Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Maharadžas
Laimė Kvailių Rojuje
Pirmas skyrius
Tyroji meilė ir artumas
Džiaugiuosi, galėdamas keliauti ir pamokslauti Vakarų šalyse, tačiau atvykau čia ne tam, kad skelbčiau naują mokymą. Aš tiesiog seku Šrila Bhaktivedanta Svamiu Maharadžu (1) ir skelbiu tą pačią žinią, kurią, atvykęs į Vakarus, skelbė jis. Svamis Maharadžas – mano artimas draugas ir patariantis guru (2). Jis irgi atėjo į šį pasaulį ne tam, kad skelbtų naują mokymą, o tam, kad dovanotų tai, ką patyrė iš savo Gurudevos (3) ir mūsų mokinių sekos, kuriai pradžią davė patsai Šri Čaitanja Mahaprabhu.
Šri Čaitanja Mahaprabhu – tai Aukščiausiasis Asmuo, pats Viešpats Šri Krišna. Tačiau norėdamas pamokyti mus transcendentinės dvasinės tarnystės, kuri leidžia patirti tyriausią meilę ir artumą Jam, Jis nužengė į šį pasaulį kaip Savo Paties tarno įsikūnijimas.
Laimė šiame pasaulyje nepasiekiama
Šri Čaitanja Mahaprabhu ir visi Jo mokytojų sekos atstovai nori, kad mes būtume laimingi. Laimingi nori būti visi, tačiau laimės šiame pasaulyje patiriame labai nedaug, o ir ji būna sumišusi su sielvartu ir kančia.
Kodėl mes jaučiamės nelaimingi net skęsdami prabangoje? Tai klausimas, dėl kurio verta susimąstyti. Nei Napoleonui, nei prezidentui Kenedžiui nereikėjo prašyti išmaldos. Netiesė rankos gatvėje ir princesė Diana. Jai anaiptol nestigo nei grožio, nei proto nei erudicijos, priešingai, ji buvo išgarsėjusi, populiari, graži, ji turėjo viską, ko tik širdis geidžia, jos vyras buvo pats princas Čarlzas – ir vis dėlto ji nesijautė laiminga.
Kodėl žmonės, kuriems, atrodytų, nieko netrūksta, yra nelaimingi? Kodėl laimės neatneša nei turtai, nei prabanga? Mums derėtų dėl to rimtai susimąstyti, nes, jei to nepadarysime, nebūsime niekuo pranašesni už gyvūnus. Jūs, žinoma, esate girdėję apie Musolinį. Politinė galia iškėlė jį į aukštumas.
Hitleris buvo dar didesnė politinė figūra, tačiau nei vienas, nei kitas nebuvo laimingi.
Mums derėtų susimąstyti, kaip gyvename šiandien, ir, pažvelgus į ateitį, paklausti savęs: „Ar aš būsiu laimingas, jei gyvensiu taip, kaip gyvenu dabar, jei vadovausiuosi tais gyvenimo principais, kuriais vadovaujuosi šiandien?“ Iškėlę sau šį klausimą, įsitinkinsime, kad einame tuo pačiu keliu, kurį prieš mus nuėjo minėtieji žmonės. Visi jie buvo nelaimingi, ir, jei eisime ta pačia kryptimi, būsime nelaimingi, kaip ir jie.
Pasaulyje apstu turtingų žmonių (pavyzdžiui, prezidentai, ministrai pirmininkai), bet jie nesijaučia laimingi, nepaisant turtų ir galimybių džiaugtis gyvenimu. Kada nors jie irgi pasens ir mirs, o mirę praras viską, ką turėjo šiame pasaulyje.
Mūsų laikais daug pasiekta, gerinant materialų gyvenimą. Modernizuota viskas –nuo virtuvės iki medicinos mokslo. Padaryta daugybė įstabių atradimų, ypač komunikacinių technologijų, transporto ir medicinos srityse: sužalotą galūnę šiandien galima pakeisti kita, neregiui galima persodinti mirusio donoro akis, ir jis praregės – chirurgai gali persodinti netgi širdį. Tačiau žmogus vis tiek sensta ir miršta.
