Śrī Śrī Gandharva Giridharābhyāṃ namaḥ
Antra šloka
na dharmaṃ nādharmaṃ śruti-gaṇa-niruktaṃ kila kuru
vraje rādhā-kṛṣṇa-pracura-paricaryām iha tanu
śacī-sunuṃ nandīśvara-pati-sutatve guru-varaṃ
mukunda-preṣṭhatve smara param ajasraṃ nanu manaḥ
Anvaja
manaḥ – o prote; kila – iš tiesų; na kuru – neužsiimk; dharmam – įprastine religine veikla, kurią vainikuoja doringumas; adharmaṃ na – nei religijai priešinga veikla, besibaigiančia nuodėme; niruktam – pavadintą; śruti-gaṇa – Vedų;param – geriau; tanu – užsiimk; pracura – intensyvia; paricaryām – tarnyste; rādhā-kṛṣṇa – Šri Radha-Krišnai; iha – čia; vraje – Vradža-dhamoje; nanu – [ir] būtinai; ajasram – visada; smara – atmink; śacī-sunum- Sačės sūnų; nandīśvara-pati-sutatve – kaip Nandagramos valdovo sūnų; guru-varam – [ir] Šri Gurudevą; mukunda-preṣṭhatve – kaip brangiausią Šri Mukundos tarną.
Vertimas
O prote! Vedos ir Šruti pasakoja apie dharmą ir adharmą – atmesk jas ir visa širdimi atsidėk Šri Šri Radha-Krišnos Jugalos meilės tarnystei čia, Vradžoje, nes šruti nedvejodamos skelbia Juos esant aukščiausiuoju garbinimo objektu ir Absoliučia Tiesa. Visad atmink Šri Sačinandaną Šri Čaitanją Mahaprabhu, paveldėjusį Šrimati Radhikos gymį ir jauseną, mąstyk Jį kaip tapatų Nanda-nandanai, o Šri Gurudevą visada prisimink kaip brangiausią Šri Mukundos tarną.
Šri Bhadžana-darpana-digdaršini-vriti
Pūrva-pakša
Prieštaravimas kaip diskusijos prielaida
Pirmasis posmas pataria atsisakyti bet kokio išdidumo ir atsidėti išimtinai Šri Jugala-Kišoros tarnystei. Šis patarimas kelia šiokių tokių abejonių. Pirma, jei asmuo atsisakys bet kokio išdidumo ir visiškai atsidės krišna-bhakti, kaip jis pelnysis duoną? Neįmanoma patenkinti būtiniausių poreikių, neatliekant nitja arba naimitika-karmos – kasdienių ir periodinių pareigų, kurias sudaro į dievotą ar nedorėlišką rezultatą orientuota veikla. Antra, jei visas savo mintis sutelksime išimtinai į Šri Šri Radha-Krišnos Jugalos garbinimą, kaip tuomet vertinti Šri Čaitanją Mahaprabhu? Jei bhakta savo bhadžaną skiria Šrimanui Mahaprabhu ir laiko Jį savo garbinimo objektu, jis turi du garbinimo objektus, ir tokios bhakti negalima pavadinti išimtine (ananya). Trečia, neaišku, kaip nusiteikus medituoti Šri Gurudevą? Šios abejonės išsklaidomos tolesniame tekste.
1. Na dharmam nādharmam śruti-gana niruktam kila kuru – Atsisakyk dievotos ir nedorėliškos veiklos
Apie dharmą ir adharmą pasakoja šruti (keturios pirminės Vedos ir Upanišados), taip pat šruti mokymą plėtojančios smriti (Puranos ir Itihasos). Dharmos ir adharmos sąvokos aprėpia visą žmogaus veiklą. Uždraudus šias veiklos rūšis, žmogus neišgyventų nė minutės. Šrila Raghunatha Dasa Gosvamis neatmeta juslinių organų veiklos. Šiame pasaulyje gyvena dviejų tipų žmonės: apsišvietusieji (vijña) ir neišmanėliai (ajña). Neišmanėlis dirba tik verčiamas. Jei jam duosi valią, nelauk nieko gero. Tokių žmonių labui šruti ir jas papildančios smriti visą žmogaus veiklą skirsto į dharmą ir adharmą, aiškiai atskirdamos blogus darbus, nuo kurių reikia susilaikyti, ir gerus darbus, kuriuos būtina daryti.
