Didžiųjų šventų asmenybių malonė
Šri Šrimad Bhakti Pramoda Puri Gosvamis Maharadžas
Vadovaujami Mahariši Bhrigu dinastijoje gimusio Šaunaka Rišio, 64 000 rišių Naimišaranjoje klausėsi labiausiai palankios krišna-kathos iš parama-bhagavata Šri Ugrašrava Sūta Gosvamio lūpų. Be galo pamaloninti ir patenkinti tais pasakojimais, sąmoningai siekdami nuolat jo klausytis ir kupini džiugesio, visi jie troško, kad Sūta Gosvamis būtų palaimintas ilgam gyvenimui. Jie meldėsi taip: suta somya džyva šavatih samah – „O romusis Sūta, gyvenk be galo ilgai.“ Kadangi klausėsi bhagavata-kathos iš bhaktos lūpų, jų širdyse atsirado bhakti, ir jos veikiami išminčiai suvokė karmos kelio nereikšmingumą. Jie pasakė:
karmaṇy asminn anāśvāse dhūma-dhūmrātmanāḿ bhavān āpāyayati govinda- pāda-padmāsavaḿ madhu
„Mes ką tik pradėjome šią vaisingą aukojimo ugnies veiklą, bet nesame užtikrinti, kad ji pasiseks, kadangi mūsų veiksmai netobuli. Mūsų kūnai pajuodo nuo ugnies dūmų, tačiau mes iš tikrųjų esame patenkinti: dėkui Dievo Asmens lotoso pėdų nektarui, kurį tu dalini.“
(Š.B. 1.18.12)
tulayāma lavenāpi na svargam nāpunar-bhavam bhagavat-sangi-sangasya martyānām kim utāśisah
„O Sūta! Vieno akimirksnio (lava yra 1/11 sekundės dalis) bendravimo su Viešpaties tarnu net negalima lyginti su rojinių planetų pasiekimu ar išsilaisvinimu iš materijos, ką jau kalbėti apie pasaulietinius palaiminimus materialaus klestėjimo forma, kurie skiriami pasmerktiems mirti.“
(Š.B. 1.18.13)
Nuodugniai viską apsvarstę, išminčiai priėjo prie išvados, kad bendravimas su bhaktais yra itin garbintinas, vertingesnis ir netgi labiau geistinas negu su Pačiu Bhagavanu. Taip yra dėl to, kad bhaktų draugijoje klausantis bhagavata-kathos žmogaus širdyje prabunda bhakti. Kurie šitaip gauna bhaktų malonę, iš karto natūraliai ima bjaurėtis bhukti, mukti, siddhi ir kt., kurios yra karmos, jńanos ir jogos padariniai. Tokios yra Šri Hari atsidavusiojo savybės.Dėl šios priežasties Šrila Krišnadasa Kaviradža Gosvami ir pasakė:
‘sādhu-sańga’, ‘sādhu-sańga’ — sarva-śāstre kaya lava-mātra sādhu-sańge sarva-siddhi haya
(Č.Č. Madhya 22.54)
„Visų apreikštųjų raštų galutinis sprendimas toks, kad pabendravęs vos vieną akimirksnį su tyru Viešpaties tarnu žmogus gali pasiekti visišką sėkmę.“
Žodis artha reiškia ketinimą arba tikslą. Žmonės, pataikaudami savo juslėms, siekia grubaus pasaulietinio jutimų tenkinimo (bhukti). O siekiantys patenkinti savo jausmus subtiliais būdais trokšta mukti arba siddhi. Tačiau bhaktai visus šiuos bhukti, mukti ir siddhi troškimus, kurių pagrindas – savųjų juslių tenkinimas, laiko anartha, kuri yra betikslė ir nepageidaujama. Bhaktai laiko stiprų prisirišimą, arba meilę Krišnai, paramartha – galutiniu ir aukščiausiu tikslu. Tik tokios asmenybės yra mahat pačia tikriausia prasme. Nepriėmęs tokių atsidavusiųjų prieglobsčio, žmogus netgi negalės išsivaduoti iš šių anarthų, juolab įgyti krišna-bhakti.
