Tyra Bhakti .lt

Šrila Bhaktivedanta Narajana Maharadžas
(Olandija, 2000 liepos 9)

Turėtumėt nukeliauti kartu su manimi iki Godavari upės, pietuose, kur sėdi Raya Rmananda su Šri Čaitanja Mahaprabhu ir diskutuoja apie krišna-premą. Mahaprabhu pateikia klausimus, o Raya Ramananda atsakinėja į juos.

Tai labai svarbi Čaitanja Čaritamritos dalis. Čaitanja Čaritamritoje yra tiek daug dialogų, pavyzdžiui Šrilos Rupa Gosvamio ir Mahaprabhu, Šrilos Sanatanos Gosvamio Šikša, Rayos Ramanandos ir Mahaprabhu Samvada, Mahaprabhu ir Šrila Haridasa Takura, Mahaprabhu ir Sarvabhauma Bhattačarja, Ratha-jatra prasanga. Tai pamatiniai dalykai.

Šrimad Bhagavatam yra Gopi-gita, Brahmara-gita, Venu-gita, etc. Jei pašalintume jas iš Šrimad Bhagavatam, kas liktų? Nieko. Panašiai, jei pašalintume Raya Ramanandos Samvadą iš Čaitanja Čaritamritos, prarastume viską.

Turite žinoti, kad norėdami tapti labai aukšto lygio atsidavusiais, turite ateiti klausytis visų šių dalykų, bandyti sekti jais, ir pasiekti šiokią tokią realizaciją. Jei jūs iš tiesų nepraktikuojat ir neklausot labai atidžiai, tai negalit tapti aukšto lygio atsidavusiais. Taigi stenkitės klausytis labai rūpestingai. Jei iškyla abejonė, galit ateiti pas mus ir pasiklausti, nieko tokio. Bet bandykit suprasti ir įgyvendinti šiuos dalykus, kuriuos išgirsti atvykot iš labai toli.

Turim žinoti, kas yra bhakti. Ar galėtum labai glaustai paaiškinti jos prasmę?

Aranya Maharadžas: Šrila Gurudevas paprašė nusakyti bhakti prasmę. Jei norim žinoti, kas yra bhakti, turim nulenkti galvas prie lotosinių Rupos Gosvamio pėdų, nes jis davė bhakti, atsidavimo tarnystės apibrėžimą. Daugybėje Puranų ir net Šrimad Bhagavatam esti tiek apibrėžimų, bet Šri Čaitanjos Mahaprabhu malonė pasirodė Šrilos Rupos Gosvamio širdyje ir įkvėpė jį parašyti patį gražiausią ir lengviausiai suprantamą apibrėžimą iš visų:

anyabhilasita sunyam
jnana-karmady anavrtam
anukulyena krsnanu-
silanam bhaktir uttamam
(Šri Bakti-rasamrita-sindhu)

Kas yra utama bhakti, transcendentinė atsidavimo tarnystė? Tai nuolatinis, nenutrūkstamas kultyvavimas pastangų, atliekamų kūnu, protu, žodžiais, dvasiniais jausmais, kurios yra palankios Krišnai ir neturi jokių kitų troškimų išskyrus patenkinti Krišną. Tos pastangos nėra padengtos karmos (veikla siekiant atlygio), gjanos (žinių), mokšos (išsivadavimo siekimo), jogos, tapasjos ar askezių.

Šrila Narayana Maharadžas: Pakartok dar kartą.

Aranya Maharadžas: Labai paprastai galim suprasti, kas tai yra bhakti; visi kūno veiksmai, mintys, žodžiai ir širdies jausmai panaudojami tarnystėje Krišnai – nepertraukiamoje ir be jokių motyvų – tarsi iš indo tekantis medus. Jei liesit iš stiklainio medų, jis tekės labai tiršta srovele. Ji nenutrūks. Širdies palinkimas vyksta be jokių kliūčių, trukdymų. Viskas panaudojama tarnystėje Krišnai, Jam palankioje veikloje. Nėra jokių kitų troškimų išskyrus tarnauti Krišnai. Toks atsidavimas nesumaišytas su karma (veikla dėl naudos), gjana (filosofiniais samprotavimais), joga ar tapasja. Tai vadinasi uttama-bhakti, transcendentinė meilės tarnystė.

