Śrī Śrī Gandharva Giridharābhyāṃ namaḥ
Trečia šloka
yadīccher āvāsaṃ vraja-bhuvi sa-rāgaṃ prati-janur
yuva-dvandvaṃ tac cet paricaritum ārād abhilaṣeḥ
svarupaṃ śrī rupaṃ sa-gaṇam iha tasyāgrajam api
sphuṭaṃ premṇā nityaṃ smara nama tadā tvaṃ śṛṇu manaḥ
Anvaja
manaḥ – o prote; yadi – jeigu; iccheḥ – trokšti; āvāsam – gyventi; vraja-bhuvi – Vradžabhūmyje; sa-rāgam – su ragatmika-bhakti; cet – [ir] jeigu; abhilaṣeḥ – trokšti; paricaritum – tarnauti; tat yuva-dvandvam – jaunai Dieviškajai Porai, Šri Radhai-Madhavai; ārāt – tiesiogiai;tadā – tada; tvam – tu; śṛṇu – klausykis [mano žodžio]; iha – čia; pratijanuḥ – gyvenimas iš gyvenimo; nityam – nuolat; sphuṭam – aiškiai; smara – atmink; nama – [ir] lenkis; premṇā – su meile; svarupam – Šri Svarūpai Damodarai Gosvamiui; śrī rupam – Šri Rūpai Gosvamiui; tasya agrajam – [bei] jo vyresniajam broliui Šri Sanatanai Gosvamiui;
api – taip pat; sa-gaṇam – drauge su jų palydovais.
Vertimas
O prote! Sakau tau, jei trokšti gyventi Vradžoje ir pelnyti ragatmika-bhakti, jei nori asmeniškai tarnauti amžinai jaunai Dieviškajai Porai, Šri Radha-Krišnai, gimimas iš gimimo turi nuolat kuo aiškiausiai atsiminti ir su didžiausia meile lenktis Šri Svarūpai Damodarai Gosvamiui, Šri Rūpai Gosvamiui, jo vyresniajam broliui Šri Sanatanai Gosvamiui ir visiems kitiems Šri Čaitanjos Mahaprabhu malonę pelniusiems Jo palydovams.
Šri Bhadžana-darpana-digdaršini-vriti
1.Purva-pakša – Prieštaravimas
Gali kilti klausimas, ar įmanoma pasiekti ragatmika-bhakti ir pelnyti teisę gyventi Vradžoje, gavus dikšą ir šikšą iš vaišnavo, priklausančio kitai sampradajai? Trečias posmas kaip tik ir atsako į šį klausimą.
Visų gailestingiausiasis Šri Čaitanja Mahaprabhu dovanoja ragatmika-bhakti ir vradža-premą – meilę Šri Radha-Krišnai Jugalai. Jis atskleidžia didžiausias vradža-premos paslaptis ir nurodo, kaip įgyti šią premą. Artimiausi Jo palydovai – Svarūpa Damodara, Šri Rūpa, Šri Sanatana ir kiti gosvamiai – yra svarbiausi rečiausiojo vradža-premos dovio saugotojai. Per savo knygas ir mokinių seką jie dovanojo pasauliui visų vertingiausias dovanas: vradža-rasos mokslą, gyvenimo Vradžoje pavyzdį, ir slaptingąjį būdą, kaip pelnyti šri jugala-premą. Tik atradus prieglobstį prie jų lotoso pėdų ir vykdant jų priesakus įmanoma pasiekti ragatmika-bhakti, užsitarnauti gyvenimą Vradžoje ir anuragos prisodrintą tarnystę Šri Jugala-Kišorai.
2.Rāgātmikā-bhakti
Žodis sa-rāgam reiškia „su ragatmika-bhakti“. Bhakti, kurią sudaro praktika (sādhana) ir tobulumas (siddhi), yra trijų pakopų: sadhana-bhakti, bhava-bhakti ir prema-bhakti. Kai sadhana-bhakti pasiekia brandą, pakylama į bhava-bhakti lygį, o bhava-bhakti visiškai subrendus, ji jau vadinama prema-bhakti. Šri Rūpa Gosvamis, iki galo perpratęs visas slapčiausias bhakti tiesas, savo veikale „Bhakti-rasamrita-sindhu“(1.4.15-16) aprašė laipsniškos premos sklaidos kelią ir labai tiksliai apibrėžė bhakti lygius.
