Brahmanas Sudama
Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Maharadžas
Laimė Kvailio Rojuje
Trečias skyrius
Brahmanas Sudama
Moderni materialines vertybes puoselėjanti civilizacija nesugebėjo suteikti žmonėms laimės. Brahmano Sudamos istorija moko, kad laimė pasiekiama dvasine praktika, ir joks skurdas – jai ne kliūtis. Visiškai priešinga mintis skiepijama materialistinėje visuomenėje. Ši istorija parodo, kad Krišna gali patenkinti visas Savo ištikimiausių bhaktų reikmes, dovanoti jiems tai, kas mums nė sapnuot nesisapnavo.
Krišna yra nepaprastai maloningas
Krišnos galios yra neišmatuojamos. Krišna – transcendentinių tyros meilės santykių teikiamos aukščiausios palaimos vandenynas1, Dievų Dievas, pagrindinė kitų Aukščiausiojo Viešpaties įsikūnijimų, arba inkarnacijų, – Ramos, Nrisimhos – atsiradimo priežastis.
Nepaisant to, Krišna – švelnus ir maloningas. Jei žmogus aukoja Jam lapelį, vaisių ar vandens, Krišna priims auką. Skurdžiui, neturinčiam ką paaukoti Krišnai, Krišna sako: „Nenusimink. Gali paaukoti man lapelį.“ Iš tikrųjų Krišna kalba apie Jo itin branginamo tulasi medelio lapus. Kas neturinti tulasi lapelio, tas gali paaukoti bet kurio kito medelio pumpurą arba lapelį. O jei ir to nėra – nieko baisaus, aukai tiks ir paprasčiausia žolelė. Krišnai galima paaukoti ir vandens, kurio visur yra apsčiai, kuris nieko nekainuoja. Ir kai su meile kelsite auką Krišnai, Jis pamanys: „Kaip man atsilyginti už tokią meilės auką?“ Jis labai maloningas. Paaukokite Jam paprasčiausią lapelį, o Jis manys sau: „Mano bhaktos auka Man didžiulė.“
„Šrimad Bhagavatam“ pasakoja jaudinančią istoriją, kuri parodo, kad Krišnos dėkingumui ir maloningumui nėra lygių visoje kūrinijoje.
Kartą gyveno brahmanas vardu Sudama. Brahmanas – tai asmenybė, suvokusi savo dvasinę esmę ir dvasinį visos kūrinijos pagrindą – Brahmaną. Brahmanas Sudama buvo dar ir vaišnavas, kitaip sakant, jis lenkėsi Krišnai kaip Aukščiausiajam Brahmanui2 – Brahmano pagrindui ir jo šaltiniui. Krišna yra Aukščiausias Dievo Asmuo, tačiau vos prieš 5000 metų Jis apsireiškė žemėje, kad nugalėtų demonus ir suteiktų džiaugsmo savo ištikimiems bhaktoms. Toks buvo Jo dieviškasis žaidimas. Sudama tai žinojo ir be paliovos kartojo Krišnos vardus, atminė ir šlovino Jo žygius. Brahmanas gyveno netoli nuo Dvarakos, įstabaus Krišnos miesto, kuris spindėte spindėjo neįsivaizduojamais, mistiniais turtais.
Sudama buvo vedęs labai doringą merginą. Brahmanai pašaukti dvasiniam tobulėjimui. Jie gyvena labai paprastai, pasitenkindami tuo, ką žmonės paaukoja. Sudama ir jo žmona gyveno labai vargingai, tačiau pats Sudama retai kada prašė aukų – pasitenkino tuo, ką turėjo.
Nemaža žmonių kankina mintis: „Koks aš vargšas! Reikia ką nors sugalvoti, kaip užsidirbti daugiau pinigų.“ Tačiau Sudamos siela buvo rami, ir jis buvo laimingas. Jis buvo pažinęs savo sielą ir bendravo su Aukščiausiąja Siela – Aukščiausiojo Viešpaties skleidiniu, glūdinčiu kiekviename atome ir visų gyvų būtybių širdyse. Be to, jis buvo iškilus Šri Krišnos tarnas. Štai kodėl nors ir neturtingas, žmoną bei šeimą turintis aprūpinti Sudama nesuko galvos dėl pinigų. Jis iš visos širdies kartojo Šventuosius Vardus ir visada galvojo apie Krišną. Kartais jis išsiruošdavo rinkti aukų, bet aplankęs vienus kitus namus, grįždavo namo.