Šrila Narayana Maharadžas: Ačiū. Tai tarsi barometras, įrenginys nustatyti, yra ši bhakti mūsų širdyje ar ne. Turit paimti šią bhakti reikšmę, pagalvoti ir nuspręsti, turit tyrą bhakti ar ne. Tyroje bhakti nėra pertrūkių, ji tarsi tekantis medus, 24 valandas, be pertaukos, ir tik patenkinti Krišną, visais kūno veiksmais, mintimis, siela ir nuotaikomis. Neturi būti karmos, gjanos – nieko. Čia Krišna reiškia Krišna ir Jo palydovai. Ar jūs sekate? Galite pasitikrinti. Jei nesekate, tai kaip krišna-prema ateis? Jei taip neveikiate, kas atsitiks? Jūs pasieksite tik materialią padėtį. Galit patekti į rojų ir jūsų kančios kažkiek sumažės, bet ne daugiau. Negalėsite tikėtis krišna-premos. Jūs nepasieksite netgi Vaikunthos ar Dvarakos, ką jau kalbėti apie Vrindavaną, Vradža Mandalą?

Turit pasistengti atsiminti šią šloką, kasdien paimti šią skalę ir pagalvoti, “Ką aš šiandien padariau, kad pasitarnaučiau Krišnai?” Tada galit žinoti ir eiti link tarnystės Krišnai.

Ką dabar darome? Darome kažką kita negu tyrą bhakti. Tai paaiškės iš Raya Ramanandos Samvados. Visų pirma turim žinoti, kas yra sadhya ir sadhana.

Šiamarani dasi: Sadhya yra pirmas dalykas kurį turime žinoti, prieš sužinant kas yra sadhana. Sadhya reiškia tobulumas, ir tas sadhya yra prema-prajodžana. Prajodžana yra sadhya, arba gyvenimo tikslas, tai yra krišna-prema – tarnauti Krišnai Šrimati Radhikos prema. Sadhana yra procesas šiam tikslui pasiekti. Jei aš žinau, kad mano tikslas yra pinigai, visos mano pastangos bus nukreiptos kaip juos gauti. Jei aš žinau, kad mano tikslas yra prema-prajodžana, tuomet aš ieškosiu bona fide rasika dvasinio mokytojo ir klausydamasis jo, pradėsiu tikrą procesą.

Šrila Narayana Maharadžas: Jei tavo tikslas gauti pieno, koks bus procesas? Turi nupirkti karvę su veršeliu, ir pamelžti ją. Pieną turėsi pakaitinti, įberti cukraus, tada galėsi jį gerti.

Visų pirma turi nustatyti tikslą. Ko tu nori? Šri Čaitanya Čaritamritoje ir Šrimad Bhagavatam parašyta: aradyo bhagavan vrajesa sutayo, tad dhama vrndavana. Visos visatos, visų rūšių sielų tikslas yra krišna-prema. Prema pumartho mahan. Kas yra prema? Krišna taip pat turi premą, bet mes nenorim Jo premos. Šiame pasaulyje mes turim tiek daug premos, meilės, daugybei dalykų, bet jie yra materialūs. Ši “meilė” suteiksjums tiek daug kančių ir skausmo. To mes taip pat nenorime. Mes norime premos, kuri yra Šrimati Radhikoje. Tai mūsų svarbiausias tikslas, žinome tai ar ne, ir tai patvirtina visos šastros ir visi mūsų linijos ačarjos. Ką tu darai, kad pasiektum šią aukštos klasės meilę Krišnai? Dedi tiek daug pastangų padėčiai, pinigams pasiekti ir būti laimingu šiame pasaulyje. Turėsi tapti elgeta trokštančiu šios tikros meilės. Gopės paliko viską ir tapo niškinčana, akinčana. Šrila Raghunatha dasa Gosvamis buvo karaliaus sūnus, ir kuo jis tapo? Gatvės elgeta. Šri Rupa Gosvamis ir Šri Sanatana Gosvamis buvo aukštos klasės ministrai ir karaliaus sekretoriai. Labai įtakingi. Ir ką jie padarė? Paliko viską. Taigi jūs turite žinoti krsna-prema-prajodžana, ir pradėti procesą jam pasiekti. Tai yra sadhana.

Manau čia yra labai nedaug tokių, kurie praktikuoja sadhaną bhakti linijoje. Kas yra bhakti-sadhana? Pirma nustatyk savo tikslą: “Noriu pasiekti bhavą, rati”. Tada savo jutimais praktikuojate, kad pasireikštų ši nuotaika. Tuomet tai bus sadhana, kitaip – ne. Ką darome mes? Pinigus, pinigus, pinigus. Judištira Maharadžas, Ardžuna ir Uddhava nesielgė taip kaip mes. Jie bandė pasiekti gopių premą. Turime stengtis sekti jais. Neturėtume būti kaip Dhruva, nei kaip Prahlada, nei kaip Hanumanas, nei kaip Uddhava. Turėtume būti kaip Vradžavasiai. Tai vadinasi raganuga-bhakti. Jei tai darai, tai yra sadhana, kitaip – ne. Kitaip darai tik kažką panašaus į sadhaną, sadhana abhasą, ar net ne sadhana abhasą.

