Tyra Bhakti

2 TEKSTAS

Penktame Namaštakos posme pateikta malda, padedanti atsirasti prieraišumui prie švento vardo:

aghadamana-yasoda-nandanau nanda-sūno

kamala-nayana-gopi-candra-vrndavanendrah

pranata-karuna-krsnav ity aneka-svarūpe

tvayi mama ratir uccair vardhatam namadheya

“O, Nama Bhagavanai, turintis protu nesuvokiamą šlovę, tegul mano meilė Tau nesiliauja stiprėjusi dieną ir naktį. O, Aghadamana! O, Jašoda-nandana! O, Nanda-sūnu! O, Kamala-najana! O, Gopičandra! O, Vrindavanendra! O, Pranata-karuna! O, Krišna! Tavo pavidalų suskaičiuoti neįmanoma; tegul mano prieraišumas jiems stiprėja vis labiau.

Bhajana-rahasya-vrtti

Tyrų bhaktų vadovaujamas raganuga-sadhaka, kartodamas šventąjį vardą be galo susirūpinęs meldžiasi Namai Prabhu: “O, Nama Prabhu! Prašau, apsireikšk mano širdyje kartu su kiekvieną vardą atitinkančiais Savo žaidimais.”

Aghadamana – “Tas, kuris užmušė Aghos demoną, apsaugodamas Savo draugus.” Žodis “agha“reiškia “nuodėmė”, o damana reiškia “sunaikinti”. Jis sunaikina nuodėmes, esančias sadhakos širdyje, o tada Patsai įžengia tenai apsigyventi. Santykyje su madhura-rasa, vardas Aghadamana turi kitą prasmę: “Tas, kurio daršanas nuramina gopių išsiskyrimo jausmus, taip suteikdamas joms didžiulį džiaugsmą.” Dienos metu Krišnačandra iškeliauja į mišką, o vradža-sundarės tuo tarpu dega išsiskyrimo nuo Jo liepsnose. Naktį, atsidūręs jų apsuptyje, Jis numalšina jų išsiskyrimo jausmus, o linksmindamasis su jomis rasos žaidimuose, tampa malonus tarsi vėsinantis mėnulis. Tokiu būdu Jis ragauja madhura-prema-rasą.

Jašoda-nandana – “Jašodos sūnus.” Visas meilės kupinos Krišnos mamos gerąsias savybes turi ir jos sūnus. Todėl vienas iš Jo vardų yra Jašoda-nandana. Yaso dadati iti yasoda – tai reiškia, kad mama Jašoda garsėja dėl savo vatsalja-bhavos. Šio posmo nuotaika tokia: “Tegul užuojautos kupinas Jašoda-nandana, turintis Savo mamos gerąsias savybes, apsireiškia mano širdyje.”

Nanda-sūnu – “Nandos sūnus.” Šrimad-Bhagavatam (10.8.46) rašo:

nandah kim akarod brahman

reya avam mahodayam

yasoda ca maha-bhaga

papau yasyah stanam harih

“[Maharadžas Parikšitas pasiteiravo:] Kokius didžiulę sėkmę atnešusius veiksmus atliko laimingasis Nanda Baba, ir kokias askezes atliko laimingoji Jašoda, kad Patsai Bhagavanas Savo lotoso burna gėrė pieną iš jos krūtų?”

Kartodamas šį Krišnos vardą, sadhaka meldžiasi: “Tegul dosniojo ir neapsakomai laimingo Nandos Maharadžo sūnus, Nanda-nandana Šri Krišna, pralieja man Savo malonę.”

Kamala-najana – “Lotosaakis.” “Tegul mano širdyje apsireiškia Kamala-najana Šri Krišna, kurio pusiau primerktos akys primena rausvus lotosus dėl Jo romantiškų naktinių žaidimų nikundžose su Savo mylimomis vradža-devėmis.”

Gopičandra – “Gopių mėnulis.” Kai Šri Krišna regi kylančią mėnulio pilnatį, Jo širdyje prabunda prisiminimai apie į mėnulius panašius vradža-devių veidus.