Sudama vilkėjo nudėvėtus drabužius, o jo žmona neturėjo nei papuošalų, nei naujų apdarų. Jos drabužiai buvo seni ir sudriskę – vieni skarmalai. Dar jaunos moters krūtys buvo sudžiūvusios kaip kokios senės, o pilvas – lipte prilipęs prie nugaros. Bet nors ir silpnos sveikatos, ji buvo laiminga ir džiaugėsi viskuo, ką vyras parnešdavo.
Aš žinau, kad Vakaruose vyras dažnai nieko nedaro, o pinigus uždirba žmona. Indijoje tradicijos kitokios, nors šiuo metu ir Indijoje atsiranda panašios tendencijos. Sudamos žmona nuolat tvarkėsi namuose, patarnavo savo vyrui: gamino valgį iš produktų, kuriuos Sudama parnešdavo namo, ir beveik visą maistą patiekdavo jam, tačiau Sudama buvo išmintingas ir geras žmogus, ir mažiausiai pusę dalies palikdavo žmonai. Maisto trūko, bet abu buvo laimingi.
Sudamos žmona stengėsi jam netrukdyti, nes žinojo, kad jis yra iškilus brahmanas ir bhakta, kad jis be paliovos kartoja Šventuosius Vardus ir gyvena mintimis apie Krišną. Ji padėjo vyrui kaip galėjo, paklusniai jam tarnavo, niekad su juo nesivaidijo ir jam nepriekaištavo: „Kodėl tu man neatneši skanaus maisto, kodėl nenuperki gražių drabužių ir papuošalų? Kurių galų mane vedei, jei negali tinkamai manimi pasirūpinti?“ Nieko panašaus, ji buvo labai nuolanki ir paklusni žmona.
Ir vis dėlto vieną dieną ji priėjo prie savo vyro, pasinėrusio į dvasinę praktiką, ir pamaldžiai sudėjusi rankas nuolankiu balsu prabilo: „Mes pasninkaujame jau trečią dieną. Dėl savęs aš nesijaudinu, bet man neramu dėl tavęs. Namuose nėra iš ko gaminti valgį. Anksčiau prašydavau, kad sušelptų kaimynai, vis ėjau ir ėjau kasdien, bet daugiau nebegaliu – man gėda.
Pagalvojau apie Krišną, tavo įstabų draugą. Krišna labai dosnus, juk jis – Parabrahmanas, Aukščiausia Absoliuti Tiesa. Jei pas Parabrahmaną į svečius ateis brahmanas, Jis Savo draugą apipils tokiais turtais, kurie dar niekam nesisapnavo. Gal tau vertėtų Jį aplankyti?“
„Aš negaliu, – tarė Sudama. – Aš negaliu prašyti Krišnos išmaldos: Jis – mano valdovas. Aš ne todėl Jam tarnauju, kad vėliau galėčiau ko nors Jo paprašyti. Aš niekada taip nepadarysiu.“
Žmona nenusileido: „Tau ir nereikės nieko prašyti. Jis pamatys, koks tu neturtingas brahmanas, ir duos tau visko – visko, apie ką net nesvajotum. Tau nieko nereikės prašyti. Jis garsėja tuo, kad labai myli Savo bhaktas3, tiesa? Tave pamatęs, Jis ir neprašytas duos tau dosnią auką.
