Šrila Bhaktivedanta Narajana Gosvamis Maharadžas
Vakar mes diskutavome apie Šri Uddhavą, kuris yra iškiliausias Jadu dinastijos atstovas ir kurį Krišna pasiuntė į Nandagaoną, Vrindavaną. Iki tol jis galvojo, – Krišna yra Mathuroje, Krišna paliko Vrindavaną, kad atvyktų į Mathurą. Tačiau, kai tik Uddhava privažiavo Vrindavaną ir pirmąkart pažvelgė į Vradžą, jis suprato: „Krišna yra pilnai čia, ir tik iš dalies Mathuroje.“
Uddhava pasakė Nandai Babai: „Jūs esate labai sėkmingi. Tie, kurie verkia dėl savo tėvų, jie paprasčiausiai verkia, ir tiek, bet jei kas nors verkia dėl Krišnos, Aukščiausiojo Viešpaties, tokie žmonės yra išties sėkmingi. Viešpats Krišna – ne tik tavo sūnus; Jis yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo; Jis geranoriškai atėjo, kad gyventų tavo namuose.
Nanda Baba dar labiau nuliūdo, kai tai išgirdo. Jis pasakė: „Aš galvojau, kad tu būsi išmanus, nes bendrauji su Krišna. Bet dabar matau, kad tavo pieniniai dantys dar net neiškritę; iš tiesų, tu nieko nežinai.“
Uddhava pagalvojo: „Kaip aš suklydau!”
Nanda Baba tęsė: „Šiame pasaulyje, aš esu labiausiai kenčiantis. Tu sakai man, kad esu sėkmingas, tačiau aš esu pats nesėkmingiausias. Iki šiandienos aš laikiau Krišną savo sūnumi, bet dabar iš tavęs išgirdau, kad Jis yra Aukščiausias Viešpats – ir aš netekau Jo! Aš nesugebėjau Jo išlaikyti, ar suteikti Jam meilės ir prieraišumo! Koks apgailėtinas aš esu!
Uddhava suprato, „Aš negaliu nuraminti jo. Aš negaliu nuraminti net Nanda Babą, ką jau kalbėti apie Motiną Jašodą? Jos meilė ir prieraišumas stipresni netgi už Nandos Baba.“
Visa naktis prabėgo tokiu būdu – verkiant be perstojo.
Ryte Uddhava nuėjo prie kundos, ežerėlio, kuris dabar vadinamas Krišna-kunda. Išsimaudė ten, sukartojo savo gajatri mantras, ir tada išvydo didžiulę kadamba medžių giraitę, kuri vėliau tapo žinoma kaip Udhava-kyari. Tos giraitės viduryje jis išvydo keletą besikalbančių gopių.
Viena iš gopių pasakė: „Kodėl atvyko šis vežimas? Tai tas pats vežimas, kuris atgabeno Akrurą – ne Akrurą, o Krurą (kas reiškia „žiaurus“) – kuris išsivežė mūsų mylimąjį Krišną. Dabar Krišna yra taip toli. Kodėl šis vežimas vėl čia pasirodė?
Kita gopė pasakė: „Vedų kultūroje, kai kas nors miršta, praėjus keturiolikai dienų mirusiajam atliekami ypatingi aukojimai, vadinami pinda. Šis vežimas buvo atsiųstas iš Mathuros, kad jo vežėjas atgabentų mūsų širdžių pindas (aukas) iš čia – nes visi čia yra mirę. Tokia daugybė širdžių bus lengvai gauta, ir jos visos bus atiduotos Kamsai. Tačiau kodėl auksinis vežimas?
Dar kita gopė pasakė: „Ar žinote, kad Krišna dabar yra princas Madhupuryje, Mathuroje? Auksiniu vežimu atvyko Jo tarnas. Krišna atsiuntė ši pasiuntinuką, kad nuramintų Savo motiną, Savo tėvą ir Vradžavasius. Jis nori parodyti mums, kad: „Štai aš siunčiu savo tarną, kad nuraminčiau jus visus.“
Uddhava išgirdo tai ir pagalvojo: “Aš padariau klaidą. Kodėl aš atvykau auksiniu vežimu?“
Kita gopė pasakė: „Kodėl šis Šyama (tamsaus gymio asmuo) eina pas mus? Mes neturim ryšio su Krišna. Tiksliau, mes turime ryšį, bet jis nėra svarbiausias. Kraujo ryšys negali būti nutrauktas. Krišna negali pamiršti Savo motinos ir tėvo, nes jis gimė iš jų.