Vrindavanendra – “Vrindavanos Viešpats.” Šis vardas nurodo į Tą, kurio išskirtinė prema-madhuros savybė Vrindavanos gyventojams sukelia palaimą.

Pranata-karuna – “Tas, kuris yra maloningas atsidavusiems.” Šri Krišna parodo malonę bei užuojautą tiems, kurie Jam atsiduoda, leisdamas jiems paragauti Jo čaranamritos. Atsimindamos malonę, kurios sulaukė Kalija-naga, kuomet Krišna Savo lotoso pėdomis atsistojo ant jos galvų, gopės dainuoja: “pranata-dehinam papa-karšanam – Tavo lotoso pėdos sunaikina visų joms atsidavusių sielų praeities nuodėmes.”

Krišna – Šis vardas kilo iš veiksmažodžio šaknies kriš, reiškiančios “patraukti, sužavėti”. Savo prema-madhurija Krišna sužavi kiekvieną, tuo būdu apdovanodamas dieviškos meilės palaima.

Bhaktų maldos atitinka jų transcendentinius jausmus; Bhagavanas pasirodo jiems priklausomai nuo jų maldų ir taip suteikia džiaugsmo. Sadhaka kartoja konkretų Bhagavano vardą, stiprindamas savo prieraišumą prie Namos Prabhu.

3 TEKSTAS

Savo vardą Krišna pripildė visomis galiomis. Skanda Purana teigia:

dana-vrata-tapas-tirtha-yatradinas ca yah sthitah

saktayo deva-mahatam sarva-papa-harah subhah

rajasūyasvamedhanam jnanasyadhyatma-vastunah

akrsya harina sarvaih sthapitah svesu namasu

“Labdaros, įžadų, askezės, piligrimystės, radžasūja- ir ašvamedha-jagjų, žinių apie transcendentinius objektus ir t.t. galią panaikinti nuodėmes arba dovanoti sėkmę Šri Krišna įdėjo į Savo vardus (turima omenyje pirminius vardus).

dharma-yajna-yoga-jnane yata sakti chila

saba hariname krsna svayam samarpila

Bhajana-rahasya-vrtti

Šiame tekste aprašyta švento vardo šlovė. Nama Prabhu lengvai dovanoja juslinius džiaugsmus (bhukti) bei išsivadavimą (mukti). Vien jau Namos Prabhu šešėlis sunaikina galybę nuodėmių, kurias galėtų panaikinti labdaros, įžadų, askezių, ugnies atnašavimų, arklių aukojimų ir t.t. atlikimas. Šalutiniai nama-sankirtanos rezultatai yra tie, kuriuos laimi trokštantieji išsivadavimo ir juslinių džiaugsmų. O pagrindinis Namos Prabhu suteikiamas rezultatas yra kvalifikacija patirti Bhagavano saldumą, arba premos nektarą, atliekant prema-bhakti. Tyri bhaktos nesimeldžia prašydami šalutinių bhakti rezultatų. Gavę juos netyčia, netgi nepriima jų; iš toli parodę pagarbą jų atsisako. Šrilos Rūpos ir Šrilos Raghunathos dasos Gosvamių gyvenimai yra šio atvejo pavyzdžiai.

4 TEKSTAS

Atliekant nama-bhadžianą tokie dalykai kaip švara ar nešvara, tinkamas ar netinkamas laikas neturi reikšmės. Tą patvirtina Vaišvanara-samhita:

na desa-kala-niyamo

na saucasauca-nirnayah

param sankirtanad eva

rama rameti mucyate

“Kartojant šventą vardą neegzistuoja jokios taisyklės dėl vietos ir laiko, švaros ir nešvaros. Kartojan vardą “Rama”, arba atliekant maha-mantros sankirtaną, įgyjamas aukščiausias išsivadavimas – tiksliau prema-bhakti.”

desa kala-saucasauca-vidhi name nai

hare krsna rama name sadya tare yai

Bhajana-rahasya-vrtti

Kartojant amžinai tobulą, transcendentinį šventą vardą, negalioja jokios taisyklės dėl vietos, laiko ir t.t. Atlikdamas askezes arba ugnies atnašavimus, žmogus privalo laikytis Vedose nurodytų taisyklių, tačiau šventąjį vardą galima kartoti bet kokiomis aplinkybėmis, nesvarbu, esi švarus ar purvinas. Patsai Nama Prabhu turi galią apvalyti sadhakos širdį.