Apsišvietusieji suvokia savo dvasinę tapatybę. Draudžiamieji šastrų priesakai skirti ne jiems – jie savaime veikia atma-rati, arba krišna-rati, lygmeniu. Kitaip sakant, apsišvietusieji užsiima tyra dvasine tarnyste Šri Jugalai. Tvirtą tikėjimą turintys bhaktos priklauso apsišvietusių žmonių (vijña) kategorijai. Šrilos Raghunathos Dasos Gosvamio priesakas visai atsisakyti Vedų dharmos bei adharmos ir visa širdimi atsidėti premamaji-sevai, Šri Radha-Krišnos Jugalos meilės tarnystei, skirtas būtent tokioms apsišvietusioms ir dvasiškai susivokusioms sieloms. Bet kokia veikla sadhakos gyvenime turėtų būti atliekama tarnystės Aukščiausiajam Viešpačiui dvasia.
Net ir Vedų nurodytos pareigos asmenims, kurie gyvena pagal varnašramos principus, vykdytinos tarnystės dvasia. Santuoką sudariusieji bhaktos (gṛhastha) turėtų garbinti Dievybes, įsirengę Jas namuose, o tokią veiklą, kaip pelnymasis duonai, šeimos narių išlaikymas, rūpinimasis namų ūkiu, atlikti aukos dvasia ir skirti Dievybėms. Save reikėtų laikyti Viešpaties tarnu, niekada nepretenduoti būti pirmesniu už Viešpatį ir savanaudiškai nesigviešti savo darbo vaisių. „Hari-bhakti-vilasoje“ rekomenduojama šradha (maisto aukojimas protėvių vėlėms) ir kitos religinės apeigos taip pat vykdytinos tarnystės Viešpačiui dvasia. Pasiekus tam tikrą dvasinį lygį, pakylama virš varnašramos gyvenimo normų – jos tampa neprivalomos, o gyvenimas Vradžoje ir tyra dvasinė tarnystė Šri Jugalai – ne prievole, o natūraliu poreikiu. Kas negali apsigyventi Vradžoje, turėtų persikelti į ją mintimis.
2. Šacī-sūnum nandīśvara-pati-sutatve (smara) – Atmink Šri Sačinandaną ir laikyk jį tapačiu Šri Nanda-nandanai
Norėdamas paskleisti šri harinamą ir anarpita-unatodžvala-premą – šviesiausią dieviškąją meilę, kurios niekas anksčiau nebuvo dovanojęs nuo Krišnos nusigręžusioms ir žemiškuose rūpesčiuose paskendusioms dživoms, Šri Nanda-nandana apsireiškė kaip Šri Sačinandana Gaurahari. Svajodamas patirti nepakartojamą šri radha-bhavos palaimą, Jis perėmė Šrimati Radharanės gymį ir jauseną.
Čia gali kilti du klausimai. Jei Šri Čaitanjos Mahaprabhu asmenyje susijungia Šri Radha ir Šri Krišna, galbūt būtų prasminga garbinti tik Šri Čaitanją Mahaprabhu, o per Jį – Šri Jugalą (Dieviškąją Porą)? O gal Šri Radha-Krišną ir Šri Čaitanją Mahaprabhu reikia garbinti atskirai? Džagatguru Šri Čaitanja Mahaprabhu išsprendė šiuos klausimus, apsireiškęs šiame pasaulyje su bhaktos jausena. Savo pavyzdžiu Jis parodė, kaip atlikti krišna-bhakti, ir ragino visas dživas sekti Jo pavyzdžiu. Vykdydami Jo priesaką, turėtume garbinti Šri Radha-Krišną Jugalą, tačiau prieš praktikuojant šri jugala-sevą, reikia mintimis susitelkti į Šri Gurudevą ir Šri Gaurangadevą, antraip aukščiausias dvasios tobulumas (paramārtha-siddhi) bus nepasiekiamas.
Atsakant į antrąjį klausimą, reikia pažymėti, kad atskirai nuo Šri Radha-Krišnos garbinantis Šri Sačinandaną Gauraharį nesuvokia, kad Čaitanja Mahaprabhu tapatus Šri Krišnai. Kas įsisąmonina Šri Krišnos ir Šri Gaurahari tapatumą, tas atmins Šri Čaitanją Mahaprabhu, net garbindamas Šri Krišną.
