Prema-nama Sankirtanos Galia
Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Gosvamis Maharadžas
Šri Krišna nama sankirtana yra geriausias būdas pasiekti krišna-premą. Brihad Bhagavatamritoje (2.4.7) Šrila Sanatana Gosvamis parašė sekantį posmą.
sri krsna gopala hare mukunda
govinda he nanda-kisora krsna
ha sri-yasoda prasida
sri-ballavi-jivana radhikesa
“O Šri Krišna, Gopala, Hari, Mukunda, Govinda, o Nandos sūnau, Krišna! O Jašodos sūnau! Gopių gyvenime! Radhikos Valdove!! Prašau, būk patenkintas manimi!”
Asmuo, kuris kartoja Šri Krišnos vardus, tačiau nepasiduoda gopų bei gopių vadovavimui, negali pasiekti vradža-premos. Tai reikia įsiminti ir suprasti. Jeigu mes nestebėsime Motinos Jašodos bei vradža-gopių premos Krišnai ir kaip ji valdo Jį, tada mes jos niekada nepasieksime. Kaip sako Šrila Sanatana Gosvamis, “Vradža-prema yra labai reta”.
Prie viso to, mes turime pasistengti suprasti nurodymą, kuris suteikia mums kvalifikaciją tyrai kartoti, ir turime pasistengti laikytis jo.
trnad api sunicena taror api sahisnuna
manina manadena kirtaniyah sada harih
“Kartoti Šventą Šri Hari Vardą reikia pastoviai bei laikant save mažiau reikšmingu už žolės stiebelį, ant kurio visi trypia, būti nuolankesniais už medį, nesiekti jokios pagarbos sau bei siūlyti pagarbą visiems kitiems atitinkamai atitinkamai pagal jų poziciją”.
(Šikšaštaka 3)
Yra svarbu laikytis šio nurodymo pradinėse stadijose, tai visų svarbiausia. Mes negalime šokinėti arba sėkmingai praktikuoti neturėdami pakankamai kvalifikacijos. Privalome žinoti visus tuos nurodymus, tokius kaip Šri Upadešamritos, pradedant nuo vačo vegam.
Aš prisimenu Krišnos žaidimą Dvarakoje, kur Krišna moko savo sūnus ir ir sūnėnus kaip elgtis, kad krišna-prema ateitų. “Privalote elgtis labai mandagiai bei nuolankiai su bhaktais“, pasakė Jis. “Nesupykdykite jų, o jeigu netyčia taip jau atsitiko, ir jie jus prakeikė kokiu nors būdu, privalote išlikti romiais bei tyliais. Jokiu būdu nesupykite ir nebandykite atkeršyti”.
Jeigu norite įgyti tokias nuotaikas, ir trokštate amžinai tarnauti Krišnai Vradžoje, taip pat turėsite laikytis taisyklių, tokių kaip ši:
yadiccher avasam vraja-bhuvi sa-raga prati-janur
yuva-dvandvam tac cet paricaritum arad abhilaseh
svarupam sri rupa sa-ganam iha tasyagrajam api
sphutam premna nityam smara nama tada tvam srnu manah
“O mano brangus prote! Sakau tau, jei trokšti gyventi Vradžoje ir pelnyti ragatmika-bhakti, jei nori asmeniškai tarnauti amžinai jaunai Dieviškajai Porai, Šri Radha-Krišnai, gimimas iš gimimo turi nuolat kuo aiškiausiai atsiminti ir su didžiausia meile lenktis Šri Svarūpai Damodarai Gosvamiui, Šri Rūpai Gosvamiui, jo vyresniajam broliui Šri Sanatanai Gosvamiui ir visiems kitiems Šri Čaitanjos Mahaprabhu malonę pelniusiems Jo palydovams.”
Kol mes nesilaikysime šių taisyklių, tol Nama Prabhu naprekš savo svarūpos bei visos rasos mūsų širdyse.
varam deva! moksam na moksavadhim va
na canyam vrne ’ham varesad apiha
idam te vapur natha! gopala-balam
sada me manasy avirastam kim anyaih (4)
O Deva! Nors tu ir gali išpildyti bet kurį troškimą, aš Tavęs neprašau išsilaisvinimo, amžino gyvenimo Vaikunthoje ar bet kokio kito palaiminimo [kurie gali būti pasiekti atlaikant devynis bhakti procesus. O Natha! Teišlieka Tavo piemenuko pavidalas amžinai apreikštas mano širdyje – kokią naudą gali suteikti bet koks kitas palaiminimas?
(Šri Damodaraštakam 4)
Satyavrata Munis meldžiasi kad Krišna amžiams apsireikšų jo širdyje kaip Bala-Gopala. Šrila Sanatana Gosvamis savo komentare apie šį Damodaraštakam posmą knygoje “Dig-daršini” duoda nežymią, tačiau dar negalutinę užuominą, jog Krišnos daršana širdyje yra aukščiau už Jo daršaną akimis tiesiogiai. Apie tai jis detaliai nagrinėja savo “Brihad-bhagavatamritoje”. Mano Gurudeva, nitya-lila praviša om višnupada Šri Šrimad Bhaktipragjana Kešava Gosvamis Maharadžas visa tai surinko iš “Brihad-bhagavatamritos” ir pavettė tai į pastabą savo leidinyje “Dig-daršana tika”.
