Śrī Śrī Gandharva Giridharābhyāṃ namaḥ
Pirma šloka
gurau goṣṭhe goṣṭhālayiṣu sujane bhūsura-gaṇe
sva-mantre śrī-nāmni vraja-nava-yuva-dvandva-śaraṇe
sadā dambhaṃ hitvā kuru ratim apūrvām atitarām
aye svāntar bhrātaś caṭubhir abhiyāce dhṛta-padaḥ
Anvaja
aye bhrātaḥ – o broli; svāntaḥ – prote; dhṛtah-padaḥ – laikydamasis už tavo pėdų; abhiyāce – meldžiuosi; caṭubhiḥ – gražiausiais žodžiais; sadā – visad; hitvā – atsisakęs; dambham – puikybės; atitarām – nepaprastai; kuru – išsiugdyk; apurvam – neregėtą; ratim – dvasinį prisirišimą; gurau – Šri Gurudevai; goṣṭhe – Vradža-dhamai; goṣṭālayiṣu – vradžavasiams; sujane – vaišnavams; bhūsura-gaṇe – brahmanams; sva-mantre – savo dikša-mantroms; śrī-nāmni – šri harinamai; vraja-nava-yuva-dvandva-śaraṇe – [ir] amžinai jaunos Vradžos Poros teikiamam prieglobsčiui.
Vertimas
O mano brolau, paikas prote! Parpuolęs prie tavo pėdų, nuolankiai gražiausiais žodžiais meldžiu tavęs: “Nugalėk puikybę ir pažadink savo taurią ir nenutrūkstamą rati Šri Gurudevai, Šri Vradža-dhamai, Vradžos gyventojams, vaišnavams, brahmanams, savo dikša-mantroms, Aukščiausiojo Viešpaties Šventajam Vardui ir amžinai jaunai Dieviškajai Vradžos Porai Kišora-Kišorei, Šri Šri Radha-Krišnai.
Šri Bhadžana-darpana-digdaršini-vriti
Mangalačarana
namaḥ oṃ viṣṇu-pādāya ācārya siṃha-rupiṇe
śrī śrīmad bhakti-prajñāna keśava iti nāmine
atimartya-caritrāya svāśritānāñca pāline
jīva-duḥkhe sadārttāya śrī nāma-prema dāyine
Parpuolęs prie mano prakilniausiojo Gurudevos, nitja-lila-pravišta-om višnupada aštotara-šatos Šri Šrimad Bhaktipragjanos Kešavos Gosvamio lotoso pėdų, skiriu jam savo maldą. Nors esu visai netinkamas šiam darbui, iš jo nepriežastinės malonės ėmiausi „Digdaršini-vriti“, kurioje pateikiu Šrilos Raghunathos Dasos Gosvamio „Šri Manah-šikšos“ bei „Bhadžana-darpanos“ (Šrilos Bhaktivinodos Thakuros veikalo su komentarais sanskrito ir bengalų kalbomis) vertimą su savo išsamiu komentaru. Parpuolęs prie „Šri Manah-šikšos“ komentatoriaus, Šri Bhaktivinodos Thakuros, ir jos autoriaus – svarbiausio Šri Rūpos Gosvamio sekėjo bei vieno iš šešių iškiliųjų Vrindavanos Gosvamių, Šrilos Raghunathos Gosvamio, – lotoso pėdų, meldžiu, kad jie dovanotų man savo malonę.
śrī śrī guru caraṇebhyoḥ namaḥ
śrī śrī caitanya candrāya namaḥ
śrī śrī rādhā kṛṣṇābhyāṃ namaḥ
Nusilenkęs prie Raghunathos Dasos Gosvamio lotoso pėdų, aš, Bhaktivinoda Thakura, imuosi rašyti „Šri Manah-šikšos“ komentarą, kurį pavadinau „Bhadžana-darpana.“ Šri Dasa Gosvamis šlovinamas visame pasaulyje, nes jis nutraukė visus žemiškus ryšius ir surado prieglobstį prie Kali-jugoje žemėn nužengusio kilniaširdiškiausio Viešpaties įsikūnijimo Šri Sačinandanos Gaurahari lotoso pėdų. Šrimano Mahaprabhu palieptas, Šri Svarūpa Damodara Gosvamis perteikė jam prakilniausias ir slapčiausias bhakti tiesas. Dvylika „Šri Manah-šikšos“ šlokų – brangiausias Gaudija-vaišnavų turtas. Šri Raghunathos Dasos Gosvamio priesakai skirti ne tik jo paties protui, bet ir visiems vaišnavams.
Daugybę gyvenimų kaupiasi dživos sukriti (dvasinės tarnystės nuopelnai), ir vieną gražią dieną dživos širdyje nubunda šradha Aukščiausiajam Viešpačiui. Į šią nedidelę knygą įtraukti priesakai, kurie nustato gyvosios būtybės priedermes, kai jai nusišypso sėkmė įgyti šradhą. Toliau aš rengiuosi nuosekliai paaiškinti slaptingą kiekvieno pirmosios šlokos žodžio prasmę.
1. Śrī Guru
Iškiliausias Viešpaties tarnas (bhāgavata), kuris pašalina visas mokinio anarthas (nepageidaujamos savybės) ir dovanoja jam sambandha-gjaną – transcendentinį žinojimą apie savitarpio santykius su Šri Krišna – vadinamas dikša-guru. O iškilus bhagavata, kuris nurodo, kaip užsiimti bhadžana Dieviškajai Porai Šri Šri Radha-Krišna Jugalai, vadinamas šikša-guru. Abu guru tapatūs Šri Krišnai ir nepaprastai Jam brangūs, todėl būtina mylinčia širdimi jiems tarnauti ir įgyvendinti slapčiausius jų troškimus. Dievo apreikšti šventraščiai vienu balsu skelbia Šrilą Gurudevą visų devatų (dangaus gyventojų) įsikūnijimu ir vigraha (amžinąja Aukščiausiojo Viešpaties apraiška). Dikša-guru ir šikša-guru garbiname, reiškiame jiems didžiausios pagarbos ženklus. Jų nevalia laikyti paprastais mirtingaisiais.