mahat-krpā vinā kona karme ‘bhakti‘ naya krsna-bhakti dūre rahu, samsāra nahe ksaya (1)
„Kol žmogus negauna tyro atsidavusiojo malonės, negali pasiekti bhakti lygmens. Ką jau kalbėti apie krišna-bhakti – jis netgi nesugebės išsilaisvinti iš materialios egzistencijos vergovės.“
(Č.Č. Madhya 22.51)
Duodamas nurodymus Rahūganai, maha-bhagavata parmahamsa Bharata, Sauviros karalius, pasakė:
rahūgaṇaitat tapasā na yāti na cejyayā nirvapaṇād gṛhād vā na cchandasā naiva jalāgni-sūryair vinā mahat-pāda-rajo-’bhiṣekam
„Mano brangus karaliau Rahūgana, kol žmogus negauna galimybės ištepti visą savo kūną didžių atsidavusiųjų lotoso pėdų dulkėmis, jis negali suprasti bhagavat-tattva-gjanos.“
( Š.B. 5.12.12)
Neįmanoma realizuoti žinojimo apie Aukščiausią Tiesą vien tik laikantis celibato (brahmačarijos), griežtai laikantis taisyklių ir šeimyninio gyvenimo nuostatų, paliekant namus kaip vanaprastha, priimant sanjasą, iškenčiant rūsčias askezes žiemą pasinėrus į vandenį, arba vasarą apsuptam laužų ir varginamam svilinančios saulės kaitros.“
Be to, geriausiasis iš bhaktų Prahlada pamokymuose Hiranyakašipu pasakė:
naiṣāḿ matis tāvad urukramāńghriḿ spṛśaty anarthāpagamo yad-arthaḥ mahīyasāḿ pāda-rajo-’bhiṣekaḿ niṣkiñcanānāḿ na vṛṇīta yāvat
„Kol niskinčana bhagavad bhaktos lotoso pėdų dulkių malonės dėka žmogaus intelektas nebus apvalytas, jis negalės prisiliesti prie Krišnos pėdų, kurios gali sunaikinti visų rūšių anarthas.“
(Š.B. 7.5.32)
Šri Rišabdeva, kalbėdamas savo sūnums, pažymėjo tokių mahatmų požymius:
mahat-sevāḿ dvāram āhur vimuktes tamo-dvāraḿ yoṣitāḿ sańgi-sańgam mahāntas te sama-cittāḥ praśāntā vimanyavaḥ suhṛdaḥ sādhavo ye
„Žmogus gali pasiekti kelią link išsivadavimo iš materialios vergijos tiktai tarnaudamas toli pažengusioms dvasinėms asmenybėms, kurios yra arba impersonalistai, arba atsidavusieji bhaktai. Jei žmogus nori įsilieti į Viešpaties egzistenciją arba tiesiogiai bendrauti su Dievo Asmeniu, jis turėtų tarnauti mahatmoms. Tiems, kurie nesidomi tokia veikla ir bendrauja su žmonėmis, prisirišusiais prie moterų ir sekso, kelias į pragarą yra plačiai atvertas. Mahatmos yra pusiausvyroje ir turi ništhą Bhagavano seva. Jie nejaučia pykčio ir darbuojasi visų gerovei. Tokie žmonės žinomi kaip mahatmos. (Ništha išskirtinai Bhagavanui yra iškiliausia mahat savybė.)”
(Š.B. 5.5.2)
ye vā mayīśe kṛta-sauhṛdārthā janeṣu dehambhara-vārtikeṣu gṛheṣu jāyātmaja-rātimatsu na prīti-yuktā yāvad-arthāś ca loke
„Tie, kurie priima Mane, visų šeimininką, kaip linkintį jiems gera, ir priti Man vieninteliam laiko savo purusartha, vieninteliu aukščiausiu tikslu; kurie nesidomi įprastinėmis kalbomis su žmonėmis, užsiėmusiais pasaulietiniu jutimų tenkinimu, valgymu, gėrimu ir pasilinksminimais; kurie nerodo priti (prieraišumo) savo sūnums, žmonai, namams, giminėms ir t.t.; kurie netrokšta daugiau turto negu reikia palaikyti save šiame pasaulyje – tik tokie žmonės yra mahat, didžios šventosios asmenybės.“
(Š.B. 5.5.3)
„Nepaprasta mahatmos, didžios šventosios asmenybės savybė yra ta, kad jos meilė nukreipta vien tiktai į Krišną. Tiktai tokio šudha-bhakto malonės dėka įmanoma įgyti šudha-bhakti.“ Šrimad Rūpa Gosvamipada parašė apie tokios šudha-bhakti savybes savo knygoje Bhakti-rasamrita-sindhu:
anyābhilāṣitā śūnyaḿ jñāna-karmādy-anāvṛtam ānukūlyena kṛṣṇānu- śilanaḿ bhaktir uttamā (2)
„Nuolatinis su Krišna susijęs bhadžanas, kurį charakterizuoja pastangos, palankios Krišnos jausmams patenkinti, ir kuris neturi jokių nemoralių, Krišnos tarnystei prieštaraujančių troškimų, tokių kaip neleistini santykiai su moterimis ir panašiai, kuris nėra padengtas mokšos troškimu ir pasaulietinio jutimų tenkinimo, toks bhadžanas vadinamas uttama-bhakti.”
