Tyra Bhakti .lt

Śrī Śrī Gandharva Giridharābhyāṃ namaḥ

Ketvirta Šloka

asad-vārtā-veśyā visṛja mati-sarvasva-haraṇīḥ
kathā mukti-vyāghryā na śṛṇu kila sarvātma-gilanīḥ
api tyaktvā lakṣmi-pati-ratim ito vyoma-nayanīm
vraje rādhā-kṛṣṇau sva-rati-maṇi-dau tvaṃ bhaja man

Anvaja

manaḥ – o prote; visṛja – atstumk; asad-vārtā-veśyā – niekingų pasaulietinių kalbų palaidūnę; haraṇiḥ – atimančią; sarvasva – visą turtą; mati – grynąjį intelektą (išmintį); kila – [ir] tikrai; na śṛṇu – nesiklausyk;kathāḥ – pokalbių; mukti-vyāghryāḥ – apie mukti tigrę; sarvātmā-gilanīḥ – pasiglemžiančią sielos būtiškumą; tyaktvā – atsisakyk; api – netgi; ratim – prisirišimo; lakṣmī-pati – prie Šri Narajanos, Lakšmi sutuoktinio; vyoma-nayanīm – nuvesiančio į Vaikunthą paravjomoje; itaḥ vraje – šioje Vradža-dhamoje; tvam – tu; bhaja – garbink; rādhā-kṛṣṇau – Šri Radha-Krišnai; dau – dovanoja; maṇi – brangenybę; sva-rati – meilės Jiedviems.

Vertimas

O prote, mano broli! Tapk kurčias niekingoms pasaulietinėms kalboms. It paleistuvė jos kėsinasi atimti didžiausią mūsų turtą – dvasinę išmintį. Būki tvirtas ir nesivelk į kalbas apie išvadavimą – jos lyg tigrė pasiglemš tavo sielą. Maža to, venk prieraišumo net Lakšmipačiui Šri Narajanai, nes prieraišumas Jam – tai kelias į Vaikunthą. Gyvenk Vradžoje ir garbink Šri Šri Radha-Krišną, kurie dovanoja savo bhaktoms didžiausią brangenybę – rati.

Šri Bhadžana-darpana-digdaršini-vriti

Ketvirtasis posmas aprašo įvairias kliūtis, siekiant premos.

1. Mati-sarvasva-haraṇī asad-vartā-veśyā – Pasaulietinės kalbos it paleistuvė kėsinasi atimti didžiausią mūsų turtą – dvasinę išmintį

Lygiai kaip savo kūnu prekiaujanti moteris pasiglemžia visą patvirkusio kliento turtą, pasaulietinės kalbos atima iš gyvosios būtybės didžiausią jos turtą – dvasinę išmintį. Į dvasinį tobulėjimą orientuotas protas yra vienintelis bhadžanos keliu pasukusios dživos turtas. Pasaulietinės kalbos atima protą, nukreipia mūsų mintis į juslinius malonumus ir išsivadavimą. Pokalbiai apie trumpalaikius juslinius malonumus ir visa, kas su jais susiję, yra beprasmiai (asat).

Asat kategorijai skirtinos ir nereikšmingų privilegijų galinčios duoti šventraščių studijos, troškimas pralobti, artimas bendravimas su moterimis arba moterims neabejingais vyrais. Iš savanaudiškų paskatų prie žmonos prisirišę vaišnavai-grhasthos, sanjasiai, brahmačariai ir šeimos žmonės, kurie, dangstydami savo aistrą dvasiniu bendravimu (hari-kathā), palaiko ryšius su moterimis, taip pat skirtini šiai kategorijai. Aistringas beprasmių juslinių malonumų vaikymasis vadinamas asad-varta.

