Tyra Bhakti .lt

Śrī Śrī Gandharva Giridharābhyāṃ namaḥ

Penkta šloka

asac-ceṣṭā-kaṣṭa-prada-vikaṭa-pāśālibhir iha
prakāmaṃ kāmādi-prakaṭa-pathapāti-vyatikaraiḥ
gale baddhvā hanye ’ham iti bakabhid vartmapa-gaṇe
kuru tvaṃ phutkārān avati sa yathā tvaṃ mana itah

Anvaja

manaḥ – o prote; iha – materialiame pasaulyje; prakaṭa-pathapāti-vyatikaraiḥ –plėšikų gauja, tykanti prie kelio; kāmādi – geismas, pyktis ir kitos ydos; gale badhvā – veržia kaklą; prakāmam – įžūliai; kaṣṭa-prada vikaṭa-pāśālibhiḥ – klaikiomis, skausmą sukeliančiomis virvėmis; asac-ceṣṭā – piktų darbų; hanye – žudo; aham – mane; iti – sakydamas; tvam – tu; kuru – visu balsu; phutkārān – šaukis; vartmapa-gaṇe – vaišnavų, kurie sergsti kelią [vedantį]; bakabhid – pas Šri Krišną, kurs nugalabijo Baką; yathā – tada; sa – šie Viešapties tarnai; avati – apgins; tvām – tave; itaḥ – nuo jų.

Vertimas

„Geismas, pyktis ir kitos ydos – tai plėšikų gauja, tykanti keleivio, traukiančio plačiu materialaus gyvenimo keliu. Netikėtai užpuolę ir užnėrę man ant kaklo klaikią piktų darbų kilpą, beširdžiai kankintojai vis labiau ją veržia. „O prote, su šiais žodžiais lūpose gailiai šaukis Viešpaties tarnų beribio gailestingumo. Jie stovi bhakti kelio sargyboje ir gina einančius pas Krišną – Bakasūros trempėją. Girdėdami tavo gailius šauksmus, jie būtinai atskubės tau į pagalbą.

Šri Bhadžana-darpana-digdaršini-vriti

1. Kāmādi prakata pathapāti vyatikara – Geismas ir kitos ydos – plėšikų gauja.

Geismas, pyktis, gobšumas, klaidingas tikrovės suvokimas, puikybė ir pavydas – šešių plėšikų gauja, tykanti keleivio, žingsniuojančio plačiu materialaus gyvenimo keliu. Vjatikara reiškia „susidėję draugėn“. Susidėję draugėn, jie puola savo aukas. Štai kaip apie šias ydas rašoma Šrimad Bhagavadgytoje (2.62-63):

dhyāyato viṣayān puṃsaḥ saṇgas teṣupajāyate
sańgāt sañjāyate kāmaṃ kāmāt krodho ’bhijāyate

krodhād bhavati saṃmohaḥ saṃmohāt smṛti-vibhramaḥ
smṛti-bhraṃśād buddhi-nāśo buddhi-nāśāt-praṇaśyati

„Mintyse regint juslių objektus, atsiranda prisirišimas. Prisirišimas gimdo geismą, troškimą pasinaudoti juslių objektais savo malonumui. Iš nepatenkinto geismo kyla pyktis, kuris gimdo klaidingą tikrovės suvokimą, o klaidingas tikrovės suvokimas, savo ruožtu, temdo atmintį. Aptemus atminčiai, aptemsta intelektas, gjana-šakti, kitaip sakant, netenkama išminties, o netekus išminties, vėl puolama į žemiškus malonumus. Taip esybė patenka į materialios būties pinkles ir kenčia dėl savo padarytų darbų“.