Yra dvi sadhanos rūšys: rati-sadhana ir prema-sadhana. Tie kurie jau pasiekė rati, atliks sadhana premai, o tie kurie dar nepasiekė rati, atliks sadhana rati. Tada tai bus sadhana. Kitaip, ką mes atliksim? Tai paprasta: A – apelsinas, B – bananas, … Jūs nestudijuojat filosofijos universitete. Uttama-bhakti yra kaip studijos universitete. Bandykit žinoti visus šiuos dalykus. Turite būti kaip Raghunatha dasa Gosvamis.

Čia Mahaprabhu sako:

prabhu kahe, – “pada sloka sadhyera nirnaya”
raya kahe, – “sva-dharmacarane visnu-bhakti haya”

[“Šri Čaitanja Mahaprabhu paliepė Ramananda Rajui, ‘Pacituok posmą iš apreikštų raštų susijusį su aukščiausiu gyvenimo tikslu’. Ramananda atsakė,’Jei kas atlieka nurodytas pareigas pagal savo socialinę padėtį, pažadina prigimtinę Krišnos sąmonę’.”(BBT)]

Aranya Maharadžas: Šri Čaitanja Čaritamrita, Madhya Lila 8 dalis,57 tekstas. Šrilos A.C. Bhaktivedantos Swami Prabhupados vertimas:

Šrila Narayana Maharadžas: Aš visada noriu sekti Šrilos Bhaktivedantos Prabhupados paaiškinimais. Aš laikausi jo linijos. Negalvokite kad aš nesilaikau tos pačios linijos. Kai kurie taip sako, bet aš manau kad jie patys nesilaiko tos linijos. Kitaip, kaip jie galėtų kristi ir palikti atsidavimo kelią? Tie, kurie laikosi šios linijos ir seka savo Gurudevą, kurie yra transcendentinės asmenybės, negali kristi. Niekada, niekada, ir niekada. Mes bandom sekti jį, ir jūs turėtumėt taip pat bandyti sekti jį.

Aranya Maharadžas: “Šri Čaitanja Mahaprabhu nurodė Ramananda Rajui pacituoti posmą iš apreikštų raštų apie aukščiausią gyvenimo tikslą. Ramananda Rajus atsakė kad jei kas atlieka nurodytas savo socialinės padėties pareigas, pažadina savyje prigimtinę Krišnos sąmonę”.

Šrila Narayana Maharadžas: Kokia nors prasmė?

Aranya Maharadžas: “Ryšium su tuo, Šri Ramananda Rajus Vedanta Samagrahoje parašė, kad atsidavimo tarnystė iš prigimties labai brangi gyvai būtybei. Iš tiesų, ji yra gyvenimo tikslas. Atsidavimo tarnystė yra aukščiausias žinojimas, arba Krišnos sąmonė, ir atneša atotrūkį nuo bet kokios materialios veiklos. Transcendentinėje padėtyje, gyvoji būtybė gali tobulai pripažinti tarnystės Aukščiausiajam Viešpačiui pranašumą. Atsidavusieji Aukščiausiąjį Viešpatį pasiekia vien tiktai atsidavimo tarnyste. Turintis tokį žinojimą, atlieka savo profesines pareigas, ir tai vadinama bhakti joga. Atliekant bhakti jogą galima pakilti iki atsidavimo tarnystės platformos. Žmonių visuomenė turėtų būti suskirstyta į keturis skyrius: brahmanus, kšatrijus, vaišijus ir šudras, ir kiekvienas turėtų nuolat būti užsiėmęs savo profesinėmis pareigomis. Viešpats sako kad tobulumą galima pasiekti paprasčiausiai atliekant atsidavimo tarnystę Viešpačiui atliekant savo individualias pareigas.”

Šrila Narayana Maharadžas: Čia pasakyta kad galima tarnauti Višnu savo varnašrama dharma, kaip Indijos Vedų kultūroje, kur yra grihastos, brahmačario, vanaprasthos ir sanjasio dharmos. Taip pat yra brahmano, kšatrijo, vaišijo ir šudros dharmos. Indijoje viskas sutvarkyta tokiu būdu, kad kiekvieno pareigos tampa pagrindu bhadžanui atlikti. Niekur kitur pasauly taip nėra.