Artimiausias Šrimano Mahaprabhu palydovas Šri Raja Ramananda taip pasakė apie šviesaus proto išsaugojimą („Padjavali“, 14):

kṛṣṇa bhakti-rasa-bhāvitā matiḥ
krīyatāṃ yadi kuto ’pi labhyate
tatra laulyam api mulyam ekalaṃ
janma-koṭi-sukṛtair na labhyate

„Doringieji žmonės! Jei sužinosite, kur galima gauti krišna-bhakti-rasos įkvėptos išminties, negaišdami skubėkite ten. Juk aistringas siekis pelnyti vradža-rasą – pati mažiausia galima kaina už šį turtą. Kas neturi šio siekio, tas nepelnys vradža-rasos net per milijonus gyvenimų, paaukotų doringiems darbams .“

2. Sarvātma-gilanī mukti-vyāghryā kathā – Kalbos apie išvadavimą yra pavojingos kaip tigrė, besikėsinanti pasiglemžti mūsų sielą.

Žodis mukti šiame posme reiškia brahma-nirvaną, kitaip dar vadinamą sajudžja-mukti, įsiliejimą į Viešpaties kūno skleidžiamą švytėjimą. Sajudžja-mukti akimoju ir visiškai sunaikina atma-satą – individualiąją sielos būtį. Nors šios rūšies mukti apima brahma-satą, Brahmano būtį, pati idėja, kad individualioji atma tampanti visaapimančiu aukščiausiu Brahmanu yra klaidinga ir nereali, kaip dangaus skliaute išsiskleidusios gėlės vaizdinys. Iš tikrųjų vienintelė Aukščiausia Tiesa (parama-tattva) yra sarva-šaktimanas – Bhagavanas.

Aukščiausias Viešpats turi vieną amžiną ir aukščiausią dieviškąją galią, arba para-šakti. Amžinoji para-šakti tarnauja Viešpačiui įvairiais būdais: kaip čit-šakti, arba vidujinė galia, Jogamaja, ji apreiškia transcendentines Bhagavano lilas; kaip ačit-šakti, arba išorinė galia, Mahamaja, ji generuoja nesuskaitomą daugybę materialių pasaulių, grubus ir subtilius materialiuosius badha-dživų kūnus; kaip tatastha dživa-šakti, arba paribio galia, ji gimdo begalinę daugybę mikroskopinių dživų.

Neigiantieji amžinojo Bhagavano vardo, pavidalo, savybių ir žygių tikrumą svaičioja apie išsivadavimą nuo karminių veiksmų pasekmių – brahma-lają, arba susiliejimą su Brahmanu, kuris visiškai sunaikina mūsų savastį. Diskusijos apie vadinamąją mukti teikia jiems savotišką palaimą. Tačiau mukti yra tarsi kalinio savižudybė, ir jos teikiamas džiaugsmas – tolygus tariamam kančios nebuvimui nusižudžius. Bhakta turėtų vengti bet kokių kalbų apie šios rūšies mukti bei būdus jai pasiekti ir šalintis jos siekiančių žmonių bendrijos. Lygiai kaip tigrė žmogėdra gviešiasi mūsų kūno, mukti gviešiasi mūsų individualios sielos būtiškumo. Todėl ištikimiems Viešpaties tarnams mukti yra tolygi susinaikinimui.

„Bhakti-rasamrita-sindhu“ (1.2.22, 25) Šrila Rūpa Gosvamis formuluoja tokias išvadas:

bhukti mukti spṛhā yāvat piśācī hṛdi varttate
tāvad bhakti-sukhasyātra katham abhyudayo bhavet

śr. kṛṣṇa caraṇāmbhoja sevā-nirvṛta cetasām
eśāṃ mokśāya bhaktānāṃ na kadācit spṛhā bhavet

Ar gali višudha-bhakti atgyti sadhakos širdyje, kol joje gyvena dvi raganos – aistra žemiškiems malonumams ir siekis išsivaduoti? Ne, negali, nes šudha-bhakti atgyja tik tyroje širdyje. Į tarnystės Vradžendra-nandanos Šri Krišnos lotoso pėdoms teikiamą džiaugsmą pasinėrusiems bhaktoms net mintis apie išsivadavimą nekyla.“