„Taigi, kodėl šis asmuo vežimu atvyko čia? Galbūt jis pasiklydo. Jis turėjo nuvykti į Nandos Baba namus, o ne čia. Mes galvojom, kad Krišna yra mūsų mylimasis, o dabar šis ryšys yra nutrūkęs. Bet Krišna negali atsisakyti Savo santykio su motina ir tėvu. Kodėl gi jis nevyksta pas Nanda Baba ir Motiną Jašodą? Kodėl jis atkeliavo čia?“
Dar kita gopė pasakė, „Jis yra šyama (tamsaus gymio), bet ne Šyama (mūsų mylimasis Šyamasundara). Jis atrodo kaip Krišna, kadangi Krišna turi juosvą kūno spalvą. Be to, Krišna davė šiam asmeniui Savo girliandą ir kitus asmeninius daiktus.
Gopės dažnai apsikabindavo tamalo medžius ir tamsą – nes jie taip pat priminė joms Šri Krišną. Tačiau, pamačiusios Uddhavą, jo neapkabino. Taip yra todėl, kad prema turi tam tikrą etiketą (maryadą).
Viena gopė pasakė, „Jis yra Šyamos pasiuntinukas. Jis yra panašus į Šyamą, tačiau jis nėra Šyama.“
Šrila Narajana Maharadžas paprašė Šripad Damodara Maharadžo papasakoti istoriją, kaip Šri Uddhava stebėjo Šrimati Radhikos pakvaišusį pokalbį su kamane, kurią ji palaikė Šri Krišnos pasiuntinuku. Po to Šrila Narajana Maharadžas tęsė:
Kol Šrimati Radhika plūdo kamanę, ji kuriam laikui nuskrido šalin ir po to grįžo. Tada Radhika pasakė, „O, tu esi Krišnos pasiuntinukas. Tu parodei Man prielankumą, o aš vis tiek kalbėjau su tavimi šiurkščiais žodžiais. Aš pasielgiau blogai, bet tu vis tiek grįžai.“
Radhika tęsė: „Puiku, tu sugrįžai. Krišna atsiuntė tave atgal. Tai rodo, Kad Jis mus kažkiek myli. Ko tu nori? Ko nori tavo šeimininkas?
Bitė pradėjo zvimbti ir tada Radhika tarė: „Tu nori, kad mes atvyktume į Mathurą? Ten bus jaunosios Mathuros ponios; ir Jis vis tiek nori, kad ten nuvyktume? Tai tiesiog neįmanoma. Jis negali palikti Mathuros radža-kumarių (princesių), nei Lakšmi, kuri yra auksinė linija ant Jo krūtinės. Mes negalime pritarti tai minčiai, kad ten būsime ir kokia nors kita mergina taip pat ten bus.
„O Madhukar (bite, renkanti medų), Krišna jau grįžo iš Savo gurukulos į Mathurą. Kada gi Jis atvyks čia? Ar Jis prisimena Savo tėvą, motiną ir draugus, tokius kaip Šridama, Subala ir Madhumangala? Ar prisimena kitus Vradžavasius? Ar prisimena Giriradža Govardhaną, Jamunos pakrantes ir kitas vietas? Ar Jis bent kiek atsimena gopes? Pavyzdžiui, ar sako Mathuros princesėms, „Gopės nemoka taip puikiai suverti girliandos, kaip kad jūs“?
„O gal Jis sako: „Gopės yra tokios prityrusios. Jos darydavo tokias gražias girliandas ir tarnaudavo daugybe kitų būdų. Ar Jis kaip nors atsimena gopes?“
api bata madhu-puryām ārya-putro ‘dhunāste
smarati sa pitṛ-gehān saumya bandhūḿś ca gopān
kvacid api sa kathā naḥ kińkarīṇāḿ gṛṇīte
bhujam aguru-sugandhaḿ mūrdhny adhāsyat kadā nu„O Uddhava! Išties labai liūdna, kad Krišna gyvena Mathuroje. Ar Jis prisimena Savo tėvo namų ūkio reikalus ir Savo draugus piemenukus? O didi siela! Ar kada nors Jis kalba apie mus, Jo tarnaites? Kada Jis uždės aguru iškvėpintas rankas ant mūsų galvų?
(Šrimad-Bhagavatam 10.47.21)
Radhika tęsė: „O Krišna, kada Tu ateisi ir uždėsi rankas ant mūsų galvų, taip užtikrindamas, kad daugiau niekada neišsiskirsime.“ Pasakiusi tai, Šrimati Radhika dar kartą nualpo.