3. Guru-varam mukunda-presthatve (smara) – Atmink Šri Gurudevą ir laikyk jį brangiausiu Šri Mukundos tarnu
Šri Gurudevą vadina mukunda-preštha, t.y. „išvadavimą (mukti) iš materijos nelaisvės dovanojančio Šri Mukundos brangiausiu tarnu“. „Kad mane išgelbėtų, Šri Krišna – neišsemiamas malonės vandenynas – siuntė Savo mylimą palydovą mano Gurudevos pavidalu,“- turėtų galvoti bhakta. Todėl visiškai teisinga laikyti Šri Gurudevą Šrimati Radhikos prija-sakhi (artima drauge). Šastros skelbia: ācārya mām vijānīyāt (Š.B. 11.17.27) – „Šri Gurudeva yra Bhagavano įsikūnijimas (svarūpa)“. „Hari-bhakti-vilasoje“ ir kituose šventraščiuose paaiškinta, kad Bhagavanas brangina dvasinį mokytoją ir kad garbinti jį reikia kaip patį Viešpatį. Tačiau tas, kuris atmeta Bhagavaną ir lenkiasi tik guru, laikydamas jį Dievu, daro įžeidimą.
prathaman tu guruṃ pujya tataś caiva mamārcanam
kurvan siddhim avāpnoti hy anyathā niṣphalaṃ bhavet
( „Hari-bhakti-vilasa“, 4.344)
Šri Krišna sako: „Bhakta, kuris pirma lenkiasi Šri Gurudevai, o jau tada Man, pasieks tobulumą. Garbinti tik Mane – beprasmiška“. Taigi pasipūtęs nedorėlis ir piktavalis, kuris nuvertina Šri Gurudevą ir garbina tik Bhagavaną, užsitrauks Viešpaties rūstybę.
nārāyaṇo ‘pi vikṛtiṃ yāti guroḥ pracyutasya durbuddheḥ
kamalaṃ jalādapetaṃ śoṣayati ravir na poṣayati
( „Džajadakhjana Samhita“)
„Saulės spinduliai vandenyje augantį lotosą skatina pražysti, tačiau tie patys spinduliai jam pražūtingi, kai augalas nėra vandenyje.“
Šioje analogijoje guru yra vanduo, o Aukščiausiasis Viešpats – saulė.
Anuvriti
Šioje šlokoje atskleista bhadžanos metodo esmė. Pirmoje šlokoje nurodoma, kad, norint praktikuoti bhadžaną, reikia nugalėti puikybę. Žemiškas gyvenimas be jos, žinoma, neįsivaizduojamas. Norinčiam praktikuoti bhadžaną, Šrila Raghunatha Dasa Gosvamis pataria atsisakyti tiek dharmos, tiek adharmos, apie kurias kalbama Vedose, šruti ir kituose šventraščiuose. Norint praktikuoti bhadžaną, skirtą išimtinai Šri Radhai ir Krišnai, tai būtina padaryti. Tačiau atsisakius kasdienių ir periodinių pareigų (nitja ir naimittika-karma), sunku išgyventi šiame pasaulyje ir nepadaryti klaidų. Ką gi daryti? Veiksmai, kurie padeda mums gyvenime ir lemia gera tiek šiame, tiek kitame pasaulyje, vadinami dharma. Jų vengimas yra adharma, o dharmai priešingas veikimas – vidharma. Adharmos, vidharmos ar kukarmos (piktadarybės) būtina vengti, o dharmą – vykdyti. Religines priedermes šruti skirsto į karmą, gjaną ir bhakti.
tāvat karmāṇi kurvīta, na nirvidyeta yāvatā
mat-kathā śravaṇādau vā śraddhā yāvan na jāyate
(„Šrimad-Bhagavatam“, 11.20.9)
„Kol asmuo neatsikratė prisirišimo prie savo veiklos vaisių ir neįgijo tikėjimo, klausydamasis pasakojimų apie Mane, tol jis turi vykdyti savo kasdienes ir periodines pareigas.“
Vedos skelbia: „Aukščiausias religijos įstatymas yra neprievarta “ (ahimsa paramo dharma), „gerbk tėvus ir vyresniuosius“ (pitṛ devo bhava, mātṛ devo bhava), „būk svetingas šeimininkas “(atithi devo bhava), „gerbk savo mokytojus ir ačarjas“ (ācārya devo bhava). Kasdieniame gyvenime neįmanoma išvengti šių pareigų vykdymo, o jas atlikdamas asmuo patenka į karmos spąstus. Suvokęs, kad karma ir jos vaisiai suteikia jam vien skausmą, jis panūsta išsivaduoti (na nirvidyeta yāvatā). Kad ir kokia gera karma būtų, ji neatneša amžinos laimės, o galų gale būtinai išvirsta kančiomis. Santuoka sudaroma tikintis laimės, tačiau baigiasi skausmu. Turtų kaupimas taip pat išvirsta kančiomis. Kai žmogus šitai suvokia, jis tampa abejingas žemiškiems reikalams (karma cetanī nirveda…kṛtaḥ). Atsižadėjimas pasiekiamas suvokus, kad žemiški darbai žada žmogui vien skausmą .
