Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Maharadžas
(iš knygos „Šri Prabandhavali”)
Kartą gyveno kirpėjas, kuris keliaudavo visur dalindamas kvietimus. Anksčiau kirpėjai taip pasitarnaudavo šeimoms. Jeigu būdavo rengiamos vestuvės arba kokia nors šventė, jis visur vaikščiodavo, kiekvienam įteikdavo po kvietimą ir taip šiek tiek papildomai užsidirbdavo. Niekuomet nesiskirdavo su savo instrumentais: žirklėmis, skustuvu ir šukomis.
Taigi kartą išsiruošęs kelionėn tas kirpėjas įžengė į džiungles, kur išvydo prie kelio besiilsintį liūtą. Liūtas nepuolė jo – tiktai laižė iškeltą viršun leteną. Iš pradžių kirpėjas nusigando, bet po to pagalvojo: „Atrodo, kažkas bus įstrigę jam į leteną, todėl jis ir nepuola.” Priėjęs arčiau kirpėjas pastebėjo giliai įsmigusį didžiulį spyglį, dėl kurio liūtas kentė didelius skausmus. Kirpėjas paėmė į rankas savo instrumentus, šiek tiek spyglį pajudino ir ištraukė. Iš žaizdos ėmė sunktis kraujas, tad užtepė antiseptikų, gydomaisiais lapais apvyniojo liūto leteną ir nuėjo toliau.
Praėjo treji ar ketveri metai. Tą kirpėją per klaidą suėmė ir apkaltino padarius sunkų nusikaltimą – esą jis kažką nužudė. Karalius, gavęs šią bylą, pasakė: „Prieš keliolika dienų džiunglėse sugavome liūtą. Įmeskite tą nusikaltėlį į liūto narvą. Liūtas jį suės ir baigta. Jis nusipelnė tokios bausmės. Įmeskite jį ten!”
Kirpėją įmetė narvan ir liūtas riaumodamas tuojau pat pašoko. Tačiau prisiartinęs prie kirpėjo staiga ėmė murkti ir šalia jo pritūpė. Tai buvo tas pats liūtas, kuriam kirpėjas ištraukė spyglį ir, nors praėjo tiek daug metų, liūtas kirpėją atpažino ir jo nepuolė. Karalius tarė: „Tas niršus žvėris jo nepuola? Kaip tai gali būti?” Tuomet pagalvojo: „Dabar suprantu. Padariau klaidą suimdamas šį žmogų, todėl liūtas jo ir neliečia. Jeigu liūtas nevykdo skirtosios bausmės, tuomet ir aš turėčiau jo nebausti.” Karalius paleido kirpėją ir parodęs jam pagarbą paprašė atleisti.
Net gyvūnai būna dėkingi, ir Krišnadasas Kaviradžas Gosvamis sako, kad Nityanandos Prabhu dėkingumas taip pat yra didžiulis. Liūtas daugybę metų juto padėką už tą vienintelę minutę, kai kirpėjas jam iš letenos ištraukė spyglį. Žvėris, toks nuožmus, kad nudobia daugybę kitų žvėrelių bei žmonių, visą gyvenimą išliko dėkingas, ir tokį patį dėkingumo pavyzdį regime Nityanandos Prabhu gyvenime.
Šri Čaitanja-čaritamritoje Krišnadasas Kaviradžas Gosvamis pasakoja mums, koks maloningas yra Patsai Bhagavanas Nityananda Prabhu. Jis sako, kad kažkokia proga rengiamos šventės metu dieną ir naktį be paliovos turėjo skambėti kirtanai. Pakviesti atvyko ir netoliese, ir toli gyvenantys Vaišnavai. Tarp jų buvo ir amžinasis Nityanandos Prabhu palydovas, vardu Minaketana Ramadasas. Jo būdas neleido išsyk pastebėti, koks jis maloningas, ir tik jį perpratę, galėjo pamatyti jo malonę. Atėjus artimam žmogui paprastai pasiūlome jam pranamą. Bet Minaketana Ramadasas tik suduodavo sutiktajam fleita, kurią visada nešiojosi rankoje ir tas žmogus laikydavo tai didelės malonės ženklu. O kai Minaketana kam nors ant galvos uždėdavo pėdą, visi suprasdavo, kad nuo tos dienos visą gyvenimą juos lydės didžiulė sėkmė. Kartais Minaketana pliaukštelėdavo kam nors, sakydamas: „Kur tu buvai visas šias dienas?”Bet suprantantys žinojo, kad: „Kam jis sudavė, tas be jokios abejonės sulauks tiesioginės Nityanandos Prabhu malonės.” Taigi giedant kirtanus atėjo Minaketana Ramadasas, visi atsistojo, pasiūlė jam pranamas ir pasveikino. Jis užsilipo vienam atsidavusiajam ant pečių, kitam sudavė fleita, o dar vienam pliaukštelėjo per nugarą. Iš jo akių upeliais liejosi ašaros ir jis be paliovos šaukė: „Nityananda Prabhu ki jaya!”
