Tyra Bhakti .lt

Śrī Śrī Gandharva Giridharābhyāṃ namaḥ

Septinta šloka

pratiṣṭhāśā dhṛṣṭā śvapaca-ramaṇī me hṛdi naṭet
kathaṃ sādhu-premā spṛśati śucir etan nanu manaḥ
sadā tvaṃ sevasva prabhu-dayita-sāmantam atulaṃ
yathā tāṃ niṣkāśya tvaritam iha taṃ veśayati saḥ

Anvaja

manaḥ – o prote; āśā – troškimas; pratīṣṭhā – šlovės ir garbstymo; dhṛṣṭā – įžūli; śvapaca-ramaṇī – atstumtoji šunėda; naṭet – jei šoka; me hṛdi – mano širdyje; katham – [kaip] tada; nanu – išties; śuciḥ – tyra; sādhu-premā –dieviškoji meilė; spṛśati – gali paliesti; etat – šią [širdį]; tvam – todėl tu; sadā – visada; sevasva – tarnauk; atulam – neprilygstamiems; dayita – mylimiems; sāmantam – karvedžiams; prabhu – Prabhu Šri Krišnos; yathā – kad; saḥ – jie; tvaritam – netrukus; niṣkāsya – išviję; tām – tą [atstumtąją šunėdą]; veśayati – atvers kelią; tam – tą [dieviškąją meilę]; iha – į šią širdį.

Vertimas

(Kodėl, atsisakius žemiškų malonumų, melas toliau viešpatauja sadhakos širdyje? Pastarasis posmas atsako į šį klausimą.) O prote! Ar gali grynoji dieviška meilė nubusti širdyje, jei čia begėdiškai šoka įžūli atstumtoji šunėda – mano garbėtroška? Niekad nepamiršk ir tarnauk nežabotos galios Šri Krišnos karvedžiams, mylimiems Viešpaties tarnams. Jie akimoju išvis atstumtąją, ir mūsų širdį užtvindys tyra vradža-prema.

Šri Bhadžana-darpana-digdaršini-vriti

1. Dhṛṣtā śvapaca-ramaṇī pratiṣṭhāśā – Garbės troškimas – tai įžūli atstumtoji šunėda

Garbėtroška ir noras išsiskirti sanskrite vadinami pratišthasa. Garbėtroškos atsikratyti nėra taip lengva kaip kitų anarthų. Būtent ši anartha gimdo ir skatina visas melo ir veidmainystės formas. Garbėtroška posme pavadinta begėdišku troškimu, nes, būdama visų anarthų šaltinis, ji neleidžia mums to atvirai pripažinti. Pratištha dar vadinama čandalini, šunėda, nes ji minta šlovės šuniena.

Svaništha-sadhaka, apie kurį kalbėta ankstesniojo posmo komentare, siekia pagarsėti kaip doras, kilnus ir nuodėme nesusitepęs žmogus. Pariništhita-sadhaka manosi esąs Bhagavano tarnas, gerai suprantantis dalykų esmę ir nesidomintis žemiškais malonumais. Šios mintys kaitina jo norą kuo plačiau pagarsėti. Nirapekša-sadhaka laiko save griežtu atsiskyrėliu. Jis laiko save gerai suvokusiu šastrų išvadas ir pasiekusiu bhakti aukštumas. Taip manydamas, pratišthatos troškimo atsikratyti jis negali.

Kol sadhaka neatsikratys pratišthatos troškimo, jo širdyje ir toliau viešpataus melas, o neatsisakius melo, neįmanoma pelnyti grynos, besąlygiškos premos.

2. Nirmala sādhu prema - Tyra dieviškoji meilė

„Bhakti-rasamrita-sindhu” (1.4.1) Šrila Rūpa Gosvamis taip apibrėžia premą:

samyań masṛṇita-svānto mamatātiśayāńkitaḥ
bhāvaḥ sa eva sāndrātmā budhaiḥ premā nigadyate

„Kai bhava-bhakti, arba rati, bręsta ir gilėja, sadhakos širdis atlėgsta, joje prasideda atlydys. Tada sadhaka pasiekia transcendentinės palaimos viršūnę, prabunda visaapimantis mamatos jausmas, kitaip sakant, jausmas, kad Šri Krišna priklauso jam. Šventraščių žinovai vadina šią būseną prema“.

3.Prabhu-dayita atula sāmanta -Nepranokstamieji Prabhu Šri Krišnos karvedžiai

Prabhu-dajita – tai bhaktos, kuriuos Prabhu Vradžendra-nandana Šri Krišna ypač brangina. Žodis atula reiškia „neprilygstamas”, o samanta –„generolas”, arba „karvedys”. Visad tarnaukime galingiems nežabotos galios Šri Krišnos tarnų armijos karvedžiams. Jų gailestingumas beribis, ir Šri Nanda-nandanai jie užvis brangiausi. Tyroje vaišnavo širdyje atsispindi dieviškieji hladini-šakti spinduliai. Iš jo širdies šie spinduliai krenta į kitų nuoširdžių sadhakų širdis, sudegina piktumo, melo bei veidmainystės anarthas ir užlieja jas Vradžos prema. Tyro vaišnavo apkabinimas, dulkės nuo jo lotoso pėdų, nektaras nuo jo lūpų, trupiniai nuo jo stalo, vanduo, kuriuo plautos jo pėdos, ir jo pamokymai – tai laidininkai, kuriais hladini-šakti pasiekia mūsų širdis. Ne veltui “Padma Purana” skelbia, kad vaišnavų garbinimas yra svarbesnis už paties Bhagavano garbinimą.