śrī-uddhava uvāca
aho yūyaḿ sma pūrṇārthā
bhavatyo loka-pūjitāḥ
vāsudeve bhagavati
yāsām ity arpitaḿ manaḥŠri Uddhava pasakė: „Iš tiesų jūs gopės esate pačios sėkmingiausios ir garbintinos visoje visatoje, nes jūs tokiu būdu paskyrėte savo protus Aukščiausiam Dievo Asmeniui, Vasudevai.”
(Šrimad-Bhagavatam 10.47.23)
Uddhava pasakė gopėms: „Jūs esate garbinamos visame pasaulyje ir visoje visatoje. Jūs turite tokią nuostabią meilę ir prieraišumą Vasudevai, Viešpačiui Šri Krišnai.“
yā mayā krīḍatā rātryāḿ
vane ‘smin vraja āsthitāḥ
alabdha-rāsāḥ kalyāṇyo
māpur mad-vīrya-cintayā
Jūs teisėtai paskelbėtę neaptemdytos meilės transcendentiniam Viešpačiui privilegiją, o pačios šlovingiausios gopės. Iš tiesų, apreikšdamos savo meilę Krišnai būdamos išsiskyrime nuo Jo, parodėte Man didžiulę malonę.
(Šrimad-Bhagavatam 10.47.37)
„Jūs visais atžvilgiais patraukėte Šri Krišną. Jis nė sekundei negali nueiti kur nors kitur. Jis visada su Jumis, žinote tai, ar ne. Aš išvydau jūsų išsiskyrimo nuotaiką, kuri neturi lygių visame pasaulyje. Jūsų meilės Krišnai nėra su kuo palyginti visoje istorijoje, šventraščiuose ar kur kitur. Aš atnešiau jums žinutę nuo Jo.“
Girdint taip kalbantį Uddhavą, gopių išsiskyrimo nuotaika dar labiau išaugo. Šrimati Radhika tada progiesmiu pasakė šį posmelį:
he nātha he ramā-nātha
vraja-nāthārti-nāśana
magnam uddhara govinda
gokulaḿ vṛjinārṇavāt„O šeimininke, o sėkmės deivės šeimininke, O Vradžos šeimininke! O Tu, kuris sunaikini visas kančias, Govinda, meldžiu, ištrauk Savo Gokulą iš sielvarto vandenyno, kuriame ji skęsta!“
(Šrimad-Bhagavatam 10.47.52)
„Visa Vradža dega išsiskyrimo nuo Tavęs nuotaikoje. Prašau, ateik, o mūsų gyvybės šeimininke, o mylimasis, tiktai Tu gali nuraminti mus; kitaip, mes niekad nenurimsim.“
Šrimati Radhika vėl nualpo, o Uddhava ėmė melstis Jai ir kitoms gopėms.
etāḥ paraḿ tanu-bhṛto bhuvi gopa-vadhvo
govinda eva nikhilātmani rūḍha-bhāvāḥ
vāñchanti yad bhava-bhiyo munayo vayaḿ ca
kiḿ brahma-janmabhir ananta-kathā-rasasya„Iš visų žemės gyventojų, šios piemenų žmonos vienintelės iš tiesų padarė savo gyvenimus tobulais, nes pasiekė neaptemdytos meilės Viešpačiui Govindai tobulumą. Jų tyros meilės trokšta tie, kurie bijosi materialios egzistencijos, didieji išminčiai, o taip pat mes patys. Tam, kuris pajuto pasakojimų apie begalinį Viešpatį skonį, kokia prasmė yra gimti aukštos klasės brahmanu, ar net pačiu Viešpačiu Brahma?“
(Šrimad-Bhagavatam 10.47.58)
Šri Uddhava meldėsi: „Šiame pasaulyje tiktai gimimas gope yra pilnai sėkmingas. Ir tik todėl, kad joje gyvena gopės, ši Vrindavana yra šlovinga. Viešpats Šri Krišna yra visatos ir visų gyvų būtybių Aukščiausia Siela. Gopių meilė yra sneha, maan, pranaya, raga, anuraga, bhava, mahabhava, ruddha, adiruddha, madanakya-bhava ir divyonmada pakopų. Visi muniai ir mes taip pat trokštam šios meilės. Netgi gimti Viešpačiu Brahma neturės prasmės, jei nebus tokios meilės, kokią turi gopės. Kai gopės susitinka, jos šlovina Viešpatį Šri Krišną su meile ir prieraišumu – tiek išsiskyrimo, tiek susitikimo nuotaikoje.“
kvemāḥ striyo vana-carīr vyabhicāra-duṣṭāḥ
kṛṣṇe kva caiṣa paramātmani rūḍha-bhāvaḥ
nanv īśvaro ‘nubhajato ‘viduṣo ‘pi sākṣāc
chreyas tanoty agada-rāja ivopayuktaḥ„Kaip tai yra nuostabu, kad šios paprastos moterys, klajojančios miškais, iš pažiūros sugadintos nederamo elgesio, įgijo neaptemdytos meilės tobulumą Krišnai, Aukščiausiai Sielai! Be to, tai tiesa, kad Aukščiausias Viešpats Pats dovanoja Savo palaiminimus netgi neišmanėliui garbintojui, kaip kad geriausias vaistas, kuris veikia ir nieko nežinantį apie jo sudėtį.“
(Šrimad-Bhagavatam 10.47.59)
Šio pasaulio merginos nėra doros iš tiesų. Vienintelės tikrai doros merginos yra gopės . Šri Krišna yra jų mylimasis, jos žino ir myli tiktai Jį vieną. Jos nieko daugiau nenori žinoti, tik apie Jį.
