(Vrindavanas, Indija, 2000 m., rugsėjo 24 d. )
Narayana Maharadžas: Kai guru duoda bhakti-lata-bidžą, sėkmingai atsidavimo tarnystei reikia dviejų dalykų: guru ir Vaišnavų malonės ir paties atsidavusiojo pastangų tarnauti savajam guru. Mokinys turi pilnai paklusti guru ir Vaišnavams. Jei kas yra tikras Vaišnavas ir tyras bhaktas, tai nebus jokio skirtumo tarp gurudevo ir to atsidavusiojo. Kita vertus, jei kas yra kitokios nuomonės nei gurudevas, galime rodyti jam šiek tiek pagarbos, bet turėtume sekti tiktai tikraisiais dikša ir šikša guru. Jie visi priklausys tai pačiai linijai. Tada nebus jokios painiavos.
Visų pirma, ten yra gurudevo ir Krišnos malonė. Jie davė bhakti-lata sėklą – troškimą tarnauti Krišnai. Galime būti priėmę dikšą, bet tuėtume pabandyti suvokti, kas yra tikra dikša. Reikalinga malonė, bet ir mes patys turime stengtis visada užimti protą tarnyste Krišnai, pilnai panaudodami visas savo jusles ir esatį. Turime žiūrėti, kad nė vienai sekundei mūsų protas niekur nenuklystų. Jei guru yra bona fide, bandykite vykdyti jo nurodymus, tokius kaip pirmame Upadešamritos, Pamokymo Nektaro posmelyje. Tokius posmelius reikia ne tik prisiminti, bet ir visiškai jais sekti. Jei to nedarote, tai paprasčiausiai save apgaudinėjate. Negalite apgauti guru, Vaišnavų ir Krišnos. Jei neseksite Upadešamrita, negalėsite sekti vidinių guru nuotaikų. Jei sekate nuo pačios pradžios, nuo vaco vegam manasa krodha vegam, ir visomis kitomis šlokomis, tada iš tiesų galite sekti ir pelnyti guru malonę, kitaip – ne. Guru ir Krišna tą matys.
Kartais tai labai sunku padaryti, bet stenkitės nugalėti jusles. Stenkitės širdį ir protą laikyti tuščius, kad juos galėtų pripildyti guru ir Krišna.
Mūsų tikslas turi būti konkretus. Šiuo metu galite būti nusistatę tam tikrą tikslą, bet kai jūsų bhakti standartas pakils, tikslas pasikeis ir patobulės. Nuo to laiko, kai pirmąkart atėjau į mathą, iki šiandienos tiek daug kas pasikeitė. Kai rati (bhava-bhakti) ateis, tada jūsų tikslas bus konkretus. Iki to laiko bus tiek daug pasikeitimų. Tikslas gali būti geras šiandien, bet rytoj pamatysite, kad jis nebuvo tobulas. Tik kai rati, pirmoji premos pakopa, ateis, ir ypač kai ateis sthayi-bhava, tada tikslas bus konkretus.
Turėtume užimti savo širdį, protą, ir jutimus atlikdami bhakti, pradėdami nuo šravanam, kirtanam, višnu smaranam. Nuolat atlikite svarūpa-siddha bhakti, kitaip prarasite orientyrą. Aš matau dabar ir esu matęs per visą savo gyvenimą, kaip daugelis atėjusių į mathą vėliau krito, nes labai stipriai nesistengė. Taigi praktikuokite vaco vegam manasa krodha vegam.
Kartais aš galiu supykti ir imti barti mokinį, bet jis neturėtų būti to labai paveiktas ar priimti tai netinkamai. Aš ypač galiu supykti, kai kas nors bando paliesti mano pėdas. Tai svabhavika; todėl aišku, kad supykstu. Kartais atsidavę dėl to nuliūsta, bet jie neturėtų liūdėti.
Taip pat aš žinau, kad brahmačiariai nusimena, kai negali suderinti skirtingų mano teiginių. Kartais atrodo, kad raštuose – Vedose, Upanišadose, yra prieštaravimų, štai kodėl Vyasadeva ir sukūrė Vedanta Sutrą. Vis dėlto jos nesuprasite be paaiškinimų. Net Šrimad Bhagavatam yra daugybė teiginių, kurie atrodo prieštaraujantys vienas kitam, ir juos sunku suderinti.
Neturite jaustis beviltiškai. Beviltiškumo jausmas yra kritimo priežastis. Jei gurudevas mus bara, turime paprasčiausiai galvoti, kaip jį labiau patenkinti, o ne prarasti viltį. Kurį laiką mano Gurudevas atrodė viskuo nepatenkintas. O kaip elgiausi aš? Nuolat buvau užsiėmęs daugybe tarnysčių, kad jis pagaliau taptų patenkintas. Taigi nesijauskite beviltiškai. Galvokite: “Tai padarys mane geresniu.”Gurudevas nėra nei egoistiškas, nei savanaudiškas. Turėtumėte galvoti: “Mano Guruvevas žymiai protingesnis už mane. Jis – pats protingiausias. Jis – mano draugas ir linki man tik gero.” Jei bona fide guru bara mokinį, tai tik to mokinio labui – jo bhakti išvystymui.