Komentuodamas Bhagavadgytą, „Gita-bhūšana-bhašjoje“ Šrila Baladeva Vidjabhūšana taip aiškina šių posmų prasmę:

vijitendriyasyāpi mayy aniveśita-manasaú punar anartho durbāra ityāha—dhyāyata iti dvyābhyām. viṣayān śabdādīn sukha-hetutva buddhyā dhyāyataḥ punaḥ punaś cintayato yoginas teṣu sańga āsaktir bhavati; sańgāddhetos teṣu kāma-tṛṣṇā jāyate; kāmāc ca kenacit pratihatāt krodhaḥ citta-jvālas-tat pratighātako bhavati. (62) krodhāt saṃmohaḥ kāryākārya-viveka-vijñāna-vilopaḥ; saṃmohāt smṛter-indriya-vijayādi-prayatnānusandher-vibhramo vibhraṃśa; smṛti-bhraṃśād buddher-ātma-jńānārthaka-syādhya-vasāyasya nāśaḥ; buddhi-nāśāt praṇaśyati punar viṣaya-bhoga-nimagno bhavatisaṃsaratītyarthaḥ—mad anāśra-yaṇād durbalaṃ manastāni sva-viṣayair yojayantīti bhāvaḥ. tathā ca mano-vijigīṣuṇā mad upāsanaḥ vidheyam. (63)

Neįmanoma atsikratyti geismo, pykčio ir kitų anarthų, jei mėginama sudrausminti protą praktikuojant gjaną, jogą bei tapasją ir visiškai nesistengiama sutelkti minčių į Bhagavano lotoso pėdas. Jei manoma, kad juslių objektai (pavidalas, skonis, kvapas, liesmas ir garsas) yra laimės šaltinis, apie juos galvojama nuolat. Tokiu būdu prie juslių objektų prisiriša net jogai. Prisirišimas gimdo norą pasinaudoti juslių objektais savo malonumui. Nepavykus patenkinti noro, užsiplieskia pyktis. Iš pykčio randasi klaidingas tikrovės supratimas, kitaip sakant, prarandamas intelektas, arba išmintis, kuri leidžia skirti gerą poelgį nuo nedoro. Klaidingas tikrovės supratimas temdo atmintį ir verčia atsisakyti pastangų pažaboti jusles. Aptemus atminčiai, sunyksta intelektas. Tai reiškia, kad apleidžiama atma-gjana, atsisakoma savasties pažinimo. Kai nunyksta intelektas, įvyksta visiška degradacija (praṇaśyati). Čia žodis pranašjati reiškia, kad žmogus vėl puola į juslinių malonumų liūną.

Apibendrinant reikia pasakyti, kad nesikreipus prieglobsčio į Šri Bhagavaną sutramdyti nerimstantį protą paprasčiausiai neįmanoma. Nesudrausmintas protas – svarbiausia anarthų priežastis. Todėl negali būti jokių abejonių dėl to, kad norint suimti protą į vadžias būtina garbinti Aukščiausiąjį Viešpatį. Tai visų svarbiausia gyvos būtybės priedermė.

2. Asac-cesta kasta-prada vikata pāśa – Klaiki piktų darbų kilpa.

Gyvoji būtybė dūsta klaikioje piktų darbų kilpoje. Piktus darbus ją stumia daryti šeši priešai: geismas, pyktis, gobšumas, klaidingas tikrovės suvokimas, puikybė ir pavydas.

3. Baka-bhid vartmapa-gana – Kelio pas Bakasūros trempėją gynėjai.

Bakabhid – tai Šri Krišna, nukovęs veidmainystę įkūnijantį demoną Baką. Žodis vartma reiškia meilės Krišnai puoselėjimo kelią. Priesaga pa reiškia sergėtojas arba gynėjas, šiame kontekste turimi omenyje vaišnavai. Šiuo posmu norima pasakyti, kad mes turėtume gailiai šauktis vaišnavų pagalbos ir prašyti apsaugoti mus nuo anarthų, nes vaišnavai yra krišna-premos kelią pasirinkusiųjų globėjai ir saugotojai. Girdėdami sielvartingus verksmus, iš savo beribio gailestingumo jie būtinai išties tau pagalbos ranką.

