Šri Šrimad Bhaktivedanta Trivikrama Maharadžas
sri-prabuddha uvāca
karmāny ārabhamānānām duhkha-hatyai sukhāya
ca pasyet pāka-viparyāsam mithuni-cārinam nrinām
[Šri Prabudha pasakė: "Prisiimdamos vyrų ir moterų vaidmenis žmonių visuomenėje, sąlygotos sielos užmezga tarpusavio santykius, paremtus lytiškumu. Taip jos nuolat atlieka materialias pastangas pašalinti savo nelaimingumą ir neribotai padidinti pasitenkinimą. Bet asmuo turėtų matyti, kad jie neišvengiamai pasiekia visiškai priešingą rezultatą. Kitaip sakant, laimė neišvengiamai dingsta, o jiems senstant, materialus diskomfortas padidėja."]
(Šrimad-Bhagavatam 11.3.18)
Šri Prabudha Rišis aukščiau esančioje šlokoje (posme) mums suteikė žinių, kad žmogiškosios būtybės abipusiškai bendradarbiaudamos atlieka karmą, materialistinę veiklą, tam, kad pašalintų kančias ir pasiektų laimę. Tačiau jos neišvengiamai pasiekia visiškai priešingą rezultatą, kitaip sakant, vietoje to, kad sumažinus kančias būtų pasiekta laimė, didžiąją laiko dalį jų kančios didėja. Šią tiesą galima suprasti ir suvokti kelių sekančių pavyzdžių pagalba.
Vedybų metu jaunikiai visada tikisi laimės, jokiais būdais jie nenorėtų, kad atlikdami šią vedybų karmą susilauktų kančios. Bet deja! Karma nepraranda savo pačios prigimties. Netrukus po vedybų labai graži ir sveika žmona, paveikta ligos, tampa liesa ir dabar jos veidas liguistas. Arba, susilaukęs sūnų ir dukterų, žmogus yra užpultas įvairių rūšių nepriteklių ir kančių – tokių kaip finansinės problemos ir atsakomybė už dukters vedybas. Arba, žmona, anksčiau buvusi lyg vyro akių deimantas, jį paliko ir sugrįžo į tėvų namus – sukeldama jam dygliu širdį perveriantį skausmą. Būna tokių atvejų. Vietoje to, kad suteiktų karmiui, materialistiškam asmeniui, laimės, jie skandina jį kančių klane.
Šrila Ločana dasa Thakuras savo sukurtoje dainoje “Avatara-sara” sako:
saurabhera āse, – palāsa sunkili (mana)
nāsāte pasila kita;
iksudanda bhāvi – kāstha cusili (mana)
kemane pāiba mitha
hāra bolyā – galāya parili (mana)
samana-kinkara-sānpa
sitala bolija – aguna pohali (mana)
pāili vajara – tāpa
samsāra bhajili, – sri gaurānga bhūlili
na sunili sādhura kathā
iha-parakāla – dukāla khoyāli (mana)
khāili āpana māthā
“O mano prote, norėdamas atrasti saldų kvapą aš uosčiau palašos gėlę (bekvapė raudona gėlė, kurios žiede tūno vabalas), ir vabalas įlindo į mano šnerves.
O mano prote, aš čiulpiau medinę lazdą, manydamas, kad tai cukranendrė. Kaip galiu iš jos išgauti saldumą?
O mano prote, aš apsukau gyvatę (įasmenintą mirtį) sau apie kaklą, palaikęs ją girlianda. Kaip galiu būti laimingas?
O mano prote, aš bandžiau paliesti ugnį, galvodamas, kad ji bus vėsinanti. Vietoje to, žiauriai nudegiau. Kaip galiu rasti kokią nors laimę?
Pamiršdamas Šri Gaurangą, tarnavau materialistiškiems žmonėms. Taip aš nepaisiau sadhu patarimo. Kaip galiu pasiekti pasitenkinimą?
O mano prote, aš sugadinau savo dabartinį gyvenimą ir savo ateitį, taip visiškai sugriaudamas savo perspektyvas”.
Visa daugybė objektų, pasiekiamų per karmą, materialistiškas pastangas, yra iliuziniai ir sudaryti iš materialių gunų, ir todėl jų prigimtis laikina ir besikeičianti. Prisirišimas prie tokių objektų, trauka jiems yra kančių priežastis. Klajodama karmos cikle, dživa (gyvoji esybė), kuriai pasiseka, suvokia šios šlokos esmę:
nityārtidena vittena
durlabhenātma-mrityunā
grhāpatyāpta-pasubhih
kā pritih sadhitais calaih(Š.B. 11.3.19)
“Turtas – nuolatinis sielvarto šaltinis, jį itin sunku gauti, sielai jis yra beveik tas pats, kas mirtis. Kokį pasitenkinimą žmogus iš tikrųjų laimi iš savo turto? Taip pat, kaip gali žmogus gauti aukščiausią ar nuolatinę laimę iš savo taip vadinamų namų, vaikų, giminių ir ūkio gyvulių, kurie visi yra išlaikomi iš jo sunkiai uždirbtų pinigų?”
Tik tokio suvokimo dėka ji pasiekia tikrąjį pasiruošimą (qualification) priimti sad-guru lotoso pėdų prieglobstį (sad guru-padašraja). Vien tik tada, sugėrusi į širdį tikrąją žodžių evam lokam param vidyan nasvaram karma-nirmitam (S.B. 11.3.20, “Asmuo negali rasti nuolatinės laimės netgi rojaus planetose, kurias sekančiame gyvenime galima pasiekti atliekant ritualines ceremonijas ir aukojimus”) reikšmę, ji tampa sugebančia sekti “Šrimad-Bhagavatam” pamokymais, pateiktais sekančioje šlokoje:
tasmād gurum prapadyeta
jijñāsuh sreya uttamam
sābde pare ca nisnātam
brahmany upasamāsrayam["Todėl, asmuo turėtų priimti guru prieglobstį, klausdamas apie aukščiausią gėrį; tokio guru, kuris tobulai žino Vedas ir transcendentiškai suvokia Aukščiausiąjį, kuris pastovus Dvasioje ir atmetęs materialius dalykus."]