Kas yra Višnu? Jis yra dalis, mažiausia Krišnos dalelė. Iš Krišnos ateina Baladeva, tada Mula Sankaršana, Maha Sankaršana, Paravyoma Narayana, tada Karanadakašayi Višnu, Garbhodakašayi Višnu, ir galiausiai Kširodakašayi Višnu, kuris yra visą laiką visur. Jis yra tas Višnu, apie kurį šastra kalba šiame posme apie Varnašramą. Bet kodėl jis paminėtas santykyje su grihasta ašrama? Grihasta gali pagalvoti, “Jei Višnu bus patenkintas, Jis duos mums pinigų, ir Jis duos išsivadavimą. Paprasčiausiai patenkindami Jį, galime gauti dangiškas išvaizdas ir visų rūšių laimę. Višnu gali padaryti tiek daug dalykų.” Taigi tikslas yra ne patenkinti Jį, bet gauti ką nors iš Jo.

Mes rūpinamės karvėmis. Kodėl? Kad gautume pieno. Jei karvė neduotų pieno, mes ja nesirūpintume. Panašiai, jie tarnauja Višnu, kokiu tikslu? Siekdami išsivadavimo, malonumų rojaus planetose, arba laimės čia. Mahaprabhu pasakė: “Iš tiesų tai ne vidinis, o išorinis dalykas. Turi pasakyti šį tą daugiau.”

Pundarika, ar gali paaiškinti Gita Samsara? Visi jūs turite visada atsiminti šią istoriją. Ar sekat ja? Kai kurie iš jūsų žiovauja, kai kurie jau miega. Nemiegokite. Aš atvykau, kad duočiau puikų, saldų nektarą. Jei jūs miegosite, ką darysiu aš? Pasiimsiu tą nektarą ir grįšiu į Indiją – Į Vrindavaną. Taigi nemiegokit. Klausykitės šios labai galingos istorijos.

Pundarika prabhu: Kartą buvo guru ir mokinys. Mokinys tarnavo savo guru įvairiais būdais. Taip pat jis pažindinosi su įvairiais šventraščiais ir mokėsi sekti Vedų kultūra. Ypač jis studijavo Bhagavad-Gitą. Kiekvieną dieną klausėsi paskaitų, žymėjosi pastabas ir labai nuoširdžiai stangėsi suprasti, ką jo gurudevas nori pasakyti savo Bhagavad-Gitos filosofijos aiškinimais. Po kiek laiko, kai jo mokslai buvo baigti, jis nusilenkė savo gurudevui ir paprašė palaiminimo, kad galėtų išeiti ir pamokslauti Bhagavad-Gitos žinią įvairiose pasaulio vietose. Jo gurudevas labai nudžiugo tai išgirdęs ir pasakė: “Puiku, bet kai tik pateksi į bėdą, būtinai prisimink mane. Kiekvieną dieną tarnauk Bhagavad-Gitai, prieš bandydamas pamokslauti kitiems. Bandyk vykdyti Bhagavad-Gitos esmę savo gyvenime. Tokiu būdu tavo gyvenimas bus sėkmingas.” Priėmęs palaiminimus iš savo gurudevo, mokinys keliavo iš kaimo į kaimą, pamokslaudamas Bhagavad-Gitos žinią. Po kurio laiko jis nusprendė keletui dienų apsistoti netoli vieno kaimo.

Šrila Narayana Maharadžas: Ten buvo graži upė ir gražus miškas.

Pundarika prabhu: Mokinys nusprendė pasilikti toje vietoje keletui dienų ir kasdien duoti pamokas apie Bhagavad-Gitą. Kai vietiniai gyventojai išgirdo, kad atvyko malonus sadhu, visi buvo labai įkvėpti pasiklausyti Bhagavad-Gitos filosofijos. Jie ateidavo kiekvieną dieną ir kantriai klausydavosi. Ir atsinešdavo kokių nors dovanų, kad pamokslautojas galėtų išgyventi. Taip jis buvo taikus ir laimingas.

Kartais jis nueidavo prie upės išsimaudyti, ar į apylinkes pasivaikščioti, ir taip praleisdavo laiką ne savo pirkelėje. Po kelių dienų jis pastebėjo, kad kai kurių Bhagavad-Gitos lapų kampus apgraužė žiurkė. Jis labai susirūpino ir pagalvojo, “O, ši transcendentinė knyga yra mano gyvenimas ir siela, ir štai dabar ją graužia žiurkė”. Tuo metu į kaimą atėjo žmogus ir pastebėjo, kad sadhu labai susirūpinęs. Pasiteiravęs priežasties jis davė patarimą, “Aš žinau išeitį. Jei tu laikytum katę, ta pelė neateitų pas tave.” Tai išgirdęs sadhu apsidžiaugė, bet jis nežinojo, iš kur gauti katę. Tada vyras pasakė: “Nesirūpink, aš rasiu tau katę.”

