Šri Šrimad Gour Govinda Svamis Maharadžas
Paskaita apie Šrimad Bhagavatam 9.4.68.
Bhubanešvaras, 1993 m. rugsėjo 25 d.
sadhavo hrdayam mahyam sadhūnam hrdayam tv aham
mad-anyat te na jananti naham tebhyo manag api
„Tyras atsidavęs visada yra Mano širdies gilumoje, o aš visada esu tyro atsidavusiojo širdyje. Atsidavusieji Man nepažįsta nieko, be Manęs, o Aš nepažįstu nieko, be jų.“
Šrimad Bhagavatam 9.4.68
Komentaras: Kadangi Durvasa Munis norėjo nubausti Maharadžą Ambarišą, tai reikia manyti, kad jis norėjo įskaudinti Aukščiausio Dievo Asmens širdį, nes Viešpats sako: sadhavo hrdayam mahyam: „Tyras atsidavęs visada yra Mano širdies gilumoje.“ Viešpaties jausmai yra tarsi tėvo, kuris jaučia skausmą, kai skauda jo vaikui. Todėl įžeidimai atsidavusiojo lotoso pėdoms yra labai rimti. Čaitanja Mahaprabhu labai griežtai patarė niekada neįžeisti atsidavusiojo lotoso pėdų. Tokie įžeidimai lyginami su pasiutusiu drambliu, nes pasiutęs dramblys, įmaurojęs į sodą, visiškai jį suniokoja. Reikia būti ypač atsargiam ir neįžeisti tyro atsidavusiojo lotoso pėdų. Iš tikrųjų Maharadžas Ambariša visiškai nebuvo kaltas; Durvasa Munis visiškai be reikalo norėjo nubausti jį dėl neįtikinamų priežasčių. Maharadžas Ambariša ketino užbaigti ekadaši-paraną kaip atsidavimo tarnystės sudedamąją dalį, kad taip patenkintų Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, ir todėl gurkštelėjo vandens. Tačiau kadangi Durvasa Munis buvo didis brahmanas mistikas, jis nežinojo, kas yra kas. Štai toks skirtumas tarp tyro atsidavusiojo ir tarp vadinamųjų Vedas išmanančių mokslininkų. Atsidavęs, visada buvojantis Viešpaties širdies gilumoje, neabejotinai gauna tiesioginius nurodymus iš Viešpaties, kaip patvirtina Pats Viešpats Bhagavad-gitoje (10.11):
tesam evanukampartham aham ajnana-jam tamah
nasayamy atma-bhava-stho jnana-dipena bhasvata„Užjausdamas juos Aš, gyvenantis jų širdyse, spindinčiu žinojimo žiburiu išsklaidau tamsą, kilusią iš nežinojimo.“
Atsidavęs nedaro nieko, kam nepritartų Aukščiausias Dievo Asmuo. Yra sakoma: vaisnavera kriya mudra vijneha na bujhaya (Č. Č.madhya 23.39.). Net labiausiai išsimokslinęs ir prityręs asmuo negali suprasti vaišnavo, tyro atsidavusiojo poelgių. Todėl niekas neturėtų kritikuoti tyro atsidavusiojo. Vaišnavas gerai išmano savo reikalus; visa, ką jis daro, yra absoliučiai teisinga, nes jam nuolat vadovauja Aukščiausias Dievo Asmuo.
Meilės kupinas ryšys tarp bhagavano ir bhaktos, tarp Viešpaties ir atsidavusiojo Jam yra tobulas ir amžinas. Šis ryšys toks stiprus ir meilus, kad netgi pats galingiausias Aukščiausiasis Viešpats negali jo nutraukti.
Supančiotas Krišna
Vienuoliktoje Šrimad Bhagavatam giesmėje Krišna sako Udhavai:
na sadhayati mam yogo na sankhyam dharma uddhava
na svadhyayas tapas tyago yatha bhaktir mamorjita„Udhava, Aš esu sugaunamas bhakti-joga, prema-bhakti. Niekas negali nei prisiartinti prie Manęs, nei, juo labiau, sugauti Mane praktikuodamas aštanga-jogą sankhyaločaną (aštuoniapakopę jogą), iškęsdamas rūsčias askezes bei bausmes arba viską paaukodamas ir priimdamas sanjasą. Mane galima supančioti tik tyru atsidavimu, šudha-bhakti, prema-bhakti.“
Šrimad Bhagavatam 11.14.20
Krišna sako Udhavai:
bhaktyaham ekaya grahyah sraddhayatma priyah satam
bhaktih punati man-nistha sva-pakan api sambhavat„Mane galima supančioti tik tokiu neaptemdytu atsidavimu, tyru atsidavimu. Net jei čandala (šunėdis) išvysto tokį atsidavimą, jis tampa labai brangus Man, sugauna Mane ir suriša.“
Šrimad Bhagavatam 11.14.20
Tai reiškia, kad toks atsidavęs nuolat, dieną ir naktį, 24 valandas užsiima meilės tarnyste Viešpačiui, nes jis nieko kita nežino, tik Viešpatį. Mad-anyat te na jananti naham tebhyo manag api – čia Aukščiausias Viešpats labai aiškiai sako – „Tokie tyri atsidavusieji nežino nieko, be Manęs, ir Aš nežinau nieko, be jų. Toksai Man atsidavęs yra Mano širdis, o Aš esu jo širdis.“ Gijaniai, jogai ir karmiai, nepažįstantys atsidavimo – kaip jie gali suprasti Aukščiausiąjį Viešpatį? Kaip jie gali bent prisiartinti prie Aukščiausiojo Viešpaties, ką jau kalbėti apie Jo sugavimą? Tyri atsidavę visada, dieną ir naktį užsiėmę meilės tarnyste Viešpačiui. Viešpats sako, kad jie Jam brangesni net už Save Patį. Jis pasakė Udhavai:
na tatha me priyatama atma-yonir na sankarah
na ca sankarsano na srir naivatma ca yatha bhavanŠrimad Bhagavatam 11.14.21
Krišna pasakė Udhavai: atma-yonir, Brahma nėra toks brangus man. Šankara, Šivadži nėra toks brangus Man. Sankaršana, Balarama nėra toks brangus Man. Šri Lakšmidži nėra tokia brangi Man. Netgi naivatma, Aš Pats nesu Sau toks brangus, o, Udhava, yatha bhavan, koks brangus Man esi tu.“ Iš tiesų, koks brangus yra toks atsidavęs!
nirapeksam munim santam nirvairam sama-darsanam
anuvrajamy aham nityam pūyeyety anghri-renubhihŠrimad Bhagavatam 11.14.15
Krišna sako: „Nemačiom seku tokiems tyriems atsidavusiems iš paskos, kad gaučiau šiek tiek dulkių nuo jų lotoso pėdų.“ Kodėl? Nes tos dulkės galingos ir apvalančios. Krišna galvoja: „Šiomis dulkėmis Aš apvalysiu visą Savo kūriniją.“
Apvalyti Krišną
pūyeya mad-antarvarti-brahmandani pavitri-kuryam iti bhavenety arthah
Štai kokia yra Šridhara Svamio nuomonė, kodėl Krišna seka iš paskos, norėdamas gauti dulkių nuo tyrų atsidavusiųjų premi-bhaktų pėdų: Jis nori apvalyti visą Savo kūriniją. Šrila Dživa Gosvamis pateikė kitokią nuomonę:
mad-bhakty-aniskrti-dosat pavitritah syam iti bhaveneti bhavah
[Krišna sako:] „Kadangi negaliu atsilyginti Savo atsidavusiems už jų atsidavimo tarnystę, Savo kaltę išperku, sekdamas paskui juos, kad gaučiau jų pėdų dulkių Sau Pačiam apsivalyti.