Ten dalyvavęs pudžiaris buvo šiek tiek prasilavinęs ir kai įėjus Minaketanai Ramadasui visi atsistoję pasiūlė pranamas, šis pudžiaris neatsistoje ir net nekalbėjo su Minaketana. Tad juokdamasis Minaketana Ramadasas pasakė: „Štai čia mūsų antrasis Romaharšanas!” ir leidosi apdainuoti Nityanandos Prabhu šlovę. Visi sugiedojo labai garsų kirtaną ir jam pasibaigus Kaviradžo Gosvamio brolis pasakė: „Tu visada apdainuoji Nityanandos Prabhu šlovę, bet kodėl nedainuoji apie Čaitanjos Mahaprabhu šlovę?” Tai išgirdęs Minaketana labai nuliūdo.
Tas žmogus galvojo, kad Nityananda Prabhu ir Čaitanja Mahaprabhu kažkuo skiriasi. Bet yra tokia daugybė istorijų apie Nityanandą Prabhu ir Jo šlovę, ir visos jos susijusios su Čaitanja Mahaprabhu. Jeigu kas nors apdainuoja Šrimati Radhikos šlovę, argi jie tuo pačiu neapdainuoja ir Krišnos šlovingumo? Radhika – pati brangiausia Krišnai iš visų ir geriausiai Jam patarnauja. Apdainuodamas Radhikos šlovę žmogus būtinai pašlovina ir Krišną. Ir taip pat jeigu kas nors pasakoja apie Čaitanjos Mahaprabhu šlovę, tai yra ne kas kita, kaip Šri Radhos ir Krišnos pašlovinimas.
Kaviradžo Gosvamio brolis tęsė: „Toks tu esi žmogus – visą laiką kartoji ‘Nityananda, Nityananda’, o nešlovini Čaitanjos Mahaprabhu. Tik ‘Nityananda, Nityananda’, bet juk Jis vedė, o Mahaprabhu priėmė sanjasą ir paliko namus bei šeimą.”
Išgirdęs tai Minaketana Ramadasas perlaužė savo fleitą ir skubiai išėjo. Jis taip nuliūdo, kad sulaužė patį brangiausią savo turtą ir išėjo. Tuomet Kaviradžas Gosvamis pagalvojo pats sau: „Dabar mano broliui, be jokos abejonės, atsitiks kažkas labai negero. Kaip po viso šito jo gyvenime gali būti kas nors palankaus?”
Ir iš tiesų, palaipsniui jo brolio gyvenime viskas buvo sunaikinta. Ką turime omenyje, sakydami „sunaikinta”? Jo bhakti pranyko. Šventųjų malonės dėka žmogus įgyja bhakti, tačiau jei tie šventieji bus nepatenkinti, ar mūsų susidomėjimas bhakti išliks? Ne. Taigi jam visa buvo sugriauta, jis tapo ateistu ir Krišnadasas Kaviradžas Gosvamis pagalvojo: „Aš daugiau nebendrausiu su tokiu ateistu. Nebelaikau jo savo broliu. Nepalankiai nusiteikęs Krišna-bhakti atžvilgiu draugas – ne draugas, motina – ne motina, tėvas – ne tėvas, o giminaitis – ne giminaitis. Tad nuo šiol nebepalaikysiu su juo jokio ryšio.” Kiek vėliau tą pačią naktį, apie trečią ar ketvirtą valandą Krišnadasas Gosvamis apsisprendė išvykti ir liūdėdamas pasitraukė iš tos vietos.
Nuvykęs į Džhamatapuro kaimelį, Krišnadasas prisėdęs pailsėti galvojo: „Negaliu čia pasilikti. Kur man dabar keliauti?” Apmąstydamas susidariusią padėtį ėmė ir užsnūdo. Sapne jam pasirodė Nityananda Prabhu, rankoje laikantis auksinę lazdą. Milžiniškas Jo stotas blizgiai, neryškiai švytėjo. Vienoje ausyje jis segėjo auskarą ir buvo toks įstabiai gražus, kaip Baladevas Krišna-liloje. Jis tarė: „Kodėl verki? Ko toks nusiminęs? Kelkis! Kelkis! Keliauk į Vrindavaną! Ten nuvykęs užsidėk sau ant galvos Rūpos ir Sanatanos pėdas. Eik! Tu palikai savo brolį dėl Manęs? Aš labai tavimi patenkintas. Tikras brolis – tas, kuris gali dovanoti bhakti, tėvas – kuris gali duoti nurodymus, susijusius su bhakti, o motina – kuri gali įkvėpti mus atlikti Krišna-bhakti. Tavo labai brangus brolis Mane šiek tiek įžeidė ir dėl to tu visam laikui jį palikai? Aš labai pamalonintas. Keliauk į Vrindavaną! Ten gausi Govindos, Madana-mohano ir Gopinatho daršaną. Sulauksi Rūpos ir Sanatanos malonės ir kartu pačios Vrindavana-dhamos malonės. Eik!”
