Šri Mana Šikša

Turinys

Pratarmė

Iš mūsų garbiojo Šri Gurudevos nitja-lila-pravišta om višnupada aštotara-šata Šri Šrimad Bhakti Pragjanos Kešavos Gosvamio lotoso pėdų nepriežastinės malonės ištikimų skaitytojų dėmesiui šiandien su džiaugsmu pristatome šį iškilaus Šrilos Rūpos Gosvamio sekėjo Šri Raghunathos Dasos Gosvamio „Manah-šikšos“ leidimą. Knygoje pateikiamas „Manah-šikšos“ komentaras, pavadintas „Šri Bhadžana-darpana-digdaršini-vriti“ („išsamus „Bhadžana-darpanos“ komentaro nagrinėjimas“). Kitaip sakant, į šią knygą įdėtas „Manah-šikšos“ vertimas ir platūs Šrilos Sačidanandos Bhaktivinodos Thakuros „Bhadžana-darpanos“ komentaro paaiškinimai. Šiandien Šrilos Sačidanandos Bhaktivinodos Thakuros dėka beveik visai išsekusi Bhagirathės, arba bhakti, upė su nauja jėga vėl plukdo savo vandenis.

Amžinojo Šri Gaurangos palydovo Šrilos Raghunathos Dasos Gosvamio plunksnai priklausančią „Manah-šikšą“ sudaro vienuolika posmų, kuriuose autorius moko savo protą. Šie posmai paimti iš „Stavavali“ – rinktinės, į kurią įėjo maldos, atspindinčios slapčiausius autoriaus dvasios siekius ir lūkesčius. Į šiuos vienuolika „Manah-šikšos“ posmų Šri Dasa Gosvamis sudėjo visą premos kvaitulio apimto Šri Radhos ir Krišnos įsikūnijimo – Šri Gaurasundaros, – vieno artimiausių Jo palydovų Svarūpos Damodaros bei rasačarjos Rūpos Gosvamio mokymo esmę.

Gaudija-bhakti literatūroje – „Šri Brihad-bhagavatamritoje“, „Šri Bhakti-rasamrita-sindhu“, „Sat Sandharbhose“ ir „Čaitanja-čaritamritoje“ – skiriamos trys bhakti kategorijos (sādhana-bhakti, bhāva-bhakti ir premā-bhakti). Sadhana-bhakti gali plėtotis dviem kryptimis – kaip vaidhi-bhakti ir kaip raganuga-bhakti. Iš vaidhi-sadhana-bhakti išsiskleidusioje bhava-bhakti ir iš šios rūšies bhava-bhakti išaugusioje prema-bhakti vyrauja aišvarja-gjana, Viešpaties galios ir didybės suvokimas, o štai bhavai, atsiradusiai iš raganuga-sadhana-bhakti, ir bhavos pagimdytai premai būdinga madhurja (saldybė), kurineturi nė krislo aišvarjos.

Meilę ir tarnystę Jugala-Kišoros, Šri Vradžendra-nandanos ir Šrimati Radharanės lotoso pėdoms tegali pelnyti bhakta, patyręs tokią premą, kurioje vyrauja madhurja ir kurioje nėra nė krislo aišvarjos (pagarbios baimės jausmo). Prema, kurioje vyrauja aišvarja, atveda bhaktą į Vaikunthą. Taigi egzistuoja subtilus, tačiau reikšmingas skirtumas tarp bhavos ir premos tuo atveju, kai jos kyla iš vaidhi-sadhana-bhakti, ir tada, kai jas pagimdo raganuga-sadhana-bhakti. Šio pamatinio skirtumo matymas yra būdingas visai Šri Gaudija-vaišnavizmo ačarjų mąstymo tradicijai. Jis ryškus šiame „Čaitanja-čaritamritos “ (Adi, 3.15-17) posme:

sakala jagate more kare vidhi-bhakti
vidhi-bhaktye vraja-bhāva pāite nāhi śakti

aiśvarya-jñānete saba jagat miśrita
aiśvarya-śithila-preme nāhi mora prīta

aiśvarya-jñāne vidhi-bhajana kariyā
vaikuṇṭhake yāya catur-vidha mukti pāñā

„Pasaulis garbina Mane, vadovaudamasis šventraščių skelbiamais vaidhi-bhakti priesakais. Bet vaidhi-bhakti praktika neparodo Manęs tokio, koks Esu apsireiškęs Vradžoje. Vaidhi-bhakti vyrauja aišvarja-gjana. Viso pasaulio žmonių protus užvaldė aišvarja-gjanos pirmenybe grindžiamos idėjos, tačiau aišvarja, atmiešta prema, Man yra atgrasi. Tie, katrie garbina Mane vaidhi-bhakti ir ašvarja-gjanos dvasia, eina į Vaikunthą ir pelno keturių rūšių išvadavimą: saršthi (teisę valdyti tokius kaip Viešpaties turtus), sarūpją (teisę turėti tokią kaip Viešpaties išvaizdą), samipją (teisę asmeniškai bendrauti su Viešpačiu) ir salokją (teisę gyventi Viešpaties karalystėje).“

Nesuvaldomu, spontanišku potraukiu pagrįstas smarkus prisirišimas prie meilės objekto vadinamas raga. Smarkaus prisirišimo (rāga) prie Šri Krišnos persmelkta bhakti yra ragatmika-bhakti. Tokia bhakti įvardijama kaip raganuga-bhakti. Vienintelė sąlyga norinčiajam praktikuoti raganuga-bhakti yra godus troškimas patirti Viešpaties ragatmika-bhaktų jauseną. Raganuga-sadhaka visada gyvena Vradžoje. Būtina visad atminti Šri Krišną bei Jo mylimas Vradžos gopes ir be atilsio tarnauti Šri Šri Radha-Krišnai Jugalai tiek savo fiziniu, tiek meditacijoje regimu dvasiniu kūnu, kuris yra tinkamas tarnauti Šri Krišnai taip, kaip bhakta labiausiai trokšta.

Nuolat gyvenantis Vradžoje ir Vradžos jausena persiėmusių rasika-bhaktų globojamas, sadhaka turėtų girdėti kitų kartojamą, pats kartoti ir atminti Šri Krišnos vardą, taip pat pasakojimus apie Viešpaties pavidalą, savybes ir lilas. Tai bhadžana, skirta sadhakoms, pasukusiems raganuga-bhakti keliu. Vaidhi-bhakti praktikos (šravana, kīrtana ir kt.) sudėtinės dalys, skatinančios sadhakai būdingos Vradžos gyventojo jausenos radimąsi, gali būti naudingos ir raganuga-bhakti praktikai.

Svarbu atminti, kad, laikantis Šri Čaitanjos Mahaprahu priesakų, kuriuos Jis skyrė šiame pasaulyje gyvenančioms dživoms, sadhakos širdyje ūmai nubunda didžiulis noras praktikuoti raganuga-bhakti. Šri Čaitanjadeva Pats praktikavo ir mokė, kaip praktikuoti būtent raga-marga-bhadžaną, kuri Jam buvo pati mieliausia. Jei dživai nusišypsos nepaprasta sėkmė bendrauti su Šri Gaurangadevos mylimais palydovais, jos širdyje būtinai nubus godulys patirti amžinųjų Vradžos gyventojų jauseną. Neturėdami galimybės su jais bendrauti, dauguma sadhakų praktikuoja vaidhi-bhakti, kurios priesakų taip pat būtina laikytis.

Atradus prieglobstį prie Šri Čaitanjadevos lotoso pėdų, anksčiau ar vėliau pasirenkamas raga-margos kelias. Aistringai ragos siekiantys sadhakos pirmiausia turėtų užsiimti raganuga-bhakti. Raganuga-bhakti reikalavimai yra nepaprastai aukšti. Kai bhakta iš tikrųjų tampa godus amžinųjų Vradžos gyventojų jausenos, žemiški dalykai jam apkarsta, ir jis nusimeta doringų ir piktų darbų, karmos, akarmos, vikarmos, gjanos, jogos ir su bhakti nesusijusios vairagjos grandines.

Vaidhi-bhakti kelias (vaidhī-mārga) prasideda nuo šradhos. Kitas žingsnis – sadhu-sanga. Ir toliau atliekant bhadžaną, atsikratoma anarthų. Ilgainiui pasiekiama ništhos, vėliau – ruči, asakti ir pagaliau – bhavos pakopa. Taikant šį metodą, teks gerokai palūkėti, kol nubus bhava, tačiau, atsiradus lobhai (goduliui), netrukus išnyks visos anarthos, nes bhakta nesiekia materialių juslinių malonumų. Stiprėjant lobhai, bunda ir bhava. Tačiau reikia pažymėti, kad, pasirinkus raga-margą, labai svarbu visiškai atsikratyti veidmainystės, melo ir troškimo būti garbstomam. Antraip anarthos tik stiprės, sadhaka pavojingai nuklys nuo pasirinkto kelio ir žemiausią prisirišimą ims klaidingai laikyti grynuoju prisirišimu (viçuddha-rāga). Toks sadhaka ilgainiui vis daugiau bendraus su pasauliečiais ir galų gale patirs nuopuolį.

