Tyra Bhakti .lt

Tridandisvamis Šri Šrimad Bhaktivedanta Narayana Maharaja

Perth, Australia: 1998 gruodžio 27 d. I paskaitos dalis

Šiame pasaulyje mes pasitikim įvairiais asmenimis. Transcendentiniame pasaulyje – kitaip sakant, dėl transcendentinių dalykų – kuo turėtume pasitikėti? Negalime matyti transcendentinio pasaulio akimis ir negalim paliesti jokiu jutimu. Tai kaip galim turėti kokį nors supratimą apie transcendentinį pasaulį ir kaip galim nuspręsti, kas yra Aukščiausia Dieviškoji Asmenybė? Mes matėm kūną, bet nematėm sielos. Kaip galime būti tikri, kad yra Dievas, iš kurio kilo ši kūrinija, ir kad Jis kontroliuoja visą pasaulį? Mes negalim kontroliuoti pasaulio, ir negalime matyti savo sielos. Nors Dievas ir yra čia, šiame pasaulyje, mes Jo nematome.

Šrila Dživa Gosvamis paaiškino, kad visi mūsų jutimai yra netobuli. Todėl negalim tikėti informacija, suteikiama jutimų apie bet ką, ką matome prieš save. Mūsų akys negali matyti savęs pačių, o taip pat ir to, kas yra mūsų kūno viduje. Mūsų materialūs jutimai turi kažkiek galios, bet yra riboti. Todėl, ypač dėl transcendentinių dalykų, negalim pasitikėti jutimais.

Matom, kad kasdien gimsta daugybė žmonių, ir tūkstančių tūkstančiai kasdien miršta. Kas tai kontroliuoja? Jūros potvyniai ir atoslūgiai vyksta laiku, saulė kyla tiksliu laiku ir reguliariai ateina naujos dienos, laiku. Taigi, viskas yra kontroliuojama. Mes to nekontroliuojame, taigi, kas kontroliuoja?

Dievas vadinamas Kūrėju – jis yra šio pasaulio generatorius, operatorius ir naikintojas. (GOD (Dievas angl.) G-generator , O – operator, D – destroyer). Mes jo nematom, taigi, kas įrodo, kad yra Dievas? Kas įrodo, kad yra begalybė sielų? Šie jutimai negali padėti mums sprendžiant transcendentinius klausimus. Mūsų matymas, lietimas ir visa jutiminė informacija yra su defektais.

Šrila Dživa Gosvamis nurodo, kad tik transcendentiniais žodžiais reikia pasitikėti. Jie gali parodyti tikrą kelią ir tai, ką jie sako yra tiesa. Šie transcendentiniai žodžiai aptariami Vedose, Upanišadose ir ypatingai Šrimad-Bhagavatam. Ten pateikiamas transcendentinis žinojimas, taigi privalome pasitikėti Vedų žodžiais.

Tarkime, žmogus sako, kad galim būti tikri tuo, ką matome. Jis gali sakyti, “mes negalim tikėti niekuo, ko negalim matyti”. Bet yra tiek daug dalykų, kuriais esam tikri, kurie yra virš mūsų regėjimo galios.

Vieną kartą, kai mano Gurudeva važiavo su manim traukiniu, prie jo priėjo pareigūnas ir paklausė: “Ar jūs tikite Dievu?”

Guru Maharadžas atsakė, “Taip”.

Pareigūnas pasakė, “Kodėl? Aš netikiu Dievu todėl, kad nematau Jo. Galiu būti tikras kuo nors tik jeigu mano akys gali tai matyti.”

Gurudeva iš karto atsakė, “Tai nėra tiesa. Jūs tikit daugybe dalykų, kurių nematėt. Ar galit pasakyti, kas yra jūsų tėvas?”

Pareigūnas pasakė, “taip”, ir pasakė savo tėvo vardą.

Gurudeva paklausė, “Kaip jūs žinot, kad šis asmuo yra jūsų tėvas? Ar turit kokių nors įrodymų?”

