Ištrauka iš Šri Šrimad Bhaktivedantos Vamanos Gosvamio Maharadžo paskaitos
Šri Šrimad Bhakti Pragjanos Kešavos Gosvamio Maharadžo išėjimo dieną,
Šri Devananda Gaudija Mathas, Navadvipoje.
Dvasinė biografija.
Šiandien susirinkome čia dėl ypatingos priežasties, tai yra, pagerbti mano mylimo Gurudevos, jagad-guru nitya-līlā pravistha om isnupāda astottara-śata Šrī Šrīmad Bhakti Prajnāna Keśava Gosvāmī Mahārādžo išėjimo dieną, arba viraha-tithi.
Kai šio pasaulio žmonės rašo biografijas, ar apie paprastas asmenybes, ar apie amžinai tobulus ir išsivadavusius šventuosius, jie visada tyrinėja du protagonisto gyvenimo aspektus: jo gimimą ir jo mirtį. Gyvajai būtybei, įsipainiojusiai į rezultatus duodančią veiklą, gimimas ir mirtis vyksta tiktai kaip jos praeities veiksmų ir jų atoveiksmių rezultatas. Tačiau Bhagavānas nepatiria materialių gimimo ir mirties , nes Jis yra sac-cit-ānanda dvasinės egzistencijos, sąmonės ir palaimos įsikūnijimas. Panašiai, ir amžinai tobulų ir išsivadavusių sielų atėjimas bei pasitraukimas iš šio pasaulio nėra materialūs. Tokios asmenybės nėra supančiotos gimimo ir mirčių ciklo savo pačių veiklos ir jos rezultatų dėka. Tai nevienareikšmiškai patvirtina šventraščiai.
Tokią pačią mėnulio pilnaties dieną, mano Gurudeva pasitraukė iš šio pasaulio, taip palikdamas mus be savo maloningos bendrijos. Kur jis išėjo? Į savo amžinąją buveinę ir kelionės tikslą, Goloka Vrindavaną. Tie, kurie yra amžinai tobuli ir amžinai išsivadavę, iš karto pasiekia paprastiems žmonėms nepasiekiamą buveinę.
Amžinai mums gera linkintis
Jei kada iškiltų klausimas, ar Šri Guru ir Vaišnavai klaidina mus, ar ne, tai šventraščiai patvirtina, kad tam tikra prasme jie tai daro. Jie prisiima įvairiausius šio pasaulio sunkumus vien dėl to, kad padėtų tiems, kurie nuoširdžiai stengiasi praktikuoti hari-bhadžaną ar sādhana-bhadžaną. O tiems, kurie vengia sādhana-bhadžano ir vietoje to užsiima savo užgaidų vykdymu, Guru ir Vaišnavai lieka šiek tiek abejingi. Tai ypatingai reiktų suprasti.
Jeigu matho ar dvasinės organizacijos gyventojai elgiasi prideramai ir užsiima sādhanos ir bhadžanos praktika, pilnai pašvęsdami savo gyvenimus tarnystei Šri Guru ir Vaišnavams, jie gali pasiekti pilną tobulumą. Kvalifikuoti globėjai prisiima geranorių vaidmenį netgi šiame pasaulyje; ką jau kalbėti apie mūsų dvasinius globėjus, kuriuose regime žymiai labiau išaukštintą globos koncepciją.
Kas yra gurudeva? Jis yra mūsų geriausias draugas ir amžinasis geradaris, kuris suteikia prieglobstį jo neturintiems. Kaip gi tai? Jis yra išskirtinis prieglobsčio punktas tiems, kurie negali rasti prieglobsčio šiame pasaulyje. Niekas šio pasaulio kalėjime nėra toks maloningas ir užjaučiantis, kaip jis
Yra daug daugiau, ką reikėtų pasakyti apie guru-tattvą. Šri guru rūpinasi mūsų dvasine pažanga. Žmonės dažnai stengiasi parodyti, kad rūpinasi kitų materialia gerove, bet jie nesupranta dvasinės gerovės svarbos; ir jie negali padėti to suprasti kitiems. Kol negausim bepriežastinės Bhagavāno malonės, mes negalėsim atpažinti teisingo kelio pas Jį, ar kada nors surasti tinkamą globėją.
Visos visatos Guru
Apie guru žmonės dažnai galvoja: „Šis asmuo yra mano guru, tas asmuo – tavo guru, o štai šitas – jo guru“, tačiau šventraščiai pateikia kitokią koncepciją:
mannāthahḥ śrī jagannātho
madguruḥ śrī jagadguruḥMano Viešpats yra visatos šeimininkas, o mano guru yra viso pasaulio dvasinis mokytojas.