2. Goštha – Šri Vradža-dhama
Žodis goštha šioje šlokoje reiškia Šri Vradža-dhamą, visas Vradža-Mandalos vietoves, kuriose vyksta Šri Jugalos (Dieviškosios Poros) nitja-lilos, – Šri Gokulą, Šri Vrindavaną, Šri Nandagaoną, Šri Varšaną, Šri Javatą, Šri Govardhaną, Šri Šjama-kundą, Šri Radha-kundą ir t.t. Kokia priesako gyventi ir pamėgti Vradža-dhamą prasmė? Šastros ragina atlikti bhagavad-bhadžaną, o atlikti ją galima bet kur, tad čia gali kilti abejonių: kodėl būtina gyventi Vradža-dhamoje? Atmeskime šias abejones bei priešišką nusiteikimą ir pamėkime Vradžą. Jei neišeina apsigyventi Vradžoje fiziškai, reikia persikelti ten mintimis ir meilės kupina širdimi pasinerti į bhadžaną.
3. Ghoštahalayin – Vradžos gyventojai
Tik tyri Viešpaties tarnai, kurie gyvena Vradžoje, kad tarnautų Šri Jugalai (Dieviškajai Porai) yra tikrieji vradžavasiai. Jie nesvajoja net apie Vaikunthą, juolab apie išvadavimą ar juslinius džiaugsmus. Vradžoje jie gyvena tiek savo kūnu, tiek mintimis ir su meile tarnauja Šri Radha-Krišnai Jugalai. Jie laikytini aukščiausiojo lygio bhaktomis – utama-bhagavatais. Be jų malonės raganuga-bhakti nepasiekiama. Būtina nugalėti puikybę, kuri verčia mus manyti: „Aš esu doriausias Viešpaties tarnas, išmanau dvasines tiesas ir niekuo nenusileidžiu Vradžos gyventojams“, – o jos atsikračius, pamilti vradžavasius visa širdimi.
4. Sujana – Vaišnavai
Sudžanos – tai bhaktos, kurie priklauso keturioms Vaišnavų sampradajoms arba jų atšakoms, bet negyvena Vradžoje tikrąja to žodžio prasme. Tai reiškia, kad, fiziškai gyvendami Vradžoje, jie netarnauja Šri Radha-Krišnai Jugalai iš spontaniškos meilės su Vradžai būdingu nusiteikimu. Į tokius bhaktas nevalia žvelgti iš aukšto, maža to, juos reikia gerbti, kaip gerbiame madhjama-bhagavatas – tarpinį tarnystės lygį pasiekusius Viešpaties tarnus.
5. Bhūsura-gana – Brahmanai
Brahmanus, kurie laikosi daiva-varnašramos priesakų ir skelbia varnašrama-dharmos tiesas, šventraščiai vadina žemės valdovais (bhūsura). Tai žemiausio lygio bhaktos, kaništha-bhagavatos. Jiems taip pat turime rodyti geriausius jausmus. „Šrimad-Bhagavatam“(10.64.41), turėdamas galvoje karaliaus Nrigos istoriją, Svajam Bhagavanas Šri Krišna Dvarakos gyventojams taip sako:
vipraṃ kṛtāgasam api naiva druhyata māmakāḥ
ghnantaṃ bahuśapantaṃ vā. namas-kuruta nityaśaḥ
„Mieli giminaičiai! Nelaikykit širdyse pagiežos brahmanams, net ir tiems, kurie nusidėjo ir nesilaiko priesakų. Lenkite prieš juos galvas net jei jie smurtauja ar svaidosi prakeiksmais. Užgniaužkite savo panieką ir rodykite jiems savo pagarbą.“
6. Sva-mantra – Asmeninės dikša-mantros
Asmeninės mantros, t.y. mantros, gautos iš Šri Gurudevos, vadinamos sva-mantromis. Jas privalu kartoti reguliariai, su ypatinga meile, laikantis Šri Gurudevos nurodymų.
7. Śrī harināma
Šri Hari, Šri Krišna, Govinda, Gopinatha, Radhakanta – tai svarbiausieji Aukščiausiojo Viešpaties vardai. Patita-pavana, Paramatma, Brahma – antraeiliai Jo vardai. Kartoti reikia tik pagrindinius Viešpaties vardus, visų pirma maha-mantrą:
harė krišna harė krišna krišna krišna harė harė
harė rama harė rama rama rama harė harė
Ši nama-mantra, kurią sudaro šešiolika vardų, vadinama maha-mantra – Kali-jugos išsigelbėjimo giesme. Neatsitiktinai bhakta meilės kupina širdimi kartoja ją praktikuodamas ir džapą, ir kirtaną.