Pareigūnas pradėjo dairytis į šalis, pradėdamas suvokti, kad neturi įrodymų. Kai jo tėvas ir mama jį pradėjo, jis nebuvo gimęs, todėl tada jis nematė savo tėvo. Mama pasakė jam, “tai tavo tėvas”. Tuo pagrindu jis galėjo sakyti “jis yra mano tėvas”. Jeigu mama mums meluoja, neturim kito šaltinio. Mes pasitikim, kad mama nemeluos.

Vedų žodžiai yra labiau verti pasitikėjimo negu mūsų mamos, tėvo ar ko nors kito. Mama gali pameluoti, bet transcendentiniai žodžiai negali meluoti. Viskas buvo pasakyta Vedose, ypač Šrimad Bhagavatam, taigi, tai yra aukščiausias įrodymo pagrindas.

Kartais galim tik spėlioti apie tai, ką mato akys, bet jeigu akys mato sutinkamai su Vedomis – jeigu seka Vedų žodžiais – tada gali būti kažkiek pasitikėjimo. Priešingu atveju, negalite jomis pasitikėti. Pavyzdžiui, galime pamatyti ką nors ateinant iš toli, ir galim manyti, kad tas asmuo yra mūsų tėvas. Bet tada, kai jis prieina arčiau, galim pamatyti, kad iš tikro tai ne mūsų tėvas, bet asmuo, panašus į jį. Taigi, akys nėra įrodymo pagrindas. Šrimad Bhagavatam yra įrodymo pagrindas, o taip pat Vedos ir Upanišados.

Tada pareigūnas paklausė, “Kas yra Dievas?”

Gurudeva atsakė, “Krišna yra Aukščiausia Dieviškoji Asmenybė.”

Pareigūnas paklausė, “Kodėl?”

Guru Maharadžas atsakė, “Kažkur pasakyta, kad Dievas neturi pavidalo, atributų ir savybių, bet Vedos sako mums, kad Jis turi pavidalą ir daugybę savybių.”

Jeigu Dievas neturi pavidalo, tada iš kur kilo šis pasaulis? Pasaulis pilnas daugybės pavidalų. “Kažkas” negali atsirasti iš “nieko”. Todėl Dievas turi turėti pavidalą, ir Jo pavidalas yra pats gražiausias. Nėra nei vieno tokio gražaus kaip Jis. Krišna turi visą gerų savybių įvairovę. Pavyzdžiui, Jis yra labai maloningas. Jeigu Dievas nėra maloningas, kaip Jis gali žinoti mūsų sunkumus, liūdesį ir kančias, ir kaip Jis gali mums padėti? Dievas yra meilės ir švelnumo įsikūnijimas. Jei Jis toks nebūtų, kokia būtų nauda iš tokio Dievo? Jei Jis negalėtų padėti mums varguose ir mylėti mūsų, tada kokia tokio Dievo vertė? Nebūtų jokios vertės. Dievas gali generuoti ir reguliuoti viską ir sunaikintį pasaulį per akimirką, ir Jis gali sukurti milijonus pasaulių, saulių ir mėnulių per sekundę. Todėl, Jis turi būti labai galingas. Mes negalime daryti to, ką Jis daro.

Šrila Dživa Gosvamis sako mums, kad mes nesame šis kūnas, mes esame siela patalpinta kūne. Mes uždaryti kalėjime, narve. Nors nenorim pasenti ir mirti, esame priversti pasenti – jeigu nemirštame jauni. Mūsų plaukai bus žili, regėjimas nusilps ir ateis diena, kai nesugebėsime eiti be lazdos. Tada, vieną dieną turėsime palikti šį kūną.