Mažiau išmanūs žmonės bando tai suprasti, tačiau nesėkmingai. Ta asmenybė, kuri yra mano guru, yra taip pat ir visų keturiolikos planetų sistemų guru, ir todėl jis yra jagad-guru, visos visatos guru. Tokia yra dvasinė tikrovė, o ne vien tik fantazija. Mes galim galvoti, kad pagerbiam savo Gurudevą, gausiai jį girdami, ir kad jis bus patenkintas mūsų atsidavimo demonstravimu, tačiau tai parodo guru-tattvos nesupratimą. Yra kitaip.
Kai guru įgyja pilną žinojimą, jis patenka į antaryāmi-tattvos kategoriją, tai reiškia, kad jis yra visažinis kaip ir Supersiela. Nėra nieko, ką reikėtų pateikti jam kaip svarbią naujieną. Jis savaime jau žino apie mūsų klaidas, netobulumus, nusižengimus ir trūkumus; ir nepaisant to jis aplieja mus gausiu padrąsinimu siekti dvasinio gyvenimo, įkvėpdamas mus atlikti sādhana-bhadžaną. Tokia yra ypatinga jo malonė.
Šri Krišna, pirmapradis Guru
Šrila Bhaktisiddhānta Sarasvatī Prabhupāda savo hari-kathoje pasakė, kad šio pasaulio žmonės tiesiog negalėjo suprasti Bhagavad-gītos ir Šrīmad-Bhagavatam instrukcijų, nors Aukščiausias Dievo Asmuo Šri Krišna Pats jas išdėstė. Jie yra nepajėgūs suvokti tų pačių mokymų ir šiandien, ir nebus pajėgūs to padaryti ateityje. Apsvarstęs tokią gyvųjų būtybių padėtį, Šrī Rādha ir Krišna asmeniškai nužengė į šį pasaulį, susivieniję kaip Gaurahari Šri Čaitanja Mahaprabhu, prisiimdami džagad guru vaidmenį, kad duotų nurodymus visai žmonijai.
Tai rodo, kad Bhagavānas yra pirminė gyvosios būtybės užsiėmimo hari-bhadžanu priežastis ir labai jomis rūpinasi. Jis taip sutvarkė, kad pamokytų gyvąsias būtybes, kaip kartoti Šri Krišnos vardus ir kaip užsiimti bhadžanu Šri Rādhai ir Šri Krišnai su giliu ir intensyviu troškimu. Jo bhadžano išraiška užfiksuota tokiuose literatūros veikaluose kaip ,,Šri Čaitanja Čaritamrita” ir ,,Šri Čaitanja Bhāgavatam”, kurie aprašo Jo žaidimus.
Ar gali Krišna turėti kokį nors trūkumą? Jam nieko netrūksta. ,,Šrimad Bhagavatam” (6.9.22) sako: „svenaivalābhena samam praśāntam“ – „Bhagavānas visada džiaugsmingas ir pilnai patenkintas dėka Savo Paties dvasinio tobulumo.“ Nors taip yra, Bhagavānas kenčia matydamas apgailėtiną gyvų būtybių padėtį ir ima verkti. Tokia yra natūrali globėjų nuostata ir štai kodėl Bhagavānas asmeniškai nužengė, kad pamokslautų sadhana-bhadžano ir nāma sankirtanos, šventų vardų giedojimo visiems kartu metodą.
Daugeliui žmonių iškyla abejonė: „Ar Šri Čaitanja Mahāprabhu vis dar dovanoja Savo malonę šiomis dienomis? Galų gale, argi nėra gausu pavyzdžių, rodančių, kad tik Jo artimiausi palydovai pelnė Jo malonę?“ Sąlygotos sielos prigimtis yra visada ieškoti trūkumų kituose, taip pat Vaišnavuose ir Pačiame Bhagavāne. Jos mąstymas panašus į skruzdės, kuri bando rasti plyšį šventykloje, pastatytoje iš brangakmenių. Tai yra jos didi nelaimė.“
Nuolankumo ir atsidavimo kelias
Šventraščiai nurodo mums rūpintis savo pačių ir artimųjų gerove, tačiau mes negalim suprasti, ką iš tiesų tai reiškia. Mūsų luoša prigimtis viską griauna ir mūsų beprasmis klaidų ieškantis mentalitetas veda mus į niekur.
Nurodymai
Kas gali padėti mums tai suprasti? Dėka šaranagati, tai yra pilnai pasišventus Šri Guru lotoso pėdoms, yra vilties, kad padarysime pažangą. Tačiau jeigu Guru ir Vaišnavai matys, kad esu labai išdidus, trokštantis šlovės ir elgiuosi pagal savo užgaidas, jie taps man abejingi. Jei aš nieko nesuprasiu, nors būtų pasakyta daug kartų, ir jei aš neisiu Guru nurodytu keliu, jie gali palikti mane be savo bendrijos. Vaišnavai neturi tikslo mus suklaidinti. Tai nėra ir Bhagavāno siekis, ką jau kalbėti apie Jo palydovus, kurie visad trokšta dovanoti malonę sąlygotoms sieloms. Šri Guru ir Vaišnavai nori tik vieno – matyti, kad mes tobulėjame dvasiškai, tačiau mes to nesuvokiame.