Mes Krišną norime regėti šiomis akimis, tačiau paprastos mirtingos akys negali priimti Krišnos, kuris yra sat-čid-ananda (amžino, visažinio ir palaimingo), daršano. Šie kūnai yra sudėti iš penkių materialių elementų - žemės, vandens, ugnies bei eterio. Materialios akys negali matyti netgi mūsų pačių sielos, ką jau bekalbėti apie Supersielą. išvada yra ta, jog mes turime stengtis Krišną matyti ne šiomis akimis, bet savo ausimis.
Brihad-bhagavatamrita pasakoja apie Gopa-kumarą - labai ypatingą bhaktą, norėjusį pamatyti Krišną savo paties akimis. Jis iš šios Žemės nukeliavo į Tapoloką, kur askezes atliko Pippalayana bei kiti rišiai.
Iš pradžių jis buvo sužavėtas jų tapasyos, bet vėliau prarado tikėjimą askezių vertingumu.
Pippalayana Rišis jam pasakė:
- Kodėl klajoji šen bei ten? Jei pasiliksi čia, su mumis, ir atliksi tapasya, gausi Krišnos daršaną savo širdyje. O jei nepasiliksi, to nepasieksi, nes materialiosios akys negali gauti Krišnos daršano.
Gopa-kumaras atsakė:
- Aš trokštu pamatyti Jį šiomis savo akimis. jei tie, kurie atliko askezes - pavyzdžiui Viešpats Brahma ir Dhruva Maharadžas - išvydo Krišną ir Viešpatį Narajaną savomis akimis, kodėl aš negaliu?
Pippalayana Rišis atsakė:
- Jie nematė Viešpaties Narajanos ar ko kito materialiomis akimis - jie realizavo Jį savo širdyse.
Sahadžijai nori tapti gopėmis ar kotomis transcendentaliomis asmenybėmis dar savo materialiais kūnais. Jie pasidaro moteriškas šukuosenas, apsivelka moteriškus drabužius, nešioja papuošalus ir taip “tampa” Lalita ar Višakha-sakhi.
Tačiau tai ne tik neteisinga; tai įžeidžiama. Tai - majavadizmas, arba sahadžizmas. Kad išvengtume tokios klaidos, turėtume paprasčiausiai stengtis sekti Šrilos Rūpos Gosvamio ir Šrilos Raghunathos dasos Gosvamio mokymu. Būdami jų mokinių sekoje, palaipsniui gausime Krišnos daršaną.
To neįmanoma pasiekti šiame materialiame kūne, kurį privalėsime palikti, kad taptume sat-čit ananda. Turime būti pasiruošę palikti materialius kūnus.
Pippalayana Rišis tęsė kalbėti ir pateikė kelis pavyzdžius iš šastros kaip įrodymą, kad negalime pamatyti Šri Krišnos ar kitos transcendentinės asmenybės savo materialiomis akimis. Tačiau nekreipdamas į tai dėmesio, Gopa-kumaras pasižadėjo sau tą padaryti.
Gopa-kumaras gimė Govardhane ir keliavo po visą Visatą, ieškodamas savo vidinio tobulumo. Kelionės metu jis palaipsniui apsivalė ir perėjo per skirtingus realizacijos lygmenis.
Dėl to, kad kartojo gopala-mantrą, jam pavyko nukeliauti už Brahmalokos ir Sidhalokos. Tuomet, atlikdamas nama-sankirtaną (jis kartojo šri krišna-gopala hare mukunda…), jis pagaliau pasiekė Vaikunthą ir Goloka Vrindavaną. Ir tik Goloka Vrindavanoje jis galėjo tiesiogiai matyti Krišną (susitikti su Juo akis į akį).
Dabartinėje mūsų padėtyje ir materialiomis akimis neįmanoma gauti Krišnos daršano.
Pippalyana Rišis paaiškino Gopa-kumarui, kad materialiomis akimis neįmanoma pamatyti Krišnos, nes mūsų akys nemato sielos, arba dvasios.Tada davė nurodymą pasistengti išvysti Krišną savo širdyje.
- Bet širdis taip pat materiali, - atsakė jam Gopa-kumaras - tad kaip galiu joje išvysti Krišną?
Pippalyana Rišis pasakė:
- Jei paimtume įvairių materialių objektų, kaip antai geležį, medį ir veidrodį, savo veidą pamatytume tiktai veidrodyje, bet ne kituose objektuose. Taip ir Viešpatį galime matyti savo širdyje, bet ne akimis. Akys yra atskiros ir lokalizuotos, todėl - ribotos. Dėl to ir negali pilnai patirti Viešpaties.
Gopa-kumaras tada užginčijo, kad širdis taip pat yra lokalizuota, atskira kūno dalis.
Pippalayana Rišis atsakydamas pateikė kitą pavyzdį, šikart panaudodamas materialiuosius objektus: geležį, medį ir gumą. Jis pasakė, kad negalime ištempti geležies ar medžio, tačiau galime lengvai ištempti gumą, nors ji taip pat materiali.