Šiame kūne yra transcendentinis asmuo, kuris niekada negimsta ir niekada nepasensta ir nemiršta. Jis niekad netampa vaiku, jaunuoliu ar senu asmeniu. Jis yra viso pasaulio ir visų kitų sielų valdytojas. Jis yra Dievas. Jis niekada nemiršta. Jis niekad nepakeičia savo padėties. Jis visagalis, Jis žino praeitį, dabartį ir ateitį. Jis yra visažinis.Jis gali padaryti bet ką, ko nori, o taip pat Jis yra labai maloningas – savaimingai, be priežasties maloningas.

Kai Jis yra su Savo aukščiausia esmine vidine galia (svarupa-šakti) – Jo galia, kuri gyvena Jame – Jis gali sukurti milijonus pasaulių, Jis gali žaisti bet kur ir Jis gali padaryti bet ką. Ta svarupa šakti taip pat vadinama antaranga-šakti (vidinė galia). Viską surengiant svarupa šakti ir visoms Jo savybėms, Jis apsireiškia kaip visiškos (pilnos) Savo Paties dalys ir visiškų dalių dalys, ir šios ekspansijos yra vadinamos svamsa. Svamsa reiškia “pilnavertės ekspansijos” ir tokių pilnaverčių ekspansijų ar inkarnacijų pavyzdžiai yra Rama, Balarama ir Nrisingha.

Kai Jis yra su Savo paribio energija (tatastha-šakti), ta Jo dalis yra vadinama vibhinamsa-dživa, siela mumyse. Mes esame neatskiriama Dievo dalis, bet dabar esam Jį pamiršę, ir tai todėl dar viena iš Jo galių, maja, paėmė mus į šį pasaulį ir uždengė mūsų sielas. Mes pamiršome, kas mes esam ir kas yra Dievas, ir dabar esam begalinėje gimimo, mirties, sielvarto ir kančių grandinėje. Dėl šio užmaršumo nei vienas šiame pasaulyje nėra laimingas. Mes netarnaujame Dievui ar netrokštame Jo malonės, ir mes neišeiname iš Jo klaidinančios galios – majos. Tai todėl mes nuolat kenčiame.

Šiame pasaulyje galite kruopščiai ištirti ir pamatyti, kad netgi imperatoriai, ministrai pirmininkai ir prezidentai visi kenčia. Netgi jeigu patiriat kažkiek laimės jaunystėje, vis tiek yra daugybė problemų. Vieną dieną tikrai turėsim palikti šį kūną. Netgi jeigu negalim pasakyti, ar Dievas yra realus ar ne, labai lengvai galim pasakyti, kad mirtis yra tikra. Niekad negali to paneigti – netgi žmonės, kurie netiki Dievu. Kiekvienas yra priverstas pasakyti, “mirtis yra neabejotina”. Visos kančios yra realios, bet mes nežinom, kodėl kenčiam. Mes esam kaip gyvūnai – nuolat besikivirčijantys, nuolat valgantys, miegantys, besiporuojantys ir besiginantys. Mes galvojam kad per tai būsim laimingi, bet negalim būti.

Šrila Dživa Gosvamis sako mums, kad visi tie, esantys skirtingose gyvybės rūšyse – žmonių, pusdievių, gyvūnų, paukščių, žuvų, medžių, augalų – visi tie, kurie turi liūdesio ir laimės pojūtį – visi yra sielos kaip mes, nors kitos gyvybės rūšys yra kažkiek labiau padengtos materialios gamtos būsenų.

Tarp visų šių gyvybės rūšių, žmogaus kūnas turi specialias savybes. Jei kažkas jus pašaukia, jūs girdit ir ateinat. Jūs galit suprasti savo ateitį. Gyvūnai nesupranta savo ateities, arba supranta ją labai mažai. Kai kurie gyvūnai, pavyzdžiui beždžionės, asilai ar karvės, gali suprasti labai artimą ateitį, ne daugiau. Tarkime daug karvių ar ožių yra vedami į skerdyklą. Tuo metu, kai jie artinasi prie mirties momento, jeigu duosite jiems žolės, jie susikivirčys dėl jos: “aš paimsiu!”, “ne, aš paimsiu!”. Jie negali suprasti, kad greitai pasieks skerdyklą. Šiame žmogaus kūne galime galvoti apie šiuos dalykus. Galim galvoti toliau į ateitį.