ādau śraddhā tataḥ sādhu-sańgo ’tha bhajana-kriyā
tato ’nartha nivṛttiḥ syāt -tato niṣṭhā rucis tataḥ
athāsaktis tato bhāvas tataḥ premābhyudañcati
sādhakānām ayaṃ premṇaḥ prādurbhāve bhavet kramaḥ
Iš pradžių bhakta klausosi šastrų žodžio ir bendrauja su sadhu. Taip atsiranda šradha. Šradha – tvirtas tikėjimas šastrų žodžiais ir Šri Gurudeva. Šradha skatina bendrauti su sadhu (sādhu-saṇga). Bendraudamas su sadhu, bhakta mokosi atlikti bhadžaną. Kita pakopa – bhadžana-krija, bhadžanos praktika, kuri padeda bhaktai pasiekti anartha-nivriti (sunaikina nuodėmių padarinius – prarabha ir aprarabha*).
Po to bhakta pasiekia ništhos, pastovumo, pakopą ir praktikuoja bhadžaną be atvangos. Bhadžanos praktika subrandina ruči - sąmoningą norą ją atlikti ir potraukį jai. Kita pakopa – asakti. Ją pasiekęs, bhakta pajunta spontanišką potraukį tiek pačiai bhadžanai, tiek ir jos objektui – Šri Šri Radha-Krišnai Jugalai. Po to nubunda bhava ir pagaliau prema. Taip sadhakos širdyje subręsta prema.
Sadhana-bhakti, sadhakos praktika, esti dviejų tipų: vaidhi ir raganuga. Bhakti subrendus, subtilūs premos skirtumai vis tiek išlieka. Kitaip sakant, egzistuoja subtilūs skirtumai tarp premos, kuri formuojasi praktikuojant vaidhi-sadhana-bhakti, ir raganuga-sadhana-bhakti. „Bhakti-rasamrita-sindhu“ (1.2.6, 269) Šrila Rūpa Gosvamis taip apibrėžia vaidhi-bhakti:
yatra rāgānavāptatvāt pravṛttir upajāyate
śāsane naiva śāstraya sā vaidhī bhaktir ucyate
śāstroktayā prabalayā tat tan maryādayānvitā
vaidhī bhaktir ayaṃ kaiścin maryādā mārga ucyate
Vieni praktikuoja sadhana-bhakti, skatinami lobhos (stipraus godulio), kiti -vadovaudamiesi šastrų priesakais. Jei sadana-bhakti grindžiama ne raga (ruči arba meile), o šastrų priesakais, ji vadinama vaidhi-bhakti. Vaidhi-bhakti praktika šastrų griežtai reglamentuota. Todėl kai kurie (Šri Valabhačarjos sampradajai priklausantys) šastrų žinovai ją vadina marjada-marga.
„Bhakti-rasamrita-sindhu“(1.2.270-273) Šri Rūpa Gosvamis taip apibūdina raganuga-bhakti:
virājantīm abhivyaktaṃ vrajavāsi-janādiṣu
rāgātmikām anusṛtā yā sā rāgānugocyate
rāgānugā vivekārtam ādau rāgātmikocyate
iṣṭe svarāsikī rāgaḥ paramāviṣṭatā bhavet
tanmayī yā bhaved bhaktiḥ sātra rāgātmikoditā
sā kamarupā sambandha-rupā ceti bhaved dvidhā
Bhakti, kuria alsuoja Vradžos gyventojų (net karvių, elnių, papūgų, kitų paukščių ir gyvūnų) širdys, vadinama ragatmika-bhakti. Ragatmika-bhakti požymius atitinkanti bhakti praktika vadinama raganuga-bhakti. Norint geriau suprasti raganuga-bhakti, iš pradžių reikėtų paaiškinti, kas yra ragatmika-bhakti. Nepasotinamas meilės troškulys (premamayī-tṛṣṇā) meilės objektui (Šri Krišnai), kuris sukelia spontanišką ir gilų pasinėrimą (svārasikī param-āviṣṭatā) į mintis apie šį objektą, vadinama raga. Ragamaji-bhakti, stiprios ragos nuspalvinta tarnystė (pavyzdžiui, girliandų vėrimas), vadinama ragatmika-bhakti. Ragatmika-bhakti esti dvejopa: (1) kama-rūpa (pagrįsta jausmine trauka) ir (2) sambandha-rūpa (pagrįsta tėvo ar motinos meile ir kitokiais savitarpio santykiais).