Taigi Krišnadasas Gosvamis parašė: „Visa, ką padariau – viso labo palikau savo brolį ir už tai Nityananda Prabhu apdovanojo mane tokia neaprėpiama malone! Šios malonės dėka aš pamačiau tikrąją Vrindavana-dhamą.”
Kokį Vrindavana-dhamos daršaną jis gavo – ar tokį kaip mūsų? Štai kokį: jis išvydo Krišną, genantį karves ganytis, gopes, ištroškusiomis akimis žvelgiančias į Krišną ir galiausiai – Šri Radhos ir Krišnos lilą. O ką reiškia Rūpos ir Sanatanos malonė? Sanatanos malone Kaviradžas Gosvamis įgijo sambandha-gijaną (žinojimą apie savo santykį su Krišna) ir ėmė puikiai išmanyti šventraščius, tačiau net turintis tokį žinojimą gali nejausti rasos. O RūposGosvamio malone jis įgijo žinojimą apie rasą ir tuomet galėjo parašyti tokias knygas, kaip Čaitanja-čaritamrita ir Govinda-lilamrita, kuriose labai išsamiai ir aprašė rasą. Rūpos Gosvamio malonė padarė visa tai įmanomu.
Šiame pasaulyje net gyvūnai visą gyvenimą jaučiasi skolingi ištraukusiam įstrigusį spyglį. Lygiai taip pat ir mes esame įsiskolinę savo guru ir Vaišnavams. Kaip galime nejausti dėkingumo tiems, kurie bandė pašalinti mūsų materialių prisirišimų spyglius ir stengėsi suvilioti mus paragauti bhakti-rasos? Tokiems guru ir Vaišnavams visada turime jaustis dėkingi. Jei kokią dieną Gurudeva būna mums griežtas, ir tą pat akimirką užmiršę dėkingumą pagalvojame: „O, jis manęs nebemyli” – kokia didžiulė tai mūsų nelaimė. Mes amžiams pasiliksime įsiskolinę Gurudevui ir Vaišnavams ir niekuomet nesugebėsime tos skolos išsimokėti. Jei žmogus nesupranta šio Krišnadaso Kaviradžo teiginio, tuomet jam labai nepasisekė, bet tas, kuris suprato, visą gyvenimą nepamirš, kad yra įsiskolinęs. Net mirdamas to neužmirš ir kitą gyvenimą vėl prisimins.
Toks dėkingumas – viena svarbiausių Paties Bhagavano savybių. Nors Nityananda Prabhu yra Pats Bhagavanas, Jis jaučiasi skolingas, kaip ir Krišna jautėsi įsiskolinęs gopėms:
na pāraye ‘haḿ niravadya-saḿyujāḿ
sva-sādhu-kṛtyaḿ vibudhāyuṣāpi vaḥ
yā mābhajan durjara-geha-śṛńkhalāḥ
saḿvṛścya tad vaḥ pratiyātu sādhunā,,Net per tokį ilgą gyvenimą kaip pusdievių nepajėgsiu atsimokėti jums, nes jūs visos palikote namus ir šeimas, norėdamos tarnauti tik Man. Todėl jūsų pačių šlovingi poelgiai tebus jums atlyginimas.”
Taip sako ir Nityananda Prabhu: „Jis ištrūko iš materialių prisirišimų pančių ir atėjo Man tarnauti. Jis visiškai nesidomi pasaulietiniu gyvenimu. Ar aš galėčiau kada nors palikti tuos, kurie atsisakę savo šeimų, pinigų ir nuosavybės atsidavė bhadžanui? Niekuomet jų nepaliksiu.”
