VIDŽAYATE ŠRI KRIŠNA-SANKIRTANAM
Šri Šrimad Bhaktisidhanta Sarasvatis Thakūras
Ištrauka iš paskaitos, skaitytos 1932 m. Gaura-purnimos vakarą Šridhama Majapure
(anglų kalba pasirodė pirmą kartą)
Vedos aprašo ugnį, kaip turinčią septynis liežuvius: kiekvieną vis kitos spalvos, priklausomai nuo liepsnos intensyvumo. Šių liežuvių spalvos yra juosva (karālī), padūmavusi tamsiai purpurinė (dhumina), balta (šveta), raudona (lohitā), mėlynos ir raudonos mišinys (nīla-lohitā), auksinė (suvarṇa) ir šviesiai rausva tarsi lotosas (padmarāga) [pagal Mundaka Upanišadą].
Lygiai taip pat Šri Gaurasundara apdainavo šlovingumą sankirtanos ugnies, kuri irgi turi septynis liežuvius. Tai četo-darpana-marjana [širdies veidrodžio valymas] ir kiti. Kol sankirtanos ugnis nebus uždegta ir nesužėruos, žmogaus materialioji egzistencija nebus sunaikinta iš pašaknų ir aukščiausias išsivadavimo tikslas, prema, nebus pasiektas.
ceto-darpaṇa-mārjanaḿ bhava-mahā-dāvāgni-nirvāpaṇaḿ
śreyaḥ-kairava-candrikā-vitaraṇaḿ vidyā-vadhū-jīvanam
ānandāmbudhi-vardhanaḿ prati-padaḿ pūrṇāmṛtāsvādanaḿ
sarvātma-snapanaḿ paraḿ vijayate śrī-kṛṣṇa-sańkīrtanam(Šri Šikšaštaka, 1 šloka)
„Visa šlovė Šri Krišnos šventojo vardo kartojimui, nes jis nuvalo dulkes nuo širdies veidrodžio, ir visiškai užgesina materialiosios egzistencijos miško gaisrą. Šri krišna-sankirtana skleidžia bhavos mėnulio spindulius, kurie paskatina sužydėti baltąjį dživų sėkmės lotosą. Šventasis vardas yra transcendentinio žinojimo, kuris palyginamas su žmona, pati gyvybė ir siela. Jis nuolatos didina transcendentinės palaimos vandenyną, įgalindamas žmogų sulig kiekvienu žingsniu ragauti gryną nektarą, visiškai išvalo ir atvėsina tiek vidujai tiek išoriškai, įskaitant kūną, širdį, patį save (atmą) bei savo prigimtį.”
Šri Gaurasundara apibūdina septynissankirtanos ugnies liežuvius, panaudodamas septynis palyginimus. Jis lygina (1) širdį su veidrodžiu, (2) materialią egzistenciją su milžinišku miško gaisru, (3) dvasinę gerovę su mėnesiena ar mėnulio švytėjimu, (4) žinojimą su nuotaka, (5) palaimą su vandenynu, (6) premą su ambrozija ir (7) tarnystės Šri Krišnai pasiekimą su baseinu, į kurį pilnai pasineriama. Prieveiksmis prati-padam (sulig kiekvienu žingsniu) vartojamas prieš kiekvieną iš šių septynių būdvardžių, nusakančių sankirtaną.
Šri-krišna-sankirtanos liepsna pasieks aukščiausią pergalę, iki pelenų sudegindama arba užklodama bet kokį troškimą, kuris nėra troškimas tarnauti Šri Krišnai. Tai visokiausi norai mėgautis vaisingos veiklos rezultatais, vystyti spekuliatyvų žinojimą ir ugdyti mistines galias arba griežtai laikytis įžadų bei atlikti askezes. Kiekvienas, turintis deramą intelektą (sumedha), praeityje, šiomis dienomis arba ateityje gali suvokti šri-krišna-sankirtanos labiausiaiišaukštintą pergalę, ir visai nesvarbu, kurioje šio pasaulio vietoje jis būtų gimęs. Žmonės, kurių intelektas menkesnis, užsiima kitokiomis praktikomis, siekdami kitų tikslų. O išties protingi užsiima sankirtanos jagja, su meile garbindami šią didžią asmenybę – Šri Čaitanją Mahaprabhu, kurio šviesios odos švytėjimas yra lydyto aukso spalvos.
Šri-krišna-sankirtana savaime suteikia visa, kas įgyjama per intensyvią meditaciją (mahā-dhyāną), praktikuotą Satja-jugoje, didingus aukų atnašavimus (maha-jagją) Treta-jugoje ir prabangų dievybių garbinimą (maha-arčaną) Dvapara-jugoje. Satja-jugoje, kai religija stovėjo ant keturių kojų (asketiškumo, švaros, gailestingumo ir teisingumo), buvo vien tik medituojama. Treta jugoje, kai religija stovėjo ant trijų kojų (švaros, gailestingumo ir teisingumo), buvo vien tik aukojama. Dvapara-jugoje, kai religija stovėjo tik ant dviejų kojų (gailestingumo ir teisingumo), buvo tik garbinamos dievybės. Tačiau dabartinėje Kali-jugoje [kai religija stovi ant vienos vienintelės kojos - teisingumo] apsireiškia visų inkarnacijų šaltinis Šri Gaurasundara ir išvaduoja žmones, paskelbdamas sankirtaną. Taip Jis pasiūlo žmogui galimybę vienu metu atlikti intensyvią meditaciją, didingus aukojimus ir prabangų dievybių garbinimą.
Žmogus negali tarnauti suvienytam Šri Radha-Govindos pavidalui (t.y. Mahaprabhu) jokiu kitu būdu, išskyrus sankirtana. Negali nei tarnauti Šri Radha-Govindai paprasčiausiai atlikdamas arčaną. Jiems dera patarnauti vien tiktai maha-arčana, t.y. nama-sankirtana.
Lygiai taip pat gopės negali būti patenkintos užsiimdamos jogų meditacijos praktika. Meditacija tinkama santykyje su tolima būtybe, kuri yra pasislėpusi ir nepasiekiama; ji netinka santykyje su asmeniu, kuris yra lengvai ir visiškai padarytas savu ir kurį nuolatos laikai savo glėbyje.
citta kāḍhi’ tomā haite, viṣaye cāhi lāgāite,
yatna kari, nāri kāḍhibāre
tāre dhyāna śikṣā karāha, loka hāsāňā māra,
sthānāsthāna nā kara vicāre
nahe gopī yogeśvara, pada-kamala tomāra,
dhyāna kari’ pāibe santoṣa
tomāra vākya-paripāṭī, tāra madhye kuṭināṭī ,
śuni’ gopīra āro bāḍhe roṣa(Šri Čaitanja-čaritamrita, Madhya-lila 23.240-1)
„Šri Čaitanja Mahaprabhu [būdamas Šrimati Radhikos nuotaikoje] tęsė: „Norėčiau nukreipti Savo sąmonę nuo Tavęs ir pasinerti į pasaulietinius reikalus, tačiau nors ir stengiuosi tai padaryti, Man niekuomet nepasiseka. Veikiau esu natūraliai linkęs į Tave ir tiktai į Tave. Tu žudai Mane Savo juokingais nurodymais medituoti į Tave. Negerai, kad Tu manaisi galintis Man duoti tokius nurodymus.”
* * *
Vertė Giriwala Devi Dasi iš „Rays of the Harmonist”, Nr. 16, 2006 m. Kartikos mėnesio leidinys.
No tags for this post.