Kas pasirengęs užsiimti raganuga-bhakti? Šri Rūpos Gosvamio išvada šiuo klausimu pateikiama „Bhakti-rasamrita-sindhu“ (1.2.291-293):
rāgātmikaika-niṣṭhā ye vrajavāsi-janādayaḥ
teṣāṃ bhāvāptaye lubho bhaved atrādhikāravān
tat tad bhāvādi mādhurye śrute dhīryad apekṣate
nātra śāstraṃ na yuktiñ ca tal lobhotpati lakṣaṇam
vaidha bhakty adhikārī tu bhāvāvirbhāvanāvadhi
atra śāstraṃ tathā tarkam anukulam apekṣate
Raganuga-bhakti gali rinktis tik tie sadhakos, kurie turi lobhą, t.y. godžiai siekia patirti bhavą, visiškai atitinkančią išimtinai ragatmika-bhakti atsidėjusių Vradžos gyventojų nuotaikas ir jauseną. Kai, klausydamasis nektariškų istorijų (līlā-kathā) iš „Šrimad-Bhagavatam“ bei kitų rasika-vaišnavų parašytų knygų, pasakojančių apie Nandos, Jašodos ir kitų Vradžos gyventojų jausmus, išvaizdą, savybes, apie tai, kaip jie tenkina visus Šri Krišnos norus, ir apie begalinį Šri Krišnos jiems rodomą prielankumą, ir užvaldytas troškimo patirti tuos pačius jausmus, bhakta savaime ima užsiimti bhakti, – akivaizdu, kad jo širdyje nubudo lobha. Nuo šios akimirkos bhakta jau nebesivadovauja logika ir šventraščių priesakais.
Tie sadhakos, kurie gali užsiimti tik vaidhi-bhakti praktika ir yra nepasirengę raganuga-bhakti, vadovaujasi šventraščių nurodymais ir sveiku protu tol, kol jų širdyje nenubunda bhagavat-rati. Patyrus rati, nebegalioja nei logika, nei šventraščių priesakai. Tiems sadhakoms, kurie pasuko raganugos-bhakti keliu ir iš pat pradžių praktikuoja bhakti, skatinami godaus siekimo patirti vradža-bhavą, logika ir šventraščių priesakai nesvarbūs. Štai kuo didinga raganuga-bhakti. Ir vis dėlto, kai sadhakos širdyje nubunda godulys, jis būtinai turi išstudijuoti šastras ir griežtai vykdyti toliau aprašytą sadhaną, nes sadhana atves jį į tikslą.
„Bhakti-rasamrita-sindhu“ (1.2.294-296) Šri Rūpa Gosvamis dėl raganuga-bhadžanos metodo formuluoja tokias išvadas:
kṛṣṇaṃ smaran janañ cāsya preṣṭhaṃ nija samīhitam
tat tat kathā rataś cāsau kuryād vāsam vraje sadā
Nuolat atminkime savo brangiausiąjį nava-kišorą Šri Nanda-nandaną, Krišną, ir Jo mylimus palydovus su jiems būdinga sadžatija-bhava, sadhakos siekiama dvasios būsena. Nuolat gyvenkime Šri Vradža-dhamoje ir su nepasotinamu noru klausykimės pasakojimų apie Krišną ir Jo ištikimus tarnus. Kas neturi galimybių gyventi Vradžoje, tas gali apsigyventi ten mintimis. Šis metodas vadinamas raganuga-bhakti-sadhana.