Kitą dieną tas vyras atnešė katę. Buvo išspręstas klausimas su žiurke, bet iškilo nauja problema: katei reikėjo pieno. Dabar sadhu buvo susirūpinęs kaip išlaikyti katę. Sugrįžo tas pats žmogus ir pasakė: “O, žinau tavo problemą. Patariu įsigyti karvę. Kiekvieną dieną ji duos pieno ir katė bus sveika. Tada neturėsi problemų.”

Šrila Narayana Maharadžas: “ Galėsi ir pats gerti pieną, jokios žalos.”

Pundarika prabhu: Sadhu buvo patenkintas, nes jis turėjo katę, o dabar dar gaus karvę. Ta karvė duos pieno, ir viskas bus OK. Po keleto dienų sadhu vėl tapo nelaimingas. Jis vėl buvo kažko susirūpinęs. Karvei reikėjo žolės. Taip pat buvo du veršeliai. Jei neprižiūrėsi, jie išgers visą pieną ir nieko neliks katei. Dabar jis jau smarkiai susirūpino. Vėl atėjo tas pats vyras ir pasakė: “Aš iš tiesų bandau surasti šios tavo problemos sprendimą. Tu išties pakliuvai į didelę bėdą.” Sadhu atsakė, “Taip. Kad išlaikyčiau katę, karvę ir veršelius, vis daugiau laiko tenka praleisti su jais. Aš mažiau laiko praleidžiu su savo Bhagavad-Gita.”

Vyras pasakė: “Taip, dabar vienintelis sprendimas yra vesti. Tada visos problemos išnyks. Tavo žmona ne tik pasirūpins gyvuliukais, bet taip pat tavo drabužiais, ir ji gamins tau puikų maistą. Tau nebereikės dėl nieko trukdytis. Naktį ji masažuos tau pėdas, o tu turėsi daugiau laiko skaityti Gitą. Žmona įkvėps tave daugiau skaityti Bhagavad-Gitą, be to, ji galės užduoti klausimus, o tu jai atsakinėsi.”

Sadhu nudžiugo išgirdęs sprendimą, ir paklausė: “Kaip aš rasiu žmoną? Kas norės už manęs ištekėti?” Vyras pasakė: “Nesirūpink dėl to. Aš tau pagelbėsiu. Aš pažįstu tau visais atžvilgiais tinkančią merginą. Ji supras tavo mintis, tavo širdį, visas tavo reikmes. Ji tau labai gražiai tarnaus. Kartais ji su tavim ir pasiginčys, bet nieko baisaus.” Sadhu nusprendė kad tai gera idėja, taigi tas vyras surado jam žmoną.

Žmona prižiūrėjo daiktus. Tačiau po kelių dienų sadhu suprato, kad ji nepatenkinta daugeliu dalykų, ir vėl susirūpino. Palaipsniui, po kurio laiko, atsirado vaikai, ir žmona pasakė savo vyrui: “Tu skaitai Bhagavad-Gitą kiekvieną dieną. Kaip aš galiu pasirūpinti vaikais? Aš turiu padaryti tiek daug dalykų, ir dar tikiesi kad skaitysiu Gitą? Taip nieko nebus.” Iš tiesų, vyras jau beveik visiškai nebeskaitė Bhagavad-Gitos. Dabar ją laikė ant lentynos suvyniojęs į audeklą o pats buvo įsitraukęs į šeimyninį gyvenimą – rūpinosi vaikais, o metai bėgo.

Kartą netoliese keliavo jo gurudevas ir užklydo į tą vietovę. Jis žinojo, kad jo mokinys gyvena netoli šio kaimelio, taigi nusprendė: “Eisiu ir pasižiūrėsiu, kaip sekasi mano mokiniui, įdomu, kaip vystosi jo Krišnos sąmonė.” Dabar jau nebebuvo mažo namuko. Vietoj jo stovėjo namas su daugybe lakstančių gyvulių, karvių ir kačių, taip pat žaidė keletas vaikų. Vienas iš vaikučių pribėgo ir jis pasiteiravo jo: “Kadaise čia gyveno sadhu?” Vaikas atsakė: “Nežinau, bet čia gyvena mano tėvai.” Ir nuvedė jį į namus. Gurudevas pamatė savo mokinį žmonos ir vaikų apsuptyje, visiškai pasinėrusį į šeimos reikalus.

Mokinys labai apsidžiaugė išvydęs savo gurudevą. Jis išreiškė pagarbą, išsitiesdamas ant žemės prie jo kojų. Tada pasiūlė asaną, vietą atsisėsti, ir labai maloniai pasveikino.