3. Vyoma-nayanī lakṣmīpati-rati – Prisirišimas (rati) prie Laksmipačio Narayanos – tai kelias į Vaikunthą.

Žodis vjoma arba paravjoma šiame posme reiškia Vaikuntha-dhamą. Tai Lakšmipačio Šri Narajanos, kuriam būdinga nepranokstama galia ir didybė, buveinė. Pasiekus Šrimanui Narajanai skirtos sadhana-bhakti tobulumą, patenkama į Vaikuntha-dhamą ir pelnomas keturių tipų išvadavimas: sarūpja – teisė turėti tokį pat, kaip Viešpaties, kūną ir išorės bruožus, samipja – teisė asmeniškai bendrauti su Viešpačiu, salokja – teisė gyventi su Viešpačiu toje pačioje planetoje, saršti – teisė valdyti tokius pat, kaip Viešpaties, turtus.„Bhakti-rasamrita-sindhu“ (1.2.55-59) Šrila Rūpa Gosvamis šia tema formuluoja tokias išvadas:

atra tyājyatayaivoktā muktiḥ pañca-vidhāpi cet
sālokyādis tathāpy atra bhaktyā nāti-virudhyate

sukhaiśvaryottarā seyaṃ prema-sevottarety api
sālokyādir-dvidhā tatra nādyā sevājuṣāṃ matā

kintu premaika-mādhurya-juṣa ekāntino harau
naivāṇgī kurvate jātu muktiṃ pañca-vidhām api

tatrāpy ekāntināṃ śreṣṭhā govinda-hṛta-mānasāḥ
yeṣāṃ śrīśa-prasādo ’pi mano hartuṃ na śaknuyāt

siddhāntatas tv abhede ’pi śrīśa-kṛṣṇa-svarupayoḥ
rasenotkṛṣyate kṛṣṇa-rupam eṣā rasa-sthitiḥ

Nors tyras bhakta ignoruoja visas penkias čia nurodytas mukti rūšis, pirmosios keturios (sarūpja, samipja, salokja ir saršti) nėra visiškai nesuderinamos su bhakti principais. Šios keturios mukti rūšys turi dvejopą prigimtį: (1) sukhaišvarjotara, kai Vaikunthos didybe ir turtais norima pasinaudoti savo paties malonumui, ir (2) prema-sevotara, kai vyrauja noras tarnauti Viešpačiui, suteikti Jam džiaugsmo. Kadangi pirmoji, sukhaišvarjotara-mukti, pažymėta ydingo troškimo pasinaudoti Viešpaties turtais savo malonumui, bhaktoms, kuriems svarbesnė prema-seva, meilės tarnystė Viešpačiui, ji yra nepriimtina. Kai kuriems bhaktoms prema-sevotara-mukti atrodo priimtina, bet net ir jai, kad ir visai menku laipsniu, būdingas noras pačiam patirti malonumą. Dėl šios priežasties ekantika-bhaktos (bhaktos, degantys troškimu tarnauti Viešpačiui) net ir prema-sevotara-mukti laiko nesuderinama su bhakti, nes būdingiausias bhakti, meilės tarnystės, bruožas yra jos grynumas. Ekantika-bhaktos godžiai geria svaigų prema-bhakti, meilės tarnystės Viešpačiui Hari, nektarą ir gyvena viena mintimi – suteikti Jam džiaugsmo. Jie kategoriškai pasisako prieš visas penkias mukti rūšis ir nepriimtų jų net iš Paties Viešpaties rankų.

Ekantika-bhaktos yra ištikimi įvairiausiems Aukščiausiojo Viešpaties įsikūnijimams. Iškiliausi iš jų – parama-prematura bhaktos – trokšta visų aukščiausios premos. Jų širdys priklauso Šri Nanda-nandanai. Jų nevilioja net paravjomos valdovo Laksmipačio Šri Narajanos prielankumas. Nors, tatvos požiūriu, Šri Narajana ir Šri Krišna yra tapatūs, vis dėlto, Šri Krišna yra viršesnis dėl visa nusveriančio prema-rasos pranašumo. Pati rasos prigimtis byloja apie neginčijamą Šri Krišnos pavidalo viršenybę. Aukščiausias prema-rasos taškas yra mahabhavos būsena. Nei Maha-Narajana, nei kiti avatarai nėra šios rasos objektas. Vienas vienintelis jos objektas yra Vradžendra-nandana. Ne veltui net Lakšmi, kurios amžinas pasėstas yra Maha-Narajanos krūtinė, griežtai tramdė savo kūną, kad pelnytų šią įstabiausią rasą .