Šri Ramanudžačarjos maldoje yra tokie žodžiai (Padjavali, 52):

prahlāda-nārada-parāśara-puṇòarīka-
vyāsāmbarīṣa-śuka-śaunaka-bhīṣma-dālbhyān

rukmāńgadoddhava-vibhīṣaṇa-phālgunādīn
puṇyān imān parama-bhagavatān namāmi

„Su didžiausia pagarba lenkiuosi iškiliems Viešpaties tarnams Prahladai, Naradai, Prašarai, Pundarikai, Vjasai, Ambarišai, Šukai, Šaunakai, Bhišmai, Dalbhijai, Rukmangadai, Udhavai, Vibhišanai ir Ardžunai.“

Vaišnavų poetas Šri Sarvagja, beatodairiškai pasitikintis bhaktomis, atpasakoja jų jauseną („Padjavali“, 56):

tvad-bhaktaḥ saritām patiṃ culukavat khadyotavad bhāskaraṃ
meruṃ paśyati loṣṭravat kim aparaṃ bhumeḥ patiṃ bhṛtyavat

cintāratna-cayaṃ śilā-śakalavat kalpa-drumaṃ kaṣṭhavat
saṃsāraṃ tṛṇa-rāśivat kim aparaṃ dehaṃ nijaṃ bhāravat

„O Bhagavane! Tavo tarnai vandenyną laiko bala, saulę – jonvabaliu, Meru kalną – žemės sauja, didį pasaulio imperatorių – pastumdėliu, krūvą čintamanio brangakmenių – akmens nuolaužomis, troškimų medį (kalpadruma) – lazda, o visą pasaulį – šiaudų stirta. Ką čia dar bepridursi – atskirtam nuo Tavęs bhaktai jo kūnas tampa nepakeliama našta.“

Šri Madhava Sarasvatis priduria („Padjavali“, 57):

mīmāṃsā-rajasā malīmasa-dṛśāṃ tāvan na dhīr īśvare
garvodarka-kutarka-karkaśa-dhiyāṃ dure ’pi vārtā hareḥ

jānanto ’pi na jānate śruti-sukhaṃ śrī-rańgi-sańgād ṛte
su-svāduṃ pariveśayanty api rasam gurvī na darvī spṛśet

„Kai žmogaus regėjimą temdo karma-kandą aukštinančios mimamsos filosofijos dulkės, jis negali viso dėmesio sutelkti į Bhagavaną. Kas, veikiamas klaidingų argumentų, prarado intelekto skvarbumą ir pasikėlė į puikybę, tas nebesidomi hari-katha. Giliausioji Vedų esmė yra nesuvokiama net didžiausiam Vedų žinovui, jei jis nėra prisirišęs prie Krišnos. Toks žmogus panašus į virtuvinį samtį. Samčiu dalijamas gardus maistas, bet pats samtis nieko negauna.“

Sat-sangos didybė apdainuojama „Šri Hari-bhakti-sudhodajoje“ (cituojama pagal „Bhakti-rasamrita-sindhu“ 1.2.229):

yasya yat sańgatiḥ puṃso maṇivat syāt sa tad-guṇaḥ
sva-kularddhyai tato dhīmān sva-yuthyān eva saṃśrayet

Bendravimo su vienminčiais naudą gerai iliustruoja toks pavyzdys. Lygiai kaip kristalas atspindi šalia esančių objektų spalvą, žmogus perima savybes tų, su kuriais bendrauja. Todėl išmintingas ir savo giminės gerą vardą norintis įtvirtinti žmogus siekia bendrauti su garbingais, panašaus mąstymo žmonėmis.

Iš esmės šiuo posmu teigiama, kad nei gjana, nei vairagja, nei joga arba tapasja dvasiškai apsivalyti nepadės. Materijos teršalus lengvai nusiplausime bendraudami su puikybės atsikračiusiais vaišnavais, pelnę jų malonę.