(B.R.S. 1.1.11)
Iš pradžių paminėta tatastha lakšana, išorinė charakteristika – anyabhilašita-šūnya. Žmogus turi būti laisvas nuo visų nemoralių troškimų, tokių kaip santykiai su moterimis ir t.t., kurie neleidžia atlikti krišna-bhadžano. Jnana-karmady-anavrtam reiškia žinojimo (jńana) apie vientisąjį brahma vaikymąsi. Nitya-naimitika karmos, minimos smriti raštuose, taip pat atsižadėjimas, joga, sankhya ir t.t., į kuriuos nurodo žodis adi, yra tarsi bhakti apdangalas. Tačiau, jńana (žinojimas), nukreiptas į žmogaus garbinimo objektą, tai yra tattva-jnana apie sambhandhą, abhidėją ir prajodžaną, iš tiesų pageidautinas. Be to, veiksmai (karma), susiję su tarnyste garbinimo objektui, yra būtini. Tokie jńana ir karma netraktuojami kaip bhakti apdangalai. Anavirta reiškia nepadengtas, arba be kliūčių – tai veiksmai, kurie laisvi nuo tokių trukdžių, kaip jńana, karma ir taip toliau. Jeigu jńańa ir karma padengia bhakti, jos kliudo pasiekti bhakti tobulumo.
Po to minima svarūpa lakšana, vidinė bhakti charakteristika – anukūlyena krsnanušilanam. Anukūlyena reiškia anukūla bhava, palanki krišna-bhadžanui nuotaika. Kitaip tariant, anukūla bhava yra malonus Krišnai polinkis ir meilus santykis su Juo.
Pratikūlya bhavos, nepalankios nuotaikos, nėra pageidaujamos bhakti. Anukūla bhava – vienintelė priimtina bhakti. Krsnanušilanam – krsna reiškia svayam bhagavan ir Jo inkarnacijas, o anušilanam reiškia bhakti atlikimą Jam – kūnu, protu ir kalba, kitaip tariant, penkiais žinių įgijimo jutimais, penkiais veikimo jutimais ir protu. Sadhaka paeiliui užima šiuos vienuolika jutimų atliekant bhakti, medituojant ir aptariant bhakti pagal išgales. Navadha-bhakti atlikimas, pradedant šravana ir t.t., iš tiesų yra aukščiausia praktika.
Būtina labai atidžiai stebėti, kad ši praktika būtų nukreipta siekti prieraišumo ir meilės Krišnai, o ne naikinti kūną nepalankiais veiksmais. Tiktai atliekant tokią šudha-bhakti atsiranda prema. Todėl Šrila Krišnadasa Kaviradža Gosvamis parašė:
anya-vāñchā, anya-pūjā chāḍi’ ‘jñāna’, ‘karma’ ānukūlye sarvendriye kṛṣṇānuśīlana (3)
(Č.Č. Madhya 19.168)
ei ‘śuddha-bhakti’ — ihā haite ‘premā’ haya pañcarātre, bhāgavate ei lakṣaṇa kaya(4)
(Č.Č.Madhya 19.169)
Šri Nārada Pančāratroje parašyta:
sarvopādhi-vinirmuktaḿ tat-paratvena nirmalam hṛṣīkeṇa hṛṣīkeśa-sevanaḿ bhaktir ucyate (5)
„Neaptemdyta tarnystė, neturinti jokio kito troškimo negu patenkinti Krišną, visų jutimų šeimininką, visomis savo juslėmis, yra vadinama uttama bhakti.“
(Č.Č.Madhya 19.170)
Čia sarvopadhi reiškia anyabhilasa. Sarvopadhi-vinirmuktam sevanam, tarnystė, laisva nuo visų pasaulietinių nurodymų, tai tokia tarnystė, kuri nenukreipta į jokį kitą objektą, be Krišnos. Tat-para reiškia “vien tiktai Krišnos labui, su meile ir atkaklumu”. Todėl, sarvopadhi-vinirmuktam yra tas pat kaip ir anyabhilašita-šūnyam; tat-paratva – tas pat kaip ir anukūlya; tarnystė juslėmis (hršika) – tas pat kaip ir anušilana, o nirmala – tas pat kaip ir jnana-karmady-anavrtam.