Tau ir šiaip vertėtų Jį aplankyti – ne dėl to, kad ko nors iš Jo norėtum. Nieko Jam nesakyk, – Jis ir taip žino, kas dedasi tavo širdyje.“
Žmona įkalbinėjo Sudamą kelias dienas, ir galų gale jis sutiko: „Turiu pas Jį nueiti, bet aš nieko neprašysiu. Jei Jis ką nors duos – tai duos. Didžiausia dovana man yra pamatyti mano Viešpaties ir valdovo4 Krišnačandros5 lotoso pėdas. Reikia eiti.“
Nusišypsojęs jis tarė žmonai: „Surask ką Jam padovanoti. Ką aš sakysiu nuėjęs, jei Jis paklaus, ar atnešiau Jam dovanų?“
Namuose neatsirado net ryžių, kuriuos Sudama galėtų nunešti kaip dovaną Krišnai, ir Sudamos žmona paprašė kelių saujų skaldytų ryžių iš kaimynės. Švarios medžiagos skiautės dovanai suvynioti taip pat nebuvo, taigi jai teko surišti ryšulėlį ryžiams iš visiškai sudėvėtos medžiagos. Tokį ir įdavė vyrui, ir Sudama leidosi į kelionę, paskendęs mintyse apie savo draugą ir kartodamas Jo Šventus Vardus.
Bekeliaujant Sudamą apėmė neramios mintys: „Kaipgi aš susitiksiu su Krišna Dvarakoje? Jis – karalių karalius. Jis yra Dvarakadhiša, Dvarakos valdovas, o aš – nuskuręs gatvės elgeta. Ar Jis prisimins tuos laikus, kai kartu mokėmės pas Sandipanį Munį6?“ Šios mintys nedavė jam ramybės visą kelionę.
Sudama ėjo visą dieną ir vakarop pasiekė didingą ir puikų Dvarakos miestą. Dvarakoje Krišna buvo pastatydinęs 16 108 rūmus, kiekvienai Savo žmonai – po vieną. Mieste buvo ir daugiau rūmų, skirtų jų gražuolėms tarnaitėms. Sudama praėjo pro visus Dvarakos miesto vartus, kurių buvo virš trisdešimt. Miestelėnai lenkėsi jam, reikšdami savo pagarbą, nes pamatę šventąją virvelę (kuria per petį apsijuosia šventikai brahmanai), suprato, kad eina brahmanas. Jo niekas nestabdė, nors kitus žmones sargybiniai tikrino labai kruopščiai, kaip tai daroma Singapūro oro uoste.
Sudama pasiteiravo, kur surasti Krišną, ir jam buvo patarta keliauti į Rukminės rūmus. Rukmini yra svarbiausioji Krišnos žmona Dvarakoje. Sudama atėjo į Rukminės rūmus ir buvo palydėtas į jos menę. Ten brahmanas išvydo Krišną, sėdintį ištaigingoje deimantais nusagstytoje aukso lovoje. Aplink Krišną būriavosi Jo žmonos, patarnavo Jam ir vėdino nuostabaus grožio baltomis vėduoklėmis7. Vos pamatęs Sudamą, Krišna pašoko ir basomis pribėgo jį apkabinti. „Koks Jis maloningas!“ – tarė sau brahmanas, ir iš akių jam pabiro ašaros.
Krišna pasodino Sudamą Savo vietoje, ant Rukminės lovos, kur dar niekada niekas, išskyrus Krišną ir Rukminę, nebuvo sėdėję. Pats Krišna atsisėdo žemiau ir pasiuntė Savo karalienes rožių vandens Sudamos kojoms nuplauti, kuris buvo pristatytas aukso dubenyse ir ąsočiuose. „Jis – Mano valdovas, – tarė Krišna karalienėms, – ir todėl garbintinas kaip Patsai Aukščiausiasis Viešpats. Vėduokite Jį vėduoklėmis ir paduokite Man vandens jo kojoms nuplauti.“
Sudamos kojos buvo purvinos, o pėdos sutrūkinėjusios, nes jis neturėjo pinigų batams nusipirkti. Jis vilkėjo seną, nudėvėtą dhoti8, o kaklą buvo apsijuosęs senu skuduru, nes neturėjo padoresnio viršutinio rūbo. Jam buvo nesmagu ir gėda sėdėti ant Rukminės lovos, kai Krišna plovė jo pėdas.