8. Vraja-nava-yuva-dvandva śarana – Prieglobstis prie amžinai jaunos dieviškosios Vradžos poros lotoso pėdų
Patikėti savo sielą Viešpačiui reiškia vienintele savo užuovėja pasirinkti Šri Šri Radha-Krišnos Jugala-kišoros lotoso pėdas. Šrilos Bhaktivinodos Thakuro giesmėje „Šri Radha-ništha“ (5 dalis, 5 eilutė) iš „Gitavali“ yra tokie žodžiai:
rādhikāra dāsī yadi hoya abhimāna
śighra milaya taba gokula kāna
„Kas su pasididžiavimu laiko save nuolankia Šrimati Radharanės tarnaite, dasi, tas neilgai trukus susitiks su Vradžendra-nandana iš Gokulos.“
9. Dambham-hitvā – Puikybės atsisakymas
Iliuzija (māyā), melas (chala), veidmainystė (kapaṭatā), neišmanymas (avidyā), nedorumas (kuṭilatā), nuodėmingumas (śaṭhatā) – tai vis skirtingos puikybės pasireiškimo formos. Norint puoselėti bhakti, bet kurie troškimai ir siekiai, išskyrus tuos, kurie skatina taurios meilės mūsų garbinamam ištadevai (Dievybei) sklaidą, laikytini veidmainyste (kapatata). Jei sadhana-bhakti praktikoje dominuoja karmos, gjanos arba jogos elementai, sustiprėja avidjos įtaka. Jei praktikuojant krišna-bhakti išlieka nuostata, neskatinanti skleistis bhakti, vadinasi, mus veikia maja. Tokios nuostatos reikėtų kiek įmanoma vengti. Tačiau atsidėjus šudha-bhakti, išnyksta visos tuščio išdidumo formos, kurias atsirasti skatina varnašrama-dharma, materialūs siekiai arba savo tikrosios tapatybės nesupratimas.
10. Apūrva-rati
Atma-rati, arba sielos rati, vadiname grynąjį dvasinį prisirišimą. Dživa iš prigimties yra Krišnos tarnaitė. Gryniausiuoju pavidalu krišna-rati reiškiasi dživai egzistuojant grynu dvasiniu kūnu, tačiau, kai dživa nusigręžia nuo Krišnos ir patenka į majos nelaisvę, jos rati nukrypsta į laikinus materialius objektus. Tokia iškraipyta ir į majos tinklą įsivėlusi rati yra svetima dživai ir suteikia jai daug sielvarto. Sielos rati savo pirminę paskirtį atranda grynojoje krišna-bhakti. Kitaip sakant, grynoji krišna-bhakti ir yra atma-rati, kadangi Šri Krišna yra Aukščiausioji Siela. Pasiekusi brandą ir toliau tolydžio plėtodamasi, grynoji atma-rati virsta apūrva-rati – neregėtu dvasiniu prisirišimu.
11. Atitarām kuru – Didžiulės pastangos
Norint pelnyti atma-rati, būtinas užsidegimas ir didžiulės pastangos. Nevalia nusiraminti, tikintis, kad dėl kažkokio laimingo atsitiktinumo bhakti atsiskleis savaime. Kuo labiau tvirtėsime dvasia, tuo menkesnę įtaką mums turės mūsų karminių poelgių padariniai, ir ilgainiui mes būtinai pelnysime tyrų bhaktų ir Aukščiausiojo Viešpaties prielankumą.
Šis priesakas iš esmės reiškia, kad šradha pasireikš tik tada, kai bendravimas su bhaktomis susilpnins mūsų troškimą veikti savanaudiškai. Kol neturime šradhos, tvirto tikėjimo, esame nepajėgūs klausytis hari-kathos bei dvasinių pamokymų ir juos įsisavinti. Kai mums nusišypsos laimė pelnyti paramarthika-šradhą (transcendentinį tikėjimą), prieglobsčio turime kreiptis į dikša-guru, kad jis duotų mums šri jugala-mantrą. Sužinoję šią mantrą, su didžiausiu prieraišumu imkimės garbinti dikša-guru ir šikša-guru.
Maža reikšti pagarbą Šri Gurudevai ir laikyti jį paprastu išminčiumi. Jam dar reikia ištikimai ir su meile tarnauti, suvokiant, kad jis mum linki gera ir yra mūsų artimiausias draugas. Egzistuoja trijų kategorijų vaišnavai – kaništha, madhjama ir utama. Būkime malonūs visiems bhaktoms, o pagarbą reiškime, atsižvelgdami į jų dvasinio tobulumo lygį. Pamėkime harinamą ir mantrą, kurią sužinojome iš dikša-guru. Bhakta turėtų laikyti Šri Radha-Krišną Jugalą brangiausiu savo turtu ir ieškoti prieglobsčio prie Jų lotoso pėdų.
Anuvriti
Pastarajame posme Šrila Raghunatha Dasa Gosvamis moko savo nepažabotą ir besiblaškantį protą. Teigiamą arba neigiamą sąlygotosios sielos požiūrį į bhadžaną lemia protas. Žemiškoji šradha užgimsta mūsų mintyse, o mintys lydi žmogų visą jo gyvenimą. Spontaniškoji šradha įmanoma tik suvaldžius protą. Štai kodėl visų sadhakų labui Šri Raghunatha Dasa Gosvamis ir sudėjo „Manah-šikšą“.
Klausydamasis hari-kathos iš Šri Čaitanjos Mahaprahu, Svarūpos Damodaros ir Santanos Gosvamio lūpų, jis ėmė godžiai siekti tarnauti Šri Radhai-Madhavai. Nors iš tiesų Šri Raghunatha Dasa Gosvamis yra sidha, jis imasi sadhakos vaidmens.
„O prote! Nugalėk puikybę bei melą ir puoselėk apūrva-rati Šri Guru lotoso pėdoms, Vradža-dhamai, vradžavasiams, vaišnavams, brahmanams, savo dikša-mantroms, šri harinamai ir Šri Šri Radha- Krišnai Jugalai.“
Žodis gosthalayin reiškia tyrus bhaktus (uttama-bhāgavata), kurie, išsaugodami savo svarūpą, mintimis nuolat gyvena Vradžoje, o sudžanos – kitų sampradajų vaišnavai, kurie dar nėra atgavę savo svarūpos, nors gyvena ir praktikuoja bhadžaną Vradžoje. Bhūsuros – tai brahmanai, besilaikantys smartos tradicijų, bet turintys krišna-bhakti. Visi jie verti mūsų meilės. Rati (prisirišimas) esti dvejopa: įprastinė ir apūrva (neregėta). Būtina puoselėti apūrva-rati Šri Guru ir praktikuoti višrambha-guru-sevą, t.y. tarnauti Šri Guru didžiulio pasitikėjimo ir artumo dvasia. Guru-seva ir guru-ništha yra bhadžanos pagrindų pagrindas, nes būtent Šri Guru veda mus bhakti keliu.