Galvodami apie ateitį, kai kurie žmonės gamina bombas. Jie galvoja “mes sunaikinsim kitus ir kontroliuosim kitus, ir tada būsim laimingi”. Kiti galvoja, “Ne, tai nepadarys mūsų laimingų” Kaip galime tapti laimingi? Tik suvokdami, kas mes esam kaip dvasinės sielos, iš kur mes atėjome ir kur turime eiti po mirties.

Galime klausti savęs, kodėl asmuo gimsta kaip ministro pirminko dukra ar sūnus, o sekančią akimirką, kitas asmuo gimsta labai vargingoje šeimoje. Kodėl vienas gimsta labai gražus o kitas gimsta luošas? Kodėl koks nors vargšas žmogus vėliau tampa ministru pirmininku ar prezidentu? Išmintingas, inteligentiškas žmogus suvokia priežastis, todėl žmogaus pavidalas yra aukščiausias tarp visų gyvybės rūšių. Šiam žmogaus kūne, jeigu negalvojame apie tokius klausimus, kaip: “Kodėl aš kenčiu?”, “Kodėl aš artėju link mirties?” “Kas aš esu”, ir “Kas yra Dievas?” tada esam ne geresni negu dvikojis gyvūnas. Tokiu atveju nėra skirtumo tarp gyvūno ir žmogaus gimimo.

Šrila Dživa Gosvamis paaiškino, kad visi žmonės, medžiai, augalai ir gyvūnai turi kažkokį mėgavimosi pojūtį, ir jie visi turi kažkiek meilės ir švelnumo. Tarkime, jūs meiliai pašauksite šunį “Ateik čia, ateik čia” ir parodysite jam meilės, jis ateis, vizgindamas uodegą. Jeigu jumyse yra meilės ir jeigu rodysite ir jausite tą meilę, tada netgi tigras ar liūtas ateis, jis nebus nuožmus. Visur yra meilės ir švelnumo – netgi medžiuose. Jie irgi turi jausmus.

Meilė ir švelnumas yra mūsų religija, o Dievas yra meilės ir švelnumo įsikūnijimas. Jis yra labai maloningas ir turi visų rūšių galias. Mes esam Jo neatskiriamos dalys. Jeigu suvokiate šį faktą, be abejonių ištrūksite iš sielvarto ir kančių grandinės.

Tai yra bhakti joga.

Jeigu praktikuosite bhakti jogą, jūsų gyvenimo ir šeimos išlaikymas kaip nors savaime ateis, iš ankstesnių gimimų karmos. Patikrinkite tai. Jeigu sėdėsite savo kambaryje septynias ar aštuonias dienas, ar mėnesį, kartodami “Hare Krišna, Hare Krišna, Krišna Krišna, Hare Hare, Hare Rama, Hare Rama, Rama Rama, Hare Hare,” pamatysit, kad esat išlaikomi, nors nieko dėl to nedarote. Netgi po šimto metų, iki mirties, viskas, kas jums reikalinga, ateis. Turėtume pasitikėti šiuo principu. Kol esame žmogaus gyvybės pavidale, turėtume bandyti sužinoti, kas mes iš tikro esame.

Yra asmenų šiame pasaulyje, kurie žino šiuos dalykus, kurie turi sielos ir Dievo realizaciją, ir kurie turi kažkokį ryšį su Dievu. Savo pačių praktika jie gali jums parodyti šį kelią, ir praktikos būdu jūs taip pat galit pasiekti kažkokios realizacijos. Toks mokytojas vadinamas ačarija, guru ar šventu dvasiniu mokytoju. Toks guru niekada nepuls žemyn. Mes turėtume bandyti bendrauti su juo.