Taip ir širdis - nors yra lokalizuota tam tikroje vienoje kūno dalyje, ji yra lanksti ir gali išsiplėsti, sutalpindama patyrimą Viešpaties drauge su visais Jo palydovais, žaidimais ir taip toliau. Širdis turi galią pilnai pamatyti Viešpatį. Rišis pasakė, kad nors ir atrodė, jog Dhruva Maharadžas patyrė Viešpaties daršaną akimis, bet iš tiesų - išvydo Jį savo širdyje.
Akys vienu metu gali matyti tik vieną vienintelę viešpaties kūno dalį - jos negali patirti viso Jo pavidalo. Tačiau tą pajėgia padaryti širdis.
Ir net jei akimis pavyksta pamatyti Viešpatį, kur tokiu atveju jaučia palaimą asmuo, stebintis Jo pavidalą? Akys negali išgyventi palaimos, tačiau širdis gali. Kai Viešpats apsireiškia širdyje, širdis jaučia beribę palaimą.
Pippalayana Rišis atsakydamas pateikė kitą pavyzdį, šikart panaudodamas materialiuosius objektus: geležį, medį ir gumą. Jis pasakė, kad negalime ištempti geležies ar medžio, tačiau galime lengvai ištempti gumą, nors ji taip pat materiali.
Taip ir širdis - nors yra lokalizuota tam tikroje vienoje kūno dalyje, ji yra lanksti ir gali išsiplėsti, sutalpindama patyrimą Viešpaties drauge su visais Jo palydovais, žaidimais ir taip toliau. Širdis turi galią pilnai pamatyti Viešpatį. Rišis pasakė, kad nors ir atrodė, jog Dhruva Maharadžas patyrė Viešpaties daršaną akimis, bet iš tiesų - išvydo Jį savo širdyje.
Akys vienu metu gali matyti tik vieną vienintelę viešpaties kūno dalį - jos negali patirti viso Jo pavidalo. Tačiau tą pajėgia padaryti širdis.
Ir net jei akimis pavyksta pamatyti Viešpatį, kur tokiu atveju jaučia palaimą asmuo, stebintis Jo pavidalą? Akys negali išgyventi palaimos, tačiau širdis gali. Kai Viešpats apsireiškia širdyje, širdis jaučia beribę palaimą.
Brihad-bhagavatamrita pasakoja apie Gopa-kumarą - labai ypatingą bhaktą, norėjusį pamatyti Krišną savo paties akimis. Jis iš šios Žemės nukeliavo į Tapoloką, kur askezes atliko Pippalayana bei kiti rišiai.
Iš pradžių jis buvo sužavėtas jų tapasyos, bet vėliau prarado tikėjimą askezių vertingumu.
Pippalayana Rišis jam pasakė:
- Kodėl klajoji šen bei ten? Jei pasiliksi čia, su mumis, ir atliksi tapasya, gausi Krišnos daršaną savo širdyje. O jei nepasiliksi, to nepasieksi, nes materialiosios akys negali gauti Krišnos daršano.
Gopa-kumaras atsakė:
- Aš trokštu pamatyti Jį šiomis savo akimis. jei tie, kurie atliko askezes - pavyzdžiui Viešpats Brahma ir Dhruva Maharadžas - išvydo Krišną ir Viešpatį Narajaną savomis akimis, kodėl aš negaliu?
Pippalayana Rišis atsakė:
- Jie nematė Viešpaties Narajanos ar ko kito materialiomis akimis - jie realizavo Jį savo širdyse.
Sahadžijai nori tapti gopėmis ar kotomis transcendentaliomis asmenybėmis dar savo materialiais kūnais. Jie pasidaro moteriškas šukuosenas, apsivelka moteriškus drabužius, nešioja papuošalus ir taip “tampa” Lalita ar Višakha-sakhi.
Tačiau tai ne tik neteisinga; tai įžeidžiama. Tai - majavadizmas, arba sahadžizmas. Kad išvengtume tokios klaidos, turėtume paprasčiausiai stengtis sekti Šrilos Rūpos Gosvamio ir Šrilos Raghunathos dasos Gosvamio mokymu. Būdami jų mokinių sekoje, palaipsniui gausime Krišnos daršaną.
To neįmanoma pasiekti šiame materialiame kūne, kurį privalėsime palikti, kad taptume sat-čit ananda. Turime būti pasiruošę palikti materialius kūnus.
Pippalayana Rišis tęsė kalbėti ir pateikė kelis pavyzdžius iš šastros kaip įrodymą, kad negalime pamatyti Šri Krišnos ar kitos transcendentinės asmenybės savo materialiomis akimis. Tačiau nekreipdamas į tai dėmesio, Gopa-kumaras pasižadėjo sau tą padaryti.
Gopa-kumaras gimė Govardhane ir keliavo po visą Visatą, ieškodamas savo vidinio tobulumo. Kelionės metu jis palaipsniui apsivalė ir perėjo per skirtingus realizacijos lygmenis.