Šrimad Bhagavatam parašyta:
mad-guṇa-śruti-mātreṇa mayi sarva-guhāśaye mano-gatir avicchinnā yathā gańgāmbhaso ‘mbudhau lakṣaṇaḿ bhakti-yogasya nirguṇasya hy udāhṛtam ahaituky avyavahitā yā bhaktiḥ puruṣottame
„Kaip Gangos vanduo savaime teka žemyn, vandenyno link, taip ir vien klausantis Mano transcendentinio vardo bei pasakojimų apie Mano savybes prasideda nepertraukiama ir prigimtinė atmos polinkio Manęs link tėkmė. Toks yra nirguna bhakti jogos požymis. Tokia bhakti Man, Purušotama Svarūpai, neturi jokių savanaudiškų motyvų, Tai yra bepriežastinė ir laisva nuo atskiros egzistencijos tapatybės koncepcijos, kylančios iš įsigilinimo į kokią nors kitą gyvą būtybę nei Bhagavanas.“
(Š.B.3.29.11-12)
sālokya-sārṣṭi-sāmīpya- sārūpyaikatvam apy uta dīyamānaḿ na gṛhṇanti vinā mat-sevanaḿ janāḥ
„Be amžinosios meilės tarnystės Man, Mano bhakta nepriima jokios išsivadavimo rūšies – salokya (vaikuntha-vasa) (gyvenimas Vaikunthoje), sarsti (turėti tokius pat turtus kaip ir Viešpaties), samipya (būti asmeniniu palydovu), sarūpya (turėti tokį patį pavidalą ir savybes), ar ekatva (impersonalaus įsiliejimo) – netgi tada, kai Aš pats juos siūlau.“
(Š.B. 3.29.13)
sa eva bhakti-yogākhya ātyantika udāhṛtaḥ yenātivrajya tri-guṇaḿ mad-bhāvāyopapadyate
„Tai vadinama pilna bhakti joga. Šios bhakti jogos pagalba dživa įgyja tyrą premą Man, įveikdama mają, sudarytą iš trijų gunų (modusų).“
(Š.B. 3.29.14)
Šrila Višvanatha Čakravarti Thakuras nurodė žodžio mad-bhavaya reikšmę kaip „prema Man“.
kṛṣṇa kahe, — ‘āmā bhaje, māge viṣaya-sukha amṛta chāḍi’ viṣa māge, — ei baḍa mūrkha
„Atsidavimo tarnystės Viešpačiui Krišnai pagrindas – bendravimas su toliau pažengusiais Viešpaties tarnais. Ir net kai žmoguje prabunda snaudžianti meilė Krišnai, bendravimas su Viešpaties tarnais tampa dar svarbesnis.“
(Č.Č. Madhya 22.84)
Nepageidautiną draugiją reikėtų visiškai palikti, kaip teigiama Šrimad Bhagavatam: tato duhsangam utsrja satsu sajjeta buddhiman (11.22.26). „Todėl protingas žmogus turėtų atmesti visokį nepalankų bendravimą ir bendrauti su šventais Viešpaties tarnais.“ O dėl bendravimo su tais, kurie yra nusiteikę prieš Šri Krišną, Šrila Rūpa Gosvamis pacitavo tokias dvi šlokas iš Katyana-samhitos ir Višnu rahasijos:
varaṃ huta vaha-jvālā panjarāntar-vyavasthitiḥ na śauri-cintā vimukha-jana saḿvāsa vaiśasam
„Jau geriau susideginti ar būti užrakintam geležiniame narve, nei bendrauti su tais, kurie priešiškai žiūri į Šri Krišną.“
ālińganaḿ varaḿ manye vyāla-vyāghra-jalaukasām na sangaḥ śalya-yuktānāḿ nānā-devaika-sevinām
„Geriau apsikabinti nuodingas gyvates, leopardus ir krokodilus, negu bendrauti su tais, kurie garbina įvairiausius pusdievius ir deives.“
Knygoje Durgamsangamani tika Šrila Dživa Gosvamipada pateikė žodžio vaišasa reikšmę kaip „nelaimė“, o šalyam – kaip „bendravimas su linkusiais garbinti įvairius pusdievius, laikant juos nepriklausomais dievais.“ Toks bendravimas yra skausmingas lyg strėlės, perveriančios širdį.