Amerika pirmauja materialaus mokslo srityje, bet ar amerikiečiai yra laimingi? Jei jie išties laimingi, kodėl jie vaidijasi vienas su kitu? Kodėl Amerikoje tiek daug savižudybių? Reikia pagaliau suprasti, kad materiali pažanga nepadarys mūsų laimingų.
Priverstinė santuoka su senatve
Mes nenorime senti, nenorime pražilti, nenorime, kad nusilptų mūsų regėjimas, o juo labiau nenorime apakti. Norime amžinai būti jauni ir gražūs, tačiau senatvė neišvengiamai ateis.
Rinkdamiesi žmoną, vyrai nežiūri į pasenusias, nebegražias moteris. Senatvė yra atgrasi, o kas norės gyventi su atgrasiu žmogumi?
Niekas nenori tuoktis su senatve, tačiau, ar mes to norime ar ne, būsime apvesdinti prievarta. Senatvė atims iš mūsų dantis, ir mums teks naudotis protezais. Nors mes galime pražilusius plaukus nusidažyti juodai ir įsistatyti naujutėlaičius dantis, galų gale mūsų veidus, kaip ir visų senukų, išvagos daugybė raukšlių.
Mums teks susituokti su senatve ir susenti. Galbūt nepajėgsim nė paeiti. Ir galiausiai būrys žmonių susirinks išlydėti mūsų į paskutinę kūno atilsio vietą – kapines arba krematoriumą. Indijoje dauguma žmonių mirusiuosius kremuoja. Kitur jie laidojami, ir jų kūnus graužia kirmėlės bei vabalai, kol galop jie supūva. Nepalaidoti ir nesudeginti kūnai tampa šunų, šakalų ir laukinių kiaulių grobiu, dėl kurio vyksta nuolatinė kova: „Tai mano grobis – nešdinkis iš čia!“ Ir tada kūnas virsta išmatomis.
Galų gale kūnui, kurį mes taip mylime, lemta supūti, virsti pelenais arba išmatomis. Tokia yra tikrovė. Kūnas mirs ir išnyks amžiams, bet mes nenorime tikėti, kad mirsime ir mūsų nebebus.
Mes – pabėgėliai šiame pasaulyje
Pagalvokime, kas mes iš tikrųjų esame – fizinis kūnas ar jame glūdinti siela. Esmingiausia tai, kad tarp mūsų tikrojo „aš“, sielos, ir mūsų kūno yra milžiniškas skirtumas. Suvokę tai, turėtume atsiriboti nuo savo kūno, nuo žemiškų geidulių ir aiškintis, iš kur yra kilusi siela.
Mes – neatskiriamos Dievo, Aukščiausiojo Asmens, dalelytės. Šis materialus pasaulis yra ne mūsų tikroji gimtinė, o pabėgėlių stovykla. Mes – pabėgėliai šiame pasaulyje, ir vieną gražią dieną be išankstinio įspėjimo turėsime jį palikti. Kur mes keliausime tuomet?
Mūsų išsigelbėjimas – tyra meilė ir artumas
Šiais laikais mokslininkai sukūrė branduolinius ginklus ir toliau tęsia tyrinėjimus. Jie nori sukurti tokius galingus masinio naikinimo ginklus, kad akimirksniu būtų galima sunaikinti visą pasaulį. Tačiau tai nėra pažanga. Kur dingo vyro ir žmonos meilė? Kur dingo tėvų ir vaikų meilė? Kur šalių tarpusavio draugiškumas? Kam tokios sudėtingos pasų ir vizų sistemos? Kam to reikia? Aš dažnai keliauju iš Indijos į kitas pasaulio šalis ir atgal. Vienintelis mano tikslas – pasakoti žmonėms apie Krišną, bet man reikia įveikti didžiules kliūtis, kurias kuria oficialūs pareigūnai. Kam to reikia?