Krama-sandarbha, Šrimad Bhagavatam 11.14.16 komentaras
Rūpa Gosvamis aprašė tokių premi-bhaktų prigimtį:
anyabhilasita-sūnyam jnana-karmady-anavrtam
anukūlyena krsnanu-silanam bhaktir uttama„Kai išsivysto aukščiausio lygio atsidavimo tarnystė, žmogus neturi jokių materialių troškimų, žinojimo, įgyto monistinės filosofijos keliu ir neatlieka rezultatyvios veiklos. Atsidavęs nuolat tarnauja Krišnai palankiai nusiteikęs ir taip, kaip to nori Krišna.“
Bhakti-rasamrta-sindhu 1.1.11
Rūpa Gosvamis pavartojo terminą anyabhilasa, kuris reiškia, kad tokie tyri atsidavusieji neturi jokių kitokių troškimų – nei troškimo materialiai tenkintis, nei troškimo išsivaduoti. Anukūlyena krsnanu-silanam bhaktir uttama – jie visada užsiėmę meilės tarnyste, skirta suteikti malonumo Krišnai. Jie niekada nemeldžia malonumų arba džiaugsmų sau patiems, o viską daro Krišnos malonumui ir džiaugsmui. Tai yra anukūlyena krsnanu-silanam. Mahaprabhu Savo Šikšaštakoje sako, kad toks yra brangaus atsidavusio, premi-bhakto požymis. Jis niekada nieko neprašo mainais už savo tarnystę:
na dhanam na janam na sundarim
kavitam va jagad-isa kamaye
mama janmani janmanisvare
bhavatad bhaktir ahaituki tvayi„O Džagadsiša, o Visatos Viešpatie, aš netrokštu nieko gauti iš Tavęs. Na dhanam – aš nenoriu materialių turtų. Nenoriu džiaugtis gražia žmona. Nenoriu išsivaduoti. Bhavatad bhaktir ahaituki tvayi – gyvenimas po gyvenimo aš tarnausiu Tavo lotoso pėdoms, teikdamas Tau malonumą ir džiaugsmą. Gyvenimas po gyvenimo, ir nieko daugiau.“
Šri Šikšaštaka 4
Gyvenimas po gyvenimo reiškia: „netrokštu išsivaduoti.“ Toks atsidavęs netgi netrukdo Viešpaties, prašydamas sunaikinti jo karmines reakcijas.
nija-karma-guna-dose ye ye janma pai
janme janme yeno tava nama-guna gai*Bhaktivinoda Thakuras pasakė: „Kokioje gyvybės formoje nusipelnysiu gimti pagal savo praeities karmos rezultatus, tokioje ir tegimsiu. Aš teturiu tik vieną maldą: janme janme yeno tava nama-guna gai – pasilikdamas tose gyvybės formose gyvenimas po gyvenimo, tetrokštu su meile tarnauti Tau, teikdamas malonumą ir džiaugsmą. Nieko daugiau.“
Kad atlygintų skolą.
Toks tyras atsidavęs niekada nieko netrokšta sau. Aukščiausias Viešpats pasakė, kad tokie atsidavę niekada nesiekia keturių rūšių mukti: sarūpya, samipya, salokya,ir sarsti. Jie nenori jų. Diyamanam na grhnanti vina mat-sevanam – nors jam siūlomas visų rūšių išsivadavimas, tyras atsidavęs jo nepriima. Jis pilnai patenkintas tarnaudamas Viešpačiui (Bhag. 3.29.13). Viešpats pasiruošęs duoti tokius palaiminimus. Jis sako: „Imk tai! Imk tai! Imk!“ Tačiau tokie atsidavusieji jų nepriima: „Ne! Mes nenorime to! Mes nenorime!“ Krišna mato: „Jie nori tik tarnauti Man, suteikdami Man malonumą. Ir nieko nenori gauti mainais?“ Taigi Krišna galvoja: „Ką turėčiau už tai padaryti? Neturiu kuo atsilyginti jiems!“ Krišna nori atsilyginti. Ye yatha mam prapadyante tams tathaiva bhajamy aham – Krišna visada atlygina pagal atsidavimo lygį (Bg. 4.11.). Bet toks premi-bhakta neturi jokių troškimų. Taigi Krišna neturi kuo jam atsilyginti. Krišna lieka skolingas. Kaip Jam šią skolą grąžinti?
Šrila Dživa Gosvamis sako:
mad-bhakty-aniskrti-dasat pavitritah syam iti bhaveneti bhavah
[Krišna sako:] „Kadangi negaliu atsilyginti Savo atsidavusiems už jų atsidavimo tarnystę, Savo kaltę išperku, sekdamas paskui juos, kad gaučiau jų pėdų dulkių Sau Pačiam apsivalyti.”
Krama-sandarbha (Šrimad Bhagavatam 11.14.16 komentaras)
Krišna įsiskolino tokiems tyriems atsidavusiems, premi-bhaktams. Taigi, kad atsimokėtų jiems, nepastebimai seka jiems iš paskos, kad gautų jų lotoso pėdų dulkių. Jeigu Jis gautų šių dulkių, išsiteptų jomis visą Savo kūną ir tada būtų apvalytas nuo Savo skolos. Štai ką Šrila Dživa Gosvamipada pasakė. Paaiškinimas būtų toks, kad be tokių premi-bhaktų pėdų dulkių niekas negali išvystyti prema-bhakti, niekas negali suprasti šios madhurija-rasa-tatvos, santuokinės meilės skonio.