Gurudevas tiesiog žiūrėjo į savo mokinį. Ir paklausė: “Kas čia darosi? Kur tavo Bhagavad-Gita? Aš daviau tau Bhagavad-Gitą, tu mokeisi jos filosofijos, ir taip puikiai pamokslavai. O kas gi čia? Kas nutiko? Jau nebeskaitai Bhagavad-Gitos?

Mokinys atsakė: “Gurudevai, tai ilga istorija. Aš tik bandžiau sekti nurodymus – priimti Bhagavad-Gitos esmę į savo gyvenimą. Bandžiau tai padaryti, ir štai kas gavosi.”

Guru pasakė: “Kaip tai atsitiko?”

Mokinys papasakojo visą istoriją, ir kurgi buvo jo klaida? Anksčiau Gurudevas buvo jam pasakęs: “Kada tik iškils kokia nors problema ar pateksi į bėdą, ateik pas mane, ir aš tau padėsiu.” Tačiau kaip vietoj to pasielgė mokinys? Kai iškilo pirma problema, jis neatėjo pas savo guru. Vietoj to, jis ieškojo sprendimo kitur. Jo patarėjai buvo žmonės, visiškai įsitraukę į materialą gyvenimo sampratą. Nors jie neturėjo jokio supratimo apie anyabilasita sunyam ir neturėjo kvalifikacijos patarinėti, jis pasitikėjo jais. Priimdamas nurodymus iš jų, tapo kaip jie. Gurudevas įkvėpė jį iš naujo ir paklausė: “Dabar, ko tu nori? Nori tokio gyvenimo? Nori būti toks, ar keliauti su manimi ir iš tiesų sekti Bhagavad-Gitos nurodymais? Nešvaistyk vertingos žmogiškos kūno formos veltui.”

Mokinys atsakė: “Taip Gurudevai, aš pasiruošęs. Ką man bepasakytum, vykdysiu be jokios abejonės. Savo gyvenimą pilnai atiduosiu tau. Ir pats atsiduosiu tau šimtu procentų.” Gurudevas liepė jam palikti šeimyninį gyvenimą ir kartu skleisti Bhagavad-Gitos žinią.

Šrila Narayana Maharadžas: Turit visuomet atsiminti šią istoriją. Ar sekate ja? Jūsų Gurudeva davė jums harinamos iniciaciją. Ir ką pasakė? Ar pasakė palikti sanjasą ir brahmačariją ir vesti? Jis niekada jums šito nesakė. Sadguru niekuomet šitaip nenurodys. Tai kodėl mes darom visus šiuos dalykus? Mes įsipainioję daugybe būdų, siekdami materialios pozicijos. Paliekam kartojimą ir atsiminimą – sravanam, kirtanam, višnu smaranam, pada-sevanam, arčanam – ir sekam Varnašrama dharma.

Prabhupada įkūrė Varnašrama dharmą Gita Nagaryje, ir kitur, bet ko jis siekė? Jis troško įkurti kažką, kur atsidavę galėtų ateiti ir gauti aukšto lygio bendravimą. Vietoj to, atsidavę įsipainiojo ten, kaip pasakojo Pundarika.

Stenkitės suvokti šiuos dalykus. Mahaprabhu pasakė, “Tai išoriniai dalykai.”

prabhu kahe, — “eho bahya, age kaha ara”
raya kahe, “krsna karmarpana—sarva-sadhya-sara”

[Viešpats atsakė: “Tai išoriniai dalykai. Geriau pasakyk man kitus būdus. Ramananda atsakė: “Visų tobulumų esmė – aukoti savo veiklos rezultatus Krišnai.” (BBT)]

Tada Ramananda Raya pacitavo posmelį iš Gitos:

yat karosi yad asnasi
yat juhosi dadasi yat
yat tapasyasi kaunteya
tat kurusva mad-arpanam

[Ramananda Raya tęsė: “Mano mielas Kunti sūnau, ką bedarytum, ar valgytum, ar siūlytum auką, ką bedovanotum kaip labdarą ir kokias askezes beatliktum, visus rezultatus aukok Man, Krišnai, Aukščiausiam Dievo Asmeniui.” (BBT)]

Šiamarani dasi (skaito iš Čaitanja Čaritamritos Madhya-lilos 8.65): “Viešpats atsakė: “Tai išoriniai dalykai. Geriau pasakyk man kitokius būdus.”

Šrila Narayana Maharadžas: Paprasčiausiai būti grihasta, šeimos žmogum neužtenka. Jei kas yra grihasta ašrame, turėtų būti kaip Šrinivasa Ačarja ar Šrivasa Panditas. Būkit kaip Judištira, Ardžuna, Bhima, Nakula, Sahadeva, ir Draupadi, kaip Jaduvamšiai, ir dar daugiau – kaip gopės.