Šrila Dživa Gosvamipada parašė savo knygoje Šri Gopala-Čampu (Pūrva 33/61):
nṛpo na harisevitā, vyaya kṛtī na haryarpakaḥ kavir na hari-varṇakaḥ, śrītagurur na haryāśrītaḥ guṇī na hari-tatparaḥ, sarala-dhīr na kṛṣṇāśrayaḥ sa na vrajaramānugaḥ svahṛdi saptaśalyāni me
„Jei žmogus yra karalius, tačiau netarnauja Hari, jei yra finansiškai pasiturintis, bet nieko nepasiūlo Hari, jei yra poetas, bet nepašlovina pasakojimų apie Šri Hari, jei priėmė guru prieglobstį, bet nepriėmė Šri Hari prieglobsčio, arba jei turi daugybę gerų savybių, bet nėra ištikimas Šri Hari, jei yra nuoširdus, tačiau nėra atsidavęs Šri Hari, ir, dar daugiau, net jei žmogus Krišnai atsidavęs, tačiau neatliko anugatyos – nepriėmė vradža-gopių
prieglobsčio – bendravimas su šiais septyniais žmonių tipais skaudina mano širdį lyg ją pervėrusi strėle.“
yasyāsti bhaktir bhagavaty akiñcanā sarvair guṇais tatra samāsate surāḥ harāv abhaktasya kuto mahad-guṇā manorathenāsati dhāvato bahiḥ
(Š.B. 5.18.12.)
„Visi pusdieviai ir jų išaukštintos savybės, kaip antai religingumas, žinojimas ir atsižadėjimas, apsireiškia žmoguje, išvysčiusiame neaptemdytą atsidavimą Bhagavanui Šri Višnu. Kita vertus, žmogus, neatliekantis atsidavimo tarnystės ir užsiėmęs materialia veikla, neturi jokių gerų savybių. Net jeigu jis yra mistinės jogos praktikos žinovas, arba stengiasi sąžiningai išlaikyti savo šeimą ir giminaičius, jį neišvengiamai paklaidins jo paties proto spekuliacijos ir jam teks tarnauti išorinei Viešpaties energijai. Kaip toks žmogus gali turėti kokių nors gerų savybių?“
Todėl žmogus, nors ir apdovanotas nesuskaičiuojama daugybe savybių, nelaikomas geru ar šventuoju, jeigu negali nuoširdžiai ir neveidmainiaudamas tarnauti Hari, guru ir vaišnavams, vadovaujamas tyrų Viešpaties tarnų ar didžiųjų šventų asmenybių.
sādhu sańge kṛṣṇa nāma ei mātra cāhi sāmsāra jīnite āre kona vastu nāhi
„Aš trokštu tik viena – kartoti krišna-nāmą sādhu bendrijoje. Išskyrus tai, nėra nieko, dėl ko norėčiau gyventi šiame pasaulyje.“
(Prema Vivarta)
(1) „Kol žmogus negaus tyro atsidavusiojo malonės, negalės pasiekti bhakti lygmens. Ką jau kalbėti apie krišna-bhakti, jis netgi nesugebės išsilaisvinti iš materialios egzistencijos vergovės.“
(2) Kai išsivysto pirmos klasės atsidavimo tarnystė, žmogus neturi jokių materialių troškimų, žinojimo, įgyto monistinės filosofijos būdu ir neatlieka rezultatyvios veiklos. Atsidavęs turi nuolat tarnauti Krišnai palankiai nusiteikęs – taip, kaip trokšta Krišna.
(3) Tyras Viešpaties tarnas neturi puoselėti jokio kito troškimo nei tarnauti Krišnai. Jis neturėtų garbinti pusdievių ar lenktis paprastoms asmenybėms. Neturėtų lavinti dirbtinio, neturinčio Krišnos sąmonės žinojimo ir užsiimti niekuo kitu, nei veikla Krišnos sąmonėje. Žmogus privalo pajungti visus apvalytus savo jutimus Viešpačiui tarnauti.
(4) Šie veiksmai vadinami šudha-bhakti, tyra atsidavimo tarnyste. Taip tyrai ir atsidavusiai tarnaujantis žmogus po tam tikro laiko pažadina savo prigimtinę meilę Krišnai. Šie požymiai aprašyti Vedų literatūroje, pavyzdžiui, Pančaratrose ir Šrimad Bhagavatam.
(5) „Atlikti bhakti, arba atsidavimo tarnystę, reiškia užimti visas savo jusles tarnyste Viešpačiui, Aukščiausiam Dievo Asmeniui, visų jutimų šeimininkui. Kai dvasinė siela tarnauja Aukščiausiajam, įvyksta du dalykai: žmogus tampa laisvas nuo visų materialių nurodymų ir jo jutimai apvalomi paprasčiausiai būdami užimti tarnyste Viešpačiui.“
* * *
Vertė Giriwala Devi Dasi iš ,,The Harmonist „Šri Purušotama Vrata“ Nr 8, 2001m. vasara.
No tags for this post.