Draupadi ir Pandavai buvo visa širdimi atsidavę Krišnai, ir vis dėlto jų daliai teko daugybė negandų. Karalius Harisčandra irgi daug kentėjo, nors buvo pasirinkęs dharmos kelią. Kas suvokia, kad karma ir karmos vaisiai žada vien kančią, tas jau yra pasirengęs gjanai. Tačiau net įmantriausi gjanos atstovų komentarai (jñāna), kuriuos skaitome šastrose, nežada tikros laimės, nes juose nepripažįstamas Bhagavanas. Gjaniai laiko Bhagavaną beformiu, neturinčiu savybių, žodžiais neapibūdinamu. Tokioje tuštumos perspektyvoje laimei nėra vietos. Klausantis Viešpaties aukštinimo, užgimsta noras praktikuoti bhadžaną ir išsyk atsisakoma karmos ir gjanos. Ši mintis reiškiama „Šrimad-Bhagavatam“ (11. 11.32):
ājñāyaivaṃ guṇān dośān mayādiśṭā.n api svakān
dharmān santyajya yaḥ sarvān māṃ bhajeta sa tu sattamaḥ
„Vedose ir Upanišadose Aš nurodžiau žmogaus pareigas, paaiškinau, kas yra dharma ir adharma, kokie jų privalumai ir trūkumai. Ištikimybė religinėms pareigoms yra teigiamas bruožas, nes pareigų vykdymas švarina širdį. Religinių pareigų nepaisymas yra nuodėmė. Kas tai žino ir vis dėlto atsisako šventraščių nurodytų pareigų, laikydamas jas kliuviniu bhadžanai atlikti, ir garbina Mane vieną tvirtai įsitikinęs, kad tobulumą galima pelnyti tik per bhakti, yra geriausias iš žmonių.“
Šią temą plėtoja ir Bhagavadgytos posmas: sarva-dharmān parityajya, mām ekam śaraṇam vraja. Tad Šri Raghunatha Dasa Gosvamis visai neatsitiktinai pataria atsisakyti tiek dharmos, tiek ir adharmos, apie kurias pasakoja Vedos. „Nei dharma, nei adharma nebus naudinga tavo amžinajai svarūpai – atmesk jas ir atsidėk Šri Radha-Krišnos tarnystei, garbink juos nuo aušros lig sutemos“. Šri Raghunatha Dasa Gosvamis čia auklėja protą, kuris neturi ruči, bet yra godus Šri Čaitanjos Mahaprabhu malonės ir trokšta praktikuoti bhadžaną Šri Šri Radha-Krišnai. Nuo pat pirmojo žingsnio jis siekia ne vaidhi, o raganuga-bhakti.
Tas, kuris išgirdęs pasakojimus apie Šri Čaitanjos Mahaprabhu lilas nepajunta dvasinio godulio, yra laikytinas didžiausiu nevykėliu. Tačiau Raghunatha Dasa Gosvamis sako, kad visos gyvosios būtybės gali praktikuoti raganuga-bhadžaną, nes visi mes esame Krišnos tarnai (jīvera svarupa hoya kṛṣṇera nitya-dāsa).