sevā-sādhaka-rupena siddha-rupena catra hi
tad-bhāva lipsunā kāryā vraja-lokanusārataḥ
Raganuga-bhakti godus sadhaka turėtų tarnauti Šri Krišnai tiek savo sadhaka-rūpa, tiek ir sidha-rūpa, imdamas pavyzdį iš Vradžos gyventojų (vraja-parikara), turinčių sadhakos siekiamą bhavą – dvasinę jauseną. Sadhaka-rūpa – tai dabartinis fizinis kūnas, o siddha-rūpa – mintyse regimas dvasinis kūnas, tinkamas tarnauti Krišnai taip, kad sadhakos tarnystė atitiktų jo slapčiausius norus. Tarnauti Šri Krišnai reikia abiem kūnais sekant (bet ne imituojant) Krišnos mylimųjų – Šri Radhikos, Šri Čandravalės, Lalitos, Višakhos, Rūpos Mandžarės – bei jų sekėjų – Rūpos, Sanatanos, Raghunathos Dasos ir kitų gosvamių - pavyzdžiu ir jų vadovaujamam.
Dasja-bhavą siekiantis patirti sadhaka turėtų tarnauti Krišnai, imdamas pavyzdį iš Jo palydovų, kaip antai, Raktaka ir Patraka, kuriems būdinga dasja-bhavos dvasinė jausena. Sakhja-bhavos siekiantis sadhaka turėtų imti pavyzdį iš Šridamos, Subalos ir kitų Krišnos draugų, o vatsalja-bhavos siekiantis sadhaka turėtų tarnauti Krišnai su Šri Nandos ir Jašodos jausena. Jei sadhakos tikslas – madhurja-bhava, tai savo sidha-deha, mintyse regimu tobulu dvasiniu kūnu, jis mintyse turėtų patarnauti Šri Krišnai, vadovaujamas Šri Radhos, Šri Lalitos, Višakhos, Rūpos Mandžarės, Ratės Mandžarės ir kitų gopių, o sadhaka-deha, dabar turimu fiziniu kūnu, turėtų tarnauti, vadovaujamas Šri Rūpos, Šri Sanatanos, ir kitų Gosvamių.
śravaṇotkīrtanādīnī vaidha bhakty uditāni tu
yāny ańgāni ca tānyatra vijñeyāni manīṣibhiḥ
Šravana, kirtana, šri guru-padašraja ir kitos bhakti sudėtinės dalys (aṇga), vardintos aptariant vaidhi-bhakti, raganuga-bhakti praktikoje irgi yra naudingos ir net būtinos. Tačiau nuosekliai mąstantis sadhaka pasirinks tik tas angas, kurios padeda skleistis jo bhavai, ir vengs besikertančių su ja angų. Vradža-bhavos siekiantis sadhaka turi atsisakyti jai priešingų angų. Prie jų priskirtinos: 1) ahangra-hopasana – tapatinimasis su garbinimo objektu, 2) mudros – tam tikros pirštų kombinacijos, naudojamos garbinimo metu, 3) njasa – pranajama, ir 4) Šri Krišnos dvaraka-lilų meditacija, Šri Rukminės ir kitų Dvarakos karalienių garbinimas.
Peržengus sadhanos pakopą, pasiekiamos bhava ir rati. „Šri Udžvala-nilamani” („Sthajibhava“, 57, 59-62 tekstai) Šrila Rūpa Gosvamis taip apibūdina rati:
īyam eva ratiḥ prauòhā mahābhāva daśāṃ vrajet
yā mṛgyā syād vimuktānāṃ bhaktānāṃ ca varīyasām
syād dṛòheyaṃ ratiḥ premā prodyan snehaú kramādayam
syān-mānaḥ praṇayo rāgo ‘nurāgo bhāva ity api
bījam ikṣuḥ sa ca rasaḥ sa guòaḥ khaṇòa eva saḥ
sa śārkarā sitā sā ca sā yathā syāt sitopalā
ataḥ prema-vilāsāḥ syur bhāvāḥ snehādayas tu ṣaṭ
prāyo vyavahriyante ’mī prema-śabdena suribhiḥ
yasyā yādṛśa-jātīyaḥ kṛṣṇe premābhyudañcati
tasyāṃ tādṛśa-jātīyaḥ sa kṛṣṇasyāpy udīyate
Samartha-rati palengva bręsta ir virsta mahabhava. Neatsitiktinai išvaduotosios sielos ir aukščiausio lygio bhaktos taip siekia rati. Gilėdama rati laipsniškai perauga į premą. Atskiri premos sklaidos etapai įvardijami skirtingai, atsižvelgiant į kiekvieno paskesnio etapo būdingus bruožus (prema, sneha, mana, pranaja, raga, anuraga ir bhava). Premos sklaidą galima sugretinti su procesu, kai iš sėklos išauginę cukranendrę, spaudžiame sunką, verdame sirupą – melasą, gauname žaliavinį, o vėliau – rafinuotą cukrų ir pagaliau pasigaminame ledinukų. Šioje analogijoje iš rati išauganti prema yra cukranendrės sėkla, o prema – pati cukranendrė. Lygiai kaip visi šeši produktai nuo sulčių iki ledinukų yra cukranendrių perdirbimo rezultatas, šešios pakopos nuo snehos iki bhavos imtinai yra vilasa, kitaip sakant, specifinės premos transformacijos formos. Todėl autoritetingi šastrų žinovai, kalbėdami apie šias šešias pakopas, apibendrinamai jas įvardija kaip premą. Pažymėtina, kad Krišnos prema Jo mylimosioms arba išrinktosioms (nāyikā), turinčioms samartha-rati, analogiška jų širdyse viepataujančiai premai.