Dėl to, kad kartojo gopala-mantrą, jam pavyko nukeliauti už Brahmalokos ir Sidhalokos. Tuomet, atlikdamas nama-sankirtaną (jis kartojo šri krišna-gopala hare mukunda…), jis pagaliau pasiekė Vaikunthą ir Goloka Vrindavaną. Ir tik Goloka Vrindavanoje jis galėjo tiesiogiai matyti Krišną (susitikti su Juo akis į akį).
Dabartinėje mūsų padėtyje ir materialiomis akimis neįmanoma gauti Krišnos daršano.
Pippalyana Rišis paaiškino Gopa-kumarui, kad materialiomis akimis neįmanoma pamatyti Krišnos, nes mūsų akys nemato sielos, arba dvasios.Tada davė nurodymą pasistengti išvysti Krišną savo širdyje.
- Bet širdis taip pat materiali, - atsakė jam Gopa-kumaras - tad kaip galiu joje išvysti Krišną?
Pippalyana Rišis pasakė:
- Jei paimtume įvairių materialių objektų, kaip antai geležį, medį ir veidrodį, savo veidą pamatytume tiktai veidrodyje, bet ne kituose objektuose. Taip ir Viešpatį galime matyti savo širdyje, bet ne akimis. Akys yra atskiros ir lokalizuotos, todėl - ribotos. Dėl to ir negali pilnai patirti Viešpaties.
Gopa-kumaras tada užginčijo, kad širdis taip pat yra lokalizuota, atskira kūno dalis.
Pippalayana Rišis atsakydamas pateikė kitą pavyzdį, šikart panaudodamas materialiuosius objektus: geležį, medį ir gumą. Jis pasakė, kad negalime ištempti geležies ar medžio, tačiau galime lengvai ištempti gumą, nors ji taip pat materiali.
Taip ir širdis - nors yra lokalizuota tam tikroje vienoje kūno dalyje, ji yra lanksti ir gali išsiplėsti, sutalpindama patyrimą Viešpaties drauge su visais Jo palydovais, žaidimais ir taip toliau. Širdis turi galią pilnai pamatyti Viešpatį. Rišis pasakė, kad nors ir atrodė, jog Dhruva Maharadžas patyrė Viešpaties daršaną akimis, bet iš tiesų - išvydo Jį savo širdyje.
Akys vienu metu gali matyti tik vieną vienintelę viešpaties kūno dalį - jos negali patirti viso Jo pavidalo. Tačiau tą pajėgia padaryti širdis.
Ir net jei akimis pavyksta pamatyti Viešpatį, kur tokiu atveju jaučia palaimą asmuo, stebintis Jo pavidalą? Akys negali išgyventi palaimos, tačiau širdis gali. Kai Viešpats apsireiškia širdyje, širdis jaučia beribę palaimą.
Pippalayana Rišis atsakydamas pateikė kitą pavyzdį, šikart panaudodamas materialiuosius objektus: geležį, medį ir gumą. Jis pasakė, kad negalime ištempti geležies ar medžio, tačiau galime lengvai ištempti gumą, nors ji taip pat materiali.
Taip ir širdis - nors yra lokalizuota tam tikroje vienoje kūno dalyje, ji yra lanksti ir gali išsiplėsti, sutalpindama patyrimą Viešpaties drauge su visais Jo palydovais, žaidimais ir taip toliau. Širdis turi galią pilnai pamatyti Viešpatį. Rišis pasakė, kad nors ir atrodė, jog Dhruva Maharadžas patyrė Viešpaties daršaną akimis, bet iš tiesų - išvydo Jį savo širdyje.
Akys vienu metu gali matyti tik vieną vienintelę viešpaties kūno dalį - jos negali patirti viso Jo pavidalo. Tačiau tą pajėgia padaryti širdis.
Ir net jei akimis pavyksta pamatyti Viešpatį, kur tokiu atveju jaučia palaimą asmuo, stebintis Jo pavidalą? Akys negali išgyventi palaimos, tačiau širdis gali. Kai Viešpats apsireiškia širdyje, širdis jaučia beribę palaimą.
Avykta-nitair, vrtam kuntalam snighda-raktais (Šri Damodaraštakam). Krišnos lotoso veidą dengia Jo blizgantys garbanoti plaukai, kurie yra avyakta-nilair. Joks materialus žodis negali tinkamai apibūdinti šį grožį. Avyakta-nilair reiškia parama-šyamal, arba “ekstremaliai juodai mėlynas”. Snigda reiškia “labai švelnūs ir blizgantys”, raktaš reiškia “rausvi”, o kuntala yra “garbanoti”. Bimba-raktadharam - Jo lūpos primena bimbos vaisių. Bimbos vaisius yra nepaprastai minkštas. Jeigu šiek tiek suspausti vaisių, iš karto ištrykšta sultys iš po žievės. Panašiai, jeigu šiek tiek paspausti Krišnos lūpas - ima tekėti nektaras. Jo juodi ir nepaprastai gražūs garbanoti plaukai yra tarsi milijonai kamanių dūzgančių aplink Krišnos veidą, kurį pastoviai bučiuoja gopya - Motina Jašoda. Anot Šrilos Sanatanos Gosvamio, gopya taip pat reiškia Šrimati Radhiką. Joms abiems nepaprastai pasisekė, labai labai pasisekė. Jis aiškina, jog gopės meldžia turėti tokią pačią sėkmę, kaip Krišnos auskarai, kurie visą laiką gali bučiuoti Krišnos žandus. Satjavrata Munis meldžiasi: “Aš trokštu, kad tas Krišnos veidas, kuris yra vėl ir vėl bučiuojamas Motinos Jašodos, visam laikui apsireikštų mano širdyje - ne tik šiame gyvenime, bet amžinybei”.