Kaviradžas Gosvamis taip pat parašė:
sańkarṣaṇaḥ kāraṇa-toya-śāyī
garbhoda-śāyī ca payobdhi-śāyī
śeṣaś ca yasyāḿśa-kalāḥ sa nityā-
nandākhya-rāmaḥ śaraṇaḿ mamāstuČaitanja-Čaritamrita, Adi-lila 5.7
„Tegul Šri Nitjananda būna mano prieglobstis. Sankaršana, Šešanaga, Karanodakašaji Višnu, Garbhodakašaji Višnu ir Kširodakašaji Višnu yra Jo plenarinės dalys ir tų dalių dalelytės.”
Vaikunthos planetose egzistuoja skirtingi to paties lygmens padaliniai ir aukštesnio lygmens padaliniai. Tokios inkarnacijos, kaip Nrisimha, Kalki ir Vamana yra tame pačiame Vaikuntha-dhamos lygmenyje. Jie dalinasi tuo pačiu „aukštu”, bet kiekvienas turi savo asmeninius „kambarius”. Pati žemiausia Vaikunthos dalis yra Viradža, virš jos yra Sidhaloka, žinoma kaip Vaikunthos išorinė dalis. Į ją patenka priešai, kuriuos užmuša Pats Bhagavanas. Į Sidhaloką patenka ir tie, kurie kartoja „aham brahmasmi”, galvodami, jog džyva, arba siela, galų gale įsilieja į Brahmaną. Tačiau džyvos negali prarasti savo individualumo. Kad jos tampa vienu – tai neapsakomas melas. Taip, jos susitinka viena su kita, kaip ir atsidavusieji susirenka pasidalinti hari-katha. Kaip Krišna ateina drauge su gopėmis, gopais, Jašoda ir Nanda Baba, kaip Ramačandra ateina drauge su Hanumanu, taip susitinkama ir būnama drauge, bet susitikti ir susilieti į vieną? Niekur nerasime tokio pavyzdžio. Susitikimas įmanomas, bet džyvos visada pasiliks individualios. Džyva niekuomet netaps Brahmanu. Gausybė garsių panditų ir mokslininkų laikosi teorijos, kad džyva gali tapti Brahmanu, ir jų paskaitų pasiklausyti ateina tūkstančiai žmonių. Tokie panditai teisingai sako, kad Krišna-bhakti niekas neprilygsta, kad gopių bhakti – pati geriausia, bet taip pat teigia, kad visi, atsidavę taip, kaip gopės – tampa viena su Brahmanu. Tokios rūšies hari-katha yra visiškai bevertė. Tokie panditai apgaudinėja žmones, tad neturėtume lankytis paskaitose, kur jie teigia, kad susiliesime su Radha-Krišna.
Virš Sidhalokos plyti Sadašiva-loka, o virš jų yra Narajana-dhama, kurioje gyvena išsivadavusieji keturrankiai bhaktai. Salokya, samipya, sarūpya ir saršti – šias keturias išsivadavimo rūšis turi Narajana-dhamoje esantys atsidavusieji, visada būnantys netoli Narajanos ir tarnaujantys Jam aišvarija-bhavos – prabangos ir didybės suvokimo – nuotaika. Netoliese egzistuoja milijonai skirtingų „kambarių”, o juose buvoja Varaha, Nrisimha, Kalki ir visos kitos inkarnacijos. Kai tampa būtina, jie ateina į mūsų pasaulį, bet visą kitą laiką praleidžia tose savo buveinėse, priimdami savo atsidavusiųjų patarnavimus. Aukščiau yra Viešpaties Ramačandros buveinė, o virš jos – Krišnos pasaulis, žinomas kaip Goloka. Pavadinimas Goloka gali kelti šiek tiek sumaišties, todėl pabandysiu jį paaiškinti.
Indra, atlikdamas abhišeką Krišnai, atgabeno tenai Surabhi karvę. Tad ar Surabhi buveinė yra Goloka? Tačiau negalvokite, kad Indra atgabeno ją iš Goloka-Vrindavanos. Šioje mūsų brahmandoje, kaip ir kiekvienoje brahmandoje, yra Hari-loka – Kširodakašaji Višnu buveinė. Pusdieviai negauna tiesioginio Višnu daršano, bet kartais Brahma medituodamas pamato Jį ir įgyja jėgą kurti bei galią saugoti pasaulį. Tokiu būdu kiekviena brahmanda turi po savo atskirą Goloką, taip pat vadinamą Surabhi-loka arba Švetadvipa. Indra gali nukeliauti iki pat ten, iš ten jis ir parsigabeno Surabhi, sakydamas jai: „Tu esi go-mata, tad prašau melstis už mane Krišnai.”
Taigi ši Goloka ir Goloka-Vrindavana nėra viena ir ta pati vieta. Taip ir Navadvipa-dhama dvasiniame pasaulyje, dar žinoma kaip Švetadvipa, skiriasi nuo Švetadvipos, esančios šioje mūsų brahmandoje, Kširodakašaji Višnu buveinės.