Savo emocinį nusistatymą šiuo klausimu Šri Haridasa išreiškė tokiais žodžiais („Padjavali“, 102):

alaṃ tri-diva vārtayā kim iti sārvabhauma-śriyā
viduratara-vartinī bhavatu mokṣa lakṣmīr api

kalinda-giri-nandinī taṭa-nikuñja-puñjodare
mano harati kevalaṃ nava-tamāla-nīlaṃ mahaḥ

„Nenoriu nė girdėti apie rojaus planetas, o juolab apie žemės valdovo sostą. Neglosto man ausies ir žodžiai mokša bei Lakšmi (žodžiai apie Vaikunthos karalystės didybę ir turtus). Mane pakerėjo nuostabus jaunuolis, kurio melsvas it tamalos medis kūnas savo spindesiu nutvieskia kundžas, kai Jis klajoja Jamunos krantais.“

4. Sva-rati maṇi-da – Dieviškoji Pora dovanoja neįkainojamą brangenybę – rati.

Visų sielų Siela, Šri Radha ir Krišna, savo tarnams dovanoja neįkainojamą brangenybę – atma-rati. Be galo maža gyvoji būtybė yra amžinas Krišnos tarnas. Spontaniškas artumo jausmas Šri Radhai ir Krišnai, kurį dživa išgyvena egzistuodama savo prigimtine būsena, vadinamas atma-rati. Atma-rati yra amžinas dživos prigimtinės tapatybės (svarūpa) bruožas, tačiau dživa yra sąlygota, ir dėl šios jos savybės atma-rati užgožiama neišmanymo gimdomų potroškių.

Geras atma-rati pavyzdys galėtų būti Šri Išvaros Purio transcendentinis tikėjimas (niṣṭhā) („Padjavali“, 75):

dhanyānāṃ hṛdi bhāsatāṃ girivara pratyagra kuṇjaukasāṃ
satyānanda-rasa vikāra-vibhava-vyāvṛttam antar-mahaḥ

asmākaṃ kila ballavī-rati-raso vṛndāṭavī lālaso
gopaḥ ko ’pi mahendranīla-ruciraś citte muhuḥ krīòatu

„Laimingos tyrosios sielos, gūdžiuose Himalajų miškuose gyvenantys ir monizmo doktriną išpažįstantys brahma-gjaniai, širdyje gali jausti neapsakomą transcendentinę palaimą, kurią gimdo visiška minties rimtis ir rūpesčių nebuvimas. Tegu sau jaučia – man tai nė motais, nes mano širdyje amžinai viešpatauja šelmis piemenukas (gopa-kiśora), kurio odos spalva nuostabesnė už mėlynąjį safyrą, kuris įkūnija meile gopėms spinduliuojančią rasą ir linksmai išdaigauja Vrindavanoje.“

Kitame posme įstabiai perteikta Šri Madhavendros Purio ništha („Padjavali“, 76):

rasaṃ praśaṃsantu kavitva-niṣṭhā
brahmāmṛtaṃ veda-śiro-niviṣṭāḥ

vayaṃ tu guñjā-kalitāvataṃsaṃ
gṛhīta-vaṃśaṃ kam api śrayāmaḥ

„Tekelia poetai į padanges poezijos grožį (kāvya-rasa). Tegieda Vedų žinovai ditirambus Brahmano patyrimo džiaugsmams. O aš atiduodu savo sielą į rankas gopa-kumarui, kuris segi gundža-malą bei kitus papuošalus ir glaudžia fleitą prie savo putlių lūpelių“.