Visi stebėjosi: „Ką Krišna čia daro, ir kas tas brahmanas, kad Krišna jam rodo tiek pagarbos?“ O Krišna, tuo metu prisitraukęs puodynę su vandeniu, kuriuo buvo nuplautos Sudamos kojos, apsišlakstė juo Savo transcendentinį kūną. Po to Jis įdavė vandenį karalienėms ir paliepė: „Apšlakstykite šiuo vandeniu kiekvieną rūmų kampelį. Šiandien mes visi esame apvalyti!“
Būtina suprasti bhaktų didybę. Bhakti filosofijos ir praktikos šaknys siekia senų senovę, Vedų epochą, tačiau šios iškilios tradicijos galybė mums nepažįstama. Nuplaudamas brahmanui pėdas, Krišna visus mus pamokė. Pagerbęs Sudamą, Jis paliepė, kad vanduo būtų išdalintas visiems Jo sūnums ir dukroms.
Po tokio malonaus sutikimo Krišna apkabino Sudamą per pečius ir pradėjo kalbėtis kaip su artimu draugu. O Sudama ėmė žvalgytis aplink ir visur matė neregėtą prabangą. Menės sienos ir pagalvės spindėjo auksu bei brangakmeniais, jos buvo išpuoštos dailiausiais koralais ir šilkais. Krišna mintyse Sau tarė: „Sudama turbūt svarsto: „Ar Krišną mane pažino? Ar Jis žino, kad aš – tas pats Sudama, su kuriuo Jis draugavo mokykloje? Turbūt Jis mane pamiršo, ir pagerbė mane tik todėl, kas esu brahmanas.“
Norėdamas padrąsinti draugą, Krišną ėmė dalintis prisiminimais apie judviejų draugystę: „Ak, Mano drauge, ar dar atsimeni, kaip mudu buvome maži berniukai ir mokėmės pas mūsų Gurudevą Sandipanį Munį? Kiek daug laiko mes praleidome kartu besimokydami ir tapome artimiausiais draugais! O ar atsimeni tą naktį, kai mūsų Guru žmona pasiuntė mus malkų, nes pritruko jų namuose ir negalėjo pagaminti valgio?“
Ir Krišna su Sudama prisiminė, kas jiems nutiko išėjus parnešti malkų.
Artinosi vakaras, danguje tvenkėsi debesys. Draugai patraukė į artimiausią mišką sausų žabų ir šakų. Jiems berenkant žabus, dangų užtraukė tiršti debesys ir prapliupo tikra liūtis. Pylė kaip iš kibiro, miške pakilo vanduo ir nesimatė, kur gilios vietos, o kur seklumos. Tuo tarpu nusileido naktis, ir aplinkui pasidarė tamsu – nors į akį durk.
Berniukai susiglaudę per naktį slėpėsi nuo liūties po medžiu. Vanduo apsėmė visą mišką, ir jie negalėjo niekur eiti. Krišna yra Aukščiausiasis Bhagavanas, tačiau Jo mistinė lilų galia9 privertė Krišną užmiršti, kad Jis yra Visagalis ir žino viską. Jis tapo paprastu berniuku.
Išaušus rytui berniukų guru Sandipanis Munis ėmė jų ieškoti. Paklausęs žmonos, kurlink jie nuėjo, jis pats patraukė į mišką ir ėmė juos šaukti vardais: „Krišna! Sudama! Kur jūs?“
Pagaliau Sandipanis Munis rado berniukus ir ėmė juos švelniai klausinėti: “Jūs praleidote čia visą naktį? Jūs aukojotės dėl manęs – esate taip atsidavę savo mokytojui. Man garbė turėti tokius mokinius.“ Jis padėjo rankas jiems ant galvų ir palaimino tardamas: „Telydi jus gyvenime sėkmė. Teišsipildo tai, dėl ko pas mane atėjote. Tegu dabar pat jums paklūsta visi mokslai, menai ir atsiveria visos Vedų bei Upanišadų žinios10.“ Ir palaiminimas išsipildė. Tą pačią akimirką jiems atsivėrė absoliutus pažinimas.