Materialaus mokslo pažanga, jo atradimai sumažino atstumus tarp skirtingų pasaulio dalių. Deja, mokslas sukūrė ir nemažai problemų. Didžiausia bėda ta, kad mūsų širdyse miršta meilė. Be meilės žmogus negali būti laimingas. Žmonės nebemoka mylėti. Jie vaidijasi ir nori valdyti vienas kitą.
Akivaizdu, kad žmonės nesijaučia laimingi nei namuose, nei už namų sienų. Jei gyvenimas išties taip pagerėjo, kodėl jie tarsi rujojantys šunys skiriasi ir vėl tuokiasi trečią, ketvirtą, dvyliktą ar net dvidešimtą kartą? Kodėl?
Kiekvienas trokšta, kad jo gyvenimas būtų taikus ir laimingas, bet aš nemanau, kad materialaus mokslo pažanga bent vieną iš mūsų būtų padariusi laimingesnį. Laimės pamatas yra meilė. Be meilės ir artumo – be premos – mes niekur nerasime laimės. Laimė ir meilė yra svarbiausias žmogaus poreikis. Mes trokštame tikros laimės ir tikros meilės, bet nei viena, nei kita čia nerandame. Ir vis dėlto laimė ir meilė egzistuoja.
Mes tikimės, kad netikra meilė netobulam žmogui padarys mus laimingus. Vedų raštai teigia, kad laimingais galime tapti tik išsiugdę tyrą meilę aukščiausiajam tobulam asmeniui – Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, Krišnai.
Vedos ir Upanišados teigia, kad mes esame Aukščiausiojo Dievo Asmens, Krišnos, neatskiriamos dalelytės, ir pagal prigimtį (4) mums skirta Jam tarnauti su meile ir atsidavimu. Deja, mes užmiršome apie savąją prigimtį, ir maja savo pinklėmis mus supančiojo materialiajame pasaulyje. Maja įkalino mus čia, kur neišvengiamai esame priversti patirti gimimo, mirties, senatvės, ligų ir t.t. kančias bei sielvartą. Vien tam, kad suvoktumėme, jog negalime būti laimingi šiame pasaulyje. Tikros laimės mums neatneš jokie materialūs planai, materialių troškimų tenkinimas ar sukauptas turtas. Laimingi šį ir kitą gyvenimą galime tapti tik tada, kai imsime tarnauti Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, Krišnai. Mes nuolat turėtume kartoti Jo šventus vardus ir neužmiršti, koks Jis didis.
Pasaulio kūrėjas, būties pagrindas ir naikintojas
Mes turime pamilti Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, kuris sukūrė šį pasaulį. Viešpats sukūrė pasaulį ir suteikė jam gyvybę, Jis palaiko pasaulio būtį, o kai pasaulis pasensta, grįžta atgal į Dievą.
Ką reiškia žodis DIEVAS?
Dievas yra gyvybės šaltinis – pasaulio kūrėjas.
Dievas yra valdovas, kuris laiko savo rankose pasaulio būtį. Jis yra būties pagrindas, be kurio pasaulis liautųsi egzistavęs.
Dievas yra pasaulio naikintojas4.
Amžinas, spinduliuojantis gėrį ir neapsakomai gražus
Dievas yra satjam šivam sundaram. Satjam reiškia, kad Jis nei miršta, nei gimsta – Jis yra amžinas. Dievas yra vienas. Nėra kitų Dievų. Visi senosios Vedų tradicijos raštai skelbia: Aukščiausiasis Dievo Asmuo – tai Krišna, nors Jis turi ir daugybę kitų vardų.