O štai Šri Kaviratnos žodžiai („Padjavali“, 78):

jātu prārthayate na pārthiva-padaṃ naindre pade modate
sandhate na ca yoga-siddhiṣu dhiyaṃ mokṣaṃ ca nākāṇkṣati

kālindī-vana-sīmani sthira-taòin-megha-dyutau kevalaṃ
śuddhe brahmaṇi vallavī-bhuja-latā-baddhe mano dhāvati

„Aš neturiu slaptų minčių nei apie imperatoriaus, nei apie Indros sostą su visais jo teikiamais malonumais. Mano protas neturi valios nuteikti intelekto siekti joga-sidhi ar mokšos, o mintis nesulaikomai veržiasi prie žavingojo šudha-brahmano, kurį Vrindavanos miške palei Jamuną lianomis apsivijusios gopių rankos daro panašų į žaibo blyksnių perskrostą žėruojantį audros debesį“.

Šri Madhavendra Puris reiškia panašius pakylėtus jausmus („Padjavali“, 96):

anańga-rasa-cāturī-capala-cāru-netrāñcalaś
calan-makara-kuṇòala-sphurita-kānti-gaṇòa-sthalaḥ

vrajollasita-nāgarī-nikara-rāsa-lāsyotsukaḥ
sa me sapadi mānase sphuratu ko ’pi gopālakaḥ

„O, koks patyręs meilės reikaluose tas įstabus piemenėlis! Kaip svaidosi vylingais žvilgsniais iš Savo žavingų, žvitrių akių kampučių, kaip žaidžia ant Jo skruostų šviesos blyksniai nuo šokančių jo ausyse ryklio formos auskarų, kaip nestygsta Jis vietoje, norėdamas šokti rasos šokį su laime spinduliuojančiomis Vradžos gopėmis. O, kad greičiau Jis apsireišktų mano širdies šventykloje.“

Tą neįkainojamą brangenybę – rati - savo širdyje atras tik tas, kuris apsigyvens Vradžoje ir garbins Šri Radhą ir Krišną. Kultivuojama rati skleidžiasi toliau ir virsta mahabhava.

Anuvriti

Bhadžanos praktikos priesakai esti dvejopi: skatinamieji (vidhi) ir draudžiamieji (niṣedha). Ir vieni, ir kiti yra būtini.„Visad atmink Krišną ir niekad Jo nepamiršk“ – toks svarbiausias Vedų priesakas. Visi kiti priesakai yra antriniai. „Visad atmink Krišną“ yra vidhi, o„niekad Jo nepamiršk“- nišeda. Arba štai kitas priesakas: „Priimkime viską, kas palanku bhakti, ir atmeskime viską, kas jai nepalanku“. Patys mes negalime žinoti, kas iš tikrųjų naudinga bhakti, o kas nenaudinga, tačiau sužinosime tai, bendraudami su bhaktomis (sādhu-saṇga) ir skaitydami šventraščius (śāstra). Priesakas vengti pasaulietinių pokalbių (asad-vārtā) yra nišeda. Jis įspėja, kad vengtume tuščių kalbų nedvasinėmis temomis. Grāmya-kathā nā śunibe, grāmya-vārtā nā kahibe. Šri Čaitanja Mahaprabhu nurodė Raghunathai Dasai Gosvamiui vengti gramja-kathos. Gramja – tai dharma, artha, kama ir mokša. Iš begalinio savo gailestingumo guru ir vaišnavai apdovanoja mus įžvalgumo galia.

Asad-vārtā-veśyā. „Asad-varta yra didžiausia kliūtis bhakti kelyje, todėl kalbėk apie bhakti, o ne pasaulietinėmis temomis (grāmya-kathā)“. Taip Raghunathai Dasai Gosvamiui nurodė Šri Čaitanja Mahaprabhu. „Šrimad-Bhagavatam“ taip pat smerkia gramja-kathą ir pataria į ją nesivelti. Materijos sujauktas protas – rimta kliūtis praktikuoti bhakti, todėl Čaitanja Mahaprabhu ir sako: ceto-darpaṇa-mārjanam – valyk proto veidrodį, kartodamas Šventąjį Vardą.

