaug penkiasdešimties metų bhaktini. Kadangi Sači-devi tuo metu buvo vos šešiolikos metų amžiaus, Haridasa įdėjo jos rankas į tos vyresniosios bhaktini rankas ir nurodė jai: “Tu esi kaip Sači-devės vyresnioji sesuo ar motina. Turi ja rūpintis ir pasilikti čia, Vrindavane. Be to, noriu, jog ji vaikščiotų rinkdama madhukari (prašytų trupučio prasado iš turinčiųjų šeimas). Nors ji karaliaus duktė, ir jos tėvas atsiuntė tokią daugybę dovanų , įtaisų patogumui ir pinigų, bet norėčiau, kad ji eitų nuo durų iki durų ir prašytų tik po vieną čapatį.”

Sači-devi taip ir padarė ir valgė visiškai nedaug. Priimdavo tik tiek, kad palaikytų gyvybę, o viso kito atsisakydavo. Gyveno kartu su vyresniąja moterimi mažytėje trobelėje Vrindavanoje labai labai paprastai ir asketiškai. Kadangi ji buvo nepaprasto grožio mergina, jos Gurudeva truputį dėl jos nerimavo, bet jis žinojo, kad jei bhakta yra labai doras, Viešpats Šri Krišna jį ar ją būtinai apsaugos.

Palaipsniui Sači-devė sulaukė 25 ar 30 metų amžiaus. Tuo metu, išklausiusi visas savo Gurudevos paskaitas ir laikydama jų įrašus savo širdyje, ji ėmė labai išmaniai kalbėti Šrimad-Bhagavatam temomis, visai kaip jos Gurudeva – taip ir šiomis dienomis Vrindavanoje Savita, Kavita ir kitos bhaktini yra labai prityrusios kalbėtojos. Sači-devė galėjo kuo puikiausiai deklamuoti Šrimad-Bhagavatam posmus, ypač Rasa-pančadyaje (penkis dešimtosios giesmės skyrius aprašančius rasa-lilą), taip pat Brahmara-gitą (apie pakvaišusios Šrimati Radhikos pokalbį su kamane) ir kitas temas. Savo paskaitų metu ji verkdavo, patirdama daugybę ašta-satvika bhavų (aštuonių rūšių transcendentinę ekstazę), o susirinkę jos pasiklausyti taip pat imdavo verkti. Visi likdavo sužavėti jos hari-katha.

Tuomet Gurudeva pasiuntė Sači-devę gyventi prie Radha-kundos. Ji liko ten, iki kol sulaukė penkiasdešimties metų, kol ją lydėjusi vyresnioji bhaktini išėjo iš kūno, ir paliko ją vieną. Ji atėjo pas savo Gurudevą ir paklausė jo: “Ką man dabar daryti, kai mano vyresnioji globėja išėjo?” Šis atsakė: “Aš taip pat jau labai senas. Bet kurią akimirką galiu palikti šį pasaulį, tad duodu tau tarnystę. Keliauk į Džaganatha Purį. Ten esanti Sarvabhaumos Bhatačarjos gyvenamoji vieta šiuo metu apleista ir sunykusi, niekas apie ją nebežino. Noriu, kad nuvyktum ten ir padarytum ją garsia. Nušviesk tos vietos reikšmę. Užsiimk bhadžanu toje vietoje, esančioje netoli Gambhiros, kurioje gyveno Šri Čaitanja Mahaprabhu. Tai sustiprins tavo bhakti.

Sači-devi iškeliavo į Džaganatha Purį ir ten ėmė skaityti labai nektariškas paskaitas apie Šrimad-Bhagavatam. Vos per keletą dienų sužavėjo visus. Daugybė rimtų ir išmanių bhaktų ėmė rinktis pasiklausyti jos hari-kathos.

Vieną dieną iš Džaipuros atvyko brahmanas su savo Šyama-rayos dievybe (tai Šri Krišna, dar žinomas kaip Rasika-raya ir Raya-kišora). Būnant Džaipuroje, tam brahmanui sapne jo dievybė pasakė: “Nunešk Mane pas Sači-devę. Tu Manimi nesirūpini pakankamai. Netarnauji Man deramai. Tuoj pat, nedelsdamas nė akimirkos nunešk Mane į Purį. Jei to nepadarysi, visa tavo dinastija bus sunaikinta.”