Dievas yra sundaram, tobulo grožio. Nėra nieko gražesnio už Krišną. Jis yra amžinai jauno nuostabaus berniuko pavidalo. Jis stovi grakščiai išlinkęs trijose vietose: ties kulkšnimis, juosmeniu ir kaklu – šypsosi ir groja fleita. Jo transcendentinis kūnas skleidžia kerintį kvapą. Niekas nei dvasiniame pasaulyje – netgi Jo mylimiausios karvutės, – nei šiame pasaulyje negali atsispirti Krišnos kerams.
Mus visus traukia gražūs daiktai ar žmonės, tačiau jei žmogaus širdis užnuodyta, net jei jis ir labai gražus, nepelnys aplinkinių meilės. Dievas yra šivam, spinduliuojantis gėrį. Jis įkūnija įstabiausių savybių pilnatvę. Tai reiškia, kad Viešpats turi begalinę galią, o būdamas begalinis, Jis dar ir be galo gailestingas.
Krišna yra amžinas (satjam), nepaprastai gailestingas (šivam) ir gražus (sundaram). Visa glūdi Krišnoje, todėl Jis gali patenkinti įvairiausius troškimus. Jūs greičiausiai esate girdėję apie Nrisimhadevą. Nrisimha Bhagavanas – tai vienas iš Krišnos pavidalų. Nrisimha irgi yra Dievas. Jis turi liūto galvą, yra itin galingas ir pavojingas, bet nusileidžia grožiu Krišnai. Rama, Viešpats Ramačandra, – nepaprastai gražus, tačiau Jis negali patenkinti visų troškimų.
Jėzus Kristus – galingas, Jis saugo mus kaip tėvas ar motina, tačiau mes negalime žaisti su Juo kaip su artimu draugu (sakha) ir bendrauti kaip su savo vyru. Nrisimha Bhagavanas saugo ir gina mus visus, tačiau Jis – pavojingas, todėl su Juo nesusidraugausi.
Vienintelis Asmuo, Kuris turi Savyje viską, yra Krišna. Jo grožis ir gailestingumas nepranokstami, Jis – Visagalis ir išmano viską, Jam būdingos visos kilniausios savybės. Jis leidžia užmegzti su Juo tokius santykius, kokių mes patys trokštame giliausiame širdies kampelyje. Mes galime tapti Jo tarnu arba artimu draugu. Mes galime rūpintis Juo, kaip tėvai rūpinasi vaikais, ir netgi patirti Jo mylimosios būseną.
Tereikia turėti nors krislelį meilės, ir Krišna patenkins visus mūsų norus. Jis yra Aukščiausias Dievo Asmuo, visų kitų Viešpaties pavidalų šaltinis. Jis gali dovanoti mums tai, ko dovanoti neįstengs net pats Rama. Jei turėsime nors krislelį meilės Krišnai, jei Jis mums bus kiek nors brangus, patirsime beribę laimę, kuri tęsis amžinai. Tada būsime laimingi ir šiame pasaulyje, ir kitą gyvenimą – laimingi kaskart, kai vėl ateisime į šį pasaulį. Artumas ir meilė Krišnai padarys mus laimingus net po išvadavimo.
Su Krišna, artumo ir meilės įsikūnijimu, būtina užmegzti kuo artimesnius ir šiltesnius santykius. Čaitanja Mahaprabhu nužengė į šį pasaulį mokyti mus mylėti Krišną (ir paskelbti, kad geriausia mylėti Krišną taip, kaip Jį mylėjo Vradžos gopės). Čaitanja Mahaprabhu – tai pats Krišna, Jis nužengė į šį pasaulį iš savo nepaaiškinamos malonės. Jis myli mus visus, myli, nes mes – neatsiejamos Krišnos dalelės. Jis nužengė dovanoti mums meilę Krišnai.
