Aštunta šloka
yathā duṣṭatvaṃ me davayati śaṭhasyāpi kṛpayāyathā mahyaṃ premāmṛtam api dadāty ujjvalam asau
yathā śrī-gāndharvā-bhajana-vidhaye prerayati māṃ
tathā goṣṭhe kākvā giridharam iha tvaṃ bhaja manaḥ
Anvaja
manaḥ – o prote; iha goṣṭhe – čia, Vradžoje; tvam – tu; bhaja – garbink; giridharam – Šri Giridharį; tathā – taip; kākvā – nuolankia malda; yathā – kad; śaṭhasya api – nors [esu] veidmainis; asau – Jis; kṛpayā – maloningai; davayati – pašalintų; me – mano;duṣṭatvam –ydas; yathā – kad; dadāti – dovanotų; ujjvalam – spindulingąjį; amṛtam – nektarą; prema –dieviškosios meilės; api – taip pat; mahyam – man; yathā – kad; prerayati – įkvėptų; mām –mane; śrī gāndharvā-bhajana-vidhaye – tarnauti Šrimati Radharanei.
Vertimas
(Bendraujant su sadhu, sadhakos širdį užvaldo hladini-šakti, kuri sunaikina čia susikaupusias blogybes ir dovanoja aukščiausią tobulumą. Tačiau pelnyti tokią sadhu-sangą išties nelengva). Todėl, o prote, su didžiausiu nuolankumu sielvarto kupinais žodžiais melskis ir garbink Šri Giridharį Krišną čia, Vradžoje, kad Jis nenusigręžtų nuo manęs. Iš Savo nepaaiškinamos malonės Krišna sunaikins mano ydas, dovanos šviesiausiąjį premos nektarą ir įkvėps mane nusilenkti Šrimati Radhikai.
Šri Bhadžana-darpana-digdaršini-vriti
1. Dainya-kākuti
Nuolanki ir sielvarto kupina malda
“Esu silpnas ir niekam tikęs“. Šiuos nuolankius maldos žodžius sanskrite vadina dainya-kakuti. “Šri Gandharva-samprarthanaštakam“ (“Stava-mala“) Šri Rūpa Gosvamis nuolankia malda kreipiasi į Šrimati Radharanę:
vṛndāvane viharator iha keli-kuñje
matta-dvipa-pravara-kautuka-vibhrameṇa
sandarśayasva yuvayor vadanāravindadvandva
dvandvaṃ vidhehi mayi devi! kṛpāṃ prasīda (1)
“O Devi Radhika! Judu su Šri Krišna it pora apsvaigusių dramblių nuolat panirę į meilės lilas ūksmingose Šri Vrindavanos meilės giraitėse. O Gandharvika! Būki man gailestinga ir dovanoki galimybę išvysti įstabius it lotoso žiedai Judviejų veidus.“
hā devi! kāku-bhara-gadgada yādya vācā,
yāce nipatya bhuvi daṇòavad udbhaṭārtiḥ
asya prasādam abudhasya janasya kṛtvā,
gāndharvike! nija-gaṇe gaṇanāṃ vidhehi (2)
“O Devi Gandharvika! Aš dūstu iš sielvarto. It baslys parkritęs ant žemės iš nevilties virpančiu balsu meldžiu Tave pasigailėti manęs, neišmanėlio, ir priimti į savo artimiausių tarnaičių būrį.“
śyāme! ramā-ramaṇa-sundaratā-variṣṭha
saundarya-mohita-samasta-jagaj-janasya
śyāmasya vāma-bhuja-baddha-tanuṃ kadāhaṃ
tvām indirā-virala-rupa-bharāṃ bhajāmi? (3)
“O Šrimati Šjama (Radhika)! Savo žavesiu Tu nustelbi pačią Šri Lakšmidevę. O kada išauš diena, kai aš nuoširdžiai garbinsiu Tą, kurią per pečius kairiąja ranka apglėbęs laiko Jos mylimasis Šri Šjamasundara, savo grožiu užbūręs visą kūriniją.“
tvāṃ pracchadena mudira-cchabinā pidhāya
mañjīra-mukta-carańāñ ca vidhāya devi!