Bet kokia kaina venkite įžeidimų
Šiandien yra mano Gurudevos išėjimo diena, bet mano širdis neverkia. Aš niekad jo nepasiilgau iš visos širdies. Aš nė trupučio nesu susikrimtęs, kad praradau tokį vertingą brangakmenį, troškimus išpildantį akmenį. Aš rengiuosi kaip sādhu ir žinau, kad valgysiu ir miegosiu patogiai. Toks požiūris verčia rimtai susirūpinti.
Tie, kurie nori sekti sādhana-bhadžano procesu, bando nuolat galvoti apie Jį ir tarnauti Jam, turėtų būti ypatingai budrūs. Šrīla Narottama Thākura parašė „vando mui sāvadhāna-mate“ -
„Aš lenkiuosi savo Šri Gurudevos lotoso pėdoms su dideliu atidumu ir rūpesčiu.“
Į ką nurodo žodis „atidumas“? Šventraščiai moko mus būti dėmesingais, kad nepadarytume įžeidimų. Visad reikia turėti tai omenyje (atminti tai?). Kartojant šventą vardą reikia vengti nāma-aparādhų; lankantis šventoje dhamoje griežtai vengti dhāma-aparadhų; ir tarnaujant dievybėms būti labai atsargiems, kad neatliktume seva-aparādhų. Dar daugiau, būnant kartu su Guru ir Vaišnavais ir tarnaujant jiems, žmogus turėtų labai dėmesingai saugotis, kad nepadarytų guru-aparādhų ir vaišnava-aparādhų.
Kai yra tiek daug kliūčių ir apribojimų, galima paklausti, kur tada eiti ir ką daryti. Bet šventraščiai taip pat sako mums, kad kuo didesni trukdžiai, tuo lengviau pasieksime savo tikslą. Kruopštus šventraščių išstudijavimas parodo, kad jie talpina Bhagavāno žodžius apie drausmę ir nuostatus. Visas taisykles ir patarimus, kuriuos Bhagavānas pateikė mums, pakartoja Guru ir Vaišnavai. Jie nieko neišsigalvoja. Tai, ką sako savo pasekėjų bendruomenei, jie paima iš teigiamų ir neigiamų šventraščių nurodymų.
Kai guru nubaudžia
Žmogus gali pagalvoti: „Kai mane giria, aš jaučiu didelį malonumą, bet kai kritikuoja, jaučiu nepasitenkinimą.“ Toks požiūris nėra teisingas. Nedera klausytis, kaip Guru ir Vaišnavai mus šlovina. Verčiau, turiu laikyti save labai sėkmingu, jei mano paties dvasinei gerovei jie maloningai baudžia ir priekaištauja iš meilės. Tačiau aš nepajėgiu pakelti to ir tai verčia mane pateikti kontrargumentus, kad apginčiau save. Nīti-šastrose, šventraščiuose, pabrėžiančiuose moralinį elgesį, yra pasakyta: bhrtyaśca uttardāyakah – „Tas, kuris iškart atsikerta, gavęs nurodymą, turi būti atmestas kaip tarnas (nebelaikomas tarnu).“
Žmogus turėtų klausytis guru ir Vaišnavų, kai jie mano, kad mus būtina pataisyti, ir turi bandyti suprasti jų žodžius ramiai ir kantriai, tikėdamas, kad jie kalba norėdami mums gero. Jie neturi jokių savanaudiškų motyvų. Turim nuolat palaikyti tokį nusiteikimą, nes kitaip, koks tada bus Šri Guru požiūris į mus? Ypatingai švelnus. Jis elgsis su mumis kaip su pagarbos vertu asmeniu, kaip su šeimininku, ir bus tarsi mūsų tarnas. Ir pagaliau, jei jis mums nepaklus, mes nuspręsime atmesti jį kaip savo gurudevą.
Kartą Šrila Bhaktisidhānta Sarasvāti Thākura Prabhupāda pasakė su giliu apgailestavimu: „Tie, kurie galvoja, kad turi turėti guru, kad gyventų šiame pasauly, panašiai kaip kad žmogus, norintis persikelti per upę turi susiieškoti valtininką, arba norintis išsiskalbti savo drabužius turi rasti skalbėją, jie yra apgauti. Tokie žmonės, bandantys suprasti Gurudevos veiksmus savo materialiu intelektu, niekad nėra matę ar sutikę manęs, ir, turėdami tokį požiūrį, niekada ir nesutiks.“
Amžinai išsivadavusios sielos visad skelbia Vaikunthos žinią. Jos nepuoselėja savanaudiškų motyvų, bet nepaisant to, mes matome jose trūkumus. Taip darydami, mes patys sau kuriame problemas ir būname tiesiog visapusiškai išduoti.
(versta iš „ Rays of The Harmonist“, Nr.14, 2004m. Kārttika, „Govinda-Dāmodara-Mādhaveti”)
No tags for this post.