(Š.B.11.3.21)
Kitaip sakant, tam, kad suprastų savo amžiną gerovę, žmogus priima tokio gurudevo lotoso pėdų prieglobstį – visiškai suvokusio šabda-brahmą, viso šventraščių žinojimo esmę, turinčio tiesioginį Parabrahmos, Bhagavano, patyrimą (realisation), ir nepriklausančio nuo žemiškų dualumų, tokių kaip pyktis ir t.t..
Nustatydamos kvalifikaciją tam, kuris yra linkęs klausti ir tinkamas pasiekti savo aukščiausią gerovę, ”Brahma-sutra” ir “Vedanta-daršana” pateikia tą pačią aplinkybę sūtroje “athato brahma-jijnasa”.
Žodis “atha” reiškia “po to”. Po to, kai suvokia, kad nėra įmanoma pasiekti gėrį ir ramybę per karmą, dživa įgauna polinkį praktikuoti kelią (cultivate the path), kuris leistų pasiekti brahmą, amžiną esybę, aukščiausią absoliučią tiesą:
tad vijñānārthām sa gurum evābhgacchet
samit-pānih srotriyam brahma-nistham["Norint išmokti transcendentinius dalykus reikia eiti pas guru. Tai darydamas, asmuo turi neštis kuro deginamajai aukai. Tokio guru požymiai: jis yra klausymosi būdu perėmęs ir tobulai suvokęs Vedų išvadas, nuolat užsiima dvasine tarnyste Aukščiausiajam Dievo Asmeniui."]
Mundaka Upanišada, 1.2.12
Iki tol, kol dživa nepasiekia šios kvalifikacijos rūšies, jai neįmanoma tikrąja prasme priimti guru-padašrają, gurudevo lotoso pėdų prieglobstį.
Kai kurie asmenys priima guru prieglobstį turėdami koncepciją, kad gurudevo malone jie taps laisvi nuo atsakomybės dėl dukters vedybų, išvengs ligų, sugebės laimėti savo teismų bylas, galės išspręsti savo finansines problemas ir kad jų žemiškas gyvenimas bus sklandus ir laimingas. Tokie asmenys negali pasiekti tikrojo guru-padašrajos vaisiaus. Nors gurudevas gali dovanoti visus dalykus, kurių trokšta jo mokiniai, dėl mokinių gerovės jis neskatina tokių jų motyvų.
tato dusangam utsrjya satsu sajjeta buddhimān
santa evāsya chindanti mano-vyāsangam aktibhih“Todėl protingas asmuo turėtų atmesti bet kokią blogą draugiją ir vietoje to bendrauti su šventais bhaktomis, kurių žodžiai nukerta jo perteklinius proto prisirišimus. “
(Š.B.11.26.26)
Gurudevas yra šios savybės įsikūnijimas. Jis nukerta mokinio prisirišimo prie žemiškų norų mazgą šventraščių teiginių kirviu ir taip padaro jį tyru. Tada jis suteikia mokiniu vietą prie savo lotoso pėdų. Nors ir turėdami žemišką nusiteikimą, tie, kurių sukriti (praeities gera dvasiška veikla) gausi, vis dar gali pasiekti sad-guru malonę. Tačiau, asmenys su tokia gausia sukriti labai retai sutinkami. Dažniausiai karmiai, gjaniai ir jogiai, kurie priima guru pėdų prieglobstį tam, kad išpildytų savo motyvus ir norus pagal savo atitinkamus skonius, lieka netekę guru-padašrajos tikrąja prasme.
Prie netikrų (unreal) objektų ir esybių prisirišę asmenys iššaukiančiai klausia: “Ar pasaulyje dabar yra nors vienas sad-guru? Šiais laikais negalime rasti nei vieno sad-guru“. Tokių kalbų negalima jokiais atžvilgiais laikyti teisingomis ar pritarti joms. Iš tikrųjų, versti dživas amžinai patirti trijų rūšių kančias, sukeliamas majos, nėra Bhagavano intencija. Dėl Jo švelnumo dživoms, Jo intencija yra patraukti jas prie Savo lotoso pėdų, disciplinuojant ir pataisant. Todėl Jis visada laiko šiame pasaulyje Savo brangius palydovus (associates), kurie ir dabar yra prieinami. Jeigu Jis taip nedarytų, tai būtų Jo kietaširdiškumo dživų atžvilgiu ženklas. Kadangi mes esame linkę į iliuzinius dalykus, mūsų nusiteikimas yra priešiškas realiajai esybei, tiesai, todėl, vietoje to, kad priimtume realybės prieglobstį, mes visada esame užsidegę priimti iliuzijos prieglobstį. Nėra kitų būdų pasiekti amžiną ramybę, kuri pasireiškia aukščiausia palaima, negu priimti sad-guru lotoso pėdų prieglobstį. Tokia yra nuomonė įtvirtinta visose Vedose, Vedantoje , Upanišadose, Puranose ir kituose šventraščiuose.
Vertė Bhakta Almantas iš “Rays of the Harmonist”, 2001 m. Nr. 4-2, vasaros leidinys.
No tags for this post.