Taigi brahmanas paėmė savo Šaligramą ir tą dievybę, Šyama-rayą. Kadangi Sači-devė savo mylimuoju laikė vienintelį Viešpatį Šri Krišną, todėl Šri Krišna, arba Šyama-raya norėjo su ja susitikti, ir priimti jos tarnystę. Šyama-rajos dievybė buvo juosva ir neįtikėtino grožio, bet labai labai mažytė – kaip Govinda, Gopinatha ir Madana-mohana. Tas brahmanas užsikėlė krepšį su ta dievybe ant galvos ir leidosi eiti, eiti ir eiti. Tais laikais nebuvo jokių traukinių, ar ko panašaus, taigi jis turėjo eiti pėsčiomis, ir tai užtruko kelis mėnesius.

Kai brahmanas pasiekė Džaganatha Purį, atėjo pas Sači-devę. Papasakojęs jai apie savo sapną, pasakė: “Paimk šią dievybę.” Tačiau Sači-devė atsisakė: “Juk aš esu niskinčana (be jokios materialios nuosavybės) Vaišnavi, todėl negaliu prižiūrėti dievybės. Aš nuolatos atlieku bhava-sevą (tarnauju vidujai tyrais sielos jausmais). Aš nieko neturiu – nė vienos rupijos garbinimui reikalingai parafernalijai, sostui, gėlėms įsigyti. Tik šen bei ten gaunu kaip išmaldą vieną čapatį. Džaganatho šventykloje gaunu šiek tiek maha-prasado. Maha-prasado negalima siūlyti antrą kartą, tad kaipgi aš pasiūlysiu dievybei maisto? Su savimi neturiu nė rupijos. Negalėsiu pasirūpinti šia Šyama-raya.” Taip Sači-devė griežtai atsisakė paimti dievybę.

Kali-jugos metu labai sunku tarnauti Šri Šri Radhai ir Krišnai ar Čaitanjai Mahaprabhu. Po kurio laiko ateis toks laikas, kai arčana (dievybių garbinimas) pradings. Kaip kažkada musulmonai išplėšė ir okupavo Indijos šventyklas bei atliko kitokių nuostolių, taip ir šiomis dienomis vis dar vyksta didi kova šiuo atžvilgiu. Gali ateiti tokia diena, kai nebegalėsime laisvai atlikti arčanos, nes ateistai taps labai galingais.

Brahmanas labai baiminosi to, kas jam buvo pasakyta sapne – kad bus sunaikinta visa jo dinastija. Todėl dievybę paliko Tulasi medelių sode, kurį prižiūrėjo Sači-devė. Tai buvo didžiulis Tulasi medelių plotas, beveik kaip džiunglės.

Taigi brahmanas slapta paliko ten savo dievybę ir pabėgo. Tada Šyama-raya apsireiškė Sači-devei sapne ir pasakė: “Mane paliko čia, tavo sode. Aš nieko nevalgiau, ir net nebuvau nupraustas. Laukiu tavęs. Jeigu neateisi, turėsiu badauti.” Sači-devė nedelsdama nuėjo į tą vietą ir rado labai nuostabią Šyama-rayos dievybę. Paėmė ją ir laikė savo nuošalioje buveinėje.

Vieną dieną – Gangos atsiradimo šiame pasaulyje dieną – visi žinomiausi bhaktai susirinko maudytis Gangos upėje labai toli, kažkur Bengalijoje, Kalkutoje ir Navadvipoje. Dalyvavo tokia gausybė žmonių, ir Sači-devė norėjo išsimaudyti Gangoje kartu su jais. Ji jau leidosi eiti, tačiau tada pagalvojo: “Kas rūpinsis mano Šyama-raya, mano mylimuoju?” Ji negalėjo eiti ir labai dėl to susirūpino: “Ak, negaliu eiti išsimaudyti Gangoje.”

