Šrila Sačidananada Bhaktivinoda Thakuras
Tai Jėzus Kristus pirmas pasakė “Mylėk Dievą visa savo širdim, visu savo protu, visa savo siela ir visomis savo jėgomis, ir mylėk žmogų kaip savo brolį”. Tai iš tiesų absoliuti tiesa; bet skirtingi žmonės priskiria skirtingas interpretacijas šiam tauriam posakiui. Visų didžių žmonių išsireiškimai yra gražūs, bet šiek tiek paslaptingi. Kada suprantami, jie priartina tiesą prie pat širdies, priešingu atveju jie lieka tik raidėmis, kurios “žudo”. Šios paslapties priežastis yra ta, kad žmonėms, ištobulėjusiems priartėjime prie Dievybės, įprasta gauti apreiškimus, kurie yra tik paslaptys tiems, kurie yra atsilikę. Pažangos pakopos visiškai sutampa su dvasingumo grupėmis, kurios, nors pačios klaidingos, paaiškina daug ką apie laipsnišką sielos tobulėjimą.
Kiek supratome, kai kurie dvasingumo tyrinėtojai tvirtina, kad materija savo aukščiausiu pasireiškimu paverčia save dvasia. Ši teorija yra išties prieš bet kurį vidinį įsitikinimą. Materija yra materija, o dvasia yra dvasia; viena iš jų negali pakisti į kitą. Dvasia neabejotinai priklauso aukštesnei egzistencijai; nors mes negalime pilnai suprasti savo dabartinėje materialaus įkalinimo padėtyje, kokį ryšį Dvasia tiksliai turi su materija, erdve ir laiku.
Palikę nuošalyje metafiziką, mes nusprendžiame, kad žmogaus siela kyla vis aukščiau ir aukščiau ir gali suprasti dalykus, apie kuriuos mes neturime jokio supratimo dabar. Galiojant šiai svarbiai taisyklei, Jėzus Kristus iš Nazareto gavo ir ištarė aukščiau cituotus žodžius. Skaitytojus, kurie yra šiek tiek aukščiau eilinių žmonių lygio, šie Jėzaus išsireiškimai moko, kad žmogus turi mylėti Dievą visa savo širdimi (tai reiškia širdies švelnius jausmus, pastebimus visuose vaikuose, kaip priešingus neapykantai), visu savo protu (tai reiškia intelektą, kuris žino, kaip priešingą neišmanymui to, kas gera), visa savo siela (tai reiškia tą žmogaus sandaros pradmenį, kuris garbina Visagalį ir junta savo paties nemirtingumą), ir visomis savo jėgomis (tai reiškia visą aktyvią veiklą). Tačiau tiems, kurie yra įkvėpti, daugiau dalykų ir geresnių bei aukštesnių reikšmių iškyla iš už šių šventų įkvėptojo Jėzaus žodžių. Jis moko žmogų mylėti Dievą, o ne žinoti, tyrinėti, nekęsti ar galvoti apie Dievą. Jis sako mums, kas žmogus savo absoliučioje padėtyje yra ne intelektas ar kūnas, bet pati tyra siela.
Sielos esmė yra išmintis, o jos veikla yra absoliuti meilė. Absoliuti žmogaus būsena yra jo absoliutus santykis su Dievybe tyroje meilėje. Taigi, vien tik meilė yra sielos religija, o todėl ir viso žmogaus. Čia mokinys klausia, “Ką man daryti su širdimi? – Mano širdis mėgsta “matyti šypsantis saulę, valgyti saldžiausią valgį ir žiūrėti į šokį”. Jėzus labai giliai atsako – “Taip, tu privalai mylėti Dievą visa savo širdimi, dabar tavo širdį traukia prie kitų dalykų nei Dievas, bet tu privalai taip, kaip treniruotum blogą žirgą, priversti savo jausmus bėgti link mylinčio Dievo”. Tai vienas iš keturių garbinimo principų, arba, kaip vadinama Vaišnavų literatūroje, šanta rasa.