Čaitanja Mahaprabhu atėjo į šį pasaulį, kad priartintų mus prie Krišnos ir atitrauktų nuo žemiškų reikalų, žemiškų malonumų, žemiškos puikybės ir iliuzinės žemiškos laimės. Jis dovanoja mums amžiną palaimą ir meilę, kad gyventume taikiai ir laimingai. Jei ne Jis, visa tai mums būtų nepasiekiama.
Čaitanja Mahaprabhu nužengė į šį pasaulį ir paskelbė naują žinią, kuri visiems mums atneš laimę. Apie tai sužinome skaitydami „Šri Čaitanja-čaritamritą“ (Śrī Caitanya-caritāmṛta). Jis paskelbė aukščiausio lygio premos filosofinį mokymą, kurį perteikė nepaprastai iškilioms ir dievotoms asmenybėms. Paprastiems žmonėms Savo žinią Jis skelbė suprantama kalba. Kartą keliaudamas į Vrindavaną mišku, Jis dovanojo dieviškąją meilę net tigrams, lokiams, drambliams ir kitiems gyvūnams.
Laimė kartoti Šventuosius Vardus
Jei norite būti laimingi, jei norite pamilti Aukščiausiąjį Asmenį, Dievą, kartokite Harė Krišna, Harė Krišna, Krišna Krišna, Harė Harė, Harė Rama, Harė Rama, Rama Rama, Harė Harė. Kartodami Šventuosius Vardus, patirsite amžinosios laimės skonį. Tai vienintelis būdas patirti jos skonį. Čaitanja Mahaprabhu primena mums šį senovės šventraščių posmą:
harer nāma harer nāma, harer nāma eva kevalam
kalau nāsty eva nāsty eva, nāsty eva gatir anyathā
„Kali jugoje, dabartiniame veidmainystės ir nesantaikos amžiuje, būtina tiesiog kartoti Šventąjį Vardą, kartoti Šventąjį Vardą, kartoti Šventąjį Vardą. Nes nėra kito kelio, nėra kito kelio, nėra kito kelio.“
Mes atvykome į Vakarų šalis su vieninteliu tikslu – skelbti žinią, kurią paskelbė pats Čaitanja Mahaprabhu. Mes skelbiame ją suprantama kalba, perteikiame tik svarbiausius dalykus, nes meilės žinia yra iš tikrųjų neišsemiama.
Norint permanyti šią gilią filosofinę išmintį ir pritaikyti ją praktiškai, būtina kartoti – Harė Krišna, Harė Krišna, Krišna Krišna, Harė Harė, Harė Rama, Harė Rama, Rama Rama, Harė Harė. Iš pradžių pavyksta suvokti elementarias tiesas, tačiau ilgainiui pastovi Krišnos sąmonės praktika, ypač Šventojo Vardo kartojimas, praplečia ir pagilina supratimą. Praktikuojant nuosekliai augama: pirmiausia atsiranda tikėjimas, vėliau tvirtas dvasinis atsidavimas, polinkis į dvasinę tarnystę, transcendentinis prisirišimas prie Šri Krišnos bei Jo palydovų, ekstazės būsenos ir pagaliau – visavertė transcendentinė meilė Krišnai (prema). Toks yra Čaitanjos Mahaprabhu meilės Dievui ugdymo metodas. Meilė Dievui pažadinama kartojant Šventąjį Vardą.
1 ISKCON, Tarptautinės Krišnos sąmonės bendrijos įkūrėjas, dar žinomas kaip Jo Dieviškoji Kilnybė A.Č. Bhaktivedanta Svamis Prabhupada arba tiesiog Šrila Prabhupada.
2 šikša-guru
3 nitja-lila pravišta om višnupada Bhaktisidhanta Sarasvatis Gosvamis Maharadžas Šrila Prabhupada
4 atma-svarūpa
Originale angliško žodžio GOD (DIEVAS) reikšmė pateikiama kaip Generator (kūrėjas), Operator (būties pagrindas) ir Destroyer (naikintojas).