Guru esti keturių tipų: vartma-pradaršaka-guru, dikša-guru, šikša-guru ir antarjamis arba čaitja-guru. Visi šie guru verti mūsų šradhos ir rati. Dikša ir šikša yra to paties lygio visais atžvilgiais lygiaverčiai dvasiniai mokytojai. Dikša-guru yra bhagavat-rūpa, arba Viešpaties pavidalo įsikūnijimas, šikša-guru – bhagavat-svarūpa, arba Viešpaties asmens savybių įsikūnijimas.
Neretai tas pats guru veikia ir kaip dikša, ir kaip šikša-guru. Iš savo Gurudevos aš gavau ir dikšą, ir šikšą. Jei turime du guru, juos reikia gerbti vienodai. Guru turėtų būti mahabhagavata, antraip mokinys praras tikėjimą. Šradha plaukia iš širdies, ji nėra vaizduotės vaisius. Kad galėtų mokyti, maha-bhagavata dikša-guru nusileidžia į madhjamos lygį. Jis stiprina mokinio sambandha-gjaną ir šalina anarthas. Guru, kuris moko, kaip atlikti bhadžaną, įkvepia ir padeda tobulėti, vadinamas šikša-guru. Mūsų dikša-guru gali būti ir šikša-guru ne savo mokiniams, o kitas dikša-guru gali būti mūsų šikša-guru. Jų pamokymai gali šiek tiek skirtis, tačiau tatai nereiškia, kad vienas jų yra žemesnis už kitą. Dėl šios priežasties abu juos vadina guru, ir abu yra lygiai gerbtini.
Guru-seva esti dviejų tipų: įprastinė, t.y. tarnystė iš pareigos suvokimo, ir tarnystė, skatinama iš širdies plaukiančios meilės (anurāga). Pastaroji seva yra nepaprasta. Ji vadinama višrambha-guru-seva. Šiame posme pasakojama būtent apie anuraga-sevą (meilės tarnystę).
Sadhaka palieka namus, sutinka guru, guru duoda jam dikšą (įšventina) ir šikšą (nuosekliai moko). Mokinio bhadžana tobulėja. Kasryt jis lenkiasi savo guru, prisiliečia prie jo pėdų, atlieka navadha-bhakti: šravanam, kirtanam, višnu-smaranam, pada-sevanam, arčanam, vandanam, dasjam, sakhjam ir atma-nivedanam (klausosi, kartoja, prisimena šlovingus Viešpaties žygius, tarnauja Viešpaties lotoso pėdoms, garbina Viešpatį, meldžiasi Jam, vykdo Jo paliepimus, draugauja su Juo ir visa savo siela Jam nusilenkia). Šie devyni bhakti praktikos būdai išvardinti “Šrimad-Bhagavatam“ (7.5.23). O štai „Čaitanja-čaritamritoje “(Madhja 22.138) nurodyti penki svarbiausieji bhakti metodai:
sādhu-sańga, nāma-kīrtana, bhāgavata-śravaṇa
mathurā-vāsa, śrī-murtira śraddhāya sevana
„Būtina bendrauti su bhaktomis, kartoti Šventąjį Vardą, klausytis „Šrimad-Bhagavatam“ žodžio, gyventi Mathura-mandaloje ir tikėjimo kupina širdimi tarnauti Dievybei.“
Iš visų rekomenduotų bhadžanos metodų visų svarbiausias yra nuolatinis Švenčiausiųjų Viešpaties Vardų kartojimas. Apie tai byloja „Čaitanja-caritamrita“ (Antja 4.70-71):
bhajanera madhye ṣreṣṭha nava-vidhā-bhakti,
tāra madhye sarva śreṣṭha nāma-sańkīrtana
„Iš visų bhadžanos angų geriausieji yra devyni bhakti metodai, o iš jų geriausiu laikoma nama-sankirtana“.
Vieni mokiniai pirmenybę teikia sadhanai ir šravanam-kirtanam-smaranam. Tai įprastinė guru-seva. Antro tipo seva praktikuojama su anuraga. Šiuo atveju mokinys pirmiausia tarnauja guru ir tik jei jam lieka laiko atlieka harinamą ar kitokią sadhaną. Pirmenybę jis teikia ne sadhanai, o guru-sevai. Ši seva yra nepaprasta, ypatinga.
Mokinys turėtų būti atsidavęs savo guru kaip pačiam Krišnai (yasya deve parā bhaktir, yathā deve tathā gurau). Tai nelygstama tiesa. Pradinėje sadhanos praktikos stadijoje mokinys turėtų būti ištikimesnis savo gurudevai nei pačiam Bhagavanui, nes šravana, kirtana ir kiti bhadžanos metodai yra pagrįsti sambhanda, asmeniškais santykiais su garbinimo objektu. Dvasinės praktikos pradžioje mes dar neturime užmezgę artimų santykių su Krišna ir negalime pasigirti tikra krišna-seva, tuo tarpu guru-seva atveria mums visus tobulėjimo kelius.