Goloka-dhamos žemesnėje dalyje, esančioje po Dvarakos, vyrauja svakija-bhava (santuokiniai santykiai). Joje vyksta Radhos ir Krišnos žaidimai, bet Radha ir Krišna ten tarsi Lakšmi-Narajanos išsiplėtimas ir yra prabangos suvokimo nuotaikos. Čia patenka tie, kurie arčaną Radha-Krišnai atlieka vaidhi-bhakti būdu. O atliekantys arčaną Radha Krišnai, vaidhi-bhakti sumišus su raganugos jausmais, nukeliauja arba į Mathurą, arba į Dvaraką. „Godūs” ir sekantys tyra raganuga-bhakti patenka į Goloką-Vrindavaną. Tai lotoso žiedo formos karalystė, o to lotoso viduryje yra Nandos namai. Atsidavusieji, pilnai pasinėrę į raganuga-bhakti, patenka tenai į Krišnos žaidimus arba kaip Krišnos palydovai, kai Jis gena karves ganytis, arba kaip Radhikos draugės. Tai pats aukščiausias pasiekimas.
Ten, Goloka-Vrindavanoje, Krišna žinomas kaip Vrindavana-biharis, Šyamasundara, Govinda ir Gopinatha, o Jo pirmasis išsiplėtimas yra Baladeva. Krišnos fleita, povo plunksna ant Jo karūnos, visa Krišnos parafernalija, gopių parafernalija, pati Vrindavana-dhama – visa tai egzistuoja sandhini-šakti dėka, o šios energijos įsikūnijimas yra Baladeva Prabhu. Radhika yra hladini-šakti įsikūnijimas, o čit-šakti valdovas yra Krišna. Šios trys energijos kartu sudaro sat-čit-anandą, užbaigtą Krišnos formą. Nei Radhika, nei Baladeva nesiskiria nuo Krišnos, visi kartu Jie yra Vienas.
Visi amžinai tobuli Krišnos atsidavusieji apsireiškia vien tiktai iš Baladevos Prabhu. Kai Krišna nuvyksta į Dvaraką, Jis tampa Vasudeva, Vasudevos sūnumi. Būdamas Dvarakoje Baladeva taip pat jaučiasi esąs Devakės sūnumi, tačiau pirmapradis Jo pavidalas – Rohinės sūnus, o Jo tėvas – Nanda Baba. Tai nereiškia, kad kas nors iš tiesų gali būti Baladevos tėvu, kaip kad šiame pasaulyje yra tėvai ir sūnūs, tačiau Nanda Baba jaučiasi esąs Jo tėvu. Nanda Baba labiausiai iš visų jaučiasi tiek Krišnos, tiek Baladevos tėvu – paprasti šio pasaulio panditai nepritaria šiai nuomonei. Jie negali suprasti, kad tas, kuris labiausiai iš visų jaučiasi esąs Krišnos tėvu, ir yra laikomas Jo tėvu. Dažniausiai jie teigia, kad Krišna yra Vasudevos sūnus ir tik visai nedaugelis priima Jį kaip Nanda-nandaną.
Taigi Baladeva Prabhu yra Krišnos vaibhava-prakaša ir nuolatos tarnauja Krišnai. Tarnystė Krišnai Jam yra visa kas, ir visai nesvarbu kur – Vrindavanoje, Mathuroje, ar Dvarakoje. Kai Krišna ir Baladeva patenka į Mathurą ir Dvaraką, įgavę vienas nuo kito nesiskiriančius pavidalus Jie tampa pirmąja čatur-vyūha: Vasudeva, Sankaršana, Pradjumna ir Anirudha. Yra dar ir antroji čatur-vyūha: iš Sankaršanos kyla Maha-Sankaršana. Iš Maha-Sankaršano – Karanodakašaji Višnu, iš Karanodakašaji – Garbhodakašaji, o Garbhodakašaji tampa Kširodakašaji. Tuomet Kširodakašaji Višnu išsiskleidžia į nesuskaitomą daugybę pavidalų kaip visų gyvųjų esybių širdyse esantis stebėtojas – Paramatma. Mūsų širdyse kaip stebėtojas yra tas pats Baladeva Savo vyasti (ekspansijoje) kaip antaryami Kširodakašaji. Kšira reiškia pieną, ir lygiai kaip mama stiprina mus maitindama pienu, taip ir mus Jis palaiko ir auklėja.