Tokių teiginių tikslas yra nustatyti išaukštintą atsidavusiųjų padėtį. Šri Čaitanja-čaritamritoje Kaviradža Gosvamis pasakė: krsnera samata haite bada bhakta-pada – „Būti atsidavusiojo padėtyje yra aukščiau, negu būti lygiaverčiu su Viešpačiu Krišna (Č. Č. adi 6.100). Krišna yra aukščiausia tiesa. Niekas negali prilygti Jam. Haris-tv-ekam tattvam vidhi-šiva-sureša-pranamito – Viešpats Hari yra aukščiausia tiesa. Vidhi, Brahma, Šiva, sureša, devaradža Indra, dieviškasis karalius, – visi yra Jam pavaldūs* . Pats Krišna pasakė Gitoje: mattah parataram nayat kincid asti dhananjaya – „O, Dhanandžaja, o, Ardžuna, niekas nėra viršesnis už Mane (Bg. 7.7). Vis dėlto tas, kuris tampa visiškai atsidavusiu bhakta, netrokštančiu nei išsivaduoti, nei tenkintis materialiai, o vien tiktai gyvenimas po gyvenimo teikti malonumą Krišnai ir su meile tarnauti Jo lotoso pėdoms, tokį premi-bhaktą Krišna išaukština labiau už Save. Krišna sako: „Jis ima valdyti Mane.“
Jis Pats yra pasakęs Bhagavatam:
aham bhakta-paradhino hy asvatantra iva dvija
sadhubhir grasta-hrdayo bhaktair bhakta-jana-priyahŠrimad Bhagavatam 10.32.22
Aukščiausias Dievo Asmuo pasakė brahmanui: „Mane visiškai kontroliuoja Mano atsidavusieji. Iš tikrųjų Aš nesu visai nepriklausomas. Kadangi atsidavusieji Man visai neturi materialių troškimų, Aš buvoju tiktai jų širdžių gilumoje. Ką jau kalbėti apie atsidavusius Man: netgi tie, kurie yra atsidavę Mano atsidavusiems, yra be galo brangūs Man.“
Krišna sako: „Toks sadhu valdo Mane. Jis kontroliuoja Mane. Suriša Mane meilės virvėmis savo širdyje, ir šie pančiai yra labai stiprūs. Aš negaliu jų nutraukti.“ Dešimtoje Bhagavatam giesmėje Jis pasakė: na paraye, na paraye, na paraye – „Aš negaliu, aš negaliu, aš negaliu“ (Bhagavatam 10.32.22) Prema-bandhana, meilės pančiai yra tokie stiprūs. Taigi, be tokių premi-bhaktų pėdų dulkių neįmanoma išvystyti prema-bhakti. Niekas negalės suprasti madhurija-rasa-tatvos, šio santuokinio skonio. Tai tokia prasmė. Kadangi toks atsidavęs yra didesnis už Viešpatį, jis ima valdyti Viešpatį. Ką tik jis belieptų, Krišna padaro – ir patiria iš to malonumą. „Taip, tegul šis atsidavęs vadovauja Man.“ Pavyzdys yra Jašoda-mata ir Nanda Maharadžas. Jašoda-mata suriša Krišną, o Nanda Maharadžas paliepia savo dviejų metų sūnui Vradžabhūmyje: „Kanu, mano mediniai sandalai guli anava ten, atnešk man juos.“ Tada Krišna užsideda medinius sandalus ant Savo galvos ir ateina: „Štai, imk juos.“ Kaip Jis Pats yra pasakęs Durvasa Muniui: aham bhakta-paradhino – „Mane valdo Mano atsidavusieji.“
Meilės liana
Kad pašlovintų tokį atsidavusįjį, Krišna nepastebimai seka jam iš paskos, norėdamas gauti dulkių nuo jo pėdų. Taigi jei kas nors įžeis tokio vaišnavo, sadhu lotoso pėdas, kas tada nutiks? Šiame Šrimad Bhagavatam 9.4.68. komentare Šrila Prabhupada parašė: „Čaitanja Mahaprabhu labai griežtai patarė neįžeisti jokio atsidavusiojo lotoso pėdų. Tokie įžeidimai lyginami su pasiutusiu drambliu, nes pasiutęs dramblys, įmaurojęs į sodą, visiškai jį suniokoja.“ Rūpa-šikšoje Čaitanja-čaritamritoje Mahaprabhu pasakė:
brahmanda bhramite kona bhagyavan jiva
guru-krsna-prasade paya bhakti-lata-bija
Klajodama po nesuskaičiuojamą daugybę Visatų, įgydama milijonus milijonų skirtingų gyvybės rūšių, guru ir Krišnos malone sėkminga dživa gauna bhakti lianos sėklelę – guru-krsna-prasade paya bhakti-lata-bija. Ką daryti toliau? Kai sėklelė pasėjama, sodininko pareiga ją laistyti. O ką reiška laistyti? Šravana-kirtana-jale karaye secana – laistymo procesas yra šravana-kirtana, klausymasis ir kartojimas (Č. Č. madhya 19.152). Laistyti privalu nuolatos, nitya, o ne kartą ar du. Kasdien laistoma sėklelė sudygsta ir ima augti. Kaip ji auga ir į ką stiebiasi?
upajiya bade lata ‘brahmanda‘ bhedi‘ yaya
‘viraja‘, ‘brahma-loka‘ bhedi‘ para-vyoma‘ paya
tabe yaya tad-upari ‚goloka-vrndavana‘
‘krsna-carana‘-kalpa-vrkse kare arodhanaČaitanija Čaritamrita, madhya-lila 19.153–154
Mahaprabhu sako, kad liana auga ir auga, vis aukštyn ir aukštyn, kol prasiskverbia pro aštuonis šios materialios Visatos sluoksnius. Pagaliau ji pasiekia Viradžą – Priežasčių Vandenyną, kuris yra tarsi vandens kanalas, skiriantis dvasinį ir materialųjį pasaulius. Ji auga toliau iki Brahmalokos ir brahmadžioti, impersonalaus švytėjimo, sklindančio iš Aukščiausiojo Viešpaties kūno, perkerta jį, patenka į dvasinį dangų − Vaikunthą ir auga toliau, tabe yaya tad-upari ‘goloka-vrndavana’, kol pagaliau pasiekia Goloką Vrindavaną, Krišnos buveinę, aukščiausią paravjoma, dvasinio dangaus planetą. Šiai lata, lianai, reikalinga atrama. Kokios atramos jai reikia? Stipraus medžio kamieno. Šis stiprus kamienas yra krsna-carana‘-kalpa-vrkse kare arodhana, Krišnos lotoso pėdos.
Nuostabus vaisius
Kas nutinka tada?
tahan vistarita hana phale prema-phala
ihan mali seca nitya sravanadi jalaČaitanija Čaritamrita, madhya 19.155
Mahaprabhu sako, kad kai ši liana apsiveja medžio kamieną, ji duoda vaisių. Kokios rūšies vaisių? Prema-phala, tas vaisius yra prema, krsna-prema. Vis dėlto mali, sodininkas, turi laistyti toliau. Nenustokite laistyti, nes šis laistymas, šravana-kirtana tęsis nuolatos, amžinai. Negalvokite: „Štai liana jau užaugino vaisių, aš jau turiu vaisių, tad galiu jos nebelaistyti.“ Ne, ne ir dar kartą ne. Jūs turite laistyti toliau, ihan mali sece nitya šravanadi jala, laistyti turite kasdien.