Paėmęs už rankų, Sandipanis Munis parsivedė berniukus į ašramą, kur jų laukė jo žmona.
Kai Krišna papasakojo šią vaikystės istoriją, Sudama suprato, kad Krišna gerbia jį ne vien dėl to, jog jis yra brahmanas. Krišna jį prisiminė ir pagerbė kaip Savo seną draugą.
Nusišypsojęs Sudamai, Krišna tarė: „Mielas bičiuli, Aš žinau, kad tu negalėjai ateiti tuščiomis. Mano brolienė turėjo įdėti man dovaną. Kur ją slepi?“
Čia Sudama prisiminė atsineštą ryšulėlį su skaldytais ryžiais, kurį buvo pasikišęs po pažastim. „Kaip aš galiu juos dovanoti Krišnai? – pagalvojo Sudama. – Krišna toks švelnus, o ryžiai – kieti ir beskoniai. O ir supilti jie į nešvarią seną medžiagą. Kaip aš juos dovanosiu Krišnai?“
Tačiau Krišna perskaitė jo mintis ir, žaismingai čiupęs už ryšulio, ištraukė jį iš po Sudamos pažasties, atrišo ir paskubomis suvalgė saują ryžių.
„Skanesnės aukos nesu ragavęs“, – džiugiai tarė Krišna. Jis jau rengėsi valgyti antrą saują, bet Jį sustabdė Rukmini ir kitos karalienės.
„Būk geras, daugiau nevalgyk ryžių! Už šią saują ryžių tu atidavei Sudamai daugybę turtų – viską, ką turi. Jei suvalgysi antrą saują, turėsi atiduoti šiam brahmanui ir mus. Tu jau davei jam užtektinai. Prašom Tavęs, nevalgyk daugiau, antraip mes – žuvusios.“ Ir Krišna liovėsi valgęs skaldytus ryžius.
Paskui Krišna Pats ėmė masažuoti brahmano pėdas, maloniai su juo pasikalbėjo ir pavaišino gardžiausiu prasadu11. Krišna masažavo brahmano pėdas ištisą naktį, net brahmanui užmigus, kol atėjo brahma muhurta – palankus metas prieš patekant saulei. Atėjus šiam metui, Sudama atsikėlė, išsimaudė, pakartojo gajatri mantras ir atliko sakralinius veiksmus. Po to jis tarė: „O Krišna, mielas bičiuli, mano sakha, aš jau norėčiau keliauti namo.“
Krišna atsakė: „Aš taip džiaugiuosi, kad tu atėjai. Tu – mano draugas. Užsuk pas Mane dažniau, aš ir pats norėčiau pasisvečiuoti pas tave.“
Krišna išlydėjo iš rūmų Sudamą (atėjus vaišnavui arba brahmanui, būtina atsistoti ir prieiti jį pasitikti, o išeinant – palydėti iki kaimo arba miesto ribos). Maloniai pakalbėjęs, Krišna atsisveikino su draugu, tačiau dovanų jam nedavė, nors įprasta, kad pasiturintis namų šeimininkas dosniai apdovanoja garbingą brahmaną.
Priėjęs miesto pakraštį, Krišna pasuko atgal, o Sudama patraukė namo vienas, vilkėdamas tais pačiais purvinais ir skylėtais drabužiais. Mintyse Sudama džiaugėsi: „Krišna toks maloningas! Jei Jis būtų davęs man turtų, jie susuktų man galvą, ir aš tiesiog užmirščiau Jį. Krišna žinojo, kad nesu pakankamai stiprus, todėl man nieko ir nepadovanojo.“ Pagalvojus apie Krišnos gerumą ir gailestingumą, Sudamai iš akių išriedėjo ašaros.