Kai kas mano, kad mums nevertėtų skaityti dešimtosios „Šrimad-Bhagavatam“ giesmės. Tačiau tada kyla klausimas, kam gi ji skirta? Ar tiems, kurie gyvena kūnišką gyvenimą? Raghunatha Dasa Gosvamis sako: „Nuolat tarnauk Šri Radha-Krišnai, gyvendamas čia, Vradžoje (rādhā-kṛṣṇa pracura paricaryām iha tanuḥ)“. Ką reiškia pračura-seva? O gi tai, kad tarnauti Šri Radha-Krišnai reikia nuo aušros iki sutemos. „Bhakti-rasamrita-sindhu“ (1.2.295) Rūpa Gosvamis rašo:
sevā sādhaka-rupeṇa siddha-rupeṇa cātra hi
tad-bhāva lipsunā kāryā vraja-lokānusārataḥ
Raganuga-bhakti godus sadhaka tarnauja Šri Krišnai tiek sadhaka-rūpa, tiek ir sidha-rūpa, sekdamas Vradža-parikaromis (amžinaisiais Vradžos gyventojais),kurių bhava atitinka jo siekiamą jauseną. Sadhaka-rūpa reiškia esamą kūną, o sidha-rūpa – mintyse regimą dvasinį kūną, tinkamą jo trokštamai Krišnos tarnystei atlikti. Egzistuodamas tobulu dvasiniu kūnu (siddha-deha), bhakta mintyse tarnauja Šri Krišnai, vadovaujamas Šri Radhos, Šri Lalitos, Višakhos, Rūpos Mandžarės, Ratės Mandžarės ir kitų gopių. O fiziniu kūnu (sādhaka-rupa), jis atlieka konkrečius patarnavimus, vadovaujamas Šri Rūpos, Šri Sanatanos ir kitų vaišnavų. Utama-bhakti Šri Rūpa Gosvamis apibrėžia viename pirmųjų „Bhakti-rasamrita-sindhu“(1.1.11) posmų:
anyābhilāṣiṭā śunyaṃ jñāna-karmādy anāvṛtam
ānukulyena kṛṣṇānu-śīlanāṃ bhaktir uttamā
„Veikimas, kurio vienintelis tikslas yra suteikti džiaugsmo Šri Krišnai, kitaip sakant, nenutrūkstama tarnystės Šri Krišnai versmė, arba tarnystė visomis kūno, proto ir kalbos galiomis, reiškiant įvairius dvasinius jausmus (bhāva), tarnystė be gjanos (pažinimo, kuriuo siekiama išvadavimo, prarandant asmens individualią tapatybę) ir karmos (savanaudiškos veiklos) priemaišų, skatinama ne savanaudiškų siekių, o troškimo suteikti džiaugsmo Šri Krišnai, yra grynoji dvasinė tarnystė (uttamā-bhakti).“
„Atsisakyk anjabhilašos, karmos bei gjanos ir palankiai nusiteikęs tarnauk Krišnai.“ Kaip atlikti tokią tarnystę (pracura-sevā)? Raghunatha Dasa Gosvamis, parpuolęs prie Šri Sanatanos Gosvamio lotoso pėdų, skiria jam maldą:
vairāgya yug bhakti-rasaṃ prayatnair
apāyayan mām anabhīpsum andham
kṛpāmbudhir yaḥ paraduḥkha duḥkī
sanātanaṃ taṃ prabhum āśrayāmi
(„Vilapa-kusumandžali“, 6)
„Sanatana Gosvamis – malonės vandenynas. Jis kenčia, kai kenčia kiti. Neišmanymas temdė mano protą ir aš atsisakiau gerti pasaulio atsižadėjimą dovanojantį bhakti-rasos nektarą, tačiau Šri Sanatana jėga privertė mane tai padaryti. Aš atiduodu savo sielą Sanatanos Gosvamio Prabhu globon ir lenkiuosi jam kaip savo šikša-guru.“
Sanatana Gosvamis nurodė Šri Raghunatha Dasai Gosvamiui tarnauti Šri Radha-Krišnai. Toks turėtų būti ir mūsų tikslas. Sanatanos Gosvamio gailestingumas beribis. Jis parašė „Brihad-bhagavatamritą“, kuri skatina mus sekti Gopa-kumaru ir Narada. Vaidhi-bhakti prasideda šradha ir, palengva skleisdamasi, pasiekia ruči lygį. Tačiau praktikuojant raganuga-bhakti, šradha reiškiasi kitaip. Paprastai ji randasi, pasiekus asakti, ir, skatinama dvasinio godulio (lobha), žaibiškai progresuoja.
Jei sutinkame su teiginiu, kad dešimtosios „Šrimad-Bhagavatam“ Giesmės skaityti nedera, tuomet nedera skaityti ir „Čaitanja-čaritamritos“, „Bhakti-rasamrita-sindhu“, mūsų Gosvamių bei daugelio kitų veikalų, nes visuose juose plačiai kalbama šia tema. Nedera girdėti Rajos Ramanandos ir Mahaprabhu dialogo. Pirmoji „Bhagavatam“ šloka (satyaṃ paraṃ dhīmahi) irgi alsuoja radha-prema. Vadinasi, ir jos nedera skaityti. Štai trečioji „Bhagavatam“ šloka vadina save „nunokusiu Vedų medžio vaisiumi“ (nigama-kalpa-taror-galitaṃ-phalaṃ). Kokia prasmė glūdi šioje šlokoje? Joje užšifruota visa dešimtoji giesmė ir kiti šventraščių pasakojimai apie Šri Krišnos lilas. Taigi neskaitytina ir ši šloka. Kas mums apskritai lieka?