Raganuga-bhakti dar vadinama rūpanuga-bhakti. Stoti į raganuga-bhakti kelią tegalima tapus rūpanuga, Šri Rūpos Gosvamio sekėju. Jei žmogui nusišypsojo laimė turėti didžiulį norą pasirinkti raganuga-bhakti, jis būtinai turėtų studijuoti svarbiausiojo Šrilos Rūpos Gosvamio sekėjo Šrilos Dasos Gosvamio „Manah-šikšą“ ir vykdyti jos priesakus.

^^

Šri Raghunathos Dasos Gosvamio gyvenimo apybraiža

Šrila Raghunatha Dasa Gosvamis išvydo šį pasaulį apie 1494 metus (pagal Šakabdos kalendorių 1416 m.) Vakarų Bengalijos Hugalio apygardos Krišnapūro (Saptagramo) kaime, garbingoje ir pasakiškai turtingoje žemvaldžių (kāyastha) šeimoje. Jo tėvas buvo vardu Šri Govardhana Madžumadara, vyresnysis tėvo brolis – Hiranja Madžumadara. Turtingi broliai žemvaldžiai garsėjo religingumu ir reiškė didžiulę pagarbą vaišnavams atsiskyrėliams (sādhu). Jų dvaro rūmuose dažnai lankydavosi žymus Viešpaties Gauros tarnas – nama-ačarja Haridasa Thakura. Jų dvasinis mokytojas ir šeimos žynys buvo artimas Advaitos Ačarjos mokinys ir Haridasos Thakuros draugas Šri Jadunandana Ačarja, kuris vėliau tapo Raghunathos Dasos dikša-guru.

Raghunatha Dasa nuo vaikystės bendravo su tyrais bhaktomis – Haridasa Thakura ir Jadunandana Ačarja, o jaunystės metais susitiko su Nitjananda Prabhu ir Jo palydovais. Bendravimas su jais paliko Raghunathos Dasos sieloje ryškų pėdsaką, ir jis pasirinko tyros tarnystės (bhakti) kelią. Neilgai trukus jis atsižadėjo gausių kaip Indros turtų bei nuostabios kaip dangiškoji deivė (apsarā) žmonos ir patraukė į Puri-dhamą, kur patikėjo savo sielą Šri Čaitanjos Mahaprabhu globai. Šri Čaitanja Mahaprabhu atidavė jį globoti Šri Svarūpai Damodarai, kurį laikė Savo antruoju „aš“. Nuo tos dienos Raghunatha Dasa imtas vadinti Svarūpera Raghu, kitaip sakant, Svarūpos palydovu. Svarūpos Damodaros malone jis galėjo pasitarnauti pačiam Šri Gaurasundarai. Džiaugdamasis Raghunathos Dasos pasišventimu bhadžanai ir pavyzdiniu atsižadėjimo įžadų laikymusi, Šri Gaurasundara leido jam tarnauti Šri Giridhariui ir Radhikai, įsikūnijusiems govardhana-šilos ir gundža-malos pavidalais.

Po to, kai Šri Gaurasundaros lilos šiame pasaulyje baigėsi, Šri Raghunathos Dasos sielą apėmė nepakeliamas išsikyrimo skausmas. Iš Puri-dhamos jis patraukė į Vrindavaną, ketindamas nušokti nuo Govardhano kalvos viršūnės ir taip pasidaryti sau galą. Tačiau, Vrindavanoje patyręs nektarišką Šri Rūpos ir Sanatanos Gosvamių malonę ir jų draugijoje klausydamasis dangiškos krišna-kathos, jis atsisakė šios minties. Taip jis tapo trečiuoju Šri Rūpos bei Sanatanos broliu ir visam laikui apsigyveno Šri Radha-kundos pakrantėje.