Naktį sapne išvydo, kaip prie jos buveinės atsirado Ganga. Ji išgirdo kal-kal-kal-kal – Gangos devi bangų šniokštimą – ir pamatė didžiulį ežerą ar tvenkinį, kuriame maudėsi daugybė žmonių, šūkaudami: “Hari bol! Hari bol!” Sači-devė taip pat nuėjo maudytis, bet srovė buvo tokia galinga, jog ją nunešė iki pat Džaganathos šventyklos, kur buvojo Džaganatha, Baladeva ir Subadra. Nors šventyklos durys buvo užrakintos, bet upės srovė įplukdė Sači-devę vidun.

Tuo metu atėjo mangala-arati metas, ir pudžiariai išgirdo iš šventyklos sklindančius kažkokius garsus. Jie pranešė apie tai karaliui, ir pasiųstas vyriausiasis šventikas atidaręs duris užtiko viduje Sači-devę. Jis pasakė: “O, ji pasirodė esanti vagilė? Pamokslavo tiek daug hari-kathos, duodavo paskaitas, o štai dabar pasirodė, kad yra vagilė! Kaip ji čia pateko? Ją reikia uždaryti kalėjiman.” Taigi ją įkišo į kalėjimą.

Tą naktį Viešpats Džaganatha taip pasakė karaliui sapno metu: “Tuoj pat eik ir melsk jos atleidimo. Ji yra Mano Paties galia. Turėtum paprašyti ir priimti iš jos iniciaciją. Tiesą sakant, visi jūs, išsimokslinę miesto tarybos nariai, turėtumėte tapti jos mokiniais. Jeigu nepaklusite Man ir to nepadarysite, sunaikinsiu visą tavo karalystę ir dinastiją. Nedelsdamas eik pas ją.” Viešpats Džaganatha taip pat pasakė: “Nuo šios dienos Sači-devės vardas bus Gangamata Thakurani, nes vien dėl jos atplukdžiau čionai Savo Gangos upę. Turite šiandieną nueiti pas ją, paprašyti iniciacijos ir ką nors paaukoti. Pagal jos troškimą turite pastatyti gražią šventyklą ir atstatyti Sarvabhaumos Bhatačaryos namą. Darykite viską, ko ji norės.”

Karalius nuėjo ten su visa savo taryba. Visi brahmanai ir pandos nuėjo pas Gangamatą Thakuranę – pas tą Sači-devę – ir prašė atleisti už savo kaltinimus bei įžeidimus. Jie maldavo jos: “Duok mums iniciaciją.” Sači-devė atsakė: “Kaip galiu tą padaryti? Nieko nenoriu inicijuoti.”

Kakta palietęs jos lotoso pėds, karalius prašė to vėl ir vėl, kol ji galiausiai sutiko ir davė iniciaciją karaliui bei visiems jo palydovams.

Karalius pasakė: “Noriu duoti tau ką nors dovanų. Ko pageidautum?” Ji atsakė: “Jei nori kuo nors man pagelbėti, padėk atkurti Sarvabhaumos Bhatačarjos gyvenimo vietą, kaip kad man nurodė mano Gurudeva.”

Neužilgo karalius pastatė nurodytoje vietoje puikią šventyklą, o taip pat atkūrė vietas, kuriose Šri Čaitanja Mahaprabhu ir Sarvabhauma Bhatačarja sėdėdavo apdarinėdami Vedanta-sutrą. Gangamatos Thakurani dievybė, Šyama-raya, buvo įkurdinta tenai, o ji pati tapo plačiai žinoma visame Puryje. Visi Džaganatha Purio bhaktos rinkdavosi pasiklausyti jos Šrimad Bhagavatam aiškinimų. Iki pat šiandienos greta Džaganatho šventyklos yra išlikusi Šveta-Ganga. Net šiomis dienomis piligrimai, maudydamiesi joje, galvoja: “Maudomės Gangos upėje.”

Taigi tokia yra Gangamatos Thakuranės gyvenimo istorija. Ji yra labai galinga ačarya.

Vertė Giriwala Devi Dasi