Greta Kširodakašaji Višnu yra Brahma ir Šankara, ir Baladevos troškimo bei galios dėka kuriamos ir sunaikinamos materialios Visatos. Baladevos Prabhu pavidalas Šešanaga turi milijardus galvų, ant kurių it sezamo sėkleles laiko milijardus Visatų, ir taip pat įgauna pavidalą lovų, ant kurių guli visi trys puruša-avatarai. Štai kokios yra šešios Baladevo Prabhu ekspansijos: iš Jo pirmapradžio pavidalo Vrindavanoje kyla Sankaršano Mathuroje ir Dvarakoje pagrindas, tada Maha-Sankaršanas Vaikunthoje, tada Karanodakašaji Višnu, Garbhodakašaji Višnu, Kširodakašaji Višnu ir galų gale Šeša. Žmogus, žinantis šias gilias tiesas, niekuomet nebesisuks gimimų ir mirčių cikle.
Puruša avataras vadinamas Puruša, nes Jis susijęs su materialaus pasaulio kūrimu. Privalėdamas kurti ir prižiūrėti pasaulį Jis netiesiogiai susiliečia su maja, tačiau Pats pasilieka nuo jos atskirai. Taip, Jis esti visose sielose, bet tuo pat metu nė vienoje iš jų Jo nėra. Jis viską atlieka ir įkvepia kitus viską atlikti, bet tuo pat metu Jis nieko neveikia. Todėl Jis vadinamas puruša-avataru. Iš šio puruša-avataro kyla manvantara-avatarai, juga-avatarai ir daugybė kitų avatarų. Jie atsiranda iš Karanadokšaji Višnu, ar iš Garbhodakašaji Višnu, kurie dar gali būti vadinami avatari ir reiš kia Tuos, iš kurių atsiranda avatarai.
Kai Krišna kuriuo nors iš Savo pavidalų nužengia į šį pasaulį, tuomet būtinai ateina ir Baladeva Prabhu – kaip šventoji dhama ir amžinieji Krišnos palydovai. Prieš Krišnai nužengiant pasimėgauti žaidimais Vrindavanoje, Baladeva įeina į Devaki širdį ir būna jos įsčiose kaip Sankaršana. Tada gali apsireikšti ir Patsai Krišna. Todėl Baladeva visų pirma apsireiškia dhamos pavidalu ir taip pasitarnauja Krišnai.
Jei kas nors teigia, kad Krišna yra Karanodakašaji arba Garbhodakašaji Višnu inkarnacija, tai sukelia visai nereikalingą sumaištį. Kai kuriuose raštuose galite rasti tokių aprašymų. O kartais Krišna nusakomas kaip gimęs iš Nara-Narayano plaukų: Keša-avataras, Nara-Narajano inkarnacija. Galime aptikti tokių teiginių, tačiau iš tikrųjų yra kitaip:
ete cāḿśa-kalāḥ puḿsaḥ
kṛṣṇas tu bhagavān svayam„Visos Bhagavano inkarnacijos yra arba puruša-avatarų plenarinės dalys, arba tų dalių dalelytės. Tačiau Krišna yra Patsai Svajam Bhagavanas.”
Kai teigiama, kad Pats Krišna yra inkarnacija, tai panašu į tokį paprastos senos moteriškės palaiminimą ministrui pirmininkui: „Sūnau mano, linkiu, kad vieną dieną taptum policijos nuovados durininku.” Jos supratimu, tai pats aukščiausias postas. Moteriškė palinkėjo taip su meile, bet ji nežino, kuri padėtis aukštesnė. Lygiai taip atsiranda sakančių, jog Krišna yra Garbhodakašaji ar Kširodakašaji Višnu inkarnacija.
Kai į Žemę atėjo Šri Ramačandra, Baladeva apsireiškė kaip jaunesnysis Jo brolis Lakšmanas. Ramačandros žaidimai kupini išsiskyrimo nuotaikų ir pasiaukojimo, todėl klausydamiesi apie juos visi ima verkti. Ramačandra paliko Sitadevę be jokios priežasties, net ne vieną, o du kartus. Lakšmanas nenorėjo, kad Rama išeitų į mišką, todėl jiems būnant tremtyje jis tarė Ramai: „Maharadžo Dašaratho nebelaikau mūsų tėvu. Nors yra perdėtai smarkus, jį valdo moteris, o nuo senatvės jo intelektas visai sumenko. Turėčiau jį užmušti! Pažvelk – kažkas ateina! Jei tai Bharata, jį taip pat užmušiu!”
Bharata atėjo norėdamas nuraminti Ramą, bet Lakšmanas labai supyko, kai įsilipęs į medį išvydo jo armiją. Pasičiupęs lanką ir strėlę Jis jau ėjo link jų. „Kur išsiruošei? – paklausė Rama. – Su kuo ruošiesi kautis?” Lakšmanas atsakė: „Čia atvyko labai išdidus Bharata. Jis trokšta nužudyti Tave, kad neliktų kliūčių jam tapti karaliumi! Todėl einu, ir viena strėle pribaigsiu juos visus!”