Šiame kontekste verta paminėti Gopala-guru istoriją. Jaunas berniukas, vardu Gopala gyveno kartu su Šriman Mahaprabhu ir Jam tarnavo. Vieną dieną, eidamas į išvietę Mahaprabhu pirštais sugriebė Savo liežuvį. Gopalai paklausus, kodėl Jis taip daro, Mahaprabhu atsakė: “Mano liežuvis nesiliauja kartojęs harinamos, taigi tuo metu, kai esu nešvariame būvyje, tenka jį sulaikyti.” Berniukas Gopala tada paklausė: “O kas nutiktų tam, kuris tokią akimirką mirtų?” Tai girdėdamas, Mahaprabhu pagyrė berniuką ir tarė: “Tu kalbi teisingai. Nereikia kreipti dėmesio į švarumą, nešvarumą ir t.t., kuomet kartoji neišmatuojamai galingus Hari vardus. Nuo šios dienos tavo vardas bus Gopala-guru.”

5 TEKSTAS

Šrimad-Bhagavatam (3.9.7) aprašyti nesėkmingumo bruožai:

daivena te hata-dhiyo bhavatah prasangat

sarvasu bhopasamanad vimukhendriya ye

kurvanti kama-sukha-lesa-lavaya dina

lobhabhibhūta-manaso ‘kusalani sasvat

“Žmonės, atsisakantys klausytis bei pasakoti apie visas nelaimes sunaikinančią Tavo šlovę, ir vietoj to visuomet užsiimantys nepalankia veikla, apsėsti troškimo patirti kruopelytę materialių juslinių džiaugsmų, iš tiesų yra apgailėtini, nes lemtis atėmė iš jų intelektą.”

tomara prasanga sarva, asubha karaye kharva, durdaiva prabhave mora mana

kamasukha-lesa ase, lobha akusalayase, se prasange na kaila yatana

Bhajana-rahasya-vrtti

Šlovindamas Bhagavaną, Brahma čia sako: “Žmonės, nusiteikę prieš pasakojimų apie Bhagavaną ir bhakti klausymąsi ir be paliovos atliekantys nepalankią veiklą, pasinėrę į bevertį juslių tenkinimą, yra nelaimingi bei stokoja teigiamo intelekto.” Prahlada Maharadžas taip pat sako: “Dživa, dėl savo nesuvaldomų juslių prisirišusi prie savo namų, patenka į giliausią pragarą. Intelektas niekada netaps tyras to žmogaus, kuris vėl ir vėl kramto jau sukramtytą laimę ir nelaimę.” Žmogus, kuris paniro į karma-kandą, sekdamas Vedose pateiktais medaus pilnais teiginiais, bus surištas ilgomis Vedų virvėmis. Vienintelis būdas geismingoms gyvoms būtybėms išsivaduoti – tai pasinerti į didžio niškinčanos, paramahamsos Vaišnavo lotoso pėdų dulkes.

6 TEKSTAS

Šrimad-Bhagavatam (1.7.4-6) rašo:

bhakti-yogena manasi samyak pranihite ‘male

apasyat purusam pūrnam mayam ca tad-apasrayam

yaya sammohito jiva atmanam tri-gunatmakam

paro ‘pi manute ‘nartham tat-krtam cabhipadyate

anarthopasamam saksad bhakti-yogam adhoksaje

lokasyajanato vidvams cakre satvata-samhitam

“Šri Krišna-dvaipajana Vedavjasa tyra širdimi paniro į meditaciją, sekdamas bhakti-jogos procesu. Taip jis išvydo Aukščiausiąjį Asmenį, Šri Krišną, drauge su Jo išorine energija (maja), kuri nors ir buvo toli nuo Jo, bet pakluso Jo valdžiai. Veikiant šiai majai, sąlygota gyvoji esybė (badha-dživa) užmiršta savo tarnystę Krišnai ir pasiduoda anarthoms. Nors yra transcendentinė trims materialios gamtos modusams, majos sugluminta gyvoji būtybė ima laikyti save materijos produktu. Taip ji susitapatina su šiuo kūnu ir visa, kas su juo susiję laiko savo nuosavybe. Mikroskopinė gyvoji būtybė gali išsivaduoti tiktai atlikdama krišna-bhakti-jogą, tačiau dauguma materialaus pasaulio žmonių šio fakto nežino.”