Čia verta prisiminti vieną iš Šri Šankaračarjos mokinių ir jo guru-sevą. Minėtasis mokinys buvo vardu Giris (vėliau jis pagarsėjo Totakačarjos vardu) ir buvo beraštis. Jis skalbė guru drabužius, gamino valgį, dirbo visą juodą darbą. Net kai Šankaračarja skaitė paskaitas, Giris tarnavo guru, bet darbuodamasis stengėsi nepraleisti nė žodžio. Kiti mokiniai laikė jį kvailiu. Sykį Giris nuėjo prie upės skalbti drabužių ir užtruko. Atėjo metas skaityti paskaitą, tačiau guru laukė mokinio sugrįžtant. Kiti mokiniai, o jų buvo apie šešis tūkstančius, ėmė prašyti gurudevos pradėti paskaitą: „Visi jau susirinkę, tetrūksta vieno netikusio mokinio, jis vis tiek nieko nesupranta. Gurudeva, pradėkite paskaitą“. Tačiau Šankaračarja vis laukė Girio. Baigęs darbą, Giris atskubėjo į paskaitą ir atsisėdęs ūmai ėmė deklamuoti šlokas, sudėtas puikia metaforų kalba. Girio mokytumas neregėtai visus nustebino. Tuomet prabilo Šri Šankaračarja. Jis paaiškino, kad Girio mokytumas yra višrambha-sevos rezultatas.
Tokių guru-sevos pavyzdžių galima pateikti ir daugiau. Govinda dasa tarnavo Šri Mahaprabhu višrabhos dvasia, su didžiule meile ir artumo jausmu. Jis dažnai kartojo Svarūpai Damodarai: „Kam tu ateini ir priverti Mahaprahu verkti?“. Tatai nereiškia, kad jis nesuprato Mahaprabhu poelgių motyvų. Jis nebuvo kvailas. Govinda dasa puikiausiai suprato Mahaprabhu bhavas. Jis mokėjo sanskritą, kūrė šlokas, užrašinėjo Mahaprabhu lilas. Jo užrašus vadina Govinda dasos kadača (Govindos užrašais). Rašydamas „Čaitanja-čaritamritą“, jais rėmėsi Šri Krišnadasa Kaviradža Gosvamis.
Kompetentingas guru, kuris pavergė Krišną ir užmezgė su Juo brandžius santykius, vadinamas utama-bhagavata. Jis gali įdėti savo bhakti į mokinio širdį. Guru-seva gali suteikti mokiniui viską, net ir aukščiausią bhakti tobulybę.
Mes turime daugybę anarthų – tai geismas, godumas, pyktis, puikybė, pavydas, tikrovės nesuvokimas, nama-aparadha, seva-aparadha ir t.t. Kiekvienos anarthos atsikratoma tam tikru būdu. Norint atsikratyti pykčio, pirmiausia reikia atsikratyti troškimų, nes pyktį gimdo būtent neįgyvendinti troškimai. Utama-bhagavata neturi jokių kitų troškimų, išskyrus troškimą patenkinti Gurudevą ir Bhagavaną bei pasiekti prema-bhakti. Tokio bhaktos širdyje apsigyvena Viešpats. Troškimų atsikratoma bendraujant su šventaisiais ir atsiribojant nuo troškimų objektų, tačiau nėra jokių garantijų, kad anarthos vėl neatgis. Tokias garantijas suteikia tik guru-seva, kuri pakerta anarthas iš šaknų. Guru dovanoja mokiniui dvasinį bendravimą, pasakoja hari-kathą, įtraukia mokinį į Krišnos tarnystę, ir ilgainiui mokinio anarthų nelieka.
Tarnystė gošthai (Vradža-dhamai) ir ghošthalajin (vradžavasiams) taip pat yra dviejų tipų: įprastoji ir ypatingoji. Raga-bhakti pasiekiama tik gyvenant Vradžoje. Jei nėra galimybių gyventi Vradžoje, reikia persikelti į ją mintimis. Šri Mahaprabhu yra pasakęs: jekhāne sādhugaṇa sekhāne vṛndāvana – „Vrindavana yra ten, kur gyvena sadhu“. Tai tiesa, ir vis dėlto Pats Mahaprabhu visa esybe veržėsi į Vrindavaną. Visur ir visada mintimis jis gyveno Vrindavanoje. Čataka-parvatos kopą Jis regėjo kaip Govardhano kalvą, vandenyną – kaip Jamuną. Kai Mahaprabu pagaliau atėjo į Vrindavaną, Jį užliejo meilės Krišnai ekstazė. Regėdamas Radha-kundą, Govardhaną, Jamuną ir kitas Krišnos lilų vietas, Jis panirdavo į beprotišką meilės Krišnai svaigulį ir netekdavo nuovokos. Ekstazės apimtas, Jis glėbesčiuodavo Govardhano akmenis, puldavo į Jamuną, verkė ir voliojosi dulkėse. Baimindamasis, kad Mahaprabhu rimtai nesusižeistų, jo tarnas Balabhadra Bhatačarja po aštuonių ar dešimties dienų išsivedė Jį iš Vrindavanos.