Protas yra visokiausių nešvarybių šaltinis. Jos kaupėsi dėl ankstesniuose gyvenimuose atliktų veiksmų. Prote įsirėžę visų – tiek gerų, tiek blogų darbų, padarytų per daugybę ankstesnių gyvenimų, palikti įspūdžiai. Todėl būtina įsiklausyti į Mahaprabhu raginimą ir švarinti protą, kad jame šių įspūdžių neliktų. Jei protas yra užvaldytas materialaus pasaulio jėgų, bhadžanos praktika neįmanoma. Turime atsikratyti aistrų ir neišmanymo. Dorybės guna atsakinga už tokias teigiamas savybes, kaip geras elgesys ir pagarba vyresniesiems, tačiau bhadžanos praktika į jos atsakomybės sritį neįeina. Šiek tiek doringumo kasdieniame gyvenime mums tikrai nepakenks, tačiau ilgainiui jo reikės taip pat atsisakyti, nes doringumas taip pat yra materialaus pasaulio pančiai. Visos trys materialios gamtos gunos yra suteptos materijos ir kursto ieškoti juslinių malonumų. Joms užvaldžius gyvą esybę, bhakti dūsta ir negali sėkmingai skleistis.

Bloga bendrija teršia protą ir žlugdo bhakti. Bendravimas su materialistais, žmonėmis, prisirišusiais prie moterų, ir majavadžiais yra pragaištingas siekiantiesiems tyros bhakti. Pomėgis tuščiai kalbėti neišvengiamai baigiasi šventvagystėmis, guru, vaišnavų bei Krišnos įžeidinėjimu ir bhakti išdavyste. Šalinkimės tų, kurie svajoja apie dharmą, arthą, kamą ir mokšą, o taip pat strisangių, višajų, bhogių ir majavadžių. Venkime bet kokio tuščiažodžiavimo, nes tuščios kalbos išstums iš širdies bhakti ir sunaikins premos sėklą.

Premos sėkla – tai rečiausia dovana, kurią gauname bendraudami su iškiliais bhaktomis, o bendravimo su jais galimybę gauname dėl sukriti, kuri kaupiasi milijonus gyvenimų. Girtaujantis bei rūkantis žmogus, ir tas turi galimybę išsigelbėti kuriame nors iš būsimų gyvenimų, tačiau tas, kuris pasineria į pradžalpą, yra pasmerktas. Kas didesnis nusidėjėlis – ar tas, kuris rūko ir vartoja svaigalus, ar tas, kuris savinasi aukas Dievybėms ir vaišnavų pinigus? Rūkalius gali mesti rūkyti kuriame nors iš būsimų gyvenimų, bet sukčius sugriauna visus savo būsimus gyvenimus.

„Džaiva-dharmoje“ Šrila Bhaktivinoda Thakura pasakoja, kaip kartą Paramahamsa Babadžis uždraudė Sanjasiui Thakurai pasikeiti apdarą, palydėdamas draudimą tokiais žodžiais:„Pirma pramok sidhantos, išsiugdyk vaišnavo savybes ir pakeisk mąstymą, o apdaras – tai išorinė puošmena, pakeisti jį visada suspėsi.“

Ydingos ir piktos mintys kenkia bhakti. Asad-varta – visų pradžalpos rūšių šaltinis, todėl bhakta turėtų nuoširdžiai stengtis atsikratyti šios ydos. Kalbėjimas, išjuokiantis tarnystę guru, vaišnavams ir Krišnai, žlugdo norą bei ryžtą atsidėti bhakti ir vadinasi asad-varta arba gramja-varta. Ryžtas praktikuoti bhakti vadinasi mati. Paklausite, koks tai ryžtas? Krsna-bhakti-rasa-bhavita-mati. Tai ryžtas, kylantis pajutus krišna-bhakti-rasos skonį. Atrodytų, ryžtas – menkas ir nieko nelemiantis dalykas, bet iš tikrųjų jis yra bhakti-latos sėkla, kuri augdama pereina ništhos, ruči, asakti, bhavos, premos pakopas ir galop pasiekia mahabhavą. Rūpestingai saugokime bhakti daigą ir neleiskime jam sudžiūti. Ryžtas atlikti bhadžaną atsiranda, bendraujant su vaišnavais. Jis brangesnis už rečiausią čintamanio brangakmenį. Augdamas bhakti-latos daigas pasiekia Goloką Vrindavaną ir subrandina premos vaisių, todėl jį reikia saugoti kaip savo akį.