Satjavrata Munis mąstė: “Motinai Jašodai taip pasisekė! Ką per askezes ji praėjo tam, kad dabar ji gali bučiuoti Krišnos žandus? Kokioje šventoje tirthoje ji maudėsi? Kam ji dosniai skyrė labdarą?”
Krišnos forma tarsi žaibas apsireiškė Satjavratos Munio širdyje vienam akimirksniui, ir jis prarado sąmonę. Pabudęs jis ėmė raudoti ir aprašė tai, ką matė savo samadhi-daršane - Krišnos grožį. Jeigu mes bandytume aprašyti Jį, tas aprašymas gautųsi labai netikslus. Jį aprašyti galėtume tik tada, jeigu būtume matę Krišną netgi vieną akimirksnį. Tačiau netgi tada jokie materialūs žodžiai netiktų.
Todėl Satjavrata Munis sako lakša-labhaih - “man nereikia milijono palaiminimų, aš noriu tiktai kad Tavo vienintelis ir nepakartojamas veidas apsireikštų mano širdyje”.
namo deva! damodarananta visno!
prasida prabho! duhkha-jalabdhi-magnam
krpa-drsti-vrstyati-dinam batanu
grhanesa! mam ajñam edhy aksi-drsyah (6)
Aš skiriu Tau savo nusilenkimus, o Deva! Bhakta-Vatsala Damodara! O Ananta, kurio valdžioje yra milijonai galių! O visa persmelkiantis Višnu! O mano valdove! O aukščiausias nepriklausomas Iša! Prašau būki patenkintas manimi! Aš beviltiškai skęstu sielvarto vandenyne – pralieki Savo žvilgsnio malonės lietų šitai atsidavusiai sielai, man, kuris yra taip apgailėtinai kritęs, ir suteiki man Savo tiesioginį daršaną.
(Šri Damodaraštakam 6)
Paskendęs šioje maldoje, Satjavrata Munis verkė išsiskyrime ir meldėsi: “Kaip aš pamatysiu šią nepaprastai gražų, kvepiantį, minkštą ir saldų veidą?“ Jis svarstė apie tai kurį laiką ir priėjo išvados, kad jeigu jis neatliks nama-sankirtanos, jam nepavyks patenkinti Krišnos. Jeigu Krišna nebus patenkintas, tada Jis niekada neapreikš Savo mielo veido. Dėl to Satjavrata Munis sudėjo šią maldą. Yra tokia daugybė sadhanų, ir visos jos pagrinde turi būti lydimos nama-sankitanos, ypač Kali-jugoje. Bet kokia bhakti, atliekama be nama-sankirtanos, neduos jokių vaisių.
Kirtana yra daugybės tipų: nama-kirtana (Krišnos vardų kartojimas), guna-kirtana (kalbėjimas apie Jo savybes), rūpa-kirtana (kalbėjimas apie Jo pavidalą), lila-kirtana (Jo žaidimų aptarimas) bei parikara-kirtana (Jo palydovų šlovinimas). Iš visų jų nama kirtana yra pati aukščiausia. Šrila Sanatana Gosvamis tai patvirtina Brihad-bhagavatamritoje (2.3.158)
krsnasya nama-vidha-kirtanesu
tan-nama-sankirtanama eva mukhyam
tat-prema-sampat-janane svayam drak
saktam tatah srestha-tamam matam tat
Nama sakirtana yra svarbiausia iš visų rūšių Krinšos kirtanų. Ji yra laikoma pranašesne todėl, kadangi nama-sankirtana turi galią iš karto iššaukti premos turtą.
Šri Krišnos vardai esti dviejų tipų: pirmaeiliai (mukhya) ir antraeiliai (gauna). Tarp visų pirminių vardų, Jo Vradžos vardai, tokie kaip Jašoda-nandana, Nanda-nandana, Šjamasundara, Radha-ramana, Radha-Govinda, Radha-Gopinatha ir Madana-Mohana yra patys viršiausi. Kartodami juos mes pasieksime visą tobulybę.
Gopa-kumara dėl to predėjo kartoti taip:
šri-krišna gopala hare mukunda
govinda ha nanda-kišora krisna
ha sri-yasoda-tanaya prasida
sri-ballavi-jivana radhikesa
O Šri Krišna, Gopala, Hari, Mukunda. O Govinda, o Nandos sūnau, Krišna, Jašodos sūnau, gopių gyvybe, Radhikos Valdove, prašau, būk patenkintas manimi.
Gopa Kumaras pradėjo savo nama-sankirtaną vardu „Šri Krišna“, tačiau tai jo nepatenkino, kadangi šis vardas nebuvo susijęs su Jo mylimais bhaktais.