„Upadešamrtoje“ Šri Rūpa Gosvamis rašo (8):
tan-nāma-rūpa-caritādi-sukīrtanānu
smṛtyoḥ krameṇa rasanā manasī niyojya
tiṣṭhan vraje tad-anurāgi-janānugāmi
kālaṃ nayed akhilam ity upadeśa-sāram
„Viešpaties tarnas kuo toliau, tuo labiau turėtų kreipti savo mintis ir žodžius į vieną vienintelį objektą – Šri Krišną, atminti ir šlovinti Jo vardą, pavidalą, ypatybes ir žygius. Jis turėtų apsigyventi Šri Vradža-mandaloje ir, vadovaujamas visa širdimi Krišną mylinčio guru ir vaišnavų, tam skirti visą savo laiką. Štai kur visų pamokymų giliausioji esmė.“
Kaip Viešpačiui tarnavo Šri Raghunatha Dasa Gosvamis? Vienam iš bhaktų masažuojant Šri Rūpos Gosvamio kojas, Šri Raghunatha Dasa Gosvamis, mintyse regėdamas save ir Rūpą Gosvamį amžinuoju Šrimati Radhikos tarnaičių (mañjarī) pavidalu, nusišypsojo ir, kreipdamasis į Rūpą Gosvamį, padeklamavo šią šloką („Vilapa-kusumandžali“, 1):
tvam rūpa mañjari sakhi prathitā pure ’smin
puṃsaḥ parasya vadanaṃ nahi paśyasīti
bimbhādhare kṣata manāgata-bhartṛkāyā
yat te vyadhāyi kim utac-chuka-puńgavena
„Mieloji drauge Rūpa Mandžari, Vradžoje tu garsėji savo skaistumu. Tu nieku gyvu nepakelsi akių į nepažįstamą vyrą. Bet tavo vyras jau kelinta diena išėjęs į kitą kaimelį, o ant tavo lūpų matau šviežias įkandimų žymes. Sakyk, gal tavo lūpas sukapojo kokia nors gražuolė papūga, supainiojusi jas su bimbos vaisiumi?“ Išgirdęs Šri Raghunathos Dasos Gosvamio žodžius, Šrila Rūpa Gosvamis taip pat nusišypsojo.
Šių nuotaikų apimtas, Šri Raghunatha Dasa Gosvamis prabilo apie tarnystę, kurios jis aistringai troško (“Vilapa-kusumandžali“, 72):
śrī rūpa mañjari-karārcita pāda-padma
goṣṭhendra-nandana-bhujārpita-mastakāyāh
hā modataḥ kanakagauri padāravinda
samvāhanāni śanakai stava kiṃ kariṣye?
,,Pailsusi nuo meilės pramogų, Šrimati Radhika padėjo galvą ant Šri Krišnos kelių. Jis meiliai glosto Jos plaukus, o Rūpa-mandžari švelniai masažuoja Šrimati Radhikos kojas ir vėduoja ją vėduokle. Rati-mandžari (Ragunatha Dasa Gosvamis) pavydžiai stebi šią sceną ir meldžia, kad Rūpa-mandžari leistų ir jai nors kiek pasitarnauti.”
Šri Mahaprabhu labai brangino Rūpa Gosvamį, nes jis perprato slapčiausią Šri Mahaprabhu troškimą (mano ’bhīṣṭa). Mes irgi turėtume perprasti mūsų gurudevos, gošthos bei goštalajin slapčiausius troškimus ir su šradha (tvirtu tikėjimu), be mažiausio abejonės šešėlio tarnauti jiems pagal savo lygį ir gebėjimus, tegul dėl tarnystės tektų paaukoti ir savo gyvybę. Nederėtų sadhanos praktikos laikyti svarbesne už bendravimą su gurudeva. Yasya prasādād bhagavat prasādo:Krišnos malonė pelnoma tik guru malone. Jei guru nepatenkintas mokiniu, šis gali padaryti laimingą visą pasaulį, bet tai jam vis tiek nieko neduos. Mes patikime guru savo sielą, o jis mus globoja ir gina. Bet kokie mėginimai savarankiškai užsiimti seva išvirsta karma. Reikėtų taip suartėti su guru, kad jis net imtų rūpintis, ar mes pavalgę, ar patenkinti kiti mūsų fiziniai poreikiai.
Šri Radha-kunda – nuostabiausia vieta visoje Vradža-dhamoje, o Govardhana –Nandagramoje, Gokuloje ir Varšanoje. Tarnystė vradžavasiams esti įprastinė ir ypatingoji. Įprastinė seva vadinama drišjamana-prakaša. Ją atlikdami, mes pasikliaujame savo materialiu regėjimu. Tas, kuris regi materialų dhamos vaizdą, nesuvokia, kad čia viskas amžina. Dhamoje gyvena patys įvairiausi žmonės, taip pat ir vagys bei lupikai, kurie mėgina apgauti piligrimus. Tai matydamas, paprastas žmogus gali nusivilti, ir Vradža jam taps atgrasi. Įdomu, kaip Vradžą regi Šri Raghunatha Dasa Gosvamis. Apie tai byloja pastarasis posmas:
yat kiñcit tṛṇa-gulma kīkaṭa mukhaṃ goṣṭhe samastaṃ hi tat
sarvānandamayaṃ mukunda dayitaṃ līlānukulaṃ param
śāstrair eva muhur muhuḥ sphuṭam idam niṣṭańkitaṃ yācñyā
brahmāder api saspṛheṇa tad idaṃ sarvaṃ mayā vandyate
(„Stavavali”, „Vradža-vilasa-stava“, 102)
„Su didžiausiu ilgesiu lenkiuosi viskam, kas gyva Vradžoje – transcendentinę palaimą spinduliuojančiai jos žolei, krūmams, musėms ir paukščiams. Vradžos gyventojams nusišypsojo tokia didžiulė laimė, kad jais tapti svajoja net tokios iškilnios būtybės, kaip Šri Brahma ir Udhava. Jiems šlovę be atilsio skelbia „Šrimad-Bhagavatam“ ir kitos šastros. Juos brangina ir lilose savo pagalbininkais renkasi Šri Mukunda.“
Šri Dasa Gosvamis mano, kad Vradžos medžiai, lianos, žolė, gyvūnai, paukščiai, tigrai, lokiai, vabzdžiai, žiurkės ir net uodai egzistuoja savo sac-čid-ananda svarūpa ir Krišnos liloje yra Jo tarnai. Ar pajėgūs ir mes taip galvoti? Mūsų atsidavimas ne toks tvirtas kaip Šri Raghunathos Dasos Gosvamio. Įsivaizduokime, kad mus užpuolė bulius. Jei nuo jo nespruksime, jis mus pasmeigs savo ragais. Todėl, kai mūsų lygis nėra toks aukštas, drišjamana-prakaša yra visiškai priimtina.
