Tyra Bhakti

Šri Šrimad Bhaktivedantos Svamio Maharadžo pašlovinimas jo Tirobhava Tithi dieną
Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Maharadžas
Varšana, 1996 m. lapkričio 14 d.

Ar suprantate, kas yra rūpanuga? Tie, kurie tarnauja Radha-Krišnai su raga, sekdami ragatmika bhaktų pėdomis, kaip aprašyta Šrilos Rūpos Gosvamio knygose “Bhakti-rasamrita-sindhu” bei “Udžvala-nilamani”, yra raganuga bhaktos. Vis dėl to gali būti, kad jie nėra rūpanugos. Šri Džajadeva Gosvamis buvo raganuga, tačiau jis nebuvo rūpanuga. Šri Bilvamangala Thakūras taip pat buvo raganuga, bet ne rūpanuga. Šri Svarūpa Damodara ir Raja Ramananda taip pat nebuvo rūpanugos. Jie buvo Šri Rūpos Gosvamio guru. Jie yra pačios Lalita ir Višaka. Jie – aukštesnio lygio, todėl nepatenka į rūpanugos kategoriją. Tik tie, kurie yra iš tiesų raganuga ir priėmė tokią nuotaiką bei tokiu būdu, kaip Rūpa Mandžiari tarnauja Radhai ir Krišnai, ir kurie savo sadhanoje yra Šri Rūpos Gosvamio anugatijoje, gali būti vadinami rūpanugomis. Kas nors gali sekti “Bhakti-rasamrita-sindhu”, tačiau Subalos, Šridamos ir kitų sakhų pėdomis, trokšdami tarnauti Krišnai berniukų piemenukų nuotaika. Tokie sadhakos bus raganugos, bet ne rūpanugos.

Ar galite pasakyti, ar Lalita, Višakha ir Jašoda yra raganugos? Jos nėra “anuga”, “pasekėjos”. Tie, kurie yra sidhos ir tarnauja Krišnai Goloka Vrindavanoje, visi yra ragatmikos. Raganuga nurodo į tokius sadhakus, kurie seka Krišnos ragatmika palydovais pagal raga-margą.

Jeigu kas nors galvoja: “O kad galėčiau tarnauti Krišnai taip, kaip Jam tarnauja Jašoda Maja arba Nanda Baba!” – kaip jis bus vadinamas? Raganuga, tačiau ne rūpanuga. Šri Rūpa Gosvamis aprašė visus šiuos momentus knygoje “Bhakti-rasamrita-sindhu”. Sadhakos, einantys įkandin Jašodos, Nandos arba Lalitos, nebus vadinami rūpanugomis. Rūpanuga-bhaktos eina vien tuo keliu, kuriuo Šri Rūpa Gosvamis arba Rūpa Mandžiari tarnauja abiems Radhai ir Krišnai ir visados labiau linksta prie Šrimati Radhikos. Rūpanuga sadhaka pats išgyvens Radhikos džiaugsmą ir kentės, Jai liūdint. Tik tokie atsidavusieji gali būti vadinami rūpanugomis.

Ką jau kalbėti apie raganugą – Šrila Svamis Maharadžas atėjo suteikti visų pirma šią rūpanuga-bhakti. Tačiau tuo metu jis negalėjo jos dovanoti, nes jo mokiniai nebuvo pasiekę tokio lygio, kad ją suprastų. Dabar aš labai sunkiai darbuojuosi, kad pakelčiau jus į aukštesnį lygmenį ir jūs galėtumėte ją suprasti, tačiau vis tiek vos keletas pajėgia kažką suvokti. Labai nedaugelis. Maždaug prieš 25 metus, kai Šrila Svamis Maharadžas atvyko į Ameriką pamokslauti visų šių dalykų, jis norėjo duoti šią raganuga-bhakti, tačiau neatsirado nė vieno pasirengusio ją priimti. Jis neatėjo vien tiktai pamokslauti vaidhi-bhakti. Tai netiesa, nes visi mūsų Gaudija misijos mokinių sekos ačarjos buvo rūpanugos. Nimbarkačarijos linijoje atsidavusieji yra raganugos, tačiau – Dvarakos, tai yra, jie garbina Satjabhamą bei Rukmini. Jie ne tokie, kaip Šrila Rūpa Gosvamis. Tik ačarjos Šri Čaitanjos Mahaprabhu linijoje yra rūpanugos. Tad kaip Svamis Maharadžas galėjo pamokslauti vien tiktai vaidhi-bhakti? Sutikau jį 1946 metais ir daugelį metų po to turėjau su juo bendrų reikalų. Pažinojau jį asmeniškai ir žinau, kad jis atėjo duoti ne tik vaidhi-bhakti. Jis atėjo skelbti raga-margos.