Gopės taip pat buvo šeimos turėtojos, bet kokio lygio? Jos visą laiką viską darė Krišnai. Jų gyvenimas ir sielos visą laiką buvo paskirtos Jam. Jos nuolat kartodavo ir atsimindavo Jį. Tvarkydamos namus, jos dainuodavo, “Govinda, Damodara, Madhaveti, Govinda, Damodara, Madhaveti.” Guldydamos savo vaikus miegoti, jos nesakydavo, “O, Miegok.” Jos dainuodavo: “Govina, Damodara, Madhaveti, Govinda, Damodhara, Madhaveti.” Tvarkydamos, šluodamos, ar ką kita darydamos, jos dainuodavo: “Govinda, Damodara, Madhaveti, Govinda, Damodara, Madhavti.”

Ryte jos mėgdavo mokinti papūgas kartoti: “Govinda, Damodara, Madhaveti, Govinda, Damodara, Madhaveti.” Virdamos jos dainuodavo: “Govinda, Damodara, Madhaveti, Govinda, Damodara, Madhaveti.” Plakdamos jogurtą jos dainuodavo: “Govinda, Damodara, Madhaveti, Govinda, Damodaa, Madhaveti.”Nieko kito, tik “Govinda, Damodara, Madhaveti,Govinda, Damodara, madhaveti.”

Galite būti tokie grihastos. Nebūkit tokio tipo grihasta, apie kurį papasakojo Pundarika. Jei užuot kartoję ir atsiminę tiesiog eisit į darbą kad palaikytumėt savo gyvenimą, kas atsitiks? Būsit nuolat įsipainioję. Tad net jei negalite kartoti ir atsiminti Krišnos, stenkitės dainuoti: “Govinda, Damodara, Madhaveti.”

Šiamarani dasi: “Ramananda atsakė: “Visų tobulybių esmė yra aukoti savo veiklos rezultatus Krišnai. O Kunti sūnau, viską, ką darai, viską, ką valgai, viską, ką pasiūlai ir atiduodi, taip pat ir askezes kurias atlieki, turi būti daroma kaip auka Man.”

Šrila Narayana Maharadžas: “Mahaprabhu pasakė kad ir tai nėra esminis dalykas. Kodėl? Kas negerai jei kas nori paaukoti savo veiklos vaisius Krišnai? Tai puiku. Galite šitaip melstis: “O Krišna, visas askezes kurias aš esu atlikęs, visą kartojimą ir atsiminimą kurį darau, prašau, priimk visa tai.” O kai einat į Govardhana parikramą, galit melstis: “Krišna, savo Govardhano parikramos vaisius aukoju Tau.”

Tačiau, ką pasakė Čaitanja Mahaprabhu? Ar gali pasakyti?

Aranya Maharadžas: Jis pasakė kad šičia yra trūkumas. Koks? Čia tiek daug netikro ego. ‘aham mameti.’ Aš ir mano; aš esu savininkas. Man šis tas priklauso, ir dėka bepriežastinės savo malonės, duodu tai Krišnai.

Šrila Narayana Maharadžas: Ar supratot kur trūkumas?

“Aš esu Krišnos tarnas, aš paaukojau save Krišnos lotosinėms pėdoms, aš esu Krišnos.” Ką tai reiškia? Jūs nesat veikėjai, tai kaip galit ką nors aukoti Krišnai? Turėtumėt paaukoti patys save. Tada viskas bus paaukota Krišnai. Tada nieko neliks. Supratot? Ką aš pasakiau?

Atsidavęs: Jūs pasakėt , kad mes neturim ką pasiūlyti. Turėtume pirmiausiai paaukoti Krišnai save, tada viskas bus paaukota. Taigi aš neturiu ką paaukoti, tik patį save.

Šrila Narayana Maharadžas: Jei tu ruošiesi paaukoti Krišnai visus savo veiklos vaisius, kokia bus žala?

Atsidavęs: Aš – ne veikėjas, aš – ne savininkas.

Šrila Narayana Maharadžas: Taip. Kas savininkas?

Atsidavęs: Krišna.

