Ištrauka iš Šri Šrimad Bhakti Pragjanos Kešavos Gosvamio Maharadžo paskaitos apie
Šrilą Bhaktisidhantą Sarasvatį Gosvamį Prabhupadą
1965 m., rugsėjo 3 d., Šri Devananda Gaudiya Mathas, Navadvipa
Šiandien yra Šri Radhaštamis [Šrimati Radhikos atėjimo diena]. Jis yra artimiausia aštami-tithi, arba pusmėnulis po Džanmaštamio [dienos, kai gimė Šri Krišna]. Šiandieną kalbėsime apie Radhaštamį. Mano gurupada-padmos transcendentinio gyvenimo ir savybių, arba atimartya pašlovinimas, bus pagrindinė diskusijos tema šią Radhaštamio dieną. [Tik šri guru pagalba žmogus gali suprasti Šrimati Radharanę, nes jis artimai susijęs su Ja kaip asmeninis Jos palydovas ir yra vienintelė mūsų jungtis su Dieviškumu.] Mano gurupada-padma, Šri Šrimad Bhaktisidhanta Sarasvatis Gosvamis Prabhupada yra dievybės pavidale čia, Šri Devananda Gaudija Matho Šri Mandire.
Šiame pasaulyje sutinkame daugybę paramahamsų. Tačiau rimtai pamąstę galime suvokti, kad jų nedera lyginti netgi su paprasta šios mahapurušos, didžios asmenybės, amšos amša - maža dalimi. Bet vis tiek tokius žmones garbina neišmanančios šio pasaulio masės. Dauguma tokių paramahamsų nėra tiek kvalifikuoti, kad juos galima būtų lyginti bent su tais, kurie gavo vos dulkelę nuo šio mahapurušos lotoso pėdų. Todėl daugelis kreipiasi į mano gurupadapadmą kaip į paramahamsa-čudamani, karūnos brangakmenį tarp paramahamsų. Aš tam visiškai neprieštarauju; netgi, mano manymu, jis yra iš tiesų paramahamsa-kula-svamis, paramahamsų šeimos mokytojas. Jis toks iškilus, kad moko netgi juos. Todėl jį šloviname kaip visos Visatos guru, džagad-guru.
Šiomis dienomis Navadvipoje vyksta daugybė rasa-lilų. Pagal šio mahapurušos mokymus, visas jas laikome vulgariomis. Jos yra daugybės žmonių, stokojančių šastrų išmanymo, pavydo kupinų minčių išraiška. Todėl siekdami šastrų mokymu apšviesti daugumą paprastų žmonių, nuo Džanmaštamio eksponavome Krišna-lila Pradaršani, Krišnos žaidimų parodą. [1965 m. Šri Devananda Gaudija Mathe per Džanmaštamį buvo sukurta graži Šri Krišnos žaidimų dioraminė ekspozicija, oficialiai pavadinta “Krišna-lila Prdaršani”, ji buvo eksponuojama iki Radhaštamio.]
Žodis pradaršani vartojamas įvairiai. Pavartoję jį čia neturėjome galvoje tik malonumo ir pasilinksminimo. Pradaršana reiškia prakrišta-rūpena daršana, kruopštų ir užbaigtą daršaną. Kitaip tariant, pradaršana reiškia atidų žvelgimą bei supratimą. Mūsų vienintelė koncepcija (vičara) yra tokia, kokią apie Šri Krišnos pasirodymą suformulavo filosofiškai mąstantys gosvamiai. Pradaršani reikšmė yra prakrišta vičara, kruopštus, nuodugnus svarstymas ir pilnas supratimas. Taigi turi būti atskleista tikroji Šri Krišnos gimimo samprata. Ši pradaršani buvoja filosofinių nurodymų karalijoje ir yra teὶstinė. Aš labai griežtai nusiteikęs prieš Nuogosios Motinos (Kali) rasa-lilą, kuri vyksta Navadvipoje.