Maharadžas Parikšitas klausė Šukadevos Gosvamio: „Krišna yra Patsai Bhagavanas, kodėl Jis pažeidžia religijos įstatymus, sukviesdamas svetimas žmonas rasos šokiui? Juk tai – nederamas elgesys“. Šukadeva Gosvamis jam taip atsakė: „Jei Bhagavanas užkariaujamas pykčiu, aistra ir pavydu, kodėl negalime Jo siekti per premą ir kamą?“ Be rasa-lilos, Šukadeva Gosvamis troško papasakoti ir apie įstabiąją holi-lilą (spalvų šventę) bei džhulana-lilą (sūpynių šventę), tačiau to nepadarė, nes klausytojai, jo manymu, nebuvo tam pasirengę. Mūsų ačarjos aprašė šias lilas „Krišna-bhavanamritoje“ ir „Govinda-lilamritoje“, nes buvo įsitikinę, kad kam reikia, tas susiras ir perskaitys jį dominančius lilų aprašymus, o kam nereikia, tas ir neims šių knygų į rankas.
Trečiojoje giesmėje apie krišna-lilą kalba Udhava su Maitrėja. Apie Krišnos lilas su gopėmis pasakojama ir vienuoliktojoje giesmėje. Vienokių ar kitokių nuorodų į dešimtąją giesmę randame kone kiekvienoje „Šrimad-Bhagavatam“ šlokoje. Todėl tie, kas svaidosi patarimais neskaityti „Šrimad-Bhagavatam“, patys neturi teisės skaityti nė vieno „Šrimad-Bhagavatam“ žodžio, o „Čaitanja-čaritamritos“ jiems apskritai nevalia imti į rankas. Kam Raghunatha Dasa Gosvamis skiria pračura-sevos, tambula-arpanos (betelio teikimo) ir pada-mardanos (lotoso pėdų masažavimo) aprašymus? Kam jis skiria savo patarimus? Bhaktoms, o ne kam kitam. Kaip bhakta gali išmokti patarnauti Šri Radha-Krišnai, jei jis neskaitys „Šrimad-Bhagavatam“? Viena yra neabejotina – norint tapti šių lilų dalyviu, iš pradžių būtina tam pasirengti. Bhaktoms būtina turėti šradhą, ništhą ir kitas reikiamas savybes. Jei to nesieksime, tai ir per kelis gyvenimus neįgysime teisės (adhikāra) klausytis pasakojimų apie šias lilas.
Čaitanja Mahaprabhu moko, kad tarnystė esti dvejopa: išorinė ir vidinė. Raghunatha Dasa Gosvamis nurodo vykdyti išorinę tarnystę, kitaip sakant, praktikuoti šravanam, kirtanam ir likusius tris svarbiausius dvasinės tarnystės metodus, o tiems, kurie turi lobhą, -vykdyti aštuntojo „Upadešamritos“ posmo priesaką (tan-nāma-rupa-caritādi-sukīrtanānu smṛtyoḥ): kartoti Šri Krišnos vardą ir atminti Jo pavidalą, savybes ir lilas . Jei gyvename Vrindavanoje, kodėl neturėtume skaityti dešimtosios giesmės? Ar suprasime, ką darome, kai lenksimės Seva-kundžoje? Kam lenksimės – Seva-kundžos medžiams ir krūmams, o gal nulenkę galvą reikšime savo pagarbą slaptingoms Radhos ir Krišnos liloms, apie kurias nutyli net „Šrimad-Bhagavatam“? Kokia prasmė traukti į Nidhuvaną* ir Čira-ghatą, jei šios lilos nė kiek nesuvirpina širdies? Kam eiti prie Giriradžos Govardhano, Čandra-sarovaros, Paithagramos ir Radha-kundos? Šiandien mes galime ir neturėti reikiamos adhikaros, kad regėtume ten vykstančias lilas, tačiau negalima laidoti vilties ir sakyti, kad mums apskritai nelemta jų išvysti.