Viena iš jo ypatybių, kurią pastebėjau – jis buvo labai paprastas ir visados šypsojosi. Dar prieš jį į Vakarų šalis, į Angliją buvo nuvykęs Šrila Bhakti Pradipa Tirtha Maharadžas. Jis buvo didis filosofas ir gerai išmanė visą bhakti sidhantą. Jis kreipėsi į visuomenės elitą, tačiau Šrila Svamis Maharadžas ėmė bendrauti su jaunuoliais bei hipiais. Mačiau, kaip Šrila Svamis Maharadžas su jais elgdavosi. Jis buvo linksmas ir visaip drąsindavo jaunuosius vaikinus bei merginas. Visiškai neturėjo netikro ego. Nuolatos šypsojosi ir kalbėjo visai paprastai.

Kai Šri Čaitanja Mahaprabhu keliavo į Vrindavaną giedodamas: “Harė Krišna Harė Krišna” ir “Krišna Krišna Krišna Krišna/Krišna Krišna Krišna He”, iš jo akių liejosi Ganga-Jamuna. Jis verkte verkė: “Krišna Krišna Krišna Krišna”. Tigrai, liūtai, lokiai ir visi kiti gyvūnai susirinko ir ėmė giedoti kartu: “Harė Krišna”. Kokia buvo jų filosofija? Jie tai darė visiškai neišmanydami filosofijos. Taip ir Šrila Svamis Maharadžas nuvyko į Vakarus ir ėmė giedoti: “Šri Krišna Čaitanja Prabhu Nitjananda Šri Advaita Gadadhara Šrivasadi Gaura Bhakta Vrinda.” Iš pradžių jis nesistengė aiškinti gausybės sudėtingų filosofinių koncepcijų. Jis davė labai paprastą nurodymą: kartokite Krišnos vardą. Nuo to jis pradėjo. Mylėjo visus, nekreipdamas dėmesio į kvalifikaciją. Jau per patį pirmą susitikimą visus pakerėdavo. Tokia yra bet kurio kvalifikuoto guru ypatybė. Mes taip pat žinojome, kad “mano Gurudeva myli mane labiau nei kitus.” Kiekvienas taip galvojo. Manau, kad visi jo mokiniai jautėsi jam artimi. Jis mėgdavo juokauti ir būdavo draugiškas su visais, taip pat ir su savo mokiniais. Jis niekuomet negalvojo: “Tai mano mokinys”. Netgi visai maži vaikai iškart jį pamildavo. Atvykęs į Vakarus sekiau jo pėdomis. Niekuomet neaptarinėdavau sudėtingos Vedantos filosofijos. Aš tiktai pasakodavau hari-katha, ir visi likdavo sužavėti. Manau, kad pati giliausia filosofija perteikiama tokiu būdu. Meilė yra giliausia ir pati aukščiausia filosofija.

nitya-siddha kṛṣṇa-prema ‘sadhya’ kabhu naya
śravaṇādi-śuddha-citte karaye udaya

(Čaitanja Čaritamrita Madhya 22.108)

“Tyra meilė Krišnai yra amžinai įsišaknijusi gyvųjų būtybių širdyse. Ji nėra kažkas, ką reikėtų gauti iš kito šaltinio. Kai klausant ir kartojant apsivalo širdis, ši meilė natūraliai prabunda”.

Viskas yra mūsų sieloje, tačiau padengta majos. Tai yra sidha-prema. Ji neatsiras jokiomis mūsų pastangomis ar sadhana. Savaime pasirodys tai, kas jau yra pagal prigimtį. Nieko nauja neatsiras. Tavo vardas jau slypi ten, sieloje, kaip ir visos tavo savybės bei pavidalas. Svarūpos negalima pakeisti sanga arba kitokiais būdais. Tu įgausi pavidalą priklausomai nuo to, kas jau yra tavo atmoje. Tai pasirodys tiktai per šravanam, kirtanam ir smaranam. Žinoma, kad jeigu kas nors yra madhurja rasoje, jis visiškai nepajus dasja bei sakhja rasų skonio arba jaus jo visai nedaug. Mūsų svarūpa atsiskleis savaime, kai pranyks anarthos. Ji pasirodys palaipsniui ir savaime.

Kai kurie teigia, jog Šrila Svamis Maharadžas yra tik sakhja rasoje ir todėl negali duoti madhurja rasos. Tačiau taip nėra iš tikrųjų. Jis atėjo skleisti tokios pačios misijos kaip Šri Čaitanja Mahaprabhu ir Rūpa Gosvamis. Jis atėjo duoti ne tik vaidhi-bhakti, nors mūsų lygyje toks yra procesas, kurį turėsime atlikti. Bhakti nėra vien savybė. Ji nėra nirvišeša. Bhakti yra asmenybė, ir Krišna yra valdomas šios prema-bhakti. Abu – Krišną ir Šrimati Radhiką – valdo bhakti. Bhakti vienintelė gali priversti Krišną šokti, ji gali priversti šokti Radhą bei visas gopes. Bhakti šoka pati ir priverčia šokti visus kartu su ja.

Vertė Giriwala Devi Dasi iš “Rays of The Harmonist” 2000 m. žiemos leidinio.