I. Prathama-yama-sadhana
Nišanta-bhadžiana – šradha
(paskutinės šešios nakties dandos: maždaug 3.30 – 6.00 val. Ryto)
TEKSTAI:
PIRMAS TEKSTAS
krsna-varnam tvisakrsnam sangopangastra-parsadam
yajnaih sankirtana-prayair bhajami kali-pavanam
Garbinu Šri Gaurangadevą, kuris išvaduoja Kali-jugos amžiuje gimusias gyvąsias būtybes (kali-pavana), pasitelkdamas sutartinį šventų Viešpaties vardų giedojimą (šri-nama-sankirtana-jagja).
Jis pasakoja apie Šri Krišnos vardą, pavidalą, savybes ir dieviškąsias pramogas; Jis atlieka dviejų skiemenų “kri” ir “šna” kirtaną; Jo odos spalva šviesi; Jį supa angos (Jo palydovai – Šri Nitjananda Prabhu ir Šri Advaita Prabhu), upangos (Jo tarnai – Šrivasa Panditas ir kiti tyri bhaktos) ir paršadai (artimi kompanjonai, tokie kaip Šri Svarūpa Damodara, Šri Raja Ramananda, Šri Gadadhara Panditas ir Šešeri Gosvamiai); ir Jis yra apdovanotas harinamos ginklu (astra), kuris sunaikina neišmanymą.”
Šrimad-Bhagavatam randame panašios prasmės posmą:
krsna-varnam tvisakrsnam sangopangastra-parsadam
yajnaih sankirtana-prayair yajanti hi su-medhasah
“Kali amžiuje Krišna apsireiškia šviesiaodis (akrišna). Jis be paliovos gieda du skiemenis “kri” ir “šna” ir yra lydimas Savo palydovų, tarnų, ginklų bei artimų kompanjonų. Protingi žmonės garbina Jį atlikdami sankirtana-jagją.”
kali-jiva uddharite para-tattva hari
navadvipe aila gaura-rūpa aviskari
yuga-dharma krsna-nama-smarana kirtana
sangopange vitarila diya prema dhana
jivera sunitya dharma nama-sankirtana
anya saba dharma nama-siddhira karana
“Šri Hari, kuris yra Aukščiausioji Tiesa, nužengė į Žemę Navadvipoje kaip Gaurasundara, kad išvaduotų gyvasias būtybes (dživas), gimusias Kali-jugos amžiuje. Drauge su Savo palydovais Jis išdalino krišna-premos lobį, pasitelkęs šri-krišna-nama-sankirtanos metodą, kuris yra šio amžiaus religija (juga- dharma). Vienintelė amžina gyvosios būtybės religija yra nama-sankirtana; visos kitos dharmos – tik antrinė priemonė pasiekti tobulumą šventų vardų kartojime.”
Bhajana-rahasya-vritti
Šrila Bhaktivinoda Thakūras knygą pradeda melsdamasis Šriman Mahaprabhu. Vienintelė dživos pareiga – garbinti Šri Gaurasundarą, kuris skleidžia Šri Radhos švytėjimą bei nuotaiką. Šri Krišna Čaitanja, centrinė figūra (mūla-tattva) navadvipa-liloje, sudaro penkis aspektus (panča-tattva-atmaka). Jis ir keturi kiti Jo pavidalai – Šri Nitjananda Prabhu, Šri Advaita Ačarja, Šri Gadadhara ir palydovai su Šrivasa priešakyje – visi jie verti didžiausios pagarbos.
Šri Gaurasundaros pagarbinimą ir tarnystę jam galima atlikti tiktai nama-sankirtanos pagalba. Laikantis šio proceso, kuris yra pats galingiausias iš visų devynių sudedamųjų bhakti dalių, savaime atliekamos ir visos kitos bhakti šakos. Net jei kirtano metu nebūna atliekamos kitos sadhanos rūšys, vis tiek irtana yra pakankama savyje; arčana, smarana ir kitos šakos įkvėpimo semiasi vien tiktai iš kirtano. Tikroji tarnystė Šri Krišnai įvykdoma sankirtanos pagalba – procesu, nurodytu panča-tattva-atmakos Šri Gaurasundaros. Šriman Mahaprabhu ir Jo palydovai suėję kartu parodė, kaip šri-krišna-nama-sankirtanos metodu tarnauti bei garbinti Viešpatį.
Pirmame tekste autorius įtvirtina tiesą, kad Šri Gaurasundara yra Patsai Krišna. Žodyje krišna-varnam randame du skiemenis “kri” ir “šna“. Taip Šri Krišnos Čaitanjos varde pasirodo buvimo Krišna savybė (krišnatva), kuri savaime yra buvimo Bhagavanu savybė (bhagavatta). Krišna-varnam taip pat nurodo į tą asmenį, kuris , atsimindamas Savo ankstesnes neapsakomai palaimingas keli-vilasos pramogas, didžiulio džiaugsmo dėka įsigilina į transcendentinius jausmus ir nuolatos apibūdina (varnam) – čia reiškia ”atlieka kirtaną” – Šri Krišnos vardą. Jis įgavo šviesią odos spalvą ir dėl beribės Savo užuojautos visoms gyvoms būtybėms nurodė kartoti Krišnos vardą, kuris savaime apsireikš jų širdyse paprasčiausiai gavus Šri Gaurasundaros daršaną. Šri Krišna, turintis galią neįmanomą paversti įmanomu (aghatana-ghatana-patiyasi-šaktiman), priėmė bhaktos pavidalą ir pasirodė kaip Gaurasundara. Kitaip tariant, Patsai Šri Krišna tiesiogiai apsireiškė kaip Gaurasundara.
Šis Šri Čaitanjadevos įsikūnijimas (avatara) yra be galo sunkiai suprantamas paprastiems sadhakoms. Šrimad-Bhagavatam (7.9.38) Prahlada Maharadžas sako: channah kalau yad abhavas triyugo ‘tha sa tvam – O, Purušotama, Kali-jugos amžiuje Tu ateini pasislėpęs. Todėl Tavo vardas yra Tri-juga, arba Viešpats, kuris pasirodo tik trijose jugose, nes šios paslėptosios inkarnacijos aiškiai nepamatysi jokiame šventraštyje.”
Didysis mokslininkas Sarvabhauma Bhatačarja, išvydęs ryškiai išreikštus ekstatiškus pasikeitimus (sūdipta-ašta-satvika-bhavas) Šriman Mahaprabhu kūne, didžiai nustebo; jis žinojo, kad šių be galo retų transcendentinių jausmų niekuomet nepastebėsi paprastame žmoguje. Nepaisant to, jis abejojo, kad Šriman Mahaprabhu yra Patsai Krišna ir išreiškė šią abejonę Šri Gopinathai Ačarjai:
ataeva ‘triyuga’ kari’ kahi visnunama
kaliyuge avatara nahi – sastra-jnana
Šri Čaitanja-čaritamrita (Madhya-lila 6.95)
“[Sarvabhauma Bhatačarja tarė:] Visų šventraščių nuomone, Kali-jugos amžiuje Šri Višnu įsikūnijimo nėra; todėl vienas iš Šri Višnu vardų yra Tri-juga.”
Tai girdėdamas, Gopinatha Ačarja atsakė:
kali-yuge lilavatara na kare bhagavan
ataeva ‘triyuga’ kari’ kahi tara nama
pratiyuge karena krsna yuga-avatara
tarka-nistha hrdaya tomara nahika vicara
Šri Čaitanja-čaritamrita (Madhya-lila 6.99-100)
“Kali-jugos amžiuje nėra Šri Bhagavano lila-avataros; tad Jo vardas yra Tri-juga. Tačiau be jokios abejonės kiekvienoje jugoje ateina inkarnacija, vadinama juga-avataru. Tavo širdį sukietino logika bei ginčai, todėl nepajėgi suprasti šių faktų.”
Kita vertus, kai Mahaprabhu daršaną gavo Šri Ramananda Raja, kuris vradža-liloje yra Višakha Sakhė, jis labai aiškiai suvokė Jo tapatybę. Ir tarė:
pahile dekhilun tomara sannyasi-svarūpa
ebe toma dekhi muni-syama-gopa-rūpa
tomara sammukhe dekhi kancana-pancalika
tanra gaura-kantye tomara sarva anga dhaka
Šri Čaitanja-čaritamrita (Madhya-lila 8.268-9)
“Iš pradžių pamačiau Tave sanjasio pavidale, tačiau po to išvydau Tave kaip tamsaus gymio piemenuką. Dabar prieš Tave matau švytinčia figūrą, kurios auksaspalvis švytėjimas padengia visą Tavo kūną.”
Teiginiai įvairiose Puranose įrodo, kad Čaitanja Mahaprabhu yra Šri Krišna, visų inkarnacijų šaltinis. Per ceremoniją, kurios metu Šri Krišnai buvo duotas vardas, Šri Gargačarja pasakė:
asan varnas trayo hy asya
grhnato ‘nuyugam tanuh
suklo raktas tatha pita
idanim krsnatam gatah
Šrimad-Bhagavatam (10.8.13)
“Tavo sūnus Krišna pasirodo kiekvienoje jugoje kaip avatara. Anksčiau Jis įgavo tris skirtingas spalvas – baltą, raudoną ir geltoną– o dabar Jis apsireiškė juodo atspalvio oda.”
Mahabharatoje (Dana-dharma 149.92, 75) rašoma:
suvarna-varno hemango
varangas candanangadi
sannyasa-krc chamah santo
nistha-santi-parayanah
“[Bhišma tarė Judišthirai Maharadžui:] Iš pradžių Krišna pasirodo kaip grihasta su aukso spalvos oda. Jo galūnės – tarsi išlydytas auksas, Jo kūnas neapsakomai gražus, Jis pasipuošęs sandalmedžio pasta ir be paliovos kartoja “Krišna”. Po to Jis priima sanjasą ir visuomet sudaro atsvarą. Jis griežtai įsitvirtinęs Savo misijoje – harinama-sankirtanos skleidime – ir įveikia filosofus impersonalistus, prieštaraujančius bhakti keliui. Taip Jis yra aukščiausia ramybės bei atsidavimo buveinė.”
Be to, Bhagavad-gitoje (4.8) sakoma: “dharma-samsthapanarthaya sambhavami yuge yuge – kad atkurčiau religijos principus, Aš apsireiškiu kiekvienoje jugoje.” Agama-šastros teigia: “mayapure bhavisyami saci-sutah – ateityje Šači sūnus pasirodys Majapuroje.” Šri Dživa Gosvamis rašo savo Tattva-sandarbhoje (Anuccheda 2):
antah krsnam bahir-gauram
darsitangadi-vaibhavam
kalau sankirtanadyaih smah
krsna-caitanyam asritah
“Priimu Šri Krišnos Čaitanjos prieglobstį, kuris išoriškai yra gaura, šviesiaodis, tačiau vidujai yra Patsai Krišna. Kali-jugos amžiuje Jis
atskleidžia Savo palydovus, tarnus bei artimus kompanjonus, drauge atlikdamas sankirtaną.”
o Šri Čaitanja-čaritamritoje (Madhya-lila 8.279) pasakyta:
radhikara bhava-kanti kari’ angikara
nija-rasa asvadite kariyacha avatara
“Norėdamas paragauti Savo paties transcendentinių nuotaikų Tu pasirodei kaip Šri Čaitanja Mahaprabhu, priėmęs Šrimati Radhikos jauseną bei švytėjimą.”
Geltono Šri Krišnos Čaitanjos spindesio spinduliai, primenantys lydytą auksą, išsklaido neišmanymo tamsą. Naikindamas Kali-jugos amžiuje gimusių gyvųjų būtybių atliekamos veiklos, prieštaraujančios bhakti keliui, skleidžiamą tamsą, Šri Mahaprabhu klajoja po Žemę drauge su Savo angomis (palydovais), upangomis (tarnais), paršadais (artimais kompanjonais) ir Hare Krišna bei kitų Bhagavano vardų sankirtanos ginklu. Kitos inkarnacijos žudė demonus kariuomenės ir ginklų pagalba, tačiau Šri Krišnos Čaitanjos Mahaprabhu kariuomenė yra Jo angos ir upangos. Pasak šventraščių, žodis anga reiškia “amša”, arba “dalis”, o angos anga (dalies dalelytė) vadinama upanga. Šri Nitjananda ir Šri Advaita Ačarja abu yra Šri Čaitanjos angos, o jų dalys, arba upangos, yra Šrivasa bei kiti visuomet Mahaprabhu lydintys bhaktos. Visi jie pamokslauja apie Bhagavano vardą, Hare Krišna, kuris patsai yra “aštrus ginklas”, pajėgus sunaikinti ateizmą.
Būdvardis sankirtana-prayaih, reiškiantis “susidedantis daugiausiai iš sutartinio giedojimo”, šiame tekste apibrėžia harinama-sankirtana-jagją kaip abhidėja-tattvą, arba priemones, reikalingas tikslui pasiekti. Šriman Mahaprabhu įsikūnijime pagrindinis ginklas yra harinama-sankirtana, kurios pagalba Jis sunaikina ateistų ateizmą ir nuodėmingųjų nuodėmes. Tas, kuris atlikdamas nama-sankirtana-jagją garbina Šri Čaitanjadevą, yra protingas ir pasiekia visišką tobulumą; o Jo negarbinantis yra nelaimingas, kvailas ir stokojantis dorybingųjų nuopelnų (sukriti).
Baigiant galima pabrėžti, kad šiame Kali amžiuje vienintelis meditacijos vertas objektas yra Šri Čaitanjos Mahaprabhu lotoso pėdos, išpildančios visus puoselėjamus troškimus. Be Šri Čaitanjadevos malonės, daugiau nieko nėra amžino ar ilgalaikio; visa kita pasmerkta išnykti ir neturi galios išpildyti tų troškimų.
ANTRAS TEKSTAS
Stavavali (Šri Šačisūnu-aštaka (5)) rašo:
nijatve gaudiyan jagati parigrhya prabhur iman
hare krsnety evam ganana-vidhina kirtayata bhoh
iti prayam siksam carana-madhupebhyah paridisan
saci-sūnuh kim me nayana-saranim yasati padam
“Kada gi Šačinandana Gaurahari pasirodys priešais mano akis? Jis priėmė į savo kompaniją šio pasaulio Gaudija Vaišnavus, kurie suskrido prie Jo lotoso pėdų tarsi bitės, tapdami savais, ir Jis nurodė jiems kartoti Hare Krišna maha-mantrą, skaičiuojant nustatytą ratų skaičių.”
Bhajana-rahasya-vritti
Čia Šrila Raghunatha dasa Gosvamis išreiškė prigimtinę, meilės kupiną Šriman Mahaprabhu malonę Gaudos (Bengalijos) gyventojams. Jų tarpusavio santykis lyginamas su šio žemiško pasaulio brangių artimųjų prieraišumo kupinais ryšiais (laukika-sad-bandhuvat). Tai reiškia, kad jie turi natūralų savininkiškumo jausmą (madiya-bhavą, arba mamatą) Šriman Mahaprabhu, ir todėl galvoja: “Gaurasundara yra mūsų”. Šri Brihad-bhagavatamritoje, raganuga-bhadžianą aprašančiame skyriuje, Šrila Sanatana Gosvamis paaiškina, kad laukika-sad-bandhuvat nuotaika, kurios požymis – stiprus savininkiškumo jausmas (mamata) santykyje su Bhagavanu, iš tikrųjų yra gilios premos Jam apraiška.
Nors Rasaradža Šri Krišna, apsireiškęs kaip Gaurasundara, davė Hare Krišna maha-mantros kartojimo procesą visam pasauliui, bet Gaudos krašto gyventojams Jis parodė ypatingą užuojautą. Būtent ten, Šri Navadvipa-dhamoje, yra vieta, garsėjanti aparadha-bhadžianos vardu – joje apsilankius sunaikinami bet kokios rūšies įžeidimai. Sankirtanos pradininkas Šri Gaurasundara šokdamas atlikdavo kirtaną Gaudijos bhaktų draugijoje neregėtu būdu, visiškai užvaldytas bhavos. Kai regint Savo prieraišius bhaktas jausmai Šri Gaurasundaros širdyje išaugdavo vis labiau ir labiau, tarsi bitės jie apsvaigdavo, prie Jo lotoso pėdų prisigėrę į medų panašios premos palaimos.
Sankirtanos metu Šri Gaurasundara šokdavo ir giedodavo, apimtas ekstatinės palaimos Jis ragaudavo Krišnos rasos šokio su Šri Radha ir kitomis vradža-gopėmis saldumo. Nuostabus šio kerinčio šokio dvasinių jausmų pasireiškimas – transcendentinės šringara-rasos požymis – pasipuošė prema, ir Jis dar pagražėjo, įgavęs neįprastų ekstatinių pasireiškimų (ašta-sattvika-bhavų), tokių kaip besiliejančios ašaros ir pasišiaušę viso kūno plaukai.
Ratha-jatros šventės Džaganatha Puryje metu ekstatinis Mahaprabhu šokis ir kirtanas pasiekė aukščiausią savo laipsnį. Kurstydami Mahaprabhu jauseną, Šri Svarūpa Damodara ir Raja Ramananda dainavo poezijos posmus, persmelktus samridhiman sambhoga-rasos – nuotaikos, kurią išgyveno Šri Radha ir Krišna, susitikę po tolimo išsiskyrimo. Svarūpa Damodara dainavo: “sei ta parana-natha painu, yaha lagi’ madana-dahane jhuri’ genu – pagaliau aš susitikau su Savo gyvenimo šeimininku. Būdamas toli nuo Jo aš degiau Kupidono liepsnose ir vos nesunykau.” Tai girdėdamas Mahaprabhu žvelgdavo į Džaganathos lotoso veidą. Susitikus Jųdviejų akims, Mahaprabhu širdis sunerimdavo nuo ekstatinių premos jausmų, ir Jis pasileisdavo šokti pagal giesmės nuotaiką. Tokiomis akimirkomis Šri Gaurasundara apreikšdavo neįprastus požymius. Imdavo kramtyti lūpas, rožines tarsi bandhūkos žiedai, išraiškingu mostu padėdavo kairę ranką ant klubo, o dešiniąja demonstruodavo nuostabias, be galo patrauklias šokio pozas. Toks reginys net patį Šri Džaganathą užliedavo nuostaba ir aukščiausia palaima. Ragaudamas išskirtinio Mahaprabhu šokio grožį, Šri Džaganatha imdavo lėtai bei grakščiai slinkti Sundaračalos link (kuri simbolizuoja Vrindavaną).
Ryškus auksaspalvis didžiulio Šriman Mahaprabhu kūno švytėjimas pranoko netgi auksinio kalno puikumą. Apimtas ekstatinės palaimos, Šri Gaurasundara garsiai kartojo Savo paties vardus, hare krsnety uccaih sphurita-rasanah*. Savo bhaktų apsuptyje Mahaprabhu atliko kirtaną, o Jo lotoso pėdos nesiliovė šokusios. Iš Jo akių tarsi Gangos ir Jamunos srovės liejosi ašaros, o viso kūno plaukai stebėtinai pasišiaušė, primindami kadambos žiedo plaušelius.
Prisimindamas neeilinį Mahaprabhu premos nuostabumą, Raghunatha dasa Gosvamis paklausė: “Kada gi Šačinandana Šri Gaurahari pasirodys priešais mano akis?” Kai Šri dasa Gosvamis atsiminė didžiulę Mahaprabhu užuojautą, jį apėmė išsiskyrimo jausmai. Be paliovos liedamas ašaras, jis ištarė šią maldą, su stipriu ilgesiu bei viltimi laukdamas savo mylimo Viešpaties daršano. Tada Dasos Gosvamio širdyje atsirado paties Šri Gaurasundaros užuojauta, nepalaužiama tvirtybė, nepranokstantis atsižadėjimas bei visiškai transcendentinė prema-bhakti, ir jį apėmė ekstatiniai jausmai. Jis ilgą laiką buvo gyvenęs kartu su Šri Čaitanja Mahaprabhu ir sulaukė iš Jo be galo daug meilės, malonės bei palaiminimų. Šri Gaurasundaros užuojauta prilygsta motinos užuojautai. Todėl Dasa Gosvamis į Jį kreipiasi Šačinandanos – motinos Šači sūnaus – vardu. Šačinandana Gaurahari dovanojo Savo malonę netgi visokiausioms netikusioms dživoms, atnešdamas joms sėkmę.
*Šis posmas yra iš Rūpos Gosvamio Stava-malos (Prathama-čaitanyaštaka (5)). Jis gali turėti dvi prasmes: “Jo liežuvis be atilsio šoka, garsiai šaukdamas ‘Hare Krišna’” arba “maha-mantra pati ekstatiškai šoka ant Jo liežuvio scenos.
TREČIAS TEKSTAS
Višnu-rahasya sako:
yad abhyarcya harim bhaktya krte kratu-satair api
phalam prapnoty avikalam kalau govinda-kirtanat
“Bet koks rezultatas, kurio Satja-jugoje galima sulaukti šimtus metų nuoširdžiai atliekant askezes, Kali amžiuje gali būti įgytas paprasčiausiai kartojant Šri Govindos vardus.
satya-yuge sata yajne haryarcana
kalite govinda-name se phala-arjana
“Rezultatas, gaunamas Satja-jugoje medituojant į Bhagavaną, Treta-jugoje – garbinant Bhagavaną prabangiais ugnies aukojimais, o Dvapara-jugoje – atliekant arčaną Bhagavanui pagal griežtas taisykles, Kali-jugos amžiuje pasiekiamas tiesiog kartojant nama-abhasą, Šri Krišnos vardų šešėlį.”
Bhajana-rahasya-vrtti
Kali-jugos amžiuje patsai Šriman Mahaprabhu, puolusiųjų gelbėtojas, prisiėmė bhaktos nuotaiką bei elgseną ir mokė visą pasaulį eiti atsidavimo keliu. Brihan-naradija Purana teigia:
harer nama harer nama harer namaiva kevalam
kalau nasty eva nasty eva nasty eva gatir anyatha
“Kali-jugos metu nėra kito kelio dživai, tiktai kartoti harinamą – nėra kito kelio, nėra kito kelio.”
Šiame posme tyra harinama paminėta tris kartus, tai rodo tvirto ryžto atlikti bhakti reikalingumą, o kartu būtinybę suprasti, kitų praktikų (karmos, gjanos ir jogos) bergždumą.
KETVIRTAS TEKSTAS
Brihad-višnu Purana sako, kad kitos atpirkimo (prayaščita) rūšys nebūtinos tam, kuris kartoja šventąjį vardą:
namno ‘sya yavati saktih papa-nirharane hareh
tavat kartum na saknoti patakam pataki janah
“Šri Hari vardas turi tokią galią nuodėmėms naikinti, kad pajėgia įveikti daugiau nuodėmių, nei pats didžiausias nusidėjėlis galėtų atlikti.”
kona prayascitta nahe namera samana
ataeva karma-tyaga kare buddhiman
Bhajana-rahasya-vrtti
Šventraščiai aprašo atpirkimo nuo daugybės rūšių nuodėmių metodus. Vis dėlto, vien kartojant šri harinamą, sunaikinamos visos nuodėmių rūšys. Todėl tam, kuris kartoja šventąjį vardą, nebereikalinga jokia kita atgailos rūšis. Nama Prabhu turi galią sunaikinti daugiau nuodėmių, nei bet koks nusidėjėlis galėtų atlikti: eka hari-name jata papa hare, papi haya tata papa karibare nare.
PENKTAS TEKSTAS
Vaišnava-čintamani (Hari-bhakti-vilasoje (11.236)) aprašyta kirtanos viršenybė:
aghacchit-smaranam visnor bhavayasena sadhyate
ostha-spandana-matrena kirtanam tu tato varam
“Nuodėmės sunaikinamos, su didžiulėmis pastangomis atsimenant Višnu, tačiau kartojant Jo vardą, jos sunaikinamos labai lengvai. Kirtana atliekama paprasčiausiai lūpomis tariant Bhagavano vardus ir yra žymiai pranašesnė už smaraną (atsiminimą).”
tapasyaya dhyana yoga kasta sadhya haya osthera spandana-matre kirtana asraya
osthera spandahabhave namera smarana smarana kirtane sarva siddhi-sanghatana
arcana apeksa namera smarana-kirtana ati srestha bali sastre karila sthapana
“Askezes, meditaciją, jogą bei kitas praktikas Kali-jugoje labai sunku atlikti , tačiau kirtaną – lengva; tereikia krutinti lūpas. Nama, kartojama nejudinant lūpų, vadinasi nama-smarana. Dživa gali pasiekti visišką tobulumą, atlikdama nama-kirtaną ir nama-smaraną. Todėl šventraščiai nusprendė, kad švento vardo kirtana ir smarana yra viršesni nei arčana (dievybių garbinimas).”
Bhajana-rahasya-vrtti
Karmos, gjanos ir jogos praktikos sunkiai atliekamos ir kupinos trukdžių, tačiau bhakti kelias labai lengvas ir paprastas. Bhagavad-gitoje (2.40) Šri Krišna sako:
nehabhikrama-naso ‘sti
pratyavayo na vidhyate
svalpam apy asya dharmasya
trayate mahato bhayat
“Pastangos einant bhakti-jogos keliu nėra bevaisės ir nepasiduoda paklydimams. Net mažas žingsnelis šiame kelyje išvaduoja iš materialios egzistencijos baimės.”
Net jei klaidos, padarytos praktikuojant meditaciją, jogą ir t.t. yra nereikšmingos, jų pasekmėje trokštamas rezultatas tampa nebepasiekiamu. Iš tiesų vienintelė bhakti-joga yra visiškai nirguna, t.y. neįtakojama materialių dorybės, aistros ir neišmanymo savybių. Net jei žmogus, pradėjęs bhakti-jogos praktiką, dėl kokios nors priežasties tos praktikos neužbaigia, jo pastangose nėra nei trūkumo, nei klaidos. Nei šiame, nei kitame gyvenime nelaukia pražūtis ar nesėkmė žmogaus, nuklydusio iš bhakti-jogos kelio.
Svarbiausioji bhakti-jogos šaka yra nama-kirtana, atliekama paprasčiausiai judinant lūpas. Šventasis vardas nepriklauso šiam materialiam pasauliui. Ant sadhakos liežuvio šoka Nama Prabhu, sunaikindamas jo prarabdha-karmą bei kitas kliūtis, o taip pat dovanoja visa ką, netgi premą. Ankstesnėse jugose praktikantas, nepajėgus sutelkti proto į jogos praktiką, tikslo nepasiekdavo. Tačiau Kali-jugoje tobulumą galima pasiekti paprasčiausiai ištariant šventąjį vardą. Brihad-bhagavatamritoje Sanatana Gosvamipada teigia, kad kirtana yra galingesnė už smaraną. Kirtanos proceso metu tiek protas, tiek liežuvis patiria ypatingą malonumą.
ŠEŠTAS TEKSTAS
Hari-bhakti-vilasa (11.237) sako:
yena janma-sataih pūrvam vasudevah samarcitah
tan-mukhe hari-namani sada tisthanti bharatah
“O, geriausias iš Bharatos dinastijos, šventasis Šri Hari vardas amžinai esti burnoje tik to, kuris be trūkumų garbino Vasudevą šimtus savo gyvenimų.”
hare krsna solanama astayuga haya astayuga arthe astasloka prabhu kaya
adi hare krsna arthe avidya-damana sraddhara sahita krsna-nama-sankirtana
ara hare krsna nama krsna sarva-sakti sadhu-sange namasraye bhajananurakti
sei ta bhajana-krame sarvanartha-nasa anarthapagame name nisthara vikasa
trtiye visuddha-bhakta caritrera saha krsna krsna name nistha kare aharaha
caturthe ahaituki bhakti uddipana ruci saha hare hare nama-sankirtana
pancamete suddha dasya rucira sahita hare rama sankirtana smarana vihita
sasthe bhavankure hare rameti kirtana samsare aruci krsne ruci samarpana
saptame madhurasakti radha-padasraya vipralambhe rama rama namera udaya
astame vrajete asta-kala gopi-bhava radha-krsna-prema-seva prayojana labha
Bhajana-rahasya-vrtti
Žodis samarčita šiame tekste reiškia “teisingai garbinamas”. Čia Svajam Bhagavanas sako Ardžunai: “O, Ardžuna, kai žmogus keletą savo gyvenimų garbino Bhagavaną, laikydamasis taisyklių bei nurodymų, jo širdis tampa abejinga geismui ir t.t. Iš tiesų, tokio asmens širdyje apsireiškia Mukunda.” Šventraščiai pateikia arčanos sistemą, leisdami bhaktai neofitui (kaništha-adhikariui) išvystyti nepriekaištingą, deramą elgesį ir priveda jį prie bhagavad-bhakti praktikos. Atliekant arčaną, jo širdis pamažu apsivalys ir išsivaduos nuo liūdesio, pykčio, baimės ir t.t. Bhakti-rasamrita-sindhu (1.2.115) Rūpa Gosvamis sako:
sokamarsadibhir-bhavair akrantam yasya manasam
katham tatra mukundasya sphūrti-sambhavana bhavet
“Kaip gali Mukunda apsireikšti širdyje žmogaus, kupino tokių emocijų kaip sielvartas ir pyktis?”
Pasak šventraščių, smarana laikoma arčanos dalimi; arčanos metu žmogus atsimena garbinimo objektą. Bhaktai neofitui arčana yra netgi pranašesnė už smaraną, tačiau šventraščių autoriai padarė išvadą, kad žmogus įgyja tikrąjį arčanos vaisių tik tada, kai ji atliekama kartu su kirtana. Tokia yra taisyklė arčanai atlikti Kali-jugos amžiuje.
Maha-mantra yra ta harinama, kurią sudaro šešiolika vardų, arba aštuonios vardų poros – trisdešimt du skiemenys. Šriman Mahaprabhu atskleidė pasauliui šių aštuonių vardų porų prasmes aštuoniuose Savo Šikšaštakos posmuose. Laipteliai nuo šradhos iki premos prasideda pirmuoju posmu ir baigiasi aštuntuoju.
Slaptoji pirmosios vardų poros – Hare Krišna – prasmė ta, kad su šradha (tikėjimu) atliekant krišna-nama-sankirtaną, panaikinamas neišmanymas ir nuvalomas širdies veidrodis. Antroji vardų pora – Hare Krišna – nurodo, kad šventame varde įdėta visos galios, pvz. malonė. Šios galios išsklaido neišmanymą iš to sadhakos širdies, kuris atlieka nama-kirtaną, ir sukuria prieraišumą bhadžianui –harinama-sankirtanos atlikimui bhaktų draugijoje. Atliekant tokį bhadžianą, palaipsniui išnyksta visų rūšių kliuviniai ( anarthos) ir susiklosto tvirtas tikėjimas (ništha) bhadžiano procesu.
Kai sadhaka, esantis ant bhavos pagrindo (džata-rati-sadhaka) kartoja pirmą bei antrą vardų porą – Hare Krišna, Hare Krišna – jis atsimena žaidimus, kuriuose Radha ir Krišna susitinka. Vadovaujamas Šri Rūpos Mandžiarės ir kitų vradža-devių, jis atlieka manasi-sevą Šri Radha-Govindai savo vidujai kontempliuojamu gopės pavidalu.
Kai sadhaka atsimena Šri Radha-Krišnos amžinuosius pavidalus, žaidimus, savybes ir t.t., apsireiškia Jų lila-vilasa, o kartu ir tiesioginė tarnystė Jiems tuose žaidimuose. Ši tarnystė yra troškimus išpildantis medis (keli-kalpa-taru) visų branginamų siekių tarpe. Sadhaka nuolatos atsimena Lalitą bei kitas sakhes – kitaip tariant, jis tarnauja savo amžinai tobulu kūnu (sidha-deha) jų vadovaujamas.
Be paliovos kartodamas Hare Krišna, sadhaka, dar nepasiekęs bhavos pakopos (adžata-rati-sadhaka), palaipsniui atsikrato savo anarthų ir išvysto pastovumą kartojime. To pasekmėje intelektas susitelkia ir sadhaka išvysto tvirtą prisirišimą (ništhą) prie krišna-namos. Toks sadhaka savo idealu laiko Šrilos Rūpos Gosvamio, Šrilos Raghunathos dasos Gosvamio bei kitų tyrų bhaktų charakterį, tarnystę bei tikslą.
Kartodamas trečią vardų porą – Krišna Krišna – šis sadhaka seka idealiu tyrų bhaktų charakteriu, jų nuostata kartoti nustatytą ratų skaičių ir atlikti nustatytą skaičių nusilenkimų, taip pat atsižada materialaus pasimėgavimo ir kartoja maldas bei pašlovinimus. Su tvirtu tikėjimu jis dieną ir naktį kartoja šventąjį vardą. Kita vertus, džata-rati-sadhaka atsimena Šri Radhos bei kitų gopių žaidimus, Krišnai išėjus ganyti karvių, ir jų tuo metu patiriamus išsiskyrimo jausmus.
Kartojant ketvirtą vardų porą – Hare Hare – su skoniu (ruči) atliekant nama-sankirtaną, adžata-rati-sadhakos širdyje prabunda neaptemdyta bhakti. Džata-rati-sadhaka šią ketvirtąją šventų vardų porą kartoja su didele meile, o jo širdyje skleidžiasi dieviškosios Šri-Radha-Krišnos pramogos.
Kartodamas penktą vardų porą – Hare Rama – adžata-rati-sadhaka meldžia, kad jo širdyje apsireikštų tarnystės nuotaika (dasja-bhava). Šiuo metu atsiranda prisirišimas (asakti) prie nama-bhadžiano ir bhakta pradeda atsiminti žaidimus. Kupinas prieraišumo, sadhaka puoselėja sampratą, kad jis yra Krišnos tarnas. Džata-rati-sadhaka atsimena Radhos ir Krišnos susitikimo žaidimą, Krišnai sugrįžus iš ganyklų. Nandos namuose gopės prižiūri Krišnos maudynes, aprengimą ir t.t., o taip pat padeda Rohini-devei gaminti Jam įvairius patiekalus.
Tokiu būdu, adžata-rati-sadhakai be paliovos kartojant šventą vardą, jis įgyja neatskiriamą Namos Prabhu malonę, jo širdis sušvelnėja ir ima tirpti. Tada širdyje prabunda šudha-satva (tyra dorybė) ir skonis švento vardo kartojimui sustiprėja. Tokio sadhakos širdyje išsiskleidžia asakti jausena ir ima apsireikšti devyni bhavos požymiai – kšantir avjartha-kalatvam…* Šioje pakopoje sadhaka mėgaujasi šeštos vardų poros – Hare Rama – kartojimu ir pajunta natūralų pasibjaurėjimą tuo, kas nėra susiję su Krišna. Su visišku atsidavimu Krišnai kartojant šventą vardą, sadhakos širdis ištirpsta ir tampa neapsakomai minkšta. Ašaros (ašru), pasišiaušę plaukai (pulaka) ir kitos ašta-satvika-bhavos pasiekia dhūmaitos (rusenimo) lygmenį**. Kartodamas šią vardų porą, džata-rati-sadhaka atsimena, kaip Radhika džiaugiasi, iš Dhaništhos gavusi Krišnos maisto likučių. Kartu ji sužino informaciją, kur tą vakarą įvyks Jų pasimatymas.
Kartodamas septintą vardų porą – Rama Rama – nama-sadhaka, priėmęs madhurija-rasos prieglobstį su ypatinga tarnystės Šri Radha-Krišna Jugalai nuotaika, įgyja išskirtinį Šri Radhos lotoso pėdų prieglobstį. Kitaip tariant, jis įgauna transcendentinius jausmus vienos iš Šrimati Radhikos tarnaičių (paljadasių), kurių širdys nesiskiria nuo Jos. Taip pat jis įgauna ekadaši-bhavas ir penkias dašas***. Apimtas išsiskyrimo jausmų (vipralambha-rasos), sadhaka atlieka nama-sankirtaną, manydamas, kad neturi nė trupinėlio bhakti. Šiuo metu jo širdyje apsireiškia vidinis transcendentinis regėjimas (sphūrti): Šri Radha, be galo trokšdama susitikti su Krišna, laikydamasi Vrinda-devės nurodymų eina į susitikimą su Juo kundžoje ant Jamunos kranto. Šri Radha ir Krišna, galvodami tiktai vienas apie kitą, vienas kito ieško.
Atlikdamas aštuntos vardų poros kirtaną – Hare Hare – sadhaka pasineria į nuostabią prema-sevą Radha-Krišnai apreikštoje Vradža-dhamoje aštuoniose dienos ir nakties atkarpose (ašta-kala). Kitaip tariant, sadhaka įgyja tarnystę savo amžiname pavidale ( svarūpoje), persmelktą gopių jausena. Atlikdamas šios vardų poros nama-bhadžianą, jis atsimena Šri Radha-Krišnos susitikimo žaidimus, kurių metu visiškai pasišventusios Šri Radhos mandžiarės tarnauja Šri Jugalai siūlydamos betelio riešutus, masažuodamos Jų pėdas ir t.t.
Šri Bhadžana-rahasja iš tiesų yra visų rahasjų, intymių paslapčių, lobynas. Kvalifikacijos, reikalingos įeiti į bhadžianą paslaptis paslėpta pirmojoje Bhadžana-rahasjos jamoje (nišanta-bhadžiana). Ta paslaptis – tai šradha, arba tikėjimas. Po sadhu-sangos pakopos, kurioje užsiimama sadhana, su sambandha-gjana atliekant nama-sankirtaną dvasinio mokytojo prieglobstyje, išnyksta visos anarthos. Pirmasis Šri Šikšaštakos posmas, četo-darpana-mardžanam, nurodo patį palankiausią bhadžianos procesą šiame lygmenyje.
Antroje jamoje (prataha-kaliya-bhadžianą) slypi paslaptis, kaip bendraujant su bhaktomis atsikratyti anarthų (anartha-nivriti). Nama (šventasis vardas) ir nami (vardo šeimininkas) nesiskiria tatvoje. Malonė ir visos kitosnamos įkūnijimo galios yra įdėtos į Bhagavano vardą, tad atliekant tokį bhadžianą tampa įmanomas širdies apsivalymas ( četo-darpana-mardžianam). Antroji jama aiškina nama-bhadžiano paslaptis, susijusias su antro Šikšaštakos posmo, prasidedančio žodžiais namnam akari, nuotaika.
Su tvirtu tikėjimu atliekama bhadžiana (bhadžiana-ništha) yra trečiosios jamos (pūrvahna-kaliya-bhadžiana) nagrinėjama tema.Nama-bhadžiana, atliekama su ništha, užgesina ryškiai liepsnojantį materialios egzistencijos miško gaisrą (bhava-maha-davagni). Bhadžiana, atliekama neturint išdidumo (amani) ir gerbiant kitus pagal jų užimamą padėtį (manada) yra šioje jamoje atskleidžiama paslaptis. Tai atspindi trečio Šikšaštakos posmo trinad api suničena taror api sahišnuna žodžiai. Ruči paslaptis randame ketvirtoje jamoje (madhjahna-kaliya-bhadžiana). Ruči pakopoje esantis sadhaka neturi kitokių vyraujančių troškimų, išskyrus tarnystę Šri Krišnai. Tokių maldų kaip šreyah kairava-čandrika-vitaranam (1 Šikšaštakos posmas) ir na dhanam na džanam (4 Šikšaštakos posmas) transcendentiniai jausmai paaiškina bhadžianą šiame lygmenyje.
Penktoje jamoje (aparadha-kaliya-bhadžiana) nama-sadhaka meldžiasi, kad įgytų savo tikrąją tapatybę – taptų amžinu Krišnos tarnu. Šiuo metu ypatingai prabunda prisirišimas prie bhadžiano ir bhadžianos objekto (bhadžianijos). Atlikdamas tokį bhadžianą, žmogus realizuoja tiesą, kad šventas vardas be jokios abejonės yra viso transcendentinio žinojimo (vidja-vadhū-dživanam) esmė. Šioje pakopoje esančio sadhakos širdyje apsireiškia maldos ayi nanda-tanudža kinkaram (5 Šikšaštakos posmo) nuotaika. Nama-bhadžiano atlikimo su bhava paslaptis slypi šeštoje jamoje (sayam-kaliya-bhadžiana). Šioje pakopoje tampa matomi išoriniai tobulumo požymiai. Su bhava atliekant nama-sankirtaną, ima didėti transcendentinės palaimos vandenynas (anandambudhi-vardhanam) ir bhaktos širdyje kyla maldos, tokios kaip nayanam-galad-ašru-dharaya (6 Šikšaštakos posmas). Visa tai aptariama šioje jamoje.
Septintoji jama (pradoša-kaliya-bhadžiana) pateikia vidinių tobulumo požymių aptarimą. Šioje pakopoje, kai nama-bhadžianas atliekamas su išsiskyrimo (viraha ar vipralambha) nuotaika, kiekviename žingsnyje tampa įmanoma ragauti gryną nektarą, prati-padam pūrnamritasvadanam. Šioje jamoje prasideda maldos, siekiant įgyti vipralambha-premą, kuri aprašyta septintame Šikšaštakos posme, yugayitam nimešena.
Prema-bhadžiano paslaptis slypi aštuntoje jamoje (ratri-lila-bhadžiana), kuri aprašo tobulumą bei aikantika-ništhą, absoliučią priklausomybę nuo Krišnos. Šis lygmuo dovanoja visišką dživatmos apsivalymą – tiek vidujai, tiek išoriškai. Šioje aštuntoje jamoje esti troškimas įgytibhavą (čia turima galvoje prieš pat mahabhavą esanti pakopa), kurią aprašo aštuntas Šikšaštakos posmas, ašlišya va pada-ratam.
* 9 bhavos požymiai: Kšanti – kantrumas; Avjartha-kalatva – laiko taupymas; Virakti – juslinių džiaugsmų atsižadėjimas; Mana-šunjata – nesididžiavimas geromis savo savybėmis; Aša-bandha – tvirta viltis, kad Krišna dovanos malonę; Samutkantha – stiprus noras pasiekti trokštamą objektą; Nama-gane sada ruči – skonis švento vardo kartojimui; Asaktis tad-gunakh jane – beribis troškulys klausytis apie Krišnos žaidimus; Tad-vasati-sthale-priti – noras gyventi Vrindavanoje, Navadvipoje ar kitoje dhamoje, būnant tyrų bhaktų draugijoje. (Bhakti-rasamrita-sindhu 1.3.25-6)
**
Dhūmaitos ir kitų satvika-bhavų intensyvumo lygių aprašymą galima rasti 241 psl.
*** Šie terminai paaiškinti 255-6 psl.
SEPTINTAS TEKSTAS
Bhakti-rasamrita-sindhu (1.4.15-16) teigia:
adau sraddha tatah sadhu- sango ‘tha bhajana-kriya
tato ‘nartha-nivrttih syat tato nistha rucis tatah
athasaktis tato bhavas tatah premabhyudancati
sadhakanam ayam premnah pradurbhave bhavet kramah
[Šis posmas aprašo laipsnišką sadhakos atsidavimo vystymąsi.] “Sukriti, kurios dėka atsiranda bhakti, sukuria transcendentinį tikėjimą (paramarthika-šradha). Šradhos požymiai yra tikėjimas šventraščių žodžiais ir troškimas klausytis hari-kathos. Atsiradus šradhai, žmogus gauna sadhu- sangos galimybę, o tada prasideda bhadžiana-krija (atsidavimo veikla). Šiuo metu taip pat prasideda anartha-nivriti, o kiek vėliau bhadžianoje atsiranda ništha. Ją seka ruči, o po to atsiranda asakti (potraukis) bhadžianai ir bhadžianos objektui. Subrendusi ši pakopa virsta bhavos būsena, o tada prabunda prema. Štai taip sadhakos širdyje palaipsniui apsireiškia prema.
bhakti-mūla sukriti haite sraddhodaya sraddha haile sadhu-sanga anayase haya
sadhu-sanga phale haya bhajanera siksa bhajana-siksara sange nama mantra diksa
bhajite-bhajite haya anarthera ksaya anartha kharvita haile nisthara udaya
nistha-name yata haya anartha-vinasa name tata ruci-krame haibe prakasa
ruci-yukta namete anartha yata yaya tatai asakti name bhakta-jana paya
namasakti krame sarvanartha dūra haya tabe bhavodaya haya ei ta niscaya
iti madhye asat-sange pratistha janmiya kutinati dvare deya nimne phelaiya
ati savadhane bhai asat-sanga tyaja nirantara paranande harinama bhaja
AŠTUNTAS TEKSTAS
Katjajana-samhitoje (cituojamoje Bhakti-rasamrita-sindhu (1.2.51)) rašoma:
varam huta-vaha-jvala
panjarantar-vyavasthitih
na sauri-cinta-vimukha-
jana-samvasa-vaisasam
“Net jei mane degintų liepsnose ar amžiams uždarytų kalėjime, aš niekuomet nenorėsiu bendrauti su tais, kurie yra nusiteikę prieš Krišną.”
DEVINTAS TEKSTAS
Višnu Rahasja (Bhakti-rasamrita-sindhu (1.2.112)) sako:
alinganam varam manye vyala-vyaghra-jalaukasam
na sangah salya-yuktanam nana-devaikasevinam
“Jau geriau gyventi šalia gyvatės, tigro ar krokodilo ir juos apsikabinti, nei bendrauti su tais, kurių širdyse knibžda įvairiausi materialūs troškimai ir kurie garbina daugybę pusdievių.”
agnite pudi va panjarete baddha hai tabu krsna-bahirmukha sanga nahi lai
varam sarpa-vyaghra-kumbhirera alingana anyasevi sanga nahi kari kadacana
Bhajana-rahasya-vrtti (8 ir 9 tekstams)
Šie du tekstai nurodo sadhakai ieškoti bendravimo su Krišnos bhaktais, kurie panašiai mąsto ir palankiai paveikia. Ačarjos pataria sadhakai priimti tai, kas palanku bhakti praktikai ir atmesti tai, kas nepalanku. Todėl reiktų visiškai atsisakyti netikusio bendravimo. Tai reiškia, kad reikia atsižadėti bendravimo su priešinga lytimi ir su tais, kurie trokšta išsivadavimo. Sadhaka turėtų ypatingai klausytis ir atkartoti pasakojimus apie Šri Radha-Krišna Jugalos dieviškąsias pramogas. Bendravimas su panašiai mąstančiais bhaktomis naudingas šios sadhanos atlikimui.
Sadhaka taip pat turėtų laikytis toli nuo bendravimo su pusdievių garbintojais; puikus to pavyzdys yra Šri sampradajos atstovai, kurie niekuomet nekelia kojos į Šivos šventyklą ir jo negarbina. Taip pat sadhakai derėtų atidžiai vengti materialistų bei priešiškai į Krišną žvelgiančių asmenų kompanijos, nes jie užterštų jo širdį. Šiuo atveju tinka Šrilos Gaura-kišoros daso Babadži pavyzdys. Kartais, norėdamas išvengti materialistų kalbinimų, Šrila Babadži Maharadžas užsirakindavo viešame tualete ir bhadžianą atlikdavo tenai. Jo nuomone, išmatų smarvė – labiau pageidaujama nei materialistiškų žmonių “kvapas”. Blogoje bendrijoje esančios dživos širdyje išauga įvairių rūšių materialūs troškimai ir ji degraduoja. Todėl tyrą krišna-bhakti praktikuojantys sadhakos turėtų vengti žalingo bendravimo.