Ši pradaršani buvo atvira iki šiandienos, iki Šri Radhaštamio. Krišnaštamį ir Radhaštamį skiria dvi mėnulio savaitės (pakša). Taigi tamsiosios dvi savaitės (krišna-pakša) ir šviesiosios dvi savaitės (šukla-pakša) susijungė ir tapo viena pakša. Dvi pakšos tapo viena, ir jos krypsta vienos būtybės linkui. Džanmaštami-tithi buvo apšviesta šiandien, per Šuklaštamį (t.y. Radhaštami-tithi). Garbinančių Krišną tarnystė yra bevertė, jeigu jiems nevadovauja Radharanė. Smartos nešvenčia Radhaštamio. Kala-vičaros, laiko požiūriu, Krišnaštamis ir Radhaštamis buvo sujungti ir laikomi viena pakša.
Vedanta-sūtra teigia: “šakti-šaktimatayor abhedah”- nėra skirtumo tarp energijos ir energijos šaltinio. Visa šakti sklinda iš Radharanės kojos piršto nago. Uma, Rama, Satya ir visos kitos deivės pasirodė iš Jos kojos pirštų nagų. Visos Bengalijos deivės, tokios kaip Kali ir Durga, atėjo iš Radhranės. Žmonės gali garbinti įvairiausias deives, kurios yra galios dalelytės, arba amšos; visgi, išskiriant mūla-šakti, pirminę galią, jų garbinimas tiesiog bevertis.
Mahaprabhu yra ne kas kitas, kaip Radha ir Krišna. Kartojant Mahaprabhu mantrą, garbinami Radha ir Krišna. Tame nėra jokios klaidos. Daugelis gali pasiteirauti, kodėl visi – Krišna, Radharanė ir Gaura – šioje šventykloje baltos kūno spalvos. Atsakymas toks, kad mes esame radha-pakšiya, labiau linkę prie Šrimati Radharanės. Šrila Prabhupada [Šri Šrimad Bhaktisidhanta Sarasvatis Gosvamis Prabhupada], mahapuruša, esantis šioje šventykloje, yra radha-pakšiya. Visose pasaulio šalyse žmonės žino jį kaip “Prabhupadą”. Iš tikrųjų mes atliekame arati čia visų pirma jam.
Patartina atlikti arati šiam mahapurušai visame pasaulyje. Jei jo arati liausis, visas Žemės rutulys bus nuniokotas ir nusileis į pragaro planetas, kurios žinomos kaip Rasatala. Iš šio pasaulio pranyks bhakti-dharma. Štai kodėl jis vadinamas “Prabhupada”.
Aš prašau tų, kurie atlieka Nuogosios Motinos (Kali) rasa-lilą, neateiti ir nesiklausyti mano kathos. Būsiu laimingas, jeigu jie negirdės, kaip aš analitiškai aiškinu tatvą apie tai, ką reiškia Prabhupada. Jie krito taip žemai, kad turės laukti daugybę šimtų ir tūkstančių gyvenimų, kol galės suprasti šią radha-tatvą.
Kartais Radharanė jaučia Krišnai vamya-bhavą, prieštaringą nuotaiką, kuri padidina Jos tarnystės Jam įvairovę. Taigi kartą Radharanė juto pavydų pyktį (maną). Pasinėręs į mintis apie Savo mylimąją tokiame būvyje, Krišna persiėmė Jos odos spalva:
rādhā-cintā-niveśena yasya kāntir vilopitā
śri-kṛṣṇa-caraṇam vande rādhālińgita-vigraham“Aš garbinu lotoso pėdas Šri Krišnos, kurio tamsi kūno spalva pranyksta ir kuris įgauna šviesų auksinį Šrimati Radhikos atspalvį, tarytum būtų Jos apkabintas, nes giliai paniro į išsiskyrimo nuo Jos nuotaiką.”
Ši koncepcija paaiškinta įvadiniame “Šri Radha Vinoda-bihari Tattvaštakam” posmelyje. [Jos autorius – pats Šrila Bhakti Pragjana Kešava Gosvamis Maharadžas.] Žodis radhalingita turi dvi reikšmes: radhaya lingita ir radhaya alingita. Lingita reiškia pastebimą, arba turintį įspūdžio ženklą, o alingita reiškia apkabintą.