Suprasdamas tai, Šri Vjasa bhakti-jogos pagalba apreiškė Bhagavatam:

krsna, krsna-maya, jiva ei tina tattva

maya-mohe maya-baddha jivera anartha

citkana jivera krsna-bhakti-yoga-bale

anartha vinasta haya krsna prema-phale

ei tattva nama-samadhite paile vyasa

bhagavate bhakti-yoga karila prakasa

Bhajana-rahasya-vrtti

Šri Krišna-dvaipajana Vedavjasa užrašė visas Vedas, Upanišadas, Puranas ir t.t. Nors ir turėjo Aukščiausios Absoliučios Tiesos bei Jos garsinio įsikūnijimo (šabda-brahmos) realizaciją, tačiau liko nepatenkintas ir juto vidinį trūkumą. Dėl to jis kreipėsi į Šri Naradą ir gavo tokį atsakymą: “Tu neaprašei nuostabių Šri Krišnos žaidimų bei tyros Jo šlovės. Turėtumei tą padaryti, tuomet tavo širdis taps patenkinta.” Šri Narados malonės dėka ir bhakti-jogos pagalba, Vedavjasa tyra širdimi paniro į meditaciją ir gavo visų Bhagavano žaidimų daršaną. Tada jis užrašė Bhagavatam – pilnai nunokusį Vedų literatūros troškimų medžio vaisių.

Esminis šio įvykio pamokymas toks: kai praktikuojant bhakti gyvos būtybės protas tampa tyras, tuomet bendra samvit- ir hladini-šakti malone ji gali patirti Krišną, vidinę Krišnos energiją (Jogamają) ir savo paties konstitucinę prigimtį (svarūpą). Bhakti-jogos pagalba širdyje natūraliai apsireikš bhadžianos objektas. Tie, kurie trokšdami išsivadavimo atlieka gjaną bei karmą, lieka nepatyrę pilno, amžinai sąmoningo objekto realizacijos.

Žodžiai purušam pūrnam šiame tekste nurodo į visas galias turintį (sarva-šaktiman) Svajam Bhagavaną Vradžendra-nandana Šjamasundarą bei visus Vradžos gyventojus, įskaitant gopes.

Šrila Vjasadeva bhakti-jogos pagalba išvydo įvairius Bhagavano apsireiškimus ir tris Jo energijas: svarūpa-šakti, maja-šakti bei dživa-šakti. Savo svarūpa-šakti Bhagavanas atlieka amžinus transcendentinius žaidimus. Maja-šakti turi dvi funkcijas Bhagavanui prieštaraujančioms dživoms kontroliuoti: avaranatmiką (padengti tikrąjį žinojimą) ir vikšepatmiką (įmesti gyvą būtybę į materialios egzistencijos vandenyną). Materialios veiklos valdomos dživos juda dėl troškimo patenkinti jusles, o Maja-devė priverčia jas šokti tarsi lėles.

Čia galima iškelti tokį klausimą: Kai Vjasadeva gavo Bhagavano pavidalo, savybių, žaidimų ir t.t. daršaną, kokia prasmė buvo jam gauti dar ir majos daršaną? Atsakymas būtų toks, kad Vjasadeva nebuvo paprasta gyva būtybė, todėl nepažinojo majos spąstuose esančių sąlygotų sielų kančių. Kaip tuomet jis galėjo joms padėti? Dėl šios priežasties jis gavo taip pat ir iliuzinės energijos daršaną.

