Šri Šrimad Bhakti Rakšak Šridhar Gosvamio Maharadžo paskaita
iš “Harmonisto” numerio “Šri Purušottama Vrata”
Tam, kad žmogus palaikytų savo dabartinę padėtį, reikalinga tam tikros rūšies energija, tas neabejotina. Tam reikalinga kažkiek energijos, bet kad pajudėtume į priekį, turime žengti kelis žingsnius, ir tai yra visų svarbiausia. Asmuo, siekiantis tiesos, ieškos vis naujų ir naujų plotmių, ir tai bus laikoma gyvenimo būdu bei prisitaikymu.Turime tapti vis labiau ir labiau malonūs, uolūs ir nekantraujantys.
sva-dharme nidhanam sreyah
para-dharmmo bhayavahah
(Bhagavad-gita 3.35)
Čia duodamas patarimas: “Stenkis išlaikyti savo vietą pasaulyje netgi savo gyvybės kaina”, o vėliau: “Eik pirmyn, nestoviniuok”. Kodėl iš pradžių buvo patarta išlaikyti esamą padėtį? – Kad nekristum atgal, – tačiau tai nereiškia, kad neturėtume daryti pažangos priekin.
sarva-dharman parityajya,
mam ekam saranam vraja
(Bhagavad-gita 18.66)
Patarimas “net savo gyvybės kaina stenkis tvirtai laikytis savo padėtyje” nereiškia, kad neturime eiti pirmyn. Pirmasis patarimas buvo duotas tik tam, kad pagelbėtų šiam antrajam. Iš pradžių: “Bet kokia kaina išlaikyk esamą padėtį”, o po to: “Žygiuok pirmyn!” Pirmasis požiūris atsižvelgia į mūsų reliatyvią situaciją, antrasis nurodo absoliutų tikslą. Gyvasis dvasinis supratimas turi būti tokio pobūdžio.
Aktualiausia būtinybė – nuolat atraminiame minčių lygmenyje kelti klausimą, kaip išlaikyti bei pagerinti savo dabartinę padėtį.
Mokinys: Ar dvasiniame pasaulyje kiekvienas yra kaip guru įžengiančiųjų į dvasinį pasaulį atžvilgiu?
Šrila Bhakti Rakšak Šridhara Maharadžas: Žinoma. Ir turime jaustis labai dėkingi jiems už bet kokią, kad ir menkiausią pagalbą. Deramo būdo asmuo turi dėkoti visiems. Sulaukęs kad ir nedidelės pagalbos, jis jausis taip: “Esu be galo dėkingas tau už vadovavimą.”
Mums reikia išmokti dėkingumo teoriją ir mokslą. “Esu dėkingas tau ir kiekvienam čia” – tokio charakterio yra pati ta aplinka. Kiekvienas save laiko vagimi: “Esu viso labo įsibrovėlis, ir tik šios aplinkos malone gavau šiokią tokią padėtį čia. Visi čia yra geranoriški, išskyrus mane.” – Toks turėtų būti charakteris. Žmogus ten bus labai užsiėmęs ir kartais net pamirš save tarnystės įkarštyje.
vaikunthera prthivy adi sakala cinmaya.
(Šri Čaitanya-caritamrta, Adi 5.53)
Turime galvoti taip: “Šalies, kurioje siekiu gyventi, aplinka sudaryta iš geresnės medžiagos, nei aš pats.” Turime įžengti į supersubjektinę karaliją [turima galvoje, kad dvasiniame pasaulyje visi ir viskas yra aukščiausios prigimties sąmoningi subjektai, asmenybės, visos energijos grynai subjektiškos]. Visų naujokų požiūris tenai turi būti toks: “Aš nesu subjektinės prigimties, esu ribinės energijos – tatasthos – atstovas, bet gavau leidimą įžengti į supersubjektinę sritį, kurioje visa kas užima aukštesnę padėtį nei aš pats.” Kiekvienas ten turi tokią sąmonę. “Oras, žemė, medžiai ir t.t. – visi yra aukščiau nei aš, bet visgi aukščiausias autoritetas leido čia keliauti, davęs man nedidelę tarnystę, ir aš labai užsidegęs atlieku ją šiai šaliai.” Turėdamas tokią bendrąją nuostatą, asmuo turėtų ten gyventi, o konkrečių nuostatų lygmeniu įpras vykdyti savo ypatingą pareigą. “Aš atvykau čionai ir vaikščioju žeme, kurios vidinė vertė išties aukštesnė”