Tačiau Rama pamanė, jog ši situacija – tik nesusipratimas, ir papasakojo Lakšmanui vieną istoriją.
Kartą gyveno moteriškė, kuri augino mangustą, kad apsaugotų namiškius nuo gyvačių. Kiekvieną dieną ji prieš išeidama paguldydavo vaikus miegoti, ir šalia jų palikdavo mangustą. Vieną dieną, kol moteriškė buvo išėjusi, atšliaužė gyvatė ir ruošėsi įgelti vaikams. Mangustas, susikovęs su gyvate, vargais negalais ją užmušė ir apsaugojo vaikus. Tada patenkintas savimi mangustas laukė savo šeimininkės lauke prie durų, o jam ant snukučio dar buvo likę kraujo. Kai moteriškė sugrįžo namo, mangustas jai pasirodė kiauksėdamas „ku-ku-ku”. Toji paklausė: „Iš kur šitas kraujas? Tu užpuolei vaikus ir juos sužalojai?” Tada griebė lazdą ir užmušė mangustą. Įėjusi vidun išvydo žaidžiančius vaikus, o šalimais gulėjo negyva gyvatė. Supratusi savo klaidą, moteriškė ėmė verkti.
Rama pasakė Lakšmanui: „Tavo situacija tokia pati. Pirma palauk ir stebėk, tegul Bharata ateina. Netgi Žemės planeta gali būti savanaudė, bet tik ne Bharata. Niekur visame pasaulyje nerasi kito tokio meilės pavyzdžio, kaip Bharata. Tad leisk jam prisiartinti.”
Kai Bharata atėjo, tuoj puolė Ramai į kojas ir ėmė Jį raminti. Pamatęs, kaip Bharata siūlo Ramai pranamą, Lakšmanas suprato savo klaidą. Jam išeinant, Lakšmanas vienumoje kreipėsi į Bharatą ir puolė Jam į kojas. Kai Bharata pakėlė Jį ir apkabino, Lakšmanas pasakė: „Aš labai įžeidžiau Tavo lotoso pėdas. Nepajėgiau būti Tau prieraišus ir mylėti Tavęs” ir ėmė karčiai verkti.
Kitą kartą, tuo metu, kai gyveno miške, Rama paliepė Lakšmanui atnešti medienos, nes Sita norėjo žengti į ugnį ir susideginti. Lakšmanas labai supyko, bet Rama pasakė: „Tarnystė miške yra pati aukščiausia. Tu visada esi Mano tarnas.” Lakšmanas pakluso Ramos nurodymui, nors galvojo: „Darau klaidą, vykdydamas jo paliepimą.” Taigi atnešė medienos, ir Sitadevė įžengė į liepsnas. Žinoma, tai buvo tik pretekstas išnykti netikrai Sitadevei, o tikrajai išeiti sveikai, bet Lakšmanas paskelbė Ramai: „Nebeateisiu daugiau kaip Tavo jaunesnysis brolis, o tik kaip vyresnysis. Tuomet viskas bus kitaip ir nebegalėsi su manimi taip elgtis.”
Todėl Krišnos žaidimuose Lakšmanas atėjo kaip Baladeva, o Mahaprabhu žaidimuose – kaip Nitjananda Prabhu, abu kartus kaip vyresnysis brolis. Tiek daug žaidimų galėjo įvykti Jam būnant vyresniuoju broliu, kurie antraip būtų neįmanomi. Jei ne Nitjananda Prabhu, daugelis Mahaprabhu žaidimų būtų likę užslėpti. Jis buvo Mahaprabhu tarnas, brolis ir guru. Kodėl Nitjananda buvo Čaitanjos Mahaprabhu guru? Mahaprabhu guru buvo Išvara Puris, Išvara Purio guru buvo Madhavendra Puris, o Madhavendra Purio guru buvo Lakšmipati Tirtha. Nitjananda Prabhu buvo Lakšmipati Tirthos mokinys, bet kadangi dar būnant jaunam Jo guru paliko šį pasaulį, Nitjananda Prabhu beveik visus nurodymus gavo iš Madhavendros Purio. Kas duoda nurodymus apie bhakti, tas yra Bhagavano atstovas, todėl Nitjananda Prabhu visada laikė Madhavendrą Purį svarbiausiuoju Savo guru. Madhavendrai Puriui tapus Nitjanandos guru, Išvara Puris tapo Jo broliu Dievuje, ir taip Nitjananda Prabhu buvo Išvara Purio (Mahaprabhu guru) lygyje, ir Mahaprabhu gerbė Jį kaip guru.
Nors matome, kad Nitjananda Prabhu su Šri Čaitanja Mahaprabhu buvo susijęs trijų tipų santykiais – kaip tarnas, brolis ir guru, – Pats Nitjananda Prabhu Save visada laikė tarnu. Kai Mahaprabhu pasinerdavo į kirtaną, paprastai Jį saugodavo būtent Nitjanda Prabhu. Kai Mahaprabhu šokdavo įprastu būdu, Nitjananda Prabhu Jį sulaikydavo, norėdamas apsaugoti, ir tik kai Mahaprabhu pasinerdavo į Radha-bhavą, Nitjananda negalėdavo Jo liesti. Nitjananda Prabhu nuolat tarnavo įvairiais būdais, nuolat vykdė Mahaprabhu paliepimus. Kartą Mahaprabhu pasakė Jam: „Keliauk į Bengaliją! Ten brahmanai labai išpuikę ir neužsiima bhadžanu Bhagavanui. Pamokslauk ir brahmanų sluoksniui, bet labiausiai – tiems, kurie visuomenėje laikomi puolusiais, nes iš tiesų jie nėra puolę. Kiekviena siela turi teisę atlikti bhagavad-bhadžaną. Prašau Tavęs, eik ten!” Taigi Nitjananda nuvyko į Bengaliją, pamokslavo paeiliui visuose kaimuose ir visi tapdavo Jo mokiniais.
Vieną dieną Nitjananda Prabhu keliavo su pamokslautojų grupe ir priėjo kaimą, kuriame gyveno turtingas žemvaldys, vardu Ramačandra Khanas. Nitjananda Prabhu įėjo į to žmogaus namus ir atsisėdo ant Durga-mandapos altoriaus. Anksčiau Bengalijoje pasiturintys žmonės turėdavo tokias mandapas (baldakimus, iškeltus apeigoms atlikti), skirtas Čandi arba Durgai. Nitjananda Prabhu galvojo: „Naktis jau beveik čia pat, kur mums dabar eiti? Rytoj iš pat ryto trauksime savo keliu toliau.” Tuo metu Ramačandra Khanas pasiuntė vieną iš savo tarnų su žinia Nitjanandai Prabhu. Tarnas sarkastiškai pasakė: „Šiuose namuose Tau nėra užtektinai vietos, tačiau mes turime gošalą (karvidę), kuri yra labai tyra vieta dėl ten esančių karvių ir daugybės mėšlo. Šventieji bei sadhu turėtų apsistoti čia, tad eik į gošalą.”
Išgirdęs tai, Nitjananda Prabhu supykęs atsakė: „Taip, tu teisus. Ši vieta Man netinkama. Ji tinka karves skerdžiantiems mėsėdžiams.” Taip pasakęs, Jis išėjo. Kitą dieną kaimą užpuolė musulmonai ir suėmė Ramačandrą Khaną bei visą jo šeimą. Jie taip pat užmušė karvę, išvirė jos mėsą ir suvalgė toje pat vietoje, kur norėjo apsistoti Nitjananda Prabhu. Taip visas kaimas buvo sunaikintas.
Nitjananda Prabhu turi du aspektus, kaip ir liūtė motina, kuri savo liūtukams rūpestinga ir švelni, bet kitiems – labai pavojinga. Taip ir Nitjananda Prabhu be galo maloningas Savo atsidavusiems, o su ateistais elgiasi griežtai. Kaip Baladeva Prabhu, laikantis plūgą bei vėzdą, užmušė gorilą Dvividą ir kitus, priešiškus Krišnai, taip Nitjananda Prabhu sunaikina ateistus ir padidina atsidavusiųjų Gaura-premą.
Niekuomet neturėtume manyti, kad Čaitanja Mahaprabhu ir Nitjananda Prabhu kuo nors skiriasi. Jie skiriasi tik savo išore. Nitjananda Prabhu yra pilnutinė guru-tatva, ir visur, kur yra guru, ten yra ir Nitjananda Prabhu. Kur veikia guru, ten džyvoms skleidžiama Krišnos žinia: tik per bhakti galima sulaukti tikros sėkmės. Visa tai apreiškia Nitjananda Prabhu. Todėl šią Nitjanandos atėjimo dieną siūlome savo pranamas Jam, kuris yra labiausiai maloningas ir yra pilnutinė guru-tatva, ir meldžiame, kad Jis visada liktų mums maloningas.
Vertė Giriwala Devi Dasi. No tags for this post.