Šrilos Dživos Gosvamio dvasinis mokytojas, Šrila Rūpa Gosvamis rašė, kad taip šiame žmogaus kūne galime pasiekti tobulumą.

adau sraddha tatah sadhu-
sango ‘tha bhajana-kriya
tato ‘nartha-nivrttih syat
tato nistha rucis tatah
athasaktis tato bhavas
tatah premabhyudancati
sadhakanam ayam premnah
pradurbhave bhavet kramah

[Pradžioje asmuo turi turėti pradinį norą pažinti save. Tai atves jį į bandymų bendrauti su dvasiškai aukšto lygio asmenimis stadiją. Sekančioje stadijoje asmuo inicijuojamas aukšto lygio dvasinio mokytojo, ir sekdamas jo nurodymais naujokas pasišventusysis pradeda pasišventimo tarnystės procesą. Atlikdamas pasišventimo tarnystę pagal dvasinio mokytojo nurodymus, asmuo tampa laisvas nuo visų materialių prisirišimų, pasiekia pastovumą savęs suvokime, ir įgija klausymosi apie Aukščiausią Dieviškąją Asmenybę, Šri Krišną, skonį. Šis skonis veda jį link tolesnio prisirišimo prie Krišnos sąmonės, kuri subręsta į bhavą, pirminę transcendentinės meilės Dievui stadiją. Tikroji meilė Dievui vadinama prema, aukščiausia gyvenimo tobulumo pakopa" (Bhakti-rasamrta-sindhu 1.4.15-16)]

Dievas yra, mes esame Dievo neatskiriamos dalys, ir privalom Jam tarnauti. Noras ar tendencija jam tarnauti yra vadinama šradha (tikėjimu), ir ji ateina bendraujant su tyru pasišventusiuoju. Jeigu norime tarnauti Dievui, bet po kažkurio laiko neturime bendravimo su pažengusiais pasišventusiaisiais, tas noras išdžius. Tai vyksta šiais laikais. Mes matom daugybę pasišventusiųjų, kurie turėjo šradhą, ir po to atėjo priimti incijaciją ir užsiimti pasišventimo tarnyste (bhadžana krija) ir bhadžana-sadhana (klausymusi, giedojimu apie Aukščiausią Viešpatį, ir Jo prisiminimu). Tačiau, todėl kad nebuvo gero bendravimo, jų šradha pradėjo džiūti. Nors jie artinosi prie antros klasės, vidurinio lygio pasišventusiojo pakopos (madhjama adhikari) ir jie netgi priėmė brahmačarijos (celibato) ir atsižadėjimo (sanjasos) statusą – iš ten jie pradėjo pulti žemyn. Jie gali būti palyginti su medžiu ar augalu – kai daigai išskleidžia lapelių, negaudami vandens jie miršta. Todėl, visada turėtume stengtis būti gerame bendravime.

Mes turėtume pasistengti žinoti visus šiuos pasišventimo principus ir laipsniškai praktikuoti bhakti jogą. Jeigu nepraktikuojame bhakti jogos, esame gyvūnai, kaip kiaulės ar asilai. Dabar jūs matot, kad visam pasaulyje lyderiai ir kiti kivirčijasi vieni su kitais kaip gyvūnai. Gyvūnai kovoja nagais ir dantimis, bet šie dvikojai gyvūnai sukuria atomines bombas ir naikina milijonus gyvybių. Jie yra žiauresnės širdies negu gyvūnai. Jie negali sukontroliuoti savo jutimų, bet nori kontroliuoti visą pasaulį.

Todėl, kaip nors palaikydami savo gyvenimą, turėtume bandyti sekti Krišnos Sąmonės doktrinomis, ir būti laimingi amžinai. Turėtume bandyti siekti šito dalyko.