Dėl to jis iššaukė „Hari“, „Mukunda“, „Govinda“ ir kitus vardus. O Nanda-kišora Krišna! Ha Jašoda-tanaja („Jašodos Motinos sūnau“), prasida – būk patenkintas manimi.
Šri-ballavi-dživana. Kas yra aukščiausia tarp visų Krišnos ballavių, gopių? Šrimati Rahika. Dėl tos priežasties jis sako „Ballavi-dživana!“, „Radha-dživana!“. Beartodamas šiuos vardus, Gopa-kumaras pralenkė visas Vaikunthos planetas ir galų gale pasiekė Vradžą.
Savo širdyje tik akimirkai pamatęs Krišnos veidą, Satjavrata Munis meldėsi Damodarai, kad šis suteiktų jam savo tiesioginį daršaną. Kadangi tai gali būta duota tik atliekant Šri Damodaros šventų vardų sankirtaną, Satjavrata Munis pradėjo nama-sankirtaną sakydamas „namo deva – O deva, mano nusilenkimai“. Jis nesake „tubhyama – nusilenkimai Tau“. Savo komentare Šrila Sanatana Gosvamis aiškina, jog šio žodžio tubhyama praleidimas yra tarsi elipsė, kai žodis arba frazė, būtini užbaigti gramatinę struktūrą, yra praleidžiami. Satjavrata Munis čia tiesiogi nenaudoja žodžio tubyama, galbūt iš pagarbos ar dievobaimiškumo, o gal paprasčiausiai todėl, kad jis negalėjo savęs susivaldyti dėl jame kylančios premos.
Penktame ir ketvirtame posme Satjavrata Munis meldėsi, kad Krišns apsireikštų jo širdyje. Kai Krišna taip padarė, Satjavrata Munis vis tiek buvo nepatenkintas, kadangi jis negalėjo nei kalbėti su Krišna, nei matyti Jį tiesiogiai. Dėl to jis meldėsi: „O Deva, o Damodara, o Ananta, o Višnu, o Aukščiausias visų Valdove, o Prabhu! Prašau būk be priežasties maloningas man – maloningas be priežasties – ir pasireikšk prieš mane, aš ilgiuosi tave pamatyti“.
Žodis „deva“ reiškia „žaismingas“. Satjavrata Munis meldėsi: „O Deva, aš trokštu pamatyti Tave žaidžiantį Vradžoje, surištą Motinos Jašodos“. Jis meldėsi: „O Damodara, Tu esi toks maloningas, ir Tu esi valdomas Savo bhaktų meilės. Aš suprantu, jog Tu būsi patenkintas, jeigu aš užsiimsiu bhakti. Vien tik pats vardas „Damodara“ nurodo tą žaidimą, kai Tu buvai surištas Motinos Jašodos aplink pilvą. Tai, kad Tu buvai surištas Motinos Jašodos, atskleidžia Tavo bhakta-vatsalos prigimtį – Tu esi ypatingai meilus Savo bhaktams. Jeigu aš ištarsiu Tavo „Damodaros“ vardą, tada Tu taip pat būsi meilus ir man“.
Satjavrata Munis toliau kreipiasi į jį kaip Višnu, kas reiškia „viską persmelkiantis“. „O Višnu, tu gyveni visų gyvųjų esybių širdyse. Dėl to Tu taip pat žinai mano širdį ir kančios bei širdgėlos vandenyną, kuriame aš skęstu“.
Kokia yra kenčiančio bhaktos, tokio kaip Satjavrata Munis, maldos prigimtis? Jeigu mes meldžiamės tokiu būdu, tai tik maldaudamio palengvėjimo nuo kančios, kurią suteikia gimimo ir mirties vandenynas. Tačiau jo malda buvo motyvuota ne materialios kančios, o nesutaikomų išsiskyrimo nuo Krišnos jausmų.
Kai Satjavrata Munis sako “duhka-jalabdhu-magnam - aš skęstu kančios ir širdgėlos vandenyne”, jis turi omeny, jog jis yra vienas pats, be sadhu-sangos. Satjavrata Munis žino, jog bendravimas su bona fide Vaišnavu suteikia Krišnos dašaną. Tačiau dabar jis sielojasi dėl to, nes nėra sadhu-sangoje, ir dėl to negaus Krišnos daršano.
Tačiau mes neskiriame jokios svarbos sadhu-sangai, netgi jeigu ji ir yra prieinama. Bet mes turėtume. Be sadhu malonės mes negalime pasiekti krišna-premos, ypač tokio “kalibro” premos, kaip Motinos Jašodos vatsalijos. Mes turėtume melstis: “krpa-drsti-vrstyati-dinam batanu - maloniai suteiki Savo žvilgsnį man. Tas Tavo žvilgsnis turėtų būti bepriežastinis, nes aš jaučiuosi beviltiškas, be sadhu-bhadžanos“. Šrila Raghunatha dasa Gosvamis ir kiti išaukštinti Vaišnavai meldžiasi tokiu pat būdu. Šrila Rūpa Gosvamis savo “Stava-maloje” meldžiasi:
pracinanam bhajanam-atulam duskaram srnvato me
nairasyena jvalati hrdayam bhakti-lesalasasya
visvadricim-agha-hara tavakarnya karunya-vicim
asa-bindu ksitam-idam upaity-antare hanta saityam
“O Aghasuros nugalėtojau, nuodėmių naikintojau! Kai aš klausausi kaip nepaprastai griežtai savo sadhaną ir bhadžaną atliko Šri Šuka ir Ambariša Maharadžas anais laikais, tada mano širdis, kurioje nėra net bhakti pėdsako, prisipildo sąžinės graužimu ir beviltiškumu. Kadangi kadangi niekada nesugebėsiu atlikti tokios sudėtingos sadhanos ir bhadžanos, aš jaučiu, jog niekada nepasieksiu Tavo lotoso pėdų. Tačiau kai regiu malonės bangas, kurias tu išsklaidai po visur - nuo pat Brahmos žemyn iki pačių baisiausių nusidėjėlių - mano širdis vėl apsiramina, ir ją nušviečia vilties spindulys”.