Ačarjos rašo, kad majos valdomos gyvos būtybės yra paskendusios trijuose modusuose, nyksta dėl sunkios materialios egzistencijos ligos ir nepajėgia patirti Bhagavano nuostabumo. Majos supančiotoms gyvoms būtybėms išsivaduoti įmanoma tiktai pašalinus majos dangalus. Šrila Višvanatha Čakravarti Thakūras savo komentare šiam tekstui paaiškina, kad gydydamas ligonį prityręs gydytojas nurodo jam gerti vaistus ir laikytis tinkamos dietos. Gydomoji priemonė sąlygotoms gyvoms būtybėms – tai bhakti procesas. Vaistai yra hari-kathos klausymasis bei harinamos kartojimas, o dieta – tai buvimas bhaktų draugijoje ir įžeidimų vengimas.

Gavęs aukščiau minėtąjį daršaną, Šrila Vjasa užrašė Šrimad-Bhagavatam, amžinai autoritetingą šventraštį, pripildytą visų tiesų. Tą jis padarė neišmanėlių žmonių, naikinamų sunkios materialios egzistencijos ligos, labui. Klausydamos Šrimad-Bhagavatam, gyvos būtybės gali išsivaduoti iš savo anarthų bei neišmanymo ir taip įgyti krišna-premą. Šrimad-Bhagavatam aprašo premos sklidinus transcendentinius Šri Krišnos žaidimus su vradža-devėmis. Su tikėjimu klausydamos šių pasakojimų, gyvos būtybės gali iš naujo įsitvirtinti amžinoje savo dharmoje.

Šrimad-Bhagavatam (10.33.36) sako: “yah srutva tat-paro bhavet – klausydamasis apie tokius žaidimus, žmogus atsiduoda Jam.” Įsitvirtinti tarnystėje Radhai ir Krišnai, kurią sudaro saldumu permirkęs premos skonis, yra gyvenimo tikslas. Tai pasiekiama bhakti-jogos proceso (visų tiesų esmės) pagalba atsikračius savo anarthų.

7 TEKSTAS

Anarthos, arba bėdos, yra keturių rūšių. Apie tai rašo Amnaja-sūtra:

maya-mugdhasya jivasya jneyo ‘narthas catur-vidhah

hrd-daurbalyam caparadho ‘sat-trsna tattva-vibhramah

“Majos užkerėtų gyvų būtybių anarthos būna keturių rūšių: (1) savo tikrosios tapatybės nepažinimas (svarūpa-bhrama), (2) vaikymasis to, kas laikina (asat-trišna), (3) įžeidimai (aparadha) ir (4) širdies silpnumas (hridaja-daurbalija). Jos pririša gyvą būtybę prie materialaus pasaulio ir įpainioja į jo nelaimes.

maya-mugdha jivera anartha catustaya

asat-trsna, hrdaya-daurbalya visamaya

aparadha svarūpa-vibhrama ei cari

yahate samsara-bandha vipatti vistari

Bhajana-rahasya-vrtti

Majos sučiuptos gyvos būtybės nuklydo nuo tyros dharmos ir klaidžioja šioje materialioje egzistencijoje, klaidingai laikydamos save besimėgaujančiomis. Šiose gyvose būtybėse pastebime keturias anarthas: svarūpa-brahma, asat-trišna, aparadha ir hridaja-daurbalija. Žodis anartha reiškia “rinkti tai, kas yra nenaudinga.” Vienintelis dživos tikslas yra tarnystė Krišnai, tačiau šioje materialioje egzistencijoje ji užsiima tarnyste majai – iš to ir kyla anartha.

Svarūpa-bhrama – Tyra gyvoji būtybė yra mažytė transcendentinė dalelė (čid-anu), amžina Krišnos tarnaitė. Lygiai kaip sąlygota gyvoji būtybė savo materialiomis juslėmis patiria pavidalus, skonį, kvapą, prisilietimą ir t.t., taip tyra gyvoji būtybė patiria transcendentinius pavidalus, skonį ir t.t. savo transcendentinėmis juslėmis. Užmiršusi, kad yra “mikroskopinė dvasinės sąmonės dalelytė ir Krišnos tarnaitė”, dživa tampa sąlygota ir klaidžioja po šią materialią egzistenciją. Pirmutinė gyvos būtybės anartha – jos nesugebėjimas realizuoti savo tikrosios svarūpos.