Gošthalajin – tai Vradžos gyventojai. Jei Vradžos gyventojai turi tą pačią bhavą kaip ir amžinieji ragatmika vradžavasiai, bet nėra čia gimę, jie vis tiek laikytini tikrais vradžavasiais, ypač jei turi aukščiausiąją madhura-bhavą ir praktikuoja bhadžaną gopėms būdinga dvasia. Šiuos bhaktas reikia laikyti tikrais vradžavasiais ir jiems tarnauti. Kyla klausimas, kaip tai padaryti. Reikia klausytis hari-kathos iš jų lūpų ir tarnauti dulkėms nuo jų pėdų. O ką tai reiškia? Tai reiškia, kad per tarnystę turime labai sustiprinti rati „dulkėms nuo jų pėdų“, o tai savo ruožtu pagerins mūsų bhadžaną. Niekad nepamirškime, kad viskas Vradžoje – medžiai, lianos, paukščiai ir gyvūnai – yra transcendentiška (cinmaya) ir Krišnos liloje yra Jo tarnai. Kiekvienas Raghunathos Dasos Gosvamio žodis yra nelygstama tiesa. Mūsų užduotis – pasiekti jo įžvalgos lygį.
Venkime tų, kurie, nors yra gimę Vradžoje, bhakti atžvilgiu nusiteikę priešiškai. Bendraukime su panašiai į mus nusiteikusiais vradžavasiais. Mes užsiimame krišna-bhadžana, tuo tarpu majavadžiai mano, kad Krišna yra majos darinys, o mukti – aukščiausia išsivadavimo forma. Majavadis gali būti doras, žymus ir padorus žmogus, tačiau jis yra įsitikinęs, kad „visa būtis yra Brahmanas“ (sarvaṃ khalv idam brahma). Yra ir tokių, kurie tarnauja Krišnai, vertina bhakti, bet nėra pasiekę išvadavimo lygio. Kuris iš jų nusipelno mūsų pagarbos? Žinoma, tas, kuris tarnauja Radhai ir Krišnai. Bendravimas su majavadžiais gali visiškai sužlugdyti mūsų bhakti.
Sujane bhusura gane. Čia kalbama apie kitų sampradajų vaišnavus ir brahmanus. Juos irgi reikia gerbti. Brahmanai nusipelno mūsų pagarbos. Gerbkime visus, bet bendraukime tik su tais, kurie gali padėti mums puoselėti bhakti.
Sva mantre. Dikša-mantros kartojamos tris kartus per dieną. Kasdienis religinių apeigų vykdymas nustatytu laiku vadinamas ahnika. Kai kas visas mantras sukalba tris kartus ryte, o dieną jų nekartoja. Kai kas kartoja tik iš guru gautą Hare Krišna mahamantrą. Guru duoda brahma-gajatri (skirtą kartoti tik vyrams), guru-mantrą, guru-gajatri, gaura-mantrą, gaura-gajatri, gopala-mantrą, kama-gajatri, panča-tatva-mantrą ir harinama mantras. Jas būtina kartoti su šradha, meile ir ištikimybe ir laikyti vienu iš Bhagavano įsikūnijimų. Guru neskuba dalinti mantrų. Mokiniui turėtų pirmiausia rūpėti ne šios mantros, o guru-seva.
Nereikia manyti, kad mantros – paprastos eilės. Gopa-kumaros istorija, papasakota „Brihad-bhagavatamritoje“, puikiai iliustruoja mantrų galią ir svarbą. Praėjusį gyvenimą Gopa-kumaras bendravo su asmenybėmis, kurios padarė jam gerą įtaką, todėl kitą gyvenimą jis gimė Vradžos piemenų šeimoje. Vieną dieną jis, kaip visada, gynė karves į ganyklą ir sutiko šventąjį. Šventasis garsiai giedojo, o iš akių jam upeliais liejosi ašaros. Gopa-kumaras nieko nesuprato, tačiau šventojo asmenybė jį kažkuo patraukė, ir Kumaras ėmė pas jį lankytis ir jam tarnauti. Jis atnešdavo šventajam pieno, sviesto ir kitų pieno produktų. Vieną gražią dieną šventasis paprašė Gopa-kumaro nusimaudyti Jamunoje, o po to davė jam gopala-mantrą. Šventasis ėmė kartoti mantrą, bet, vos įpusėjęs, jau nebegalėjo sulaikyti ašarų, o kai vos ne vos ją baigė, neteko sąmonės. Šventasis nė nespėjo paaiškinti Gopa-kumarui, kaip kartoti mantrą. Gopa-kumaras nuskubėjo atnešti vandens, bet, kai sugrįžo, guru neberado. Gopa-kumaras patikėjo mantros galia ir ėmė ją kartoti. Bekartojant palengva išnyko visi materialūs troškimai. Neilgai trukus jis iškeliavo į Brahmaloką, iš Brahmalokos – į Šivaloką, vėliau pasiekė Vaikunthą, paskui – Ajodhją, Dvaraką, Mathurą ir galų gale atsidūrė Vrindavanoje, kur susitiko su Krišna. Ir šitai jis pasiekė kartodamas gopala-mantrą.