nāyaḿ śriyo ‘ńga u nitānta-rateḥ prasādaḥ
svar-yoṣitāḿ nalina-gandha-rucāḿ kuto ‘nyāḥ
rāsotsave ‘sya bhuja-daṇḍa-gṛhīta-kaṇṭha-
labdhāśiṣāḿ ya udagād vraja-vallabhīnām„Kai Viešpats Šri Krišna šoko su gopėmis rasa-liloje, Jis apkabindavo gopes savo rankomis. Toks transcendentinis palankumas niekada nebuvo parodytas sėkmės deivei ar kitoms sutuoktinėms dvasiniame pasaulyje. Iš tiesų, tokio dalyko net neįsivaizdavo pačios gražiausios rojinių planetų merginos, kurių kūno švytėjimas ir aromatas primena lotoso žiedą. Ir ką jau kalbėti apie šio pasaulio moteris, kurios yra labai gražios materialiu vertinimu?“
(Šrimad-Bhagavatam 10.47.60)
Netgi Lakšmi, Satyabhama, Rukmini ir kitos negavo maha-prasado – didžios malonės – iš Šri Krišnos, kaip kad gopės; ką jau kalbėti apie tokių inkarnacijų kaip Viešpaties Vamanadevos ir kitų žmonas? Žodis rasotsave šiame posmelyje reiškia, kad rasa-lilos metu Šri Krišna apkabino gopių kaklus, sakydamas, „Nepalikit Manęs, nes kitaip aš neišgyvensiu.“
āsām aho caraṇa-reṇu-juṣām ahaḿ syāḿ
vṛndāvane kim api gulma-latauṣadhīnām
yā dustyajaḿ sva-janam ārya-pathaḿ ca hitvā
bhejur mukunda-padavīḿ śrutibhir vimṛgyām„Vrindavanos gopės paliko savo vyrų, sūnų, dukterų ir kitų šeimos narių bendriją, kurią labai sunku yra palikti ir jos atsisakė doros kelio, kad priimtų Mukundos, Krišnos lotoso pėdų prieglobstį, kurio reikia siekti Vedų žinojimu. O, tegul aš būsiu pakankamai sėkmingu ir tapsiu vienu iš krūmų, vijoklių ar žolelių Vrindavanoje, nes gopės mindžioja ir palaimina jas savo lotoso pėdų dulkėmis.”
(Šrimad-Bhagavatam 10.47.61)
Uddhava meldėsi: „O, aš būčiau toks sėkmingas, jei tapčiau žolės stiebeliu Vrindavanoje. Tada aš gaučiau gopių pėdų dulkių, kai jos išsiruoš į savo meilės kelionę, kad susitiktų su Viešpačiu Šri Krišna. Tuomet jos padės savo pėdas ant žolės ir aš tapsiu laimingas.“ Vėliau Uddhava ir tapo žole prie Uddhava-kundos Vrindavanoje. Ten tokia daugybė žolės stiebelių ir visi jie yra Uddhava (šis žaidimas vyksta kiekvieną Brahmos dieną). Jis vis dar meldžia gopių meilės ir prieraišumo.