Gyvendamas prie Radha-kundos, jis atsidėjo Šri Radha-Govindos garbinimui išsiskyrimo su mylimuoju dvasia ir laikėsi negirdėtai griežtų askezės įžadų. Kai jam buvo beveik šimtas metų, jis pasinėrė į bhadžaną, įsibrido į Šri Radha-kundą ir iškeliavo pas Šri Jugalą dalyvauti neapreikštose Jų lilose. Vradža liloje Jis yra Rati Mandžari. „Šri Čaitanja-čaritamritoje“ (Adi, 10.98-102) Šri Krišnadasa Kaviradža Gosvamis aprašo, kaip Šri Raghunatha Dasa Gosvamis atlieka bhadžaną:

anna-jala tyāga kaila anya-kathana
pala dui-tina māṭhā karena bhakṣaṇa

sahasra daṇḍavat kare, laya lakṣa nāma
dui sahasra vaiṣṇavere nitya paraṇāma

rātri-dine rādhā-kṛṣṇera mānasa sevana
prahareka mahāprabhura caritra-kathana

tina sandhyā rādhā-kuṇḍe apatita snāna
vraja-vāsī vaiṣṇave kare ālińgana māna

sārdha sapta-prahara kare bhaktira sādhane
cāri daṇḍa nidrā, seha nahe kona-dine

„Atkeliavęs į Vradžą, Šri Raghunatha Dasa Gosvamis Šri Rūpos ir Sanatanos Gosvamių nurodymu apsigyveno prie Šri Radha-kundos krantų. Čia Raghunatha atsidėjo bhadžanai sielvarto išsiskyrus su mylimuoju dvasia. Jis beveik nieko nevalgė ir negėrė – buvo gyvas vien pasukomis, kurių išgerdavo vos kelis gurkšnius per dieną. Šri Raghunatha Dasa nedalyvavo pasaulietiniuose, su krišna-katha nesusijusiuose, pokalbiuose, laikėsi įžado kasdien šimtą tūkstančių kartų pakartoti Šventąjį Vardą, tūkstantį kartų nusilenkti (dandavat-pranām) Šri Nanda-nandanai, Šrimati Vrišabhanu Nandinei, amžiniems Judviejų palydovams bei vietoms, kur vyko dieviškosios lilos, ir du tūkstančius kartų nusilenkti vaišnavams. Dieną ir naktį mintimis jis tarnavo Šri Šri Radha-Krišnai. Kasdien tris valandas jis kalbėdavo apie Šrimano Mahaprabhu lilas, triskart atlikdavo apsiplovimą Šri Radha-kundoje ir su meile apkabindavo Vradžos vaišnavus. Šri Raghunatha Dasa buvo pasinėręs į bkakti dvidešimt dvi su puse valandos per parą; jis miegojo vos pusantros valandos, o kitąsyk ir visai nesumerkdavo akių.“

Šri Raghunatha Dasa Gosvamis parašė tris knygas, kurios vėliau tapo labai žinomos. Tai „Stavavali“, „Šri Dana-čarita“ („Dana-keli-čintamani“) ir „Šri Mukta-čarita“. „Manah-šikša“ įeina į maldų (stavų ir stuti ) rinktinę, pavadintą „Stavavali“.

^^

„Šri Bhadžana-darpanos“ komentarų autoriusŠrila Bhaktivinoda Thakura

Amžinasis Šri Gaurasundaros palydovas Šri Sačidananda Bhaktivinoda Thakura nūdienos pasaulyje, kai užburiantis materialistinio mokslo spindesys stumia žmoniją į neišbrendamą juslinių malonumų liūną, sukėlė naują bhakti bangą. Jo parašyti „Manah-šikšos“ posmų komentarai grindžiami tvirtu filosofinės doktrinos (siddhānta) išmanymu ir spinduliuoja rasos pilnatve. Juose Šri Sačidananda Bhaktivinoda Thakura smulkiai nagrinėja kiekvieną posmą, ieškodamas sąsajų su raganuga-bhakti ar rūpanuga-bhakti. Grįsdamas savo teiginius citatomis iš „Šri Bhakti-rasamrita-sindhu“, „Udžvala-nilamani“, „Stava-malos“, „Stavavali“ ir kitų Gosvamių veikalų, jis aprašo svarbiausiąjį bhadžanos metodą, skirtą raganuga-sadhakoms. Raganuga-sadhakos turi būti amžinai dėkingi Šrilai Bhaktivinodai Thakurai už jo neįkainojamą dovį.