Krišna yra sat-čit-ananda, tai yra amžinas, turintis pilną žinojimą ir palaimingas. Šis vaisius, prema-phala, šis meilės Dievui vaisius taip pat yra sat-čit-ananda. Tai nėra materialus vaisius. Jis priklauso Krišnai ir niekam daugiau. Sąlygotos sielos, besivaikančios savo pačių laimės ir materialaus jutimų tenkinimo, negali gauti šio vaisiaus. Tik brangus atsidavęs, kuris yra anyabhilasa-šūnyam, kuris netrokšta materialiai tenkintis, netrokšta išsivadavimo ir kuris dieną naktį, 24 valndas su meile tarnauja Krišnai, gali gauti šį vaisių. Krišna duoda jį tokiam atsidavusiam.
Piktas žvėris
Tačiau yra vienas pavojus. Koks? Mahaprabhu sako:
yadi vaisnava-aparadha uthe hati mata
upade va chinde, tara sukhi‘ yaya pataJei atsidavęs materialiame pasaulyje augindamas atsidavimo tarnystės lianą įžeidžia vaišnavo pėdas, tai palyginama su pasiutusiu drambliu, kuris išrauna lianą ir ją sudrasko. Taip lianos lapeliai nudžiūsta.
tate mali yatna kari‘ kare avarana
aparadha-hastira yaiche na haya udgamaSodininkas turi saugoti lianą aptverdamas ją aplinkui, kad neįžengtų galingasis įžeidimų dramblys.
Č. Č. madhya 19.156–157
Vienas be galo pavojingas ir labai piktas žvėris ateina: pasiutęs dramblys. Tai – vaišnava-aparadha. Vaišnava-aparadha yra pasiutęs dramblys, ir šis pavojingai piktas žvėris gali ateiti. Netgi šiame lygyje, jei koks nors sadhu ar vaišnavas atlieka aparadhą tokio brangaus vaišnavo lotoso pėdoms, tada ateina šis pasiutęs dramblys, sulaužo tvoras, įbėga į jų sodą ir viską sutrypia. Dramblys išrauna lianą su šaknimis ir numeta ją šalin – galas viskam. Upade va chinde, tara šukhi‘ yaya pata – visiškai išrauta liana nudžiūna. Taigi žmogus turi būti labai atsargus, kad šis pavojingas ir piktas žvėris neįžengtų į jo sodą. Labai rūpestingai prižiūrėkite šią lianą.
Nuodėmė ir įžeidimas
Šia proga noriu pasakyti kai ką apie papą ir aparadhą. Turime suprasti, kad tarp nuodėmingos veiklos ir įžeidimo yra didžiulis skirtumas. Žmogus gali būti didžiai nuodėmingas ir atlikęs daugybę nuodėmių šiame bei praeituose gyvenimuose, tačiau visos šios nuodėmių pasekmės yra tarsi dhūli-lepa, dulkių sluoksniai, ir juos nuvalyti labai lengva. Tačiau aparadhos yra kaip vadžra-lepa, labai tvirti sluoksniai, panašūs į žaibo blykstelėjimą. Jų neįmanoma nuplauti. Toks yra skirtumas. Nuodėmingos veiklos pasekmes labai lengva nuplauti. Jei tiesiog kartosite Harė Krišna ir pasieksite nama-abhasos lygį, visos karminės reakcijos bus nuplautos. To pavyzdys yra Adžamila. Jis buvo labai nuodėmingas. Čitragupta, užrašantis visus nuodėmingus sielų veiksmus, surašė jam didžiulę knygą. Kai Jamadūtos atėjo jo išsivesti, Adžamila ištarė Narajanos vardą. Nors jis tiesiog pašaukė savo sūnų, pasiekė nama-abhasos lygį ir jo nuodėmės buvo visiškai nuplautos bei sunaikintos. Tad nuodėmė yra tarsi dhūli-lepa, dulkių sluoksnis, nuplaunamas labai lengvai. Tačiau aparadha yra sluoksnis, panašus į žaibą.
Pats Aukščiausiasis Dievo Asmuo pasakė Durvasa Muniui: „Aš negaliu jo nuplauti. Negaliu. Tai yra vadžra-lepa, labai tvirtas sluoksnis.“ Jei Pats Aukščiausiasis Viešpats sako, kad negali jo nuplauti, tada kas gali? Tiktai tas vaišnavas, kurio pėdoms padarei aparadhą, gali atleisti tau.
Dživa Gosvamis sako, kad jeigu spyglys įsmigo tau į kulną, tai nejaugi tikiesi, kad jis išlįs iš peties? Jis išlys tik iš ten, kur įsmigo – iš to paties kulno. Tai reiškia, kad turime kreiptis į tą vaišnavą, kurio lotoso pėdas įžeidėme. Tik jis ar ji gali tau atleisti. Joks kitas vaišnavas negalės. Netgi Aukščiausias Viešpats negalės.