(”Tri-bhangi-pančakam” 2)
Šioje maldoje Šrila Rūpa Gosvamis sako: “Man teko girdėti, jog Drona ir Dhara 1 garbino Viešpatį Narajaną visas keturias jugas. Tai pat girdėjau, jog kai kurios sadhana-siddha gopės atliko sadhana nesuskaičiuojamą daugybę kalpų 2. Kol jos praktikavo, gimė ir mirė daugybė Brahmų. Ir tik tada jos pasiekė gopi-bhavą.” Ši prema yra tokia reta, jog be bepriežastinės Krišnos malonės mes niekada negalėsime ją pasiekti.
“Šri Šad-Gosvamyaštakam” (6) giedama:
sankhya-puravaka-nama-gana-natibhih
kalavasanti-krtau
nidrahara-viharakadi-vijitau
catyanta-dinau ca yau
radha-krsna-guna-smrter madhurima
avanandena sammohitau
vande rupa-sanata raghu-yugau
sri-jiva-gopalakau
“ Aš garbinu Šešis Gosvamius, kurie leisdavo visą savo laiką kartodami šventus vardus, dainuodami ir lenkdamiesi dandavant-pranamomis, taip nuolankiai išpildydami savo įžadą kiekvieną dieną nusilenkti nustatytą skaičių kartų. Tokiu būdu jie naudojo savo vertingus gyvenimus ir nugalėjo valgymą ir miegojimą. Visada žvelgdami į save kaip į visiškai niekam tikusius, jie būdavo užburti dieviškos ekstazės, prisiminę Šri Radhos ir Krišnos saldžias savybes.“
radha-kunda-tate kalinda-tanaya-
tire ca vamsivate
premonmada-vasad asesa-dasaya
grastau pramattau sada
gayantau ca kada harer guna-varam
bhavabhibhutau muda
vande rupa-sanatanau raghu-yugau
sri-jiva-gopalakau
“Aš siūlau dandavat pranamą Šešiems Gosvamiams, kurie tapo pamišę premoje (premonmāda) išsiskyrimo nuotaikoje. Kartais jie eina prie Radha kundos arba Jamunos krantų, kartais į Vamši-vatą. Apsvaigę kṛṣṇapremoje, jie buvo užvaldyti bhavos ir džaugsmingai dainavo apie pačią tauriausią ir nuostabiausią Šri Hari mādhurya-rasą.”
(Šri Šad-Gosvamiaštakam 7)
Aukščiau minėtame posme žodis “ašeša” nurodo šešių Gosvamių ašta-sattvika-bhavas arba kūniškas transformacijas, sukeltas aštuonių tipų ekstazių. Kartais neišmatuojamame išsiskyrime jų būklė vos nesibaigdavo dešimtąja gyvenimo pakopa - mirtimi. Šeši Gosvamiai gyveno Radha-kundoje ir Šyama-Kundoje, ritinėjosi žeme, vaikščiojo po Vrindavaną, Vamšivatą ir visas kitas šventas vietas raudodami bei giliai sielodamiesi.
ha radhe braja devike ca lalite
he nanda-suno kutah
sri-govardhana-kalpa-padapa-ale
kalindi-vanye kutah
gosantav iti sarvato vraja-pure
khedair maha-vihvalau
vande rupa-sanatanau raghu-yugau
sri-jiva-goplakau
“Aš atlieku vandaną Šešiems Gosvamiams, kurie visada šaukia, „O Radhe! O Vrindavanos Karaliene! Kur tu? O Lalite! O Nandos Maharadžos Sūnau! Kur Jūs? Ar Jūs sėdite po Šri Govardhanos kalvos kalpa vrikša medžiais? Ar Jūs klajojate miškuose prie minkštų Kalindi krantų?“. Klaidžiodami po visą Vradža-mandalą, jie visada dejuodavo, apimti ir deginami didžiausio išsiskyrimo jausmų.”
Gosvamiai valgė ir gėrė tik tiek, kad palaikyti savo gyvybes - keletą sausų grūdų ar žirnių. Kartais jie nevalgė nieko iš viso, o kartais gėrė tiktai vandenį. Jeigu jie miegojo, tai tiktai dvidešimt keturias minutes - niekada nedaugiau negu keturiasdešimt aštuonias. Kartais jie nemiegodavo iš viso, net momentą. Visą savo laiką jie praleido verkdami, raudodami, prisimindami ir diskutuodami saldžius Krišnos ir gopių žaidimus Vradžoje. Šri Rūpa Gosvamis, Sanatana Gosvamis bei Raghunatha dasa Gosvamis tarpusavyje bendravo tokiu pačiu būdu.