ārādhanānāṃ sarveṣāṃ viṣṇor ārādhanaṃ param
tasmāt parataraṃ devi tadīyānāṃ samarcanam

Šri Madhadeva tarė: „O Parvati! Višnu garbinimas pranoksta visas kitas garbinimo formas. Tačiau bhaktų garbinimas pranoksta net Višnu garbinimą”.

„Šrimad-Bhagavatam” (3.7.19-20) pratęsia šią mintį:

yat sevāya bhagavataṃ kuṭa-sthasya madhu-dviṣaḥ
rati rāso bhavet tīvraḥ pādayor vyasanārdanaḥ
durāpā hy alpa-tapasaḥ sevā vaikuṇṭha-vartmasu

„Tarnaujant Bhagavano bhaktų lotoso pėdoms, patiriama karščiausia nitja-sidha prema Šri Madhusūdanai. Tuo pat metu praeityje, dabartyje ir ateityje egzistuojanti nitja-sidha prema amžiams išvaduoja mus iš materialaus pasaulio nelaisvės. Tam, kuriam svetimas kūno tramdymas ir dori darbai, labai retai nusišypso laimė pasitarnauti bhaktoms, kuriuos Viešpats brangina labiau už viską.”

„Šri Čaitanja-čaritamrita” (Antya, 16. 60-61) skelbia:

bhakta-pada-dhuli āra bhakta-pada-jala
bhakta-bhukta-avaśeṣa,—tīna mahābala
ei tina-sevā haite kṛṣṇa-premā haya
punaḥ punaḥ sarva-śāstre phukāriyā kaya

„Dulkės nuo bhaktos lotoso pėdų, vanduo, kuriuo plautos jo pėdos, ir maha-mahaprasadas (trupiniai nuo jo stalo) turi nepaprastą galią. Reikšdami jiems pagarbą, pelnysime premą Šri Krišnos lotoso pėdoms. Šastros šią tiesą kartoja be atvangos.”

„Bhakti- rasamrita-sindhu ” (1.2.219) Šrila Rūpa Gosvamis rašo:

yāvanti bhagavad bhakter ańgāni kathitānīha
prāyas tāvanti tad-bhakta bhakter api budhā viduḥ

„Daugelis jau („Bhakti-rasamrita-sindhu”) minėtų bhakti sudėtinių dalių (aṇga), kalbant apie tarnystę Aukščiausiajam Viešpačiui, taikytinos ir Jo tarnų atžvilgiu. Tokia slaptingiausias bhakti tiesas permaniusių dvasios mokslo žinovų nuomonė.”

Apibūdindamas penkis svarbiausius bhakti praktikos metodus, Šrila Rūpa Gosvamis teigia, kad jos turi tokią nepaprastą, nesuvokiamą galią, jog, kai nusižengimų nedarantis bhakta ima atlikti nors vieną iš jų, jo širdyje išsyk nubunda bhava-bhakti, net jei bhaktos tikėjimas netvirtas. „Bhakti-rasamrita-sindhu” (1.2.241) Šrila Rūpa Gosvamis pateikia pavyzdį, kaip, bendraujant su bhava-bhaktomis, širdyje nubunda bhava.

dṛgambhobhir dhautaṃ pulaka-paṭalī maṇòia-tanuḥ
skhalann-antaḥhullo dadhad ati-pṛthuṃ vepathum api

dṛśoḥ kakṣāṃ yāvan mama sa puruṣaḥ ko ’py upayayau
na jāne kiṃ tāvan matir iha gṛhe nābhi ramate

„Nesuprantu, kodėl taip nutiko, bet nuo tada, kai mano žvilgsnis užkliuvo už to nepaprasto žmogaus, lioviausi domėjęsis šeimos reikalais. Jis buvo visas šlapias nuo ašarų, pastirusiais iš dvasinės ekstazės plaukais. Apimtas transcendentinės palaimos, jis kas žingsnis klupo ir nuo dvasinių išgyvenimų visas virpėjo.”

Šri Mukunda Dasa Gosvamis taip komentuoja šį posmą: „Frazė dṛśoḥ kakṣāṃ yāvat (nuo tada, kai mano žvilgsnis užkliuvo už to žmogaus) rodo, kad susitikimo su bhakta būta labai trumpo. Susitikimas su iškiliu bhakta neabejotinai lėmė šio žmogaus atšalimą pasauliui, tačiau pats jis teigia nesuprantąs, kodėl taip nutikę. Tai rodo, kad jo tikėjimas netvirtas. O frazė iha gṛhe nābhiramata (lioviausi domėjęsis šeimos reikalais) byloja apie bhava-bhakti atsiradimą.

Taigi, remiantis čia pateiktais posmais, darytina išvada, kad mylimi Bhagavano tarnai yra Viešpaties karvedžiai ir turi neribotų galių. Tarnystė labai greitai pašalina visas anarthas ir subrandina rečiausią vaisių – dieviškąją Krišnos premą.