Aš žinau, kad vakariečiai bhaktai iškart susidomi bhakti praktika ir teorija, bet po kurio laiko nuo jos pasitraukia. Labai lengvai pasitraukia. Nebūkite tokie. Savo protą būkite nuolat užėmę bhakti. Aš jums padėsiu.
Stenkitės sekti nuo viršaus iki apačios, nuo pradžios iki pabaigos. Nepraleiskite nė vienos gurudevo paskaitos. Jei paliepiu: “Atsistok ir pasakyk kažką priešais visus atsidavusiuosius”, – nedvejokite. Tai padės jūsų bhakti.
Artėja mūsų parikrama. Stenkitės pagerbti Vradža Mandalą, ir būkite užsiėmę tarnyste. Visuomet atsiminkite, kad Narada gavo iš Krišnos dvi malones. Pirmoji yra ta, kad jei kas išgirs vradža-kathą, ta katha suteiks malonę ir pasirodys krišna-prema. Antroji – tokia, kad jei kas palies lila-sthaną, Krišnos žaidimų vietas, ateis ir krišna-prema. Neabejokite tuo. Tai tikrai atsitiks. Yra tik viena kliūtis, ir ta kliūtis yra abejonė. Jei abejojate, malonė neateis.
Jūs girdėjote ir skaitėte Čaitanja Čaritamritoje: sadhu-sanga, nama-sankirtana, bhagavata sravana, mathura-vasa, sri murtira sraddhaya sevana. Tai yra penki svarbiausi bhakti dalykai. Bhaktas turi bendrauti su rasika bhavaka bhaktais, ir kartu su jais vykdyti nama-sankirtaną. Jis turėtų visada kartoti ir atsiminti Šrimad Bhagavatam Šrilos Višvanatha Čakravarti Thakuros, Šrilos Sanatanos Gosvamio ir Šrilos Dživos Gosvamio draugijoje, Šri Rupos Gosvamio ir Šri Čaitanjos Mahaprabhu linijoje (klausydamas, skaitydamas, ir atsimindamas jų komentarus), sadhu-sangoje. Jis turi gyvanti Mathuroje ar Vrindavane ir aplankyti tokias vietoves kaip Radha Kunda ir Govardhana tyrų sadhu draugijoje ir jiems vadovaujant. Būdamas sadhu-sangoje jis turėtų tarnauti Šri Murti. Ir ta tarnystė neturi būti trečios klasės arčana. Ji turi būti kaip Šrilos Raghunatho dasa Gosvamio tarnystė. Veiksmas gali atrodyti toks pats, bet nuotaika skiriasi. Turime sekti Šrilos Krišnadaso Kaviradžo Gosvamio ir Šrilos Všvanatho Čakravarti Thakuro, kurių Dievybė yra Gokulananda, gabinimo nuotaikomis. Žiūrėkite, kaip tarnavo Rupa Gosvamis. Kaip savo šalagrama-šilai tarnavo Šrila Gopala Bhatta Gosvamis – taip, kad Pati Dievybė pavirto Šri Radha-Ramana. Turime sekti šiais ačarijais. Jei kas nors šiek tiek prisiliečia prie šių penkių dalykų, krišna-prema neabejotinai pas jį ateis.
Jei turėsime kitokį motyvą nei krišna-prema, jei darysime vaišnava-aparadhą ir nama-aparadhą, būsime pasimetę. Net pasiekę namabhasą, kartojimo lygį, kai mažėja įžeidimų, progresas užims tiek daug laiko. Jei labiau tikime pinigais nei gurudevu, Vaišnavais ir bhakti, arba jei kažką slepiame nuo gurudevo, mes neprogresuosime. Taigi turime būti pasiruošę atverti savo širdis, net jei ateina blogos mintys. Jei tą praktikuosite, labai greitai, dar šiame gyvenime šį tą suvoksite.
Kas nors gali nerimauti: “Gurudevas ir Vaišnavai daro parikramą, o aš taip užsiėmęs tarnyste, kad neįstengsiu sukartoti savo lakho Šventų Vardų, ir negalėsiu atlikti dandavat parikramos”, bet tai nieko blogo. Prisimenu, kai atėjau į mathą, Gurudevas ir Vaišnavai darė parikramą pėsčiomis. Tuo metu buvau labai užsiėmęs vadovavimu ir negalėjau kartoti ar atsiminti šlokų ir prarthanų (maldų). Gurudevas man pasakė: “Nesilaikyk nirdžala ekadašio, nes negalėsi vadovauti.” Paklausiau, ką turiu daryti. Jis pasakė, kad prisiims visą atsakomybę už mane.
Net jei tuo metu esate be galo užsiėmę, stenkitės visuomet užimti protą Krišna. Stenkitės turėti šikša guru ir klausti jo ar jos. Aš taip pat padėsiu, bet kartais tiesiog fiziškai negalėsiu padėti. Bet yra tiek daug kvalifikuotų bhaktų, kurie galės jums padėti.
* * *
Vertė Giriwala Devi Dasi