Satjavrata Munis jautėsi visiškai beviltiškai, kadangi negalėjo atlikti sadhana-bhadžanos ir todėl negavo tiesioginio Krišnos daršano. “Tenumirštu aš tuojau pat”, - galvojo jis. Staiga jo širdį užplūdo džiugesys, ir jis ėmė šypsotis. Satjavrata Munis ėmė melstis: “O, aš matau, jog Krišna yra besąlygiškai maloningas, ir kad visi Jo palydovai yra tokie pat maloningi. Jų malonė lyja visur”.
Tiktai kalnai negali gauti malonės. Lietus krenta ant kalno galvos, tačiau kai vanduo teka žemyn, jis susikaupia į pelkes. Kas turi sekančią nuotaiką, tiems lietaus vanduo (malonė) gali būti rezervuota:
trinad api sunicena
taror api sahisnuna
amanina manadean
kirtaniyah sada harih
“Laikydamas save mažiau reikšmingu už žolės stiebelį, būdamas pakantesniu už medį, laisvas nuo troškimo įgyti pripažinimą ir rodydamas pagarbą visiems, žmogus turi be paliovos būti pasinėręs į hari-kirtaną (šventų Vardų kartojimą).”
(Šri Šikšaštakam 3)
Krišnos malonė krenta ant viso pasaulio, nepalikdama jokios nepadengtos vietos.
samsara-davanala-lidha-loka-
tranaya karunya-ghanaghanatvam
prapratasya kalyana-gunarnavasya
vande guroh sri caranaravindam
“Kaip kad lietaus debesis užgesina liepsnojantį mišką lydamas ant jo, taip Šri Gurudeva išlaisvina sielas, dengiančias materialios egzistencijos liepsnose ir kenčiančias tris kančias - adhyatmika, adhibhautika ir adhidaivika. Aš lenkiuosi Šri Gurudevai, kuris nužengia kai Krišnos malonė nepaprastai sutirštėja, ir kuris yra palankių savybių vandenynas”.
(Šri Gurvaštakam 1)
Šis posmas tvirtina, jog Šrila Gurudeva, kuris būdamas tarsi Krišnos malonės lietaus debesis, šlaksto šią malonę visur. Norintys išsimaudyti šioje malonėje pasieks premą, tačiau tie, kurie atstumia ją, gali netekti tos malonės amžinai. Dėl to Satjavrata Munis meldžia visada gauti bepriežastinę Krišnos malonę.
Savo komentare Šrila Sanatana Gosvamis teigia, jog ši aštakaka atveria Stjavratos Munio maldos seką. Pirmame ir antrame posme jis siūlo pranamas tam Šri Hari [Krišnai], kuris yra valdomas Savo atsidavusių prema. Trečioje šlokoje jis pakartotinai siūlo savo vandaną, maldas. Ketvirtame ir penktame posmuose jis pasmerkia visus tikslus, pradedant mokša, ir meldžia, kad Šri Krišna visam laikui apsireikštų jo širdyje Bala-gopalos pavidale. O šeštame posme jis prašo tiesioginio daršano su Šri Bhagavanu.
Kadangi maldos išsipildymas nėra eilinis dalykas, Satjavrata Muniui nebuvo visiškai tinkama prašyti tiesioginio daršano pačioje pradžioje. Tai reiškia, jog mes turėtume būti kantrūs ir neturėtume apleisti sadhana-bhadžanos eigos. Praktikuoti reikia atitinkamai pagal savo adhikarą. Taip pat yra svarbu žinoti, jog atliekant sadhana-bhadžaną sadhu-sangoje palaipsniui yra praeinama anartha-nivritti, tada ništha, ruči, asakti ir galų gale pasiekiama bhava. Tuo metu sadhakos stajibhava, amžinas ryšys su Krišna kartu su Krišnos pavidalu apsireikš širdyje. Štai taip vystosi raghanuga bhakti. O tada vėliau, vien tik premos lygyje, ilgėjimasis tampa tokiu stipriu, jog bhaktas pagaliau gauna tiesioginį Bhagavano daršaną.
Satjavrata Munis atliko nama-sankirtaną (namo deva damodara) kartu su troškimu pasiekti tiesioginį Krišnos daršaną. Mes taip turėtume melstis Krišnai, tačiau daug svarbiau yra melstis Krišnos palydovams nama-sankirtanos metu. Be Krišnos daršano galutinis širdies užsiteršimas, kašja, niekada neišnyks. Vien tik matant Krišną tiesiogiai anartha-nivritti bus užbaigta. Tada neliks net mažiausio anarthos pėdsako, nebus ir šanso, kad ji sugriš atgal. Kol mes nesuprasime šios tattva-siddhantos (galutinės filosofinės tiesos), tol mūsų bhakti negalės vystytis.
//Paimta iš “The Rays of Harmonist”, 2006 metų Karikos leidinio (16 numeris).