Jei būsime nešališki ir gerai įsigilinsime į šį klausimą, neišvengiamai prieisime prie išvados, kad apie Vradžos šringara-rasai giminingą premą kitose sampradajose nekalbama, na, o jei ir kalbama, tai labai nedaug. Štai kodėl Šri Dasa Gosvamis vradža-bhavos siekiančius sadhakas šikša-guru ragina pasirinkti Šri Svarūpą Damodarą, Šri Rūpą, Šri Sanataną ir kitus Šri Čaitanjos Mahaprabhu malonę pelniusius gosvamius.
3.Pratijanuh – Gyvenimas po gyvenimo
Siekiant, kad premos bruožų turinti ragatmika-bhakti būtų tobula, paprastai prireikia ne vieno gyvenimo. Tačiau pelnius Bhagavano arba Jo tarnų malonę, tai gali pavykti padaryti labai greitai.
Anuvriti
Norintiems užsiimti bhadžana, ypač jei jam vadovauja mūsų Gosvamiai, pirmojoje „Manah-šikšos” šlokoje patariama puoselėti apūrva-rati, skirtą guru, gošthai, gošthalajin, sudžanoms, brahmanams, savosioms dikša-mantroms ir šri harinamai. Tai – lobhamaji-bhakti (nepasotinamo godulio skatinama bhakti). Apūrva-rati prasideda nuo šradhos ir toliau auga, kol pasiekia rati. Tai nėra įprastinė bhakti. Antroji šloka nurodo gyventi Vradžoje ir praktikuoti pračura-sevą (nepailstamą tarnystę) Vradžos gyventojams. Šią tarnystę sunku pavadinti bhadžana arba sadhana. „Atsisakyk adharmos ir net dharmos, kurią nurodo vykdyti šventraščiai. Apsigyvenk Vradžoje ir atsidėk bhadžanai”.
Posme skaitome: yadīccher āvāsam. Tiems, kurie nori gyvenimas iš gyvenimo atlikti bhadžaną su gilia anuraga Šri Šri Radha-Krišnos lotoso pėdoms, geriausia su ašaromis akyse šauktis Svarūpos Damodaros, Ramananda Rajos, Rūpos ir Sanatanos Gosvamių ir jų palydovų prielankumo (svarūpam śrī rūpam sagaṇam iha tasyā-grajam api). Jie yra premos saugotojo, Šri Čaitanjos Mahaprabhu, amžinieji palydovai. Lenkimės jiems kasdien. „O prote! Parpuolęs tau po kojų, meldžiu, kad ir tu tai darytum”.
Pratijanu reiškia „gyvenimas iš gyvenimo”. Čia gali kilti klausimas: „Argi garbinant Aukščiausiąjį Viešpatį, neištrūkstama iš gimties ir mirties verpeto? Nejaugi Bhagavano tarnai nesistengia sustabdyti sielos persikūnijimo?” Daugelis atsakys, kad, atlikdami bhadžaną, nugalėsime gimtį ir mirtį. Skiriamos trys bhakti rūšys – sadhana-bhakti, bhava-bhakti ir prema-bhakti. Nuo pat bhadžanos praktikos pradžios bhakti svaigina kaip dieviškas nektaras. Dėl šios priežasties Viešpaties tarnas nenori ištrūkti iš gimties ir mirties sūkurio, kol jo bhakti nepasiekia galutinės pakopos – aukščiausio brandos laipsnio. O iki tol jis pasiryžęs gimti tūkstančius kartų, gyventi Vradžoje ir atlikti bhadžaną su meile ir atsidavimu.
Tokiam bhaktai ir mintis neateis į galvą susilieti su beasmeniu Brahmanu ar kaip nors kitaip išsivaduoti. Jis nori gimti Vradžoje ir užsitarnauti teisę bendrauti su rasika – vaišnavais. Taip jo šradha pasiekia bhavos pakopą, o bhava, toliau bręsdama, virsta prema. Taigi, kol bhakta nepasiekia bhakti aukštumų, jis neatsisako gimti kaskart iš naujo. Jei nuskinsime rožės arba lotoso pumpurą, jis neišsiskleis, netaps nuostabiu žiedu. Pumpuras nepasižymi ypatingu grožiu, neskleidžia aromato ir neišskiria nektaro. Visos šios savybės atsiskleidžia tik gėlei sužydus. Prasiskleidęs žiedas masina kamanes. Lygiai taip ir bhakta yra pasiryžęs gimti keletą kartų, kad išsiskleistų jo bhakti ir kad jis pelnytų premą, kuri leidžia jam pavergti Krišną ir išvysti Jį savo akimis (darśana). Prema-bhakti yra gryniausias nektaras. Mintimis pasinerdamas į bhakti-rasą, bhakta patiria didžiausią palaimą. Prema-bhakti palaimą jaučia Krišna, o tuo pačiu ir Jo ištikimas tarnas. Karmos, gjanos bei jogos kelias yra labai sunkus, ir tik bhadžana suteikia tikrą palaimą. Neatsitiktinai bhaktos, priklausantys Gaudija-vaišnava sampradajai, nesistengia ištrūkti iš gimties ir mirties verpeto tol, kol nepasiekia tobulumo.
Kyla ir kitas klausimas: „Ar galima pelnyti raganuga-bhakti, tapti tokiu Vradžos gyventoju, kurio širdyje viešpatauja ragatmika-bhakti, gavus dikšą ir šikšą kitoje sampradajoje? Ar bhakta, gavęs mantrą, pavyzdžiui, Ramanudžos arba Madhvos sampradajoje, ir pasiekęs brandžios bhadžanos pakopą, pelnys vradža-bhavą?” Šri Raghunatha Dasa Gosvamis sako, o Šri Bhaktivinoda Thakura savo komentare jam antrina, kad tikrieji maha-premos saugotojai ir globėjai tėra artimiausieji maha-vadanjajos Šri Čaitanjos Mahaprabhu palydovai. Jis atskleidė slėpiningiausias ir iškiliausias ragatmika-bhakti, tarnystės Šri Šri Radha-Krišnai Jugalai, tiesas Svarūpai Damodarai ir kitiems artimiems Šri Čaitanjos Mahaprabhu palydovams, todėl tik jie gali dovanoti rečiausią ir neįkainojamą vradža-premos lobį.
Sa-ragam reiškia „gyventi Vradžoje, turint savo širdyje ragą“. Kas yra raga? Raga – tai prigimtinė ragatmika-bhaktos meilė, o ragatmika-bhakti yra jo tarnystė Krišnai. Tie, kurie ima pavyzdį iš ragatmika-bhaktos, vadinami raganugomis. Tokia bhakti prasideda šradha, skleidžiasi ir pasiekia premos ar dar aukštesnį lygį. Kas neturi spontaniškos meilės, bet nori praktikuoti bhakti, tas gali rinkis vaidhi-bhakti. Jo troškimas praktikuoti bhakti bus grindžiamas šastrų priesakais.
Šrilos Bhaktisidhantos Sarasvačio Prabhupados ir mano guru - Šrilos Bhakti Pragjanos Kešavos Gosvamio Maharadžo – niekas nevertė atlikti tarnystės, ar bhadžanos. Jų bhadžana buvo natūrali ir spontaniška. Tas, kuris savo valia tarnauja guru ir vaišnavams, patarnauja