Nekritikuokite
Šrila Prabhupada parašė:
„Atsidavęs nedaro nieko, kam nepritartų Aukščiausias Dievo Asmuo. Yra sakoma: vaisnavera kriya mudra vijneha na bujhaya. Net labiausiai išsimokslinęs ir prityręs asmuo negali suprasti vaišnavo, tyro atsidavusiojo poelgių. Todėl niekas neturėtų kritikuoti tyro atsidavusiojo. Vaišnavas gerai išmano savo reikalus; visa, ką jis daro, yra visiškai teisinga, nes jam nuolat vadovauja Aukščiausias Dievo Asmuo.“
Prabhupada pacitavo šį posmelį iš Bhagavad Gitos dešimto skyriaus:
tesam evanukampartham aham ajnana-jam tamah
nasayamy atma-bhava-stho jnana-dipena bhasvata„Parodydamas jiems ypatingą malonę Aš, gyvenantis jų širdyse, spindinčiu žinojimo žiburiu išsklaidau tamsą, kilusią iš nežinojimo“
Bg. 10.11
Krišna yra Savo tyro atsidavusiojo širdies gilumoje ir vadovauja jam. Taigi niekas neturėtų kritikuoti tokio atsidavusiojo. Tokia kritika nėra bhakti. Nekritikuokite. Jūs negalite suprasti tyro vaišnavo poelgių. Šrila Gaura Kišora Das Babadži Maharadžas buvo apsistojęs greta tokios vietos, kur žmonės tuštinasi. Kas įstengs tai suprasti? „Ei! Kaip gali paramahamsa vaišnavas gyventi toje bjaurioje ir nešvarioje vietoje, iš kurios sklinda smarvė? Koks jis vaišnavas? Argi jis – sadhu?“
Pasakojama, kad Šrilos Bhaktisiddhantos Sarasvati Thakuro laikais buvo vienas vaišnavas, kuris turguje pirkdavo žuvis, padėdavo jas priešais savo trobelę ir palikdavo ant saulės džiūti. Kas nors gali jį už tai kritikuoti: „O, šis vaišnavas valgo džiovintą žuvį!“
Kas gali suprasti vaišnavo elgesį? Tas vaišnavas galvojo: „Jei aš taip darysiu, tada niekas čia nesilankys ir netrukdys mano bhadžanui.“ Niekas neis į tą purviną vietą, kurioje žmonės tuštinasi. Štai kodėl Gaura Kišora Das Babadži apsistojo ten – kad niekas jam netrukdytų. vaisnavera kriya mudra vijneha na bujhaya – kad ir koks vijneha, išmintingas ar išsimokslinęs žmogus būtų materialiu vertinimu, jis nepajėgs suprasti tokio vaišnavo poelgių. Jeigu jį kritikuosite: „Ei, koks jis vaišnavas, jei daro tokius dalykus?“, atliksite aparadhą. Kokia bus tokio įžeidimo pasekmė? Tai aprašyta:
hena vaisnava ninda kare yei jana
se-i paya dukha – janma jivana maranavidya-kula-tapa saba biphala tahara
vaisnava nindaye ye ye papi duracarapūja o tahara krsna na kare grahana
vaisnavera ninda kare ye papistha janaČaitanya-bhagavata antya 4.360–362
Toks yra Mahaprabhu nurodymas Čaitanja-bhagavatoje. Bet kuris, kritikuojantis Krišnai brangų atsidavusįjį yra didis įžeidėjas. Jei jis siūlo pudžą, Krišna niekada jos nepriims. Jo liežuvis niekada neištars Krišnos vardo. Gyvenimas po gyvenimo jis pateks į pragarą ir kentės ten. Jis praras visą savo išsilavinimą, tapasjos, sadhanos rezultatus ir visa kita, ką buvo įgijęs. Aš citavau rūpa-šikša, kur sakoma, kad net jeigu ir labai galingi asmenys, kurių bhakti-lata išaugo iki pat Krišnos lotoso pėdų ir jau pasirodė prema-phala, krsna-premos vaisius, padaro įžeidimą, viską praranda.
Netgi Viešpats Šiva
Sulapani, Šivadži yra labai galinga asmenybė. Jis toks galingas, kad išgėrė nuodų vandenyną. Jis turi tokią galią. Vis dėlto Vrindavana Das Thakuras pasakė:
sula-pani-sama yadi vaisnavere ninde
tathapiha nasa paya, – kahe sastra-vrndeiha na maniya ye sujana-ninda kare
janme janme se papistha daiva-dose mareČaitanya-bhagavata antya 22.55–56
Net jei žmogus yra toks galingas kaip šūla-pani, Šivadži, bet jei jis padaro vaišnava-aparadhą, jei kritikuoja vaišnavą, sadhu, kuris yra brangus Krišnai, – krenta iš savo išaukštintos padėties ir pražūsta.
Jeigu kas nors negali to suprasti ir vis tiek kritikuoja tokį vaišnavą, sadhu, tada gyvenimas po gyvenimo keliauja į pragarą ir ten kenčia– janme janme.
Mahaprabhu aprašo, kokia bausmė laukia tokio įžeidėjo:
prabhu bale, vaisnava nindaye yei jana
kustha-roga kon ta‘ra sastiye lekhanaapatatah sasti kichu haiyache matra
ara kata ache yama-yatanara patracaurasi-sahasra yama-yatana pratyakse
punah-punah kari‘ bhunje vaisnava-nindakeČaitanya-bhagavata antya 4.375–377
Šventraščiuose parašyta, kad žmogus, kritikuojantis vaišnavus, kentės nuo raupsų, o po to bus baudžiamas Jamaradžo tarnų dar 84 000 gyvenimus (Čaitanya-bhagavata, antya 4.375–377).
Tai laukia žmogaus, kuris atlieka vaišnava-ninda – kritikuoja vaišnavą, sadhu. Ne tik jis pats pateks į pragarą, bet ir visi jo protėviai, pitr-puruša. Skanda Purana aprašo:
nindam kurvanti ye mūdha vaisnavanam mahatmanam
patanti pitrbhih sardham maha-raurava-samjnite
hanti nindati vai dvasti vaisnavan nabhinandati
krudhyate yati no harsam darsane patanani satSkanda Purana (cituojama Hari-bhakti-vilasoje 10.311–312)
Yra šešių rūšių vaišnava-aparadha: (1) Kai žmogus užmuša vaišnavą, jis yra didis įžeidėjas, (2) kai žmogus kritikuoja vaišnavą, (3) kai pamatęs vaišnavą jam nenusilenkia, (4) kai supyksta ant vaišnavo, krodha kare, (5) kai pamatęs vaišnavą, nejaučia pasigėrėjimo, (6) dvesti, kai blogai galvoja apie vaišnavą. Jis nepasako nieko, tačiau galvoja: „O, kas jis toks?“ Skanda Purana sako: patanti pitrbhih sardham maha-raurava-samjnite – ne tik toks įžeidėjas nukeliauja į pragarą, bet taip pat ir visos jo protėvių kartos.
Klausytis – taip pat įžeidimas
Šrila Dživa Gosvamis yra parašęs: vaisnava ninda šravane ‘pi dosa uktah – jei klausaisi, kaip kas nors kritikuoja ir negerai kalba apie vaišnavą – taip pat atlieki įžeidimą (Bhakti-sandarbha 265.19) . Bhagavatam sako:
nindam bhagavatah srnvams tat-parasya janasya va
tato napaiti yah so ‘pi yaty adhah sukrtac cyutahKas tuoj pat nepasišalina iš tos vietos, kurioje girdi kritikuojant Aukščiausiąjį Viešpatį arba Jam atsidavusį, turintį tikėjimą, neabejotinai kris, netekęs savo dorybingų nuopelnų.