Šrila Dživa Gosvamis paaiškino, kad yra trys sritys. Viena yra transcendentinis pasaulis, viena yra nesuskaičiuojamos sielos, ir viena yra milijonai materialių pasaulių. Transcendentiniame pasaulyje viskas yra virš materijos. Ten nėra gimimo, mirties ar kančių. Yra dviejų rūšių sielos. Vienai rūšiai priklauso tie, kurie yra išsivadavę ir tarnauja Dievui transcendentiniame Vaikunthos (dvasinės planetos, kur nėra nerimo) pasaulyje, ir visi jie yra laimingi ten. Kita rūšiai priklauso tie, kurie pamiršo Dievą, jie vadinami sąlygotomis sielomis. Mes visi esame sąlygotos sielos. Mūsų sielos padengtos pasaulio elementais, tokiais kaip žemė (kietas materijos būvis), vanduo (skystas būvis), ugnis, oras (dujinis būvis) ir eteris (erdvinis būvis). Mūsų kūnai sudaryti iš šių penkių elementų. Kai asmuo miršta, tada deginant ar palaidojus kūną kape, penki kūno elementai sugrįžta į savo pirminius pavidalus. Bet siela niekada nemiršta ir negimsta.

Sielos yra kai kuo tokios pačios, ir kai kuo skirtingos nuo Dievo. Kaip Dievas turi gražų kūną, ir daugybę galių ir Jis ragauja dalykų skonį ir turi daugybę gerų savybių, sielos taip pat turi gražius kūnus ir daugybę gerų savybių. Skirtumas tarp Dievo ir sielų yra tas, kad Dievas yra begalinis, tuo tarpu sielos yra be galo mažos. Mažytės sielos negali sukurti pasaulių ir negali kontroliuoti, bet Dievas gali kontroliuoti viską. Jis yra majos (iliuzinės šio pasaulio energijos) valdovas. Mes, sielos, pereiname tiek daug kitimų, bet Aukščiausias Viešpats ir Jo įvairios inkarnacijos yra virš majos. Jie niekada nepatenka į iliuzinės majos energijos kontrolę ir niekada nebūna nelaimingi.

Sąlygotos sielos, tos, kurios pamiršta Aukščiausią Dieviškąją Asmenybę ir klaidingai naudoja savo nepriklausomybę, ateina į šį pasaulį galvodamos, “Aš esu šis kūnas, aš esu tas, kuris daro visus dalykus, aš esu tas, kuris kontroliuoja, ir aš esu tas, kuris ragauja dalykų skonį” Tai yra sąlygotų sielų simptomas. Šis pasaulis sudarytas iš penkių elementų: žemės, oro, ugnies, vandens ir eterio. Visos sielos atėjo iš Aukščiausios Dieviškosios Asmenybės, Krišnos, ir šis pasaulis taip pat atsirado iš Jo galios.

Yra dviejų rūšių galios: svarupa šakti arba Jogamaja, ir Mahamaya. Durga ir Kali yra Mahamajos asmenybės. Jos gali sukurti šį pasaulį, bet jos negali sukurti sielų. Sielos yra amžinos, šiuo atžvilgiu jos yra kaip Dievas. Sielos yra amžinos, bet kai jos pamiršta Aukščiausią Dieviškąjį Asmenį ir trokšta savo pačių laimės, jos galvoja, “Aš galiu daryti tą ir tą”. Jos nepripažįsta, kad joms reikia Dievo, ir tuo metu maja pasiima jas. Tokiu būdu, yra kažkiek skirtumo ir kažkiek neskirtingumo tarp Dievo ir sielų.

Šis pasaulis taip pat pasklido iš Jo iliuzinės majos, taigi jis taip pat turi kažkiek skiringumo ir kažkiek neskirtingumo nuo Jo. Senieji Vedų raštai teigia: šakti-šaktimator abhedah – nėra skirtumo tarp galios turėtojo ir galios. Ši filosofija vadinama ačintja-bhedabheda tatva, “nesuvokiama skirtybė ir vienovė tuo pat metu”.