Bhadžana esti dvejopa: viena skirta sadhakoms, kita – sidhoms. Šioje šlokoje Šri Raghunatha Dasa Gosvamis nurodo sadhakoms, kaip praktikuoti bhadžaną, kad, palaipsniui tobulėdami, jie pasiektų sidhų lygį. Norint praktikuoti tokią bhadžaną, būtina mąstyti Sačinandaną kaip Jašoda-nandaną, o Džaganathos Mišros sūnų – kaip Nandos Babos sūnų. Sači sūnaus gailestingumas beribis. Sači sūnus atėjo iš Vrindavanos, kad dovanotų dživoms Savo malonę. Jis apsireiškė Kali epochoje iš Savo nepriežastinės malonės, kad atneštų neįkainojamą dovį, kurio pasaulis dar nematė (anarpita-carīṃ cirāt karuṇayāvatīrṇaḥ kalau). Jis nužengė kaip gelbėtojas ir dovanojo dživoms slaptingąją premą. Jis nužengė, kad Pats patirtų neapsakomą radha-bhavos džiaugsmą. Iš Savo beribio gailestingumo Jis dovanoja premą visiems be išimties, net Džharikandos miško paukščiams ir žvėrims.
Krišna nedalino premos bet kam, o Čaitanja Mahaprabhu, skirtingai nei Krišna, dalijo ją laisvai. Įklimpusieji materialios būties liūne turi vienintelį būdą pelnyti premą – pasinerti į harinamą ir satsangą. Čaitanja Mahaprabhu ir visi Jo palydovai nužengė į šį pasaulį būtent tam, kad dovanotų mums premą. Šrimati Radhika tapo Gadadhara Panditu, Višakha – Ramananda Raja, o Lalita – Svarūpa Damodara. Krišna nužengė drauge su aštuoniomis svarbiausiomis sakhėmis ir jų mandžarėmis. Viešpats Brahma ir Prahlada Maharadžas drauge įsikūnijo Haridasa Thakura. Nitjananda Prabhu skelbė Čaitanjos Mahaprabhu mokymą ir skleidė nama-kirtaną. Čaitanja Mahaprabhu iškeliavo į Džaganathą Purį, norėdamas patirti unata-udžvala-premą – aukščiausią Šrimati Radhikos madhura-premą - ir užtvindyti pasaulį slaptinguoju tarnystės Radhikai nektaru. Jis apsireiškė kaip Mahaprabhu, kad patirtų neapsakomą radha-bhavos saldybę ir skleistų mandžari-bhavą.
Neatliekant bhadžanos Čaitanjai Mahaprabhu, neįmanoma bhadžana Radhai ir Krišnai. Tačiau šastros ragina atlikti ananja-bhadžaną, kitaip sakant, lenktis vienam vieninteliam ištadevai. Tad kaip mums elgtis? Lenktis Radha-Krišnai ar Gauračandrai? Kai kas teigia, kad Čaitanjos Mahaprabhu garbinimas ir yra tikrasis Radha-Krišnos garbinimas. Šią dilemą Šrila Bhaktivinoda Thakura išsprendžia „Džaiva-dharmoje“ ir „Navadvipa-dhama-mahatmjoje“. Iki Bhaktivinodos Thakuros šis klausimas buvo paverstas tikrų tikriausia parodija. Daugelis svarstė: „Mahaprabhu yra mano nagara (mylimasis), o aš esu Jo nagari (mylimoji). Jei aš – Krišnos ar Radhos sakhi , o Radha ir Krišna šoka rasos šokį, jį šokti turi ir Mahaprabhu, o mes, kaip Jo sakhės, turime šokti drauge su Juo“. Ši teorija vadinama gauranga-nagari-vada. Šri Rūpa Gosvamis ir visi kiti mūsų ačarjos atmetė šią teoriją, kadangi jai nepritarė Pats Mahaprabhu. Dėl šios priežasties ją paneigė Bhaktivinoda Thakura, o paskui jį ir Šrila Bhaktisidhanta Sarasvatis.