Šrila Bhaktivinoda Thakura yra artimas Sačinandanos Šri Gaurasundaros palydovas. Įsigyvenęs į Šri Radhos bhavą, paveldėjęs Radharanės gymį, Šri Gaurasundara nužengė gelbėti puolusių Kali-jugos sielų: skleisti šri harinama-sankirtaną, skelbti tyrąją bhakti (visų pirma rūpanuga-bhakti arba raganuga-bhakti) ir savo misionieriškais darbais įgyvendinti slapčiausią Šri Čaitanjos Mahaprabhu troškimą.

Šrila Bhaktivinoda Thakura išvydo šį pasaulį 1838 m. rugsėjo 2 d. Vakarų Bengalijoje, Šri Navadvipa-dhamos apygardoje, greta Šri Majapūros miesto esančiame Virananagaros kaimelyje, labai apsišvietusioje ir gerbiamoje šeimoje, o pasitraukė iš šio pasaulio 1914 m. birželio 23 d. Kalkutoje. Jis parašė apie šimtą knygų bhakti tematika, sanskrito, bengalų, hindi, oria ir kitomis kalbomis. Dėl šios priežasties apsišvietę vaišnavai pavadino jį „septintuoju Gosvamiu“ ir šių dienų bhakti Bhagiratha (Ganga).

Jis aptiko Šri Gaurangos apsireiškimo vietą Šri Majapūroje (joga-pithą) ir su savo žmona susilaukė sūnaus, vėliau pagarsėjusio Šrilos Bhaktisidhantos Sarasvačio Thakuros vardu. Įtaigūs ir argumentuoti Šrilos Bhaktivinodos Thakuros straipsniai, paskaitos ir knygos, platus jo įkurtų Šri Nama-hatų (smulkių misionieriškų centrų, vaizdingai vadinamų „Šventojo Vardo mugėmis“) tinklas, padėjo pagrindus rūpanuga-bhakti sklisti ne tik Indijoje, bet ir visame pasaulyje. Šiandien mes akivaizdžiai matome jo veiklos vaisius – Šri Gaura-Krišna-nama-sankirtanos garsai skamba visuose pasaulio kampeliuose; tolimiausiose Vakarų ir Rytų kraštuose stiebiasi į dangų didingos šventyklos.

Mano garbusis Gurudeva, aštotara-šata Šri Šrimad Bhakti Pragjana Kešava Gosvamis Maharadžas, yra Šri Gaudija-sampradajos saugotojas ir globėjas, Šri Gaudija Vedanta Samiti bei visų į šią Samiti (Bendriją) įeinančių Gaudija Mathų, arba šventyklų, įkūrėjas ir ačarja. Be gausaus savo rašytinio palikimo jis dar išleido Šrilos Bhaktivinodos Thakuros ir kitų praeities ačarjų veikalus bengalų kalba. Šiandien jo nuoširdaus noro, palaiminimų ir begalinės malonės dėka „Džaiva-dharma“, „Šri Čaitanja-šikšamrita“, „Šri Čaitanja Mahaprabhura-šikša“, „Šri Šikšastaka“ ir daugelis kitų Šrilos Bhaktivinodos Thakuros knygų išleistos hindi, Indijos tarpnacionalinio bendravimo, kalba. Spaudai rengiamos ir kitos jo knygos.

Dabartinis Gaudija-vedanta Samiti pirmininkas ir ačarja, garbusis mano dvasios brolis parivradžakačarja Šri Bhaktivedanta Vamana Maharadžas yra gilios dvasinės išminties vaišnavas ir artimas mūsų Gurudevos lotoso pėdų tarnas. Aš nuolankiai meldžiuosi prie Šri Bhaktivedantos Vamanos Maharadžo lotoso pėdų, kad neįkainojamą „Manah-šikšą“ jis įdėtų į mūsų mylimojo Gurudevos lotoso rankas ir tokiu būdu išpildytų jo slapčiausią troškimą.

Esu įsitikinęs, kad visa širdimi bhakti pelnyti trokštantys Viešpaties tarnai, visų pirma raganuga-bhakti sadhakos, kurie užvis labiausiai vertina Vrindavanos dulkes, labai gerai įvertins ir šią knygą. Išstudijavęs „Manah-šikšą“, tikintis žmogus permanys Šri Čaitanjos Mahaprabhu pasauliui dovanotą prema-dharmą. Tegul mūsų garbusis Gurudeva, įkūnijantis beribį Viešpaties gailestingumą, dosnia ranka dovanoja mums savo malonę, kad mes būtume pajėgūs kaskart vis geriau įgyvendinti jo slapčiausią troškimą. Savo karštą ir nuoširdžią maldą skiriame jo krišna-premą dovanojančioms lotoso pėdoms.