Tada mokinys sako, “Mano Viešpatie, intelektas veda mane nuo Dievo kitur, jis nori mane nuvesti prie pozityvizmo; prašau pasakyk ką aš turiu daryti?” “Taip”, atsako Jėzus, “Tu privalai mylėti Dievą visu savo protu, tai yra, kai tu pastebi, suvoki, atsimeni, įsivaizduoji ir samprotauji, tu privalai neleisti sau būti sausu mąstytoju, bet privalai mylėti. Vien tik meilė gali suminkštinti intelekto sausumą, tu privalai įgyti žinojimą apie visus gerus ir šventus dalykus per meilę tiesai, grožiui ir dvasinei harmonijai”. Tai antroji Vaišnavų tobulėjimo fazė, kuri vadinama dasja rasa.
Mokinys tada klausia, ar švelnių jausmų ir intelekto išvystymo jam jau visiškai pakanka. Tada Viešpats sako, “Tu privalai mylėti Dievą taip pat ir savo siela, tai yra, tu privalai suvokti save dvasiniame bendravime su Dievybe ir gauti šventus apreiškimus savo garbinimo pakiliausiomis valandomis.” Tai yra vadinama Vaišnavų sakhja rasa – siela prisiartinanti prie Dievo šventoje ir bebaimėje tarnystėje. Mokinys nuvokia, kad tokioje pozicijoje jis pasimes ir nesugebės veikti. Tada Gelbėtojas jam taria šiuos žodžius, “Tu privalai mylėti Dievą visa savo jėga ar valia – tu klysti, darydamas išvadą, kad prarasi aktyvią egzistenciją – tu jos gausi daugiau. Dirbk dėl Dievo ir dirbk Dievui – prasidedantis ne iš savanaudiškų nuostatų, bet nuo šventos laisvos valios (kuri vienintelė yra žmogaus jėga) ir susitapatinantis su tyra meile šis darbas visiškai užims tavo dėmesį”. Tai yra bendrasis apibrėžimas to, kas yra bhakti. Tada Jėzus tęsia sakydamas mums, “Tu privalai mylėti žmogų kaip savo brolį”. Iš šito išplaukia ketvirtoji meilės fazė, kuri yra jausmas, kad visi žmonės yra broliai, o Dievas yra jų bendras Tėvas. Tai yra vatsalija rasa pirmoje savo išsivystymo pakopoje.
Tokiu būdu, bhakti (meilė) yra juntama pačiame pradiniame žmogaus tobulėjime – širdies pavidalu, tada proto pavidalu, tada sielos pavidalu, ir galiausiai valios pavidalu. Šie pavidalai nesunaikina vienas kito, bet gražiai susiderina į vieną tyrą konstrukciją to, kurį mes vadiname dvasiniu žmogumi arba ekanta Vaišnavų literatūroje. Bet yra kita dar aukštesnė tiesa už šio fakto, kuri yra atskleidžiama tiems keletui, kurie yra tam pasiruošę. Mes turime galvoje dvasinį sielos virsmą moterimi. Tai šioje taurioje ir didingoje padėtyje siela gali patirti neišskiriamų vedybų su Meilės Dievu saldumą. Penktoji arba aukščiausioji Vaišnavų tobulėjimo pakopa yra ši, kurią mes vadiname madhurja rasa, ir vien tik apie tai pati gražiausia Vaišnavų literatūros dalis plačiai kalba su tokiu gebėjimu. Ši žmogaus gyvenimo fazė, jau ir taip paslaptinga, nėra pasiekiama visiems, dar daugiau, turėtume pasakyti, nei vienam, bet tik “Dievo saviesiems”. Tai taip toli už paprastų žmonių pasiekiamumo, kad racionalistai ir netgi eiliniai teistai negali to suprasti. Dar daugiau, jie eina taip toli, kad niekina tai, kaip kažką dirbtino. O Dieve! Atskleisk Savo pačias vertingiausias tiesas visiems, kad tie, kurie yra Tavo savieji, nebūtų priskaičiuoti prie fanatikų ir pamišusių, ir kad visa žmonija galėtų būti priimta kaip Tavo savieji.
Vertė Bhakta Almas iš “Tajpur journal”, 1871 m. rugpjūčio mėn. 25 d.
No tags for this post.