Bhag. 10.74.40., cituojama Bhakti-sandarbhoje 265.20
Bhakti-sandarbhoje Dživa Gosvamis taip pakomentavo šį Bhagavatam posmelį:
tato ‘pagamas casamarthasyaiva; samarthena tu nindaka-
jihva chettavya; tatrapy asamarthena sva-prana-parityago
‘pi kartavyahBhakti-sandarbha 265.21
Šastros sako – jeigu klausaisi tokios kritikos, atlieki aparadhą. Geriau tuoj pat palikti tą vietą: „Aš nesiklausysiu.“ Jei negali pasišalinti, bet turi galios nukirsti žmogaus, kritikuojančio vaišnavą, liežuvį, jis daugiau niekada neištars tokių dalykų. Tačiau jei negali nukirsti liežuvio, bet negali ir palikti tos vietos, tada geriau nusižudyti. „Tegul mane užmuša, geriau temirštu aš – sva-prana-parityago ‘pi kartavyah.“ Antraip pats tapsi įžeidėju. Šeštoje Bhagavatam giesmėje pateikiamas Sati, Šivadži žmonos, Dakša Pradžapati dukros, pavyzdys. Vaisnavanam yatha šambhuh – Šiva yra didis Vaišnava (Bhag. 12.13.16). Jo uošvis Dakša kritikavo jį ir taip atliko aparadhą. Dakša vykdė aukojimo ritualą. Jis pakvietė visas savo dukras ir žentus, tačiau nepakvietė Sati. Sati norėjo ten ateiti, bet Šivadži pasakė: „Neik. Mūsų nekvietė.“ Sati atsakė: „Kam reikalingas pakvietimas, einant į tėvo namus?“ Taigi Sati nuėjo ir išgirdo savo tėvą kritikuojant Šivadži, vaisnavanam yatha šambhu. Kaip Sati turėjo pasielgti? Ji negalėjo nukirsti liežuvio savo tėvui ir negalėjo pasišalinti, taigi nusižudė – paliko kūną. Vaišnava aparadha yra tokia rimta ir tokia pavojinga. Žmogus jokiu būdu neturėtų jos padaryti. Jos neįmanoma nuplauti. Ji yra vadžra-lepa, tarsi žaibo sluoksnis. Papa, nuodėminga veikla yra tarsi dhūli-lepa, dulkių sluoksnis. Jį labai lengvai galima nuplauti. Tačiau šio vadžra-lepa, sluoksnio, panašaus į žaibą, neįmanoma nuplauti. Tik vaišnavas, kurį įžeidei, gali tau atleisti. Kitaip, vaišnava aparadha nebus panaikinta. Netgi Pats Aukščiausiasis Viešpats sako: „Aš negaliu panaikinti jos.“
Viešpats pasakė Durvasa Muniui: „Eik ir prašyk Ambarišos Maharadžo atleidimo. Jeigu jis tau atleis, tada išsigelbėsi nuo pavojaus ir ši sudaršana-čakra leis tau eiti. Kitaip čakra nepaliks tavęs.“
Bendravimo svarba
Neofito lygyje sadhaka, pradėjęs eiti bhakti keliu, per daugybę šimtų ir tūkstančių gyvenimų yra labai stipriai prisirišęs prie savo kūno ir kūniškų saitų. Niekas nėra laisvas nuo šių kūniškų saitų ir santykių, artha, deha, geha, putra, kanya – turto, kūno, namų, sūnų, dukrų ir žmonos – tokie šie saitai stiprūs. Kaip galime prisirišti prie Krišnos lotoso pėdų? Turi būti vienas vienintelis prieraišumas –prie Krišnos lotoso pėdų. Jokio kito neturėtų būti. Tačiau mes esame taip stipriai prisirišę prie savo kūno ir giminystės saitų: žmonos, sūnų, dukrų, pažįstamų ir giminių. Kaip galime nukreipti šį prieraišumą į Krišną? Bhaktivinoda Thakuras dainavo:
visaye ye priti ebe achaye amar
sei-mata priti houk carane tomarGitavali 12.4.5
„O, Viešpatie, aš esu materialistiškas žmogus. Esu stipriai prisirišęs prie materialaus jutimų tenkinimo ir materialių santykių. Siūlau maldą Tavo lotoso pėdoms. Tu gali padaryti, ką tik nori. Tau nėra nieko neįmanoma. Mes nepajėgiame įveikti tokio stipraus prieraišumo, tačiau Tu gali. Nukreipk šį prieraišumą Savo lotoso pėdų link.“
Neofito lygyje, kai mes dar būname stipriai prisirišę, privalome nuolat gauti sadhu-sangą, vaišnava-sangą, bendrauti su sadhu, premi-bhakta, kuris meilės virvėmis yra susaistęs Aukščiausiąjį Viešpatį savo širdyje. Krišna niekada nepalieka tokio sadhu širdies. Toks atsidavęs nėra prisirišęs prie savo kūno ir kūniškų santykių. Jis prisirišęs vien tik prie Krišnos lotoso pėdų. Jeigu patirsime tokių vaišnavų malonę bendraudami su jais, klausydamiesi jų ir tarnaudami jiems, tada šis stiprus prisirišimas bus nukreiptas link Krišnos lotoso pėdų. Sadhaka reiškia praktikuojantį sadhana-bhakti, esantį pradiniame neofito lygyje. Sadhakos, pasiekę tokį lygį, turėtų būti labai atsargūs. Jie turėtų ieškoti labai godžiai: „Kaip galėčiau pabendrauti su tokiais sadhu ar vaišnavais? Kaip galėčiau bendrauti su jais kasdien? Kaip galėčiau nuolat būti jų bendrijoje?“ Tokia bendrija yra tarsi stipri tvirtovė arba skydas. Ji apsaugos mus nuo pavojingų žvėrių. Dėl savo materialių prisirišimų mes atliekame įžeidimus, aparadhas. Tad žmogus turi godžiai siekti tokios sadhu ir vaišnavų bendrijos. Kol toks troškimas nekils, kaip visi tie prisirišimai galės būti nukreipti link Krišnos lotoso pėdų? Tik sadhu malone galima gauti Krišnos malonę. Tik tada įmanoma palikti materialius prisirišimus. Kitaip ne.