Savo kaimelį Sudama pasiekė tik vakare. Kai tolumoje pasirodė jo namas, Sudama suglumo: „Kur mano trobelė kiauru stogu, pro kurį lietui lyjant laša vanduo? Ta trobelė, kurioje, nerasdamos grūdų, negyvena net žiurkės? Kur mano perkarusi karvutė? Kur mano patiesalas iš kušos žolės, ant kurio aš medituoju? Kur viskas išnyko?!“
Ir išties viskas buvo pasikeitę. Ten, kur anksčiau gyveno Sudama, stūksojo 16 108 karališki rūmai. Juos jungė puikūs keliai, kuriais žmonės jojo žirgais ir didingais drambliais. Žydėjo nuostabūs sodai, kuriuose augo puikios gėlės ir sirpo uogos. Juos puošė gražūs vėsaus vandens tvenkiniai ir šoko apsvaigę povai, melodingai ulbėjo karveliai, kukavo gegutės.
„Kas čia vyksta? – nustebo Sudama. – Kur aš atėjau? Gal aš rojuje?“
Sudamos žmonai buvo pranešta, kad sugrįžo jos vyras. Laiminga ir linksma ji išbėgo pasitikti Sudamos. Ji buvo graži kaip angelas12. Naktį Krišna pavertė ją tikra gražuole, spindinčia paaugliška jaunyste. Ją lydėjo tūkstančiai tarnaičių – dovana nuo kiekvienos iš 16 108 Krišnos žmonų. Dabar jie buvo pasakiškai turtingi. Todėl Sudama ir nepažino savo buvusių namų.
Sudamos žmona pamatė ateinant vyrą su lazda rankoje. Jis nebuvo nė kiek pasikeitęs – tebevilkėjo purvinais, senais drabužiais ir, nors buvo dar jaunas, atrodė kaip skurdo iškankintas senis. Vyro pasitikti išėjusią Sudamos žmoną lydėjo visos 16 108 tarnaitės, jos dainavo, grojo būgnais ir kitais instrumentais.
Sudama matė, kad jį pasitinkančios moterys nešė vandenį aukso induose. Jis labai nustebo. „Kodėl jos eina prie manęs? Galbūt palaikė mane kuo kitu?“ Tačiau tai nebuvo klaida. Jei Krišna būtų pakeitęs Sudamą, kaip pakeitė jo žmoną, ji nebūtų pažinusi sugrįžtančio vyro. Štai kodėl Krišna jo nepakeitė.
Kai ištiestomis rankomis ji priėjo prie Sudamos, šis išsigando ir pasileido bėgti, tačiau tarnaitės jį sulaikė. Kai tik žmona prisilietė prie Sudamos, jis virto gražiu ir tvirtu jaunuoliu. Tada Sudama garsiai tarė: „O Krišna, Tu – nuostabus. Aš nieko iš Tavęs netroškau, bet naktį, kol mes miegojome, Tu apipylei mane pasakiškais turtais!“ Taip taręs jis pravirko: „Koks Krišna maloningas! Mes nedrįsome net prašyti, kad Jis išgelbėtų mus nuo bado, o Jis dovanojo mums tokius turtus, kad ir matydamas savo akimis negali patikėti.“
Krišna rūpinasi Savo bhaktomis
Krišna labai maloningas, šitai būtina suprasti. Jei kartosite Jo vardus, Harė Krišna, Jis dosniai jus apdovanos, net jei ir neturite jokių norų. Taigi nebijokite nieko. Jei turite darbą, jūs galite paaukoti tūkstantį ar net dešimt tūkstančių dolerių per mėnesį. Jei įtiksite Krišnai, jums net piršto nepajudinus, sugrįš šimtai milijonų dolerių. Krišna labai dosnus. Jis išmuš skylę lubose, ir ant jūsų galvų pažirs turtai.
1 rasa2 parambrahma3 bhakta-vatsala
4 Prabhu
5 Krišna, dailus kaip mėnuo
6 gurukula – dvasinio mokytojo vadovaujama mokykla
7 čamarai8 drabužis, dengiantis juosmenį, šlaunis ir kojas.
9 Jogamaja
10 vidja
11 Aukščiausiajam Viešpačiui pagamintas ir su meile Jam paaukotas maistas
12 apsara