Šrila Narayana Maharadžas: Tavo tėvas gali duoti tau visokių rūšių nuosavybės. Vėliau negali pasakyti: “Aš padovanosiu ką nors savo tėvui.” Negali, nes viskas, ką turi, priklauso jam. Tu gali tik tarnauti. Pabandykit suvokti visus šiuos dalykus. Jūs – ne atlikėjai. Visa ko savininkas yra Krišna. Turėtumėt paaukoti save, kaip Prahlada Maharadžas. Jis paaukojo save. Nrsimhadeva jam pasakė: “Duosiu tau malonę.” Prahlada atsakė: “ Aš netarnavau kad gaučiau ką nors. Jei visgi turiu kokį malonės troškimą, prašau, pašalink jį” Tada Nrsimhadeva pasakė jam: “Vis tiek turi paprašyti.” Prahlada pasakė: “Prašau, atleisk mano tėvui.” Viešpats atsakė: “O, aš tai jau padariau. Turi paprašyti ko nors kito.” Prahlada atsakė: “Mano bhakti rezultatai turi būti išdalinti visiems. Kiekviena gyvoji būtybė turėtų patekti į transcandentinį pasaulį. O aš noriu pasilikti čia ir atkentėti jų nuodėmes.” Viešpats Nrsimhadeva atsakė: “Tu mane nugalėjai. Kiekvienas bus išvaduotas, klausydamasis šių žaidimų.”

Visgi, gopės atsidavusios dar labiau, taip, kad jos yra atsidavusių sielų sąrašo viršuje. Jos tiek atsidavusios, kad gali uždėti savo pėdas ant Krišnos galvos. Kai gopės ar sakhai ką nors valgo, jie nepasiūlo to Krišnai. Kodėl? Nes jie yra paaukoję save. Daugiau nebėra ką aukoti.

Po to Ramananda Raya pasakė:

sarva-dharman parityajya
mam ekam saranam vraja
aham tvam sarva-papebhyo
moksayisyami ma sucah

(Bhagavad-Gita 18.66)

[„Palik visų rūšių religijas ir tiesiog atsiduok Man. Aš išvaduosiu tave nuo visų nuodėmių. Nesibaimink.“ (BBT)]

Šrila Narayana Maharadžas: Tai Bhagavad-Gita, Kokia Ji Yra, Šrilos Svamio Maharadžo. Pabandykit suvokti, ką sako Mahaprabhu.

Šiamarani dasi (skaito iš Č.Č Madhya-lila 8.70): „Palikęs visų rūšių religijos ir profesines pareigas, jei ateisi pas Mane, ir priimsi prieglobstį, apsaugosiu tave nuo visų nuodėmių pasekmių. Nesirūpink.“ Ryšium su tuo Šrila Raghunatha dasa Gosvamis savo knygoje Manah-šikša nurodo:

na dharmam nadharmam sruti-gana niruktam kila kuru
vraje radha-krsna pracura-paricaryam iha tanu
saci-sunum nandisvara-pati-sutatve guru-varam
mukunda-prasthatve smara param ajasram nanu manah

„Jis įsakė, kad mes netrėtume užsiimti religine ar nereligine veikla, kaip nurodyta Vedose.Geriausia yra nuolat tarnauti Viešpačiui Kršnai ir Radharani. Tai tobulybė.“

Šrila Narayana Maharadžas: Jis pasakė ‚Radharani.‘ Kodėl jis čia pamini Radharani vardą? Kai kas sako, kad mes neturėtume ištarti Radharani vado, tačiau Šrila Svami Maharadžas visur jį pamini. Tie kurie taip sako, nėra jo linijoje. Prabhupada niekad nepasakė, kad mes neturėtume skaityti dešimtos Šrimad Bhagavatam dalies ir nesiklausyti apie rasa-lilą. Ką jis sakė? Žmogus, kuris negali nugalėti geismo, gali klausytis dešimtosios Š.B. dalies, ir ypač rasa-lilos, iš labai išaukštinto atsidavusio. Tada geismas pasitrauks, kitaip – ne. Rasa-lila yra galingesnė už bet kurią kitą lilą. Jei kas užuot klausęsis jos, skaito Mahabharatą, kaip Bhima, Dhusasana, Ardžuna, Karna ir Bhišma Pitamaha kaunasi, nieko nebus. Visad klausykitės Šrimad Bhagavatam, ir tuomet geismas ir visa kita pasitrauks savaime. Tai labai galinga.

Čia Mahaprabhu sako, kad Bhagavad-Gitos esmė ir turinys yra išoriška. Jos nepakanka. Kodėl? Nes Bhagavad-Gitos esmė ir turinys pakyla tik iki šaranagati. O šaranagati yra tik durys į meilę ir atsidavimą.

Skaitydami Bhagavad-Gitą, tapsit kvalifikuoti skaityti Šrimad Bhagavatam. Bhagavad-Gita – knyga moksleiviams, o Šrimad-Bhagavatam – studentams. Jei neskaitysit Bhagavad-Gitos, nesuprasit Šrimad Bhagavatam. Tai pagrindas. Bhagavad-Gita taip pat reikalinga šiam pagrindui padaryti. Po to galėsit pastatyti labai saldų Vrindavanos pastatą, kuriame tarnausit Radhai ir Krišnai.

Vertė Giriwala devi dasi