sadhu sange-nija-tattva avagata hana
nija tattva jani’ ara samsara na caya
kena va bhajinu maya kare haya hayaPrema-vivarta 1.6.7–8
Bendraudamas su sadhu, žmogus gali suprasti, kas esąs: „Esu krsna-dasa.“ Sadhu kalba tokiomis temomis – sadhu-sange krsna-katha haya alapana. Kokios diskusijos vyksta tokių sadhu bendrijoje? Apie politiką? Jutimų tenkinimą? Ne! Tik krsna-katha, krsna-bhakti! Nebūna jokių kitų temų. Klausymasis iš tokių tyrų sadhu lūpų veikia taip galingai. Klausydamasis žmogus gali suprasti: „Taigi aš esu krsna-dasa!“ Tada jis sako: „Ką aš padariau? Netapau krsna-dasa. Aš tapau maja-dasa. Lakhus ir lakhus gyvenimų buvau maja-dasa. O varge!“ kena va bhajinu maya kare haya haya – „Kodėl buvau maja-dasa tokią daugybę gyvenimų?“
kende bole ohe krsna! Āmi tava dasa,
tomara carana chadi haila sarva-nasaPrema-vivarta 1.6.7–9
Tada dživa ima šaukti: „O, Krišna! Mano Viešpatie, esu amžinas Tavo tarnas. Palikus Tavo lotoso pėdų prieglobstį, mano gyvenimas sugriuvo.“
Tada ji verkdama ima daužyti galvą į akmenis: „O, Krišna! Aš esu Tavo dasa. Buvau abejingas Tavo lotoso pėdoms. O, Krišna! Dabar esu visiškai pasmerktas.“ Kai verkdami taip kalbėsime Krišnos akivaizdoje, Jis paskleis mums Savo malonę. „Jis verkia dėl Manęs. Taip. Jis nori ateiti pas Mane.“
Tada:
mayake pichane rakhi krsna-pane caya
bhajite bhajite krsna-pada-padma payaPrema-vivarta 1.6.7–8
Kai dživa priima Krišnos lotoso pėdų prieglobstį ir išsivaduoja iš raganos Majos kerų, ji tuomet sako: „O bjaurioji Maja, nešdinkis lauk! Dink, bjaurioji Maja!“ Atsidavęs tada nuolat žiūri į Krišną ir net neatsigręžia į Mają, nors ji ir šaukia: „Sugrįžk, sugrįžk! Aš suvėriau tau puikią girliandą.“ Ji ateina, žaviai skimbčiodama, pasidažiusi lūpas ir juokdamasi siūlo nuostabią girliandą. „O, šlykščioji Maja, eik iš čia, eik šalin!“ Atstūmęs ją, atsidavęs nuolatos net neatsigręždamas žiūri į gražiąsias Krišnos lotoso pėdas. Tada Krišna suteiks tau dvasinės jėgos, kuri ateina per sadhu, ir tu tapsi toks stiprus, kad galėsi atstumti Mają. Niekaip kitaip nepajėgsi to padaryti.
mayare kariya jaya chadano na jaya
sadhu-krpa bina ara nahika upayaNet jei pavyktų išsigydyti savo aklumą ir nugalėti majos budelį, nepajėgčiau išsilaisvinti iš materialios iliuzijos be sadhu-guru ir šventų atsidavusiųjų malonės.
Prarthana 46.4
Gitoje Krišna sako:
daivi hy esa guna-mayi mama maya duratyaya
mam eva ye prapadyante mayam etam taranti teŠią Mano dieviškąją energiją, sudarytą iš trijų materialių gamtos gunų, sunku įveikti. Tačiau atsidavusieji Man lengvai gali ją peržengti.
Bg. 7.14
Maja yra tokia stipri. Nors ji yra išorinė, žemesnioji energija, ji labai stipri. Savo jėgomis negalite jos nugalėti. Kol per sadhu-guru negausite iš Krišnos dvasinės jėgos, negalėsite jos įveikti.
Praris tave
Sadhu-krpa bina ara nahika upaya – nėra kito būdo – tik sadhu-guru malonės dėka. Jei gausite šią dvasinę jėgą iš sadhu, tada galėsite nugalėti mają ir visiškai atsiduoti Krišnai. Taigi šioje pirmoje bhadžano pakopoje, vaidhi, neofito lygyje, žmogus turi būti labai atsargus. Griežtai venkite asat-sangos, bendravimo su stri, moterimis ir stri sangi, su vyrais, prisirišusiais prie moterų. Jie padarys šią aparadhą ir jūs atversite sau vartus į tamsiausią pragarą, tamodvarą. Sadhu-sanga atveria vartus į dvasinę buveinę, o prisirišimas prie kūno ir kūniškų santykių, prie žmonos, sūnų ir dukterų, nutraukia į tamsiausius pragaro regionus. Šis materialus pasaulis lyginamas su sindhu, vandenynu. Vandenyne veisiasi daugybė plėšrių vandens gyvių. Krokodilai, rykliai, banginiai ir gyviai, praryjantys net banginius – timingila. Banginis – milžiniškas, didesnis net už dramblį, bet yra ir dar didesnis gyvūnas, ryjantis banginius. Tai – timingila. Tokie žiaurūs ir pavojingi vandens gyviai veisiasi vandenyne. Taip ir šiame bhava-sindhu, materialiame pasaulyje, kuris palyginamas su vandenynu, yra ryklių, krokodilų, banginių ir banginius ryjančių padarų. Kas jie? Tavo kūniškieji santykiai, žmona, sūnus, dukra, draugai, pažįstami bei giminaičiai, šeimos nariai. Jie yra aršūs plėšrūnai šioje materialistiškoje egzistencijoje, palyginamoje su vandenynu. Jie nuolat ryja ir ryja tave!
sadhu-sange krsna-nama – ei matra cai
samsara jinite ara kona vastu naiVienintelis dalykas, kurio iš tiesų reikėtų trokšti – tai kartoti šventus Viešpaties vardus tyrų atsidavusiųjų bendrijoje. Toks yra geriausias ir vienintelis būdas įveikti neišmanymą.
Prema-vivarta 1.6.13
Jeigu norite ištrūkti iš šio be galo pavojingo vandenyno, pilno plėšriųjų vandens gyvūnų, visada bandančių jus suryti, tada turite pamėgti sadhu-sangą. Sadhu-sanga krsna-katha – nuolatos, kasdien bendraukite su tokiais sadhu-vaišnavais, brangiais Krišnai atsidavusiais ir klausykitės krišna-kathos iš jų lūpų. Tai vienintelis būdas. Nėra jokio kito kelio. Ačiū jums.
Klausimai
1 mokinys: Net patekę į Goloką Vrindavaną, galime kristi iš ten, jeigu nusikalstame įžeisdami?
Gour Govinda Svamis: Taip, jeigu padarote tokią aparadhą. Tai labai pavojinga!
1 mokinys: Todėl ir esame čia, materialiame pasaulyje?
Gour Govinda Svamis: Taip, todėl jūs čia esate. Yra daugybė priežasčių. Jūs padarėte aparadhą, ir ne tik – atlikote ir kitokių nuodėmingų veiksmų.
Dvasiniame pasaulyje net nėra klausimo apie įžeidimą. Vis dėlto, jeigu žmogus, pasiekęs krsna-premą atlieka vaišnava-aparadhą, jis gali kristi iš tos išaukštintos padėties.* Reikia būti labai atsargiems. Todėl turime laikyti vaišnavais visus, išskyrus save. Aš nesu vaišnavas.
trnad api su-nicena taror iva sahisnuna
amanina mana-dena kirtaniyah sada harihŽmogus, laikantis save menkesniu už žolytę ir pakantesnis už medį, kuris nelaukia pagarbos sau ir yra visada pasiruošęs parodyti pagarbą kitiems, gali labai lengvai kartoti šventą Viešpaties vardą.