Didžiausia kliūtis bhakti kelyje yra noras gyventi lengvai ir patogiai. Mes norime skaniai pavalgyti, gerai išsimiegoti, įdomiai pakeliauti, norime, kad kasdienybė nekeltų jokių rūpesčių, ir ne tik šiandien, bet ir rytoj, poryt – visą likusį gyvenimą. Šri Čaitanja Mahaprabhu pataria Raghunathai Dasai Gosvamiui atsisakyti patogaus gyvenimo. Bhālo nā khāibe āra bhālo nā paribe.„Nepataikauk liežuviui ir nedėvėk ištaigingų rūbų“ („Čaitanja-čaritamrita“, Antja 6.236). Tačiau mes nerandame sau vietos, norėdami patenkinti asat potroškius. Tam reikia padaryti galą. Jei, gamindami Thakurdžiui (Dievybėi), galvojame apie tai, kaip vėliau patys mėgausimės maistu, – tai irgi asad-varta. Mūsų protas – klastingas sukčius, jis apgaudinėja mus kaip tik gali. Tad visad būkime budrūs, kad apsisaugotume nuo bet kokių asad-vartos formų.

Mukti yra pavojinga kaip tigrė. Pavojų kelia net pokalbiai apie mukti. Šrila Bhaktivinoda Thakura rašo, kad žodis mukti šiame posme reiškia brahma-nirvaną arba sajudžja-mukti, kuri gali atimti iš sielos jos būtiškumą. Šioje apibrėžtyje žodis atma reiškia ne tik sielą, bet ir kūną, protą bei intelektą, reikalingus užsiimti bhagavad-bhakti. Pražudžius sielą, bhadžana tampa neįmanoma. Kai kas tikisi, kad sajudžja-mukti padės pabėgti nuo negandų, gimimo ir mirties. Niekas nenori kęsti gyvenimo negandų ir likimo smūgių, todėl ačarjas visada domino mukti tema. Aukščiausia mukti forma yra materialaus pasaulio kančių nebuvimas, tačiau, praktikuodami bhakti, vaišnavai pasiekia šį tikslą nepalyginti lengviau. Iš bhakti savaime plaukia iš mukti. Pasiekti mukti bhaktoms nereikia jokių papildomų pastangų, o štai kiti keliai į mukti labai klaidūs ir duobėti.

Vyrauja nuomonė, kad, pasiekus mukti, patiriama brahma-sata būsena – susiliejama su Brahmanu. Tačiau tai – visiška kvailystė. Tokios būsenos žmogus būtų veikiau panašus į piktųjų dvasių apsėstąjį, bhūtą* , gal todėl kai kas dažnai kartoja šastrų eilutę: brahma-`bhūtah` prasannātmā.

Iš tikrųjų Krišna yra visagalis, Jis – para-tatva. Jis turi vieną galią – para-šakti, arba svarūpa-šakti. Iš jos randasi visos Vaikuntha-dhamos. Materialioji galia (jaòa-śakti) – para-šakti šėšėlis – gimdo materialųjį pasaulį, o tataštha-šakti gimdo dživas. Pirmapradė šakti ir visų kitų šakti šaltinis yra Šrimati Radhika.

Bhakti – tai troškimas nudžiuginti Bhagavaną, Jo palydovus, guru ir vaišnavus. Visi kiti norai, pavyzdžiui, noras pasidžiaugti gyvenimu ar patekti į Vaikunthą ir pasinaudoti jos turtais, neturi su bhakti nieko bendra. Akhila-ceṣṭā-parāyana – bhakta turėtų būti pasiryžęs visus savo darbus ir jėgas skirti Krišnai. Neatidėliokite, imkitės tarnystės tuojau pat.