Mantra padeda mums plėtoti sambandhą, mūsų santykius su Krišna, tramdo mintį ir šalina anarthas. Tad nebūkime aplaidūs, kartokime mantrą, ir kartokime ją labai susitelkę. „Čaitanja-caritamritoje“ (Adi, 7.77-78) Mahaprabhu sako:
nāma laite laite mora bhrānta haila mana
dhairya dharite nāri hailāma unmatta
„Aš be paliovos kartojau Šventąjį vardą, kol mintys mano galvoje visai susipynė, praradau savitvardą ir man aptemo protas.“
Šri Mahaprabhu išvydo nuostabų tamsaus gymio berniuką. Berniukas stovėjo tribanga-lalitos poza (trijose vietose išlenktu kūnu) ir grojo fleita. Jis buvo kerinčio grožio. Mahaprabhu puolė prie berniuko, norėdamas Jį apglėbti, bet šis išnyko. Berniukui išnykus, Mahaprabhu iš akių ėmė ristis ašaros, ir jį užliejo beprotiškos meilės banga.
Mantros kartojimas amžiams sunaikina visų nuodėmių padarinius. Kartodami mantrą advaitavadžiai atsikrato dar nepasireiškusių karmos padarinių, tačiau jie patiria jau pasireiškusius karmos padarinius. Tai reiškia, kad kūnas, gautas už ankstesniuose gyvenimuose padarytas nuodėmes, yra neišvengiamybė, su kuria jiems tenka susitaikyti. O štai vaišnavai šių kančių nepatiria, nes juos apsaugo harinama. Tad reikia kartoti harinamą, ir kartoti ją, laikantis Šri Gurudevos ir vaišnavų nurodymų.
Mahotsavāyate („Šri Krišna–namaštaka“, 7) reiškia „patirti palaimą“. Kaip ji patiriama? Štai Krišna bėga, abipus Jo skruostų ritmingai šokinėja auskarai. Jis dėvi pitambarą, geltoną rūbą. Jašoda išpuošė sūnelį gražiausiais papuošalais. Krišna atsigręžia ir, matydamas, kad Jašoda lipa Jam ant kulnų, pasileidžia bėgti dar greičiau. Tai Gokulos mahotsava. Ši scena pakerės bet ką. Mahotsavą išvysime kartodami harinamą. Šri Nama gimdo Radha-kundos, Vrindavanos mahotsavajate, tačiau ji priklauso nuo bhaktos adhikaros. Norint jas patirti, reikia atlikti bhadžaną taip, kaip tai daro raganuga-vaišnavai, t.y. su tvirtu tikėjimu (ništha).
Iš esmės Šventąjį Viešpaties vardą reikėtų kartoti nurimus ir susikaupus ne mažiau kaip šimtą tūkstančių kartų per dieną, t.y. vieną lakhą. Tai vadinama bhadžana. Bhadžanos tikslas – pasiekti bhava-bhakti. Kas siekia bhava-bhakti ir atlieka nenutrūkstamą bhadžaną, tam Pats Viešpats sudaro šiai praktikai kuo palankiausias sąlygas. Šrilai Haridasai Thakurai nuo pat gimimo buvo sudarytos sąlygos atlikti bhadžaną – jis asmeniškai bendravo su Šri Advaita Ačarja ir Šrimanu Mahaprabhu. To Haridasa Thakura nusipelnė, kartodamas harinamą.
Sadhakai derėtų ryžtingai apsispręsti: „Nevalgysiu, ir negersiu, kol Šventojo Vardo nepakartosiu penkiasdešimt tūkstančių kartų. Ir neisiu miegoti tol, kol nebaigsiu kartoti Šventojo Vardo iki galo“.
Gyvenimo pabaigoje Haridasa Thakura buvo labai nusilpęs. Mahaprabhu pasidomėjo, kokia negalė jį kankinanti, o Haridasa atsakė, kad jo liga – negalėjimas kartoti Šventojo Vardo tiek, kiek buvo įpratęs anksčiau. Ar mūsų tikėjimas harinama toks pat tvirtas? Mūsų bhakti turėtų būti ekantika, nukreipta išimtinai į Šri Gurudevą, vaišnavus, šri harinamą ir Vradžą.
Dambham hitvā. Praktikuodami sadhaną ir bhadžaną, nebandykime gudrauti ir apgaudinėti. Siekime vien premos. „O prote! Atmesk iliuzijas bei neišmanymą ir užsiimk bhadžana“. Tegul mūsų mintyse amžiams apsigyvena mūsų ištadeva Krišna ir Jo palydovai – Gurudeva ir vaišnavai. Tegul būna tik vienas rūpestis – kaip dar labiau pamilti guru, vaišnavus ir Krišną. Tegul mūsų neaplanko abejonės, kad Krišna pasirūpins mumis ir patenkins būtiniausius poreikius. Juk Jis – visagalis. Tvirtas tikėjimas yra tiesiausias kelias į šaranagati (atsidavimą Krišnai ).
Praktikuoti bhakti reikia su didžiuliu ryžtu. Nederėtų sėdėti sudėjus rankas ir manyti: „Jei pagal horoskopą man lemta pelnyti bhakti, aš ją pelnysiu“. Nepasikliaukime „sėkme“ . Stenkimės pelnyti bhakti patys, stenkimės ir dieną, ir naktį, nešvaistykime laiko veltui, nes mirti galime bet kurią akimirką. Kartojant Šventąjį Vardą, fizinis kūnas tampa dvasiniu. Veikiamas dvasinės energijos, ilgainiui jis tampa „činmaja“.
Šių priesakų esmė yra ta, kad, kol neimsime bendrauti su bhaktomis, tol mums nepavyks atsikratyti žemiškų potroškių. Bendraudamas su šventaisiais, bhakta pasiekia tokį lygį, kai gali kartoti Šventąjį Vardą tyra širdimi ir jo bhakti ima skleistis ir tvirtėti.
No tags for this post.