yā vai śriyārcitam ajādibhir āpta-kāmair
yogeśvarair api yad ātmani rāsa-goṣṭhyām
kṛṣṇasya tad bhagavataḥ caraṇāravindaḿ
nyastaḿ staneṣu vijahuḥ parirabhya tāpam„Pati sėkmės deivė, kartu su Viešpačiu Brahma ir kitais pusdieviais, kurie yra įvaldę jogos tobulybę, Krišnos lotoso pėdas gali garbinti tik savo protuose. Bet rasos šokio metu Viešpats Krišna padėjo Savo pėdas ant šių gopių krūtinių, ir apkabinusios šias pėdas gopės pamiršo apie visas kančias.“
(Šrimad-Bhagavatam 10.47.62)
Uddhava meldėsi: „Kokios sėkmingos yra gopės! Viešpats Brahma ir kiti garbina Šri Lakšmi, bet Ji negalėjo įeiti į rasos šokį netgi atlikusi rūsčias askezes šimtus gyvenimų. Kita vertus, rasos šokio metu gopės uždėjo Krišnos lotoso pėdas ant savo krūtinių ir taip nuramino Jį.
Krišna kažkada pasakė gopėms:
na pāraye ‘haḿ niravadya-saḿyujāḿ
sva-sādhu-kṛtyaḿ vibudhāyuṣāpi vaḥ
yā mābhajan durjara-geha-śṛńkhalāḥ
saḿvṛścya tad vaḥ pratiyātu sādhunā„Aš negalėsiu atsimokėti Savo skolos už jūsų nepriekaištingą tarnystę netgi per visą Brahmos gyvenimą. Jūsų ryšys su Manimi yra tobulas. Jūs garbinote Mane, nukirtusios visus šeimyninius ryšius, kuriuos taip sunku nutraukti. Todėl tegul jūsų pačių šlovingi poelgiai būna jūsų atlyginimas.“
(Šrimad-Bhagavatam10.32.22)
Šri Krišna pasakė: „Aš negalėsiu atsilyginti jums, netgi bandydamas tai padaryti milijonus gyvenimų.“
Tada Uddhava ėmė melstis:
vande nanda-vraja-strīṇāḿ
pāda-reṇum abhīkṣṇaśaḥ
yāsāḿ hari-kathodgītaḿ
punāti bhuvana-trayam„Aš dar ir dar kartą siūlau savo pagarbą Nanda Maharadžo piemenukų kaimo moterų lotoso pėdų dulkėms. Kai šios gopės garsiai gieda apie Šri Krišnos šlovę, ši vibracija apvalo visus tris pasaulius.“
(Šrimad-Bhagavatam 10.47.63)
Uddhava meldė vienos vienintelės dulkės kruopelytės nuo Šrimati Radhikos lotoso pėdų. Hari-katha, išėjusi iš Šrimati Radhikos ir gopių lūpų, apvalo visą pasaulį. Klausantis iš šių gopių apie saldžius Krišnos žaidimus ir jų pačių išsiskyrimo nuotaiką, apvaloma visa visata.
Mes trumpai pašlovinom gopių premą. Šrimati Radhika yra antaranga svarūpa-šakti, (Šri Krišnos pilnutinė vidinė energija), o visos gopės yra Jos apsireiškimas. Jos nėra pasaulietiškos; jų meilė ir prieraišumas yra transcendentiniai. Jei kas klausosi jų hari-kathos su didžiu tikėjimu, ši hari-katha atves Radhą ir Krišną į to atsidavusiojo širdį. Šri Čaitanja Mahaprabhu klausėsi visų šių saldžių Krišnos žaidimų Gambhiroje, kartu su Raja Ramananda ir Svarūpa Damodara. Tuo metu Jo transcendentinis kūnas persipildydavo ekstatininių simptomų. Kartais Jo galūnės įsitraukdavo į kūną ir Jis tapdavo panašus į vėžlį, o kartais apsireikšdavo kitokie simptomai.
Jei atsiminsit visus šiuos saldžius žaidimus, jūsų gyvenimai taps sėkmingais.
Vertė Girivala Devi Dasi
Nuotraukos/Paveiksliukai (žemyn):
- Šrimati Radharani su savo papūga Šukh (Šukadeva Govasmis sekančiam gyvenime).
- Šrilos Gurudėvo paskutinis daršanas Frankfurto aerouoste.
- Brahmar-lila - Šrimati Radharani kalbasi su kamane. Fone – Udhava kalbasi su gopėm.
- Krišna palieka Vradažą. Drama atkurta oriya stiliuje (Orissos regionas).