kuñje vrajendra-tanayena virājamāne
naktaṃ kadā pramuditām abhisārayiṣye (4)
“O Devi Radhika! Kada išauš ta diena, kai aš tapsiu Tavo nuolankia tarnaite? Kada apjuosiu Tave audros debesies mėlynumo sariu ir, nuėmusi varpelius nuo kulkšnių, nakčia nulydėsiu Tave iš nekantrumo džiūgaujančia širdimi giraitėn į pasimatymą su mylimuoju Šri Nanda-nandana? “
kuñje prasuna-kula-kalpita-keli talpe
saṃviṣṭayor madhura-narma-vilāsa-bhājoḥ
loka-trayābharaṇayoś caraṇāmbujāni
saṃvāhayiṣyati kadā yuvayor jano ’yam? (5)
“O Devi! Judu su Šri Krišna esate trijų pasaulių puošmena. Ten, giraitėje, Judu su Šri Krišna atsigulsite į minkštą dailiausių gėlių meilės patalą. Kada gi išauš ta diena, kai man nusišypsos laimė patarnauti prie Judviejų lotoso pėdų?
tvat-kuṇòa-rodhasi vilāsa-pariśrameṇa
svedāmbu-cumbi-vadanāmburuha-śriyau vām
vṛndāvaneśvari! kadā taru-mula-bhājau
saṃvījayāmi camarī-caya-cāmareṇa (6)
“O Vrindavanešvari! Pailsę nuo meilės lilų, Judu susėsite atgauti jėgas nuostabaus kadambos medžio paūksmėje prie Radha-kundos krantų, o Judviem ant veidų žėruos smulkaus prakaito lašeliai. Kada man nusišypsos laimė regėti šį nuostabų reginį ir vėduoti Judučamara?“
līnāṃ nikuñja-kuhare bhavatīṃ mukunde
citraiva sucitavatī rucirākṣi! nāham
bhugnāṃ bhruvaṃ na racayeti mṛṣāruṣāṃ tā.m
agre vrajendra-tanasya kadā nu neṣye (7)
“O gražiaake Radhika! Kai pokštaudama Tu pasislėpsi tolimiausioje kundžos oloje, ir Šri Krišna, sužinojęs kur tavo slaptavietė, atskubės pas Tave, Tu man priekaištausi: “Ak Rūpa Mandžari, Rūpa Mandžari! Kam tu mane išdavei Krišnai!? O aš atsakysiu: “Ką tu! Tai ne aš, o Čitra Sakhi. Nepyk ant manęs“. Kada išauš ta laiminga diena, kai aš regėsiu Tavo apsimestinį pyktį ir meiliu žodžiu raminsiu Tave, girdint Šri Krišnai?“
vāg-yuddha-keli-kutuke vraja-rāja sunuṃ
jitvonmadām adhika-darpa vikāsi-jalpām
phullābhir ālibhir analpam udīryamāṇa
stotrāṃ kadā nu bhavatīm avalokayiṣye? (8)
“Žaismingoje žodžių dvikovoje įveikusi Krišną, Tu nesitveri iš džiaugsmo ir pasididžiavimo dėl savo šaunumo. Sakhės, džiūgaudamos dėl savo svamini pergalės, giria Tave, krykšdamos iš laimės: “Džaja Radhe! Džaja Radhe! “ Kada ateis ta valanda, kai aš sykiu su Tavimi išgyvensiu šias laimės akimirkas?“
yaḥ ko ’pi suṣṭhu vṛṣabhānu-kumāri-kāyāḥ
samprārthanāṣṭakam idaṃ pa hati prapannaḥ
sā preyasā saha sametya dhrta-pramodā
tatra prasāda-laharīm urarī-karoti (9)
“Kas prašo Šri Radhikos globos, su nuoširdžiu tikėjimu nuolat kartodamas šiuos aštuonis posmus, tas įsiteiks Šri Vrišabhanu dukrai ir Jos mylimajam Šri Krišnai ir pelnys Judviejų begalinę malonę.“
2. Saṭhata me duṣṭatvām
Apsimetinėjimas – manoji yda
Apsimetinėjimas yra visų badha-dživų yda. Iš prigimties dživos yra tyros, paprastos ir doros būtybės. Tačiau, kai tik dživos pasiduoda avidjai, išsyk išryškėja jų polinkis į melagystę, puikybė, nenumaldomas garbės ir liaupsių troškimas, veidmainystė ir nedorumas. Taip jos išklysta iš doros kelio ir užmiršta savo tikrąją dvasinę prigimtį bei artumą Viešpačiui. Tačiau, kai bendraudama su vaišnavais dživa ima laikyti save menkesne už žolės stiebelį ir reikšti deramą pagarbą kiekvienam, kas jos nusipelno, ji atranda užuovėją, kartodama Šventąjį Vardą (śrī harināma). Tada Šri Krišna ir Jo mylimi tarnai dovanoja dživai malonę, ir ji pelno rečiausią Krišnos premos dovį.“