Asat-trišna – materialų kūną laikyti “savimi”, su kūnu susijusius greitai nykstančius objektus laikyti “savo nuosavybe” ir trokšti patirti džiaugsmą mėgaujantis trumpalaikiais objektais, vadinama asat-trišna.

Aparadha – Apagata-radho yasmad ity aparadhah. Radha reiškia meilę (priti), taigi veiksmas, paskatinantis išnykti meilę, vadinamas aparadha (įžeidimu). Aparadha Bhagavano bei Jo bhaktų lotoso pėdoms susilpnina priti. Reikia vengti dešimties nama-aparadhų, trisdešimt dviejų seva-aparadhų ir visų dhama-aparadhų.

Hridaja-daurbalija – Kai širdis patiria iliuziją bei sielvartą dėl įgijimo ar praradimo to, kas yra laikina, tai vadinama hridaja-daurbalija, širdies silpnumu. Ši anartha gyvoje būtybėje apsireiškia natūraliai dėl jos neišmanymo ir pranyksta praktikuojant Krišnos sąmonę tyrų bhaktų draugijoje.

8 TEKSTAS

Amnaja-sūtroje rašoma, kad svarūpa-brahma būna keturių rūšių:

sva-tattve para-tattve ca sadhya-sadhana-tattvayoh

virodhi-visaye caiva tattva-bhramas catur-vidhah

“Sąlygota gyvoji būtybė linkusi pasiduoti keturioms bhramos, iliuzijos rūšims: (1) dživa-svarūpa-bhrama, (2) paratattva-bhrama, (3) sadhya-sadhana-tattva-bhrama ir (4) bhadžiana-virodhi-višaja-bhrama.

tattva-bhrama catustaya badai visama

sviya-tattve bhrama ara krsna-tattve bhrama

sadhya-sadhanete bhrama, virodhi visaye

carividha tattva-bhrama baddha-jiva-caye

Bhajana-rahasya-vrtti

Dživa-svarūpa-bhrama – Dživa negali realizuoti savo pačios transcendentinio pavidalo dėl nežinojimo apie jį. Ji užmiršo savo tikrąją svarūpą – kad yra Krišnos tarnaitė – nes save laiko besimėgaujančia.

Paratattva-bhrama – Kas yra paratattva, Absoliučioji Tiesa? To nežinodama, gyvoji būtybė panyra į iliuziją. Kartais ji garbina Šivą, kartais Brahmą, o kartais pusdievius ar deives. Nesugebėjimas teisingai įvardinti Absoliučios Tiesos vadinamas paratattva-bhrama.

Sadhya-sadhana-bhrama – Pasak šventraščių, krišna-prema yra vienintelis tikslas (sadhya), o bhakti – vienintelė praktika (sadhana). Tačiau sąlygota gyvoji būtybė nesugeba apsispręsti, kas yra jos tikslas: jusliniai džiaugsmai, išsivadavimas ar krišna-prema, ir kuri praktika yra jos: karma, gjana ar bhakti. Tai yra sadhya-sadhana-bhrama, neišmanymas apie tikslą ir procesą jam pasiekti. Jei žmogus negali nusistatyti tikslo, tuomet neįmanoma išsirinkti ir praktikos, o neatliekant praktikos neįmanoma pasiekti tikslo. Vien tik Vaišnavų malonės dėka žmogui gali pasitaikyti laimė suprasti, kad bhakti yra vienintelė sėkminga sadhana, o vienintelė sadhya yra prema. Prema yra dviejų rūšių: aišvarija-para (kupina didybės suvokimo) ir madhurija-para (kupina saldumo suvokimo). Ačarjos nustatė, kad pats aukščiausias tikslas – tai saldumo kupina meilės tarnystė Radha-Krišnai, vadovaujant vradža-gopėms.

Bhadžiana-virodhi-višaja-bhrama – Ne Vaišnavizmo doktrinos prieštarauja bhadžianai ir sukelia pasimetimą (virodhi-bhrama). Ypač tai tinka impersonalizmo (majavados) atveju, kuris užteršia širdį, gyvą būtybę padarydamas nepajėgia atskirti, kas yra kas.