Vaikas gerbia savo motiną, bet ji gali paimti jį ant savo kelių – toks yra pavyzdys mūsų situacijos, kai įžengiame į Vaikunthą arba į Goloką. “Visa atmosfera čia yra pranašesnė už mane patį ir nusipelno pagarbos, tačiau visgi čionykščiai apkabino mane, pasisodino ant kelių (svarūpa-šakti) – ir paprašė manęs atlikti tam tikrą pareigą. Visa aplinka verta būti garbinama, o man leista gyventi čia tik malonės dėka, o ne dėl to, jog turėčiau tam teisę.” Mes priklausome tatasthai – ribinei energijai, ir pagal tai, kokią teisę turime, galime būti patalpinti ribinėje sferoje – Brahmalokoje, tad turime įsisąmoninti šią tiesą. Prieš įrašydami savo vardus į Krišnos sąmonės mokyklos mokinių sąrašą, turime įgyti šį pradinį žinojimą. “Į kokią vietovę turime šansų įžengti? Į garbinamą šalį, prie Dievo sosto. Tik dėl tam tikros tarnystės aš ateinu į šventyklą, esančią aukštesnėje padėtyje. Vien tiktai dėl tarnystės įžengiu tenai, ir tenykščiai mane atvilioja savo maloninga prigimtimi. Aš esu tarytum užkeliamas ant savo mamos kelių. Barstausi jos pėdų dulkes sau ant galvos, bet ji – mano mama – pasisodina mane sau ant kelių kartu su mano paties pėdomis.”
Mokinys: Kai nusimato tokia šviesi perspektyva, kodėl tuomet kartais matome, kaip bhaktai palieka Gaudiya vaišnavų misiją?
Šrila Bhakti Rakšak Šridhara Maharadžas: Taip nutinka tik jei turime savyje kažkokių nepageidautinų troškimų, taigi turime stengtis išlaikyti tokį pat aukštą lygį, koks buvo mūsų Guru Maharadžo dienomis. Rašoma, kad didžiausias išbandymas ateina tuomet, kai dživa išsiveržia iš majos, iliuzijos, gniaužtų. Tuo metu Majadevi, įasmeninta Maja, ateina pas mus suglaudusi delnus ir sako mums: “Kodėl palieki mane? Leisk, aš tau tarnausiu. Dabar esu tavo valioje ir esu pasiruošusi pasitarnauti bet kokiu būdu. Tiktai nepalik manęs.”
Ji taip žiauriai bausdavo dživas, kol laikė jas savo gniaužtuose, tačiau dabar, kai jos iškeliauja kitur, maja ima kalbėti labai maloniai: “Kodėl mane paliekate? Noriu jums tarnauti. Prašau, būkite su manimi.”
Pasabaddha bhavet jiva, pasamukta sadasiva – Majos valdoma auka dabar virsta jos šeimininku. Taigi matome, kad egzistuoja ir draugiškas reikalavimas. Jeigu turime tikrą potraukį aukštesniam gyvenimui, privalėsime įveikti šį viliojantį aspektą, kuris visomis jėgomis – dovanomis bei įvairiais pasiūlymais – stengsis išlaikyti mus pavaldžius jam. Tokia yra tikrovė, ir turime tą žinoti. Taigi, turime sakyti ne tik: “Dieve, apsaugok mus nuo priešų”, bet taip pat ir “Dieve, apsaugok mus nuo mūsų draugų!”
sadrsam cestate svasyah, prakrter jnanavan api prakrtim
yanti bhūtani, nigrahah kim karisyati
(Šrimad Bhagavad-gita 3.33)
Prigimtis yra nesutramdoma, tad visai natūralu, kad žmogus gali tapti savo paties ankstesnio būdo auka. Kaip mes galime išsigelbėti nuo savo praeities veiksmų atoveiksmių ir nuo anksčiau įgytų polinkių? Štai koks yra atsakymas:
indriyasyendriyasyarthe, raga-dvesau vyavasthitau
(Šrimad Bhagavad-gita 3.34)
Kiekviena iš juslių turi savo atitinkamus patraukiančiuosius objektus išoriniame pasaulyje. Jeigu pajėgsi suvaldyti polinkius vos tik jiems užsimezgus, tuomet gali išsigelbėti. Tačiau jeigu leisi jiems vystytis toliau – pražūsi. Polinkius galima sutramdyti tiktai pačioje pradžioje, o jei paliksime juos laisvus susijungti (užmegzti kontaktą) su priešiška šalimi – mums galas.
prakrtim yanti bhūtani, nigrahah kim karisyati
(Šrimad Bhagavad-gita 3.33)
Kad ir koks išmintingas bebūtum, tuomet liksi visiškai bejėgis, nes maja yra tokia galinga. Viskas bus puiku tik tuo atveju, jei pasiseks suvaldyti polinkius vos jiems sudygus, nes kitaip, po akimirkos jie išsiverš iš tavo valdžios. Štai kokį patarimą duoda Pats Viešpats: “Jokiu būdu neleisk sau derėtis su priešiška šalimi. Pasistenk nugnybti polinkius kol jie tėra dar tik pumpurais. Jei jie nors kiek išaugs, nebepajėgsi jų suvaldyti.