Šiame fenomenaliame pasaulyje regime, kad kai kanča-poka, šviesiai žalio vabalo rūšis sugauna tela-poką, vieną iš tarakono atmainų, tuomet tela-poka taip pasineria į mintis apie kanča-poką, kad tampa panašus į jos užpuoliką. Atitinkamai, nedera ir teigti, kad praktikuodamas sadhaną žmogus gali tapti brahma, nes tai prieštarauja šastrų išvadoms. Gaudija Vedanta Samiti niekuomet nepamokslauja pasauliui tokios klaidingos filosofijos (ku-sidhantos). Įsigilinęs į Absoliučios Tiesos savybes žmogus gali įgyti tokį pavidalą, kaip Viešpaties (sarūpya-mukti), tačiau jis neįsilies į Viešpatį (sayujya). Nė vienas iš tiesų išmanantis Vedų prasmę negali skelbti ar rodyti, kad praktikuojantysis (sadhaka) susilieja su savo praktikos objektu (sadhya).
Kanča-poka ir tela-poka niekuomet nesusilieja, tapdami vienu vabalu. Tiktai supanašėja jų išvaizda. Tai yra sarūpya-mukti, o ne sayujyos pavyzdys.
Krišnai giliai pasinėrus į vipralambha-bhavą, išsiskyrimo nuotaiką, Jį užliejo mintys apie Radharanę ir Jis prarado savo Paties kūno spalvą. Kitaip tariant, juodas Jo švytėjimas pranyko ir Jis įgavo Radharanės odos atspalvį. Tai iš tiesų yra radhalingita-vigraha. Ši vigraha apreikšta čia, Šri Devananda Gaudiya Mathe. Šią tatvą išaiškino Šrila Višvanatha Čakravarti Thakuras, rasika bhaktų karalius, savo knygoje “Svapana-vilasamritam”. O mano gurupadapadma atskleidė tai pasauliui iš pačios savo širdies gilumos.
Šrila Prabhupada buvo radha-pakšiya. Iš tų, kurie tarnauja vipralambha-rasa aukščiausiu bhadžano keliu (t. y. raga-marga), dauguma medituoja į Radharanės išsiskyrimą nuo Krišnos. Tačiau mano gurupada-padma Šrila Prabhupada medituodavo į Krišnos išsiskyrimą nuo Radharanės.
Noriu paaiškinti tai tokiu pavyzdžiu. Kai Šri Krišna žaismingai grumiasi su Radharane, tie, kurie yra radha-pakšiya, visada galvoja apie Jos pergalę ir Krišnos pralaimėjimą. Jos pergalė yra vienintelis jų troškimas bei tikslas. O kai Radharanė nugali, jie išgyvena didžią palaimą ir plodami delnais paskelbia: “Krišna pralaimėjo, kokia laimė!” Tačiau tie, kurie yra krišna-pakšiya, labai nuliūsta.
Mano gurupada-padma dažniau galvodavo apie Krišnos jausmus, jam išsiskyrus nuo Radharanės, nei apie Radharanės išsiskyrimo nuo Krišnos jausmus. Radharanė apimta liūdesio – tokią vipralambha-bhavos tobulumo rūšį puoselėja paprasti žmonės. Tačiau Šrilos Prabhupados nuotaika buvo visiškai priešinga šiai. Iš tikrųjų Krišna, giliai paniręs į mintis apie Radharanę, neteko Savo kūno spalvos ir tapo radhalingita-vigraha – prisiėmė Savo mylimosios odos spalvą. Pamokslaudamas Šriman Mahaprabhu visuomet mokė vien tiktai šios rūšies vipralambha-rasos. Tegul Krišna būna įsigilinęs į meditaciją apie Radharanę. Toks yra vienintelis Šri Gaudija Vedanta Samiti idealas.
Daugelis prašė, kad Krišna-lila Pradaršini tęstųsi dar porą dienų. Todėl vietinių gyventojų prašymu ši paroda bus pratęsta iki Ekadašio. Ekadašis yra diena, kai susitinka Radha ir Krišna. Kaip Krišnaštami-tithi, taip ir Ekadaši-tithi yra Patsai Bhagavanas, tuo tarpu Radhaštami-tithi yra Bhagavano para-šakti, Jo aukščiausia galia, kuri nesiskiria nuo Jo tatvoje.
* * *
Vertė Giriwala Devi dasi
No tags for this post.