Šikšaštaka 3
Toks yra Mahaprabhu mokymas. Žmogus turėtų galvoti, kad visi už jį viršesni, visi yra puikesni. Aš esu menkiausias iš menkiausiųjų. Turim galvoti: „Kiekvienas yra vaišnavas, išskyrus mane. Aš nesu vaišnavas.“ Turintis krsna-premą galvoja:
premjera svabhava – yahan premjera sambandha
sei mane, – ‘krsne mora nahi prema-gandha‘Meilės santykio su Dievu prigimtinis simptomas toks, kad atsidavęs visai nelaiko savęs atsidavusiuoju. Jis visada galvoja, kad neturi nė lašelio meilės Krišnai.
Šikšaštaka 3
Toks atsidavęs sako: „Aš nė trupučio neturiu premos. Esu toks nenaudėlis, visiškas kvailys. Esu puolęs ir visai degradavęs. Aš nė kiek neišvysčiau premos.“ Kaviradža Gosvamis sako: uttama hana apanake mane trnadhama – nors yra labai išaukštintoje padėtyje, jis laiko save menkesniu už žolytę ant tako* . Vaišnavai yra uttama, labai išaukštinti, bet jie galvoja: „Aš esu adhama, puolęs.“ Tai yra trnad api su-nicena. Jei pasirodys nors kiek išdidumo, arogancijos ir netikro ego, jums galas. Tada padarysite šią aparadhą. To moko Mahaprabhu. Tai išdidumo klausimas. Krišna sako Gitoje:
dambho darpo ‘bhimanas ca krodhah parusyam eva ca
ajnanam cabhijatasya partha sampadam asurimIšdidumas, arogancija, puikybė, pyktis, žiaurumas ir neišmanymas – šios savybės priklauso demoniškos prigimties žmonėms, o Prithos sūnau.
Bg 16.4
Tokie bruožai yra demoniški. Vaišnavas − labai išaukštinta asmenybė, tačiau jis toks nuolankus. Trnad api su-nicena – jis nuolankesnis už žolės stiebelį, gulintį gatvėje. Nenuolankusis neabejotinai padarys įžeidimą.
Narottama Dasa Thakuras sukūrė puikią giesmę:
ki-rūpe paiba seva mui duracara
sri-guru-vaisnave rati na haila amaraThakuro Prarthana 46.1
Turėtume galvoti taip: „Kaip man gauti galimybę tarnauti Krišnai? Aš neprisirišęs prie Šri Guru ir vaišnavų lotoso pėdų ir nejaučiu jiems meilės. Esu toks nenaudėlis ir turiu tiek daug neapykantos savo širdyje bei mintyse, tad kaip galiu šitai gauti?“
adosa-darasi-prabhu patita-uddhara
ei-bara narottme karaha nistara„O šeimininke, o nuodėmingųjų išganytojau, o puolusių sielų gelbėtojau! Išvaduok šį Narottama Dasą.“
Thakuro Prarthana 46.5
Siūlykite maldas tokio vaišnavo lotoso pėdoms: „Aš įžeidžiau tave, bet tu esi adoša-darši, nė viename žmoguje niekada nematai doša, trūkumų. Atleisk man. Esu patita, žemiausiai puolęs. Praliek savo malonę ir išvaduok mane.“ Toks yra vaišnavo būdas.
2 mokinys: Atsidavęs kartais galvoja: „Šis atsidavęs iš tiesų visai ne vaišnavas, jis tik neofitas, pradedantysis, todėl, mano nuomone, galvoti ką nors negero apie jį – nieko tokio.“
Gour Govinda Svamis: Neklausykite tokių kalbų.
1 mokinys: Labai sunku neklausyti tokių kalbų.
Gour Govinda Svamis: Manai, kad lengva pasiekti Krišną? Labai sunku, bet iš kitos pusės – labai lengva. Tu galvoji: „Aš darysiu visokias nesąmones ir pasieksiu Krišną.“ Kas gi tai? Sapnas dienos metu! Tai ne taip paprasta!
2 mokinys: Tad kiekvienas gali būti vaišnavu?
Gour Govinda Svamis: Dživa yra vaišnavas! Jivera ‘svarūpa‘ haya krsnera ‘nitya-dasa‘, Dživos svarūpa yra vaišnavas. Bet mes to nematome. Negalime pamatyti, nes esame tokie nenaudėliai, visiškai degradavę. Esame akli. Nemokame matyti. Tad kaip galime pamatyti svarūpą? Mes matome tik išorę, bjaurius dalykus, išorinį kūną. Neturime regėjimo, kad matytume. Bet kiekviena dživa yra Krišnos tarnaitė – jivera ‘svarūpa‘ haya krsnera ‘nitya-dasa‘. Taip pasakė Mahaprabhu. Tik mes negalime to pamatyti. Tikras sadhu, paramahamsa, rodo pagarbą visiems be išimties. Amani manada – nereikalaukite pagarbos sau, bet rodykite pagarbą visiems. Sadhu nepaniekins netgi skruzdėlytės. Jis matys ją kaip dživą. Turėtumėte žinoti, kad dar prieš jums išreiškiant pagarbą sadhu, jis jau bus pagerbęs jus savo mintyse. Kasdieniuose santykiuose mūsų sąmonė suskirsto visus į aukštesnius ir žemesnius. Tačiau sadhu rodo pagarbą visiems be išimties. Jis nebus nepagarbus netgi skruzdėlytei, matydamas joje dživa sielą.
^ Ši strofa pasirodo kaip 77 tekstas Šrilos Bhaktivinodo Thakuro Šri Gauranga-lila-smarana-mangala-stotroje ir 3-as tekstas jo Šri Dašamūla-šikšoje.^
^ Teiginys, jog net negali kilti klausimas, ar dvasinio pasaulio gyventojai padarytų įžeidimą, ir tuo pačiu tvirtinti, jog jei jie padarytų įžeidimą, tai kristų žemyn, gali atrodyti kaip prieštaravimas. Vis dėlto, mums svarbu suprasti abu momentus. Apmąstykite tokį pavyzdį: būtų tiesa pasakius, kad jei žmogus laikytų ranką ugnyje pakankamai ilgai, jo oda nusviltų. Tačiau taip pat būtų tiesa pasakyti, kad niekas nesiimtų to daryti. Taip ir vaišnava aparadha – ji tokia galinga, kad net jei Viešpaties Šivos lygio siela padaro šį įžeidimą, ji krenta žemyn. Tačiau žmogus, esantis Viešpaties Šivos lygyje, niekada to nedarys. – (Redaktoriaus pastaba)^
* * *
Vertė Giriwala devi dasi “Šri Krišna Kathamrta“ Nr 6. „Vaišnava aparadha“
No tags for this post.