Taigi, ar mes turėtume garbinti Radha-Krišną ir Mahaprabhu atskirai? Sahadžijos teigia, kad nevalia garbinti Gaura-Nitjanandos, reikia lenktis tik Mahaprabhu. Tačiau jie neišmano visų rasos subtilybių. Mūsų šventyklų altoriuose įrengtos Radha-Krišnos ir Gaura-Nitjanandos Dievybės. Jos yra tapačios. Čaitanja Mahaprabhu mokė mus tarnauti Radha- Krišnai ir kartoti Krišnos vardą. Nayanaṃ-galad-aśru-dhārayā. Tačiau Jis nepaminėjo Savo Paties vardo. Ar tai reiškia, kad turėtume Jo nepaisyti? Šri Bhaktivinoda Thakura nurodė prieš pradedant garbinti Radha-Krišną Jugalą prisiminti Mahaprabhu, nes Mahaprabhu yra Radha-Krišna. Melskimės taip: „Aš menu Tave, nes iš Savo nepriežastinės malonės Tu nužengei į šį pasaulį, pasinėręs į radha-bhavą, kad išmokytumei mus bhakti“. Atminkime Mahaprabhu ir tarnaukime Radha-Krišnai.
Taigi, prieš pradėdami garbinti Radha-Krišną, prisiminkime Mahaprabhu ir melskimės, sakydami: „Tu esi tapatus Radha-Krišnai!“ Tarnaukime Mahaprabhu dasjos dvasia. Kai dasja-bhava pasieks brandą, Mahaprabhu suteiks mums daršaną, apsireikšdamas kaip Radha-Krišna. Tik išvydęs Radha-Krišną, bhakta galės toliau dvasiškai tobulėti ir išsiugdyti vieną iš trijų jausenų: sakhją, vatsalją ar madhurją. Jei mintyse neturėsime Mahaprabhu, negalėsime atlikti bhadžanos.
Šventraščiai vienu balsu skelbia, kad guru yra tiesioginis Krišnos atstovas (sākṣād-dharitvena-samasta-śāstrair). Krišna sako, kad guru yra Jis Pats (ācāryaṃ māṃ vijānīyāt). „Čaitanja-čaritamrita“ taip pat ragina tarnauti dikša ir šikša-guru, suvokiant juos kaip Krišnos rūpą ir svarūpą. Netarnaujant guru, negalima užsiimti krišna-seva. Todėl mes turėtume tarnauti Šri Guru, o, pelnę jo malonę, galėsime tarnauti ir Radha-Krišnai. Guru nederėtų skirti nuo Radha-Krišnos, maža to, bhakti dvasiniam mokytojui reikėtų turėti netgi daugiau nei Pačiam Krišnai. Tik taip galima įtikti Radha-Krišnai, nes Mukunda itin brangina guru.
prathaman tu guruṃ pujya tataś caiva mamārcanam, kurvan
siddhim avāpnoti hy anyathā niṣphalaṃ bhavet
(Hari-bhakti-vilasa, 4.344)
„Kas pirma nusilenks guru ir tada lenksis Man, tas pasieks tobulybę. Kitoks garbinimas neduos jokių vaisių.“
Pirma būtina nusilenkti guru kaip sadhakai, o jau tada atlikti višrambha-guru-seva. Laikykime gurudevą globėju, amžinai mums linkinčiu gero, pamilkime jį visa širdimi, siekime persiimti jo širdyje liepsnojančia krišna-prema. Tarnaukime regimu pavidalu įsikūnijusiam dvasiniam mokytojui (vapu), vykdydami jo duotus priesakus (vāṇī), antraip mūsų tarnystė praras dvasinį turinį. Gurudeva yra ašraja-Bhagavanas, aukščiausiasis Dievo meilės šaltinis, o Krišna – višaja-Bhagavanas, aukščiausiasis meilės objektas.
* Nidhuvana – giraitė Vrindavanoje, kur vyko daugybė slaptingų Radhos ir Krišnos lilų. Čia apsireiškė Šri Banki-bihari Dievybė. Čira-ghatas – užutėkis Jamunoje, kur, prieš garbindamos Katjajanidevi, maudėsi gopės, norėdamos apsivalyti. Šri Krišna pasivogė jų apdarus ir įsilipo į pakrantėje augusį kadambos medį. Čandra-sarovara – ežeras telkšantis Vradžoje, netoli Parasaligramo. Pailsęs po pavasarinės rasa-lilos, čia ilsėjosi Šri Krišna ir savo rankomis puošė Šri Radhą. Paitagrama – vietovė, kur Krišna apsireiškė gopėms keturrankis, po to, kai pradingo iš rasos šokio vietos. Išvydęs Šri Radhą, Jis daugiau nepajėgė išlikti keturrankis, ir dvi Jo rankos sugrįžo į kūną.
No tags for this post.