Kita labai plati tema:
indriyani parany ahur indriyebhyah param manah
manasas tu para budhir buddher yah paratas tu sah
evam buddheh param buddhva samstabhyatmanam atmana
jahi satrum maha-baho kama-rūpam durasadam
(Šrimad Bhagavad-gita 3.42-43)
Čia rekomenduojamas tiesiausias kelias, suteikiantis plačią ir visaapimančią blogų polinkių kontrolę. Kaip pasiekti tokį palengvėjimą? Pirmiausia reikia apmąstyti savo jutimų pranašumą prieš materiją; tuomet – proto pranašumą, lyginant su jutimais. Tada apsvarstyti ir susitelkus suprasti savo paties suvokimo gebėjimo veiksmingumą, subtilumą bei svarbą. Dar daugiau, tau reikės žengti toliau ir atrasti intelekto priežastį bei šaltinį. Jei bent vienai akimirkai prisiliesi prie tos substancijos, atrasi nuostabų lygmenį, visais atžvilgiais nepaprastesnį, palyginus su tuo lygmeniu, kuriame gyveni dabar. Jis yra toks užburiantis ir toks patrauklus, kad paskatins tave visiems laikams atsisveikinti su materialaus pasaulio žavesiu. Jei bent sekundei paliesi tą aukštesniąją substanciją, bet kokie materialūs malonumai ims atrodyti viso labo tik šiukšlės. Tame aukštesniame lygmenyje viskas – visa patirtis ir elgesys – yra neįtikimai nuostabu.
ascaryavat pasyati kascid enam
ascaryavad vadati tathaiva canyah
ascaryavac cainam anyah srnoti
srutvapy enam veda na caiva kascit
(Šrimad Bhagavad-gita 2.29)
Nesuprantamas ir užburiantis aukštesnio pasaulio pajautimas atskleis tam tikrą dievišką panoramą, kuri iškart pavers šiukšlėmis visus lig tol regėtus materialius vaizdus. Net jei ir sugrįši atgal, senieji vaizdai nebeturės tau jokios realios įtakos. Tokia tad yra atmos, arba sielos realizacijos pasekmė, ką jau kalbėti apie Paramatmos realizaciją, kuri yra žymiai pagirtinesnė ir geistinesnė.
Evam buddheh param yra atma. Pačioje pradžioje, sutelk savo protą nors sekundei į tą aukštesnę realybę. Tavo smalsaujantis “aš” netgi gali akimirkai susitikti su tikruoju savimi – jahi satrum maha-baho, kama-rūpam durasadam – ir tada bet koks materialių, tiek grubių, tiek subtilių malonumų žavesys amžiams tars tau sudie.
Paprastumas yra pati pirmoji iš reikalingų savybių. Jei esi iš tiesų paprastas, ar nuoširdus, tuomet savaime atsidursi prie dieviškųjų Mahaprabhu, Šri Čaitanyadevos pėdų. Tai taip akivaizdu bei nedirbtina. Meilė yra ta paprasta tiesa, kuri turėtų patraukti kiekvieną. Dar labiau už įprastą meilę, Dieviškoji meilė tikrai patrauks visus – kitaip būti tiesiog negali. Tereikia būti paprastu ir neturėti išankstinio nusistatymo. Vienintelis dalykas, vedantis mus tolyn nuo Dievo – tai antitezė, priešprieša, o jei jos nebūtų, tuomet pamatytume, jog su Dievu susijusi universali, visatos meilė. “Visata” nereiškia tam tikros pasaulio dalies, o visumą. Meilė sklinda iš Absoliuto.
“Ar atsiras bent vienas kvailys šiame mirtingame pasaulyje, kuris nenusilenks Tam, kuriam lenkiasi netgi nemirtingieji? Be galo keista, kad gali būti tokių žmonių, kurie atsisako pagarbinti Aukščiausiąjį, – vien tam, kad patirtų visas mirtingiesiems skirtas kančias.”
~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~
Vertė Giriwala Devi Dasi.
Tags: Šri Čaitanja Mahaprabhu