Trokštantis pelnyti krislelį Šri Hari, guru ir vaišnavų malonės,

menkas ir netikęs tridandi bhikšu Šri Bhaktivedanta Narajana

Nrisimha-čaturdašis

1996 m. gegužės 2d.

(510 Viešpaties Gaurangos (Gaurabhos) metai arba

1918 metai pagal indiškąjį kalendorių)

^^

Leidėjų žodis

„Manah-šikšos“ leidimas, kuri laikote savo rankose, buvo sumanytas ir iš spaudos išėjo Jo Dieviškosios Kilnybės om višnupada paramahamsa parivradžakacarja aštotara-šata Šri Šrimad Bhaktivedantos Narajanos Maharadžo nepaaiškinama malone. Jis dažnai skaito paskaitas pagal „Manah-šikšą“ hindi ir anglų kalba, bet pageidavo, kad ji būtų prieinama skaitytojams ir kitomis kalbomis.

„Šri Manah-šikšą“ sudaro dvylika Šri Raghunathos Dasos Gosvamio sukurtų posmų, kuriuose pateikiama protui skirtų pamokymų, kaip tobulėti žengiant bhadžanos keliu. Šrila Bhaktivinoda Thakura parašė šių posmų komentarus ir pavadino juos „Bhadžana-darpana“ („veidrodis, atspindintis bhadžanos esmę“). Komentare jis smulkiai išnagrinėjo kiekvieną Šrilos Raghunathos Dasos Gosvamio posmo žodį.

Šrimad Bhaktivedanta Narajana Maharadžas išleido „Manah-šikšą“ su Šrilos Bhaktivinodos komentarais hindi kalba. Šrimad Bhaktivedantos Narajanos Maharadžo vertime į hindi kalbą tiksliai perteikiama Šrilos Bhaktivinodos Thakuros „Bhadžana-darpanos“ komentarų esmė. Į knygą įėjo ir atskirų „Bhadžana-darpanos“ teksto fragmentų platesni jo paties paaiškinimai, kurie bhadžanos kelią pasirinkusiems sadhakoms padeda lengviau suvokti komentarų turinį. Neatsitiktinai Šrilos Narajanos Maharadžo vertimas pavadintas „Šri Bhadžana-darpana-digdaršini-vriti“ („paaiškinimai, atskleidžiantys „Bhadžana-darpanos“ komentaro prasmę“).

Versdami Šrilos Narajanos Maharadžo knygą iš hindi kalbos, papildomai įdėjome paaiškinimus, paimtus iš jo paskaitų pagal pirmąsias keturias „Manah-šikšos“ šlokas. Juos pavadinome „Anuvriti“ („komentarai, plėtojantys ankstesniojo komentatoriaus mintį“).

Skaitytojams gali būti nauja sanskrito atitikmenų pažodiniame šlokų vertime tvarka. Mes nesilaikėme tikslios žodžių tvarkos, kokia jie užrašyti šlokoje, o pateikėme juos taip, kad jie sudarytų sklandų sanskrito sakinį. Šis vertimo metodas vadinamas anvaja („natūrali žodžių tvarka arba jų ryšiai sakinyje “). Eiliuotoje sanskrito šlokoje žodžiai sudėlioti kitaip nei įprastiniame sanskrito prozos sakinyje. Todėl vertėjai paprastai naudojasi anvajos metodu ir verčia originalo šlokas į sanskrito, bengalų ar hindi kalbas proza. Nors iš pirmo žvilgsnio šis metodas atrodo neparankus ieškoti reikiamų žodžių šlokoje, tačiau jis padeda geriau pamatyti posmo vertimą sudarančias prasmines žodžių jungtis, ir jo prasmė skaitytojui tampa akivaizdi. Mes tikimės, kad skaitytojai įvertins šio metodo privalumus, nes jis leidžia geriau suvokti posmų prasmę. Norėdami atkreipti skaitytojų dėmesį į šią aplinkybę, pažodinį vertimą ir pavadinome anvaja.

Leidėjai

^^

Gaudiya Vedanta Publications
Vrindavana – Vilnius 2005


Autorius:
No Comments »

Palikti komentarą

El. paštas