3. Ujjvala Premāmṛta
Dieviškosios aistros nektaras
Žodis udžvala reiškia šringara-rasą, dar vadinamą madhura-rasa. “Šri Udžvala-nilamani“ (1.2-3) “Najaka-bheda-prakaranos“ (“Meilės herojų tipų“) skyriuje Šrila Rūpa Gosvamis taip apibrėžia madhura-rasą:
mukhya-raseṣu purā yaḥ sańkṣepeṇodito ’ti rahasyatvāt
pṛthag eva bhakti rasarāṭ sa vistāreṇocyate madhuraḥ
vakṣyamāṇair vibhāvādyaiḥ svādyatāṃ madhurā ratiḥ
nītā bhakti rasaḥ prokto madhurākhyo manīṣibhiḥ
“Bhakti-rasamrita-sindhu“ rašoma, kad bhakti gali būti praktikuojama su penkiomis rasomis: šanta, dasja, sakhja, vatsalja ir madhura. Šios rasos vadinamos pagrindinėmis (mukhya), o madhura-rasa laikoma svarbiausia iš visų bhakti-rasų. Nepaisant madhura-rasos viršenybės, apie ją užsimenama probėgšmais, o štai pirmosios keturios rasos knygoje nupasakojamos kuo smulkiausiai. Taip yra dėl jos slaptingumo, o slaptinga ji laikoma dėl trijų priežasčių:
- madhura-rasą pelno tik tie bhaktos, kurie pasineria į ją visa savo esybe. Kitų rasų bhaktoms (šanta, dasja, sakhja ir vatsalja) ji nepasiekiama;
- nors nemažai bhaktų siekia pelnyti madhura-rasą, jie negali patirti šios rasos skonio, nes neturi jos samskarų (širdyje įsirėžusių jos pėdsakų). Tokiems žmonėms madhura-rasą suvokti labai sunku;
- madhura-rasa paprastaiskleidžiasi, praktikuojant raga-margą, jai būdinga daugybė slaptingų jausenų. Kada sadhakos širdį yra užvaldę įvairūs troškimai, rasa-margos paslaptys jam yra nesuvokiamos, ir jį žavi vaidhi-marga. Todėl madhura-rasos paslapčių tokiamsadhakai nevalia atskleisti.
Dėl šių priežaščių madhura-rasa laikoma itin slaptinga ir todėl apie ją netinka kalbėti aptariant kitas rasas. Dėl šios priežasties madhura-rasa labai smulkiai aptariama atskiroje knygoje (“Udžvala-nilamani“), kad raga-margos keliu pasukusieji ir madhura-rasąvienintele savo užuovėja pasirinkusieji bhaktos galėtų patirti šios rasos skonį. Kai ji yra kaitinama tokių rasos elementų, kaip vibhava, anubhava, satvika-bhava ir vjabičarini-bhava, madhura rati tampa nepaprastai maloni, ir rasa-tatvos žinovai vadina ją madhura-rasa.
Kai šantos, dasjos, sakhjos ir vatsaljos rati (sthāyī-bhāva) susijungia su vibhava, anubhava, satvika-bhava ir vjabhičarini-bhava, ji įgyja rasos statusą. Tai pasakytina ir apie madhura-rasą. Madhura-rasos santykiuose Šri Krišna yra višajalambana (meilės objektas), o gopės – ašrajalambana (meilės šaltinis). Gopių savybės reiškiasi kaip udipana arba madhura-rasos skatulys. Vykstant meilės žaidimams, Šri Krišna ir Jo mylimosios kartais patiria aštuonias satvika ir trisdešimt tris vjabičarini-bhavas, kurios kyla it bangos bhakti-rasosvandenyne. Sadhana-bhakti peraugus į bhava-bhakti, pasireiškia sthaji-bhava. Būsena, kai sthaji-bhava susijungia su vibhava, anubhava, satvika ir vjabičarini bhavomis, ir kai ji pasiekia rasos lygį, žymi premos pasireiškimo pradžią ir yra vadinama bhakti-rasa.
Šios rasos pavyzdys yra Šri Krišnos bei Jo mylimųjų lilos Vrindavanoje ir visoje Vradža Mandaloje. Kam nusišypso neregėta laimė patirti nuolat augantį godulį pelnyti madhura-rasą, tas turėtų, kaip jau buvo rašyta, sekti gopėmis ir ilgesingu bei nuo jaudulio virpančiu balsu melstis ir prašyti malonės. Ir tą akimirką, kai Šrimati Radharani dovanos jam Savo malonę, hladini-šakti spinduliai nušvies jo širdį, ir joje nubus madhura-rasa. Kitaip pelnyti madhura-rasos neįmanoma.
4. Srī Gāndharvā Bhajana
Kartais be galo maža dživa pasirenka gjanos kelią ir, praktikuodama sadhaną, beatodairiškai pasineria į brahmanandą arba atmanandą. Tačiau jos potyriai nė iš tolo neprilygsta paramanandai arba prema-sevanandai, transcendentinei palaimai, kurią teikia tarnystė Viešpačiui grynosios premos lygmeniu. Prieš tarnystės ekstazę brahmananda blanksta tarsi jonvabalis saulės šviesoje. Patirti paramanandą galima, tik pelnius hladini-šakti malonę. O norint ją pelnyti, būtini žingsniai, apie kuriuos kalbėsime toliau.
Klausantis pasakojimų apie bhavą, būdingą amžiniems Vradžos gyventojams, egzistuojantiems ragatmika-bhakti lygmeniu, širdyje gali nubusti bhavos godulys. Jam nubudus, sadhaka turėtų ieškoti vienos iš Šrimati Radhikos sakhių ar mandžarių globos ir su didžiausiu nuolankumu tarnauti jos lotoso pėdoms. Nuolat tarnaujant, didės sadhakos tinkamumas tarnystei, o jam didėjant, sadhakai atsivers vis naujos tarnystės galimybės. Šrimati Radhikos malonė pelnoma, tik tarpininkaujant Jos sakhei. Kuo daugiau malonės pelnys sadhaka, tuo stipriau jo širdyje įsiviešpataus hladini-šakti. Taip, ilgainiui įgavęs reikiamą adhikarą (tinkamumą tarnystei), sadhaka pelnys nitja-premamaji-sevą – teisę tarnauti Šri Radhai ir Krišnai.
Tie, kurie nepripažįsta transcendentinėje karalystėje vykstančių amžinų dieviškųjų lilų realumo tuo pačiu neigia ir absoliučios tiesos pilnatvę, o juk Viešpats yra sarva-šaktimanas - visų galių valdovas ir rasos įsikūnijimas. Kas padaro šį nusikaltimą, pats išsižada jam siūlomos malonės, taigi praranda ir galimybę pelnyti premamaji-sevą.
Pažymėtina ir tai, kad, kol sadhaka tapatinasi su materialiu kūnu, laiko save vyru, tol jis nėra tinkamas vradža-bhava-maji-sevai, nes tokia tarnystė neturi nieko bendra su fizinio lytiškumo idėja. Dvasinis moteriškasis pradas, arba stri-bhava, glūdi grynojoje be galo mažos dživos prigimtyje. Tai vienintelė šiai tarnystei tinkama tapatybės samprata. Jei atliekant sadhaną neatsisakoma, materialios, prigimčiai svetimos sampratos apie save kaip materialų kūną, vyrą ar moterį, tai laikytina nukrypimu nuo sadhanos kelio. Būtina atsisakyti bendrauti su taip mąstančiais žmonėmis ir praktikuoti bhadžaną, vadovaujant raganuga-rasika-bhaktai, kurio vienintelė užuovėja yra Šrimati Radhikos lotoso pėdos. Ši bhadžanos rūšis vadinasi šri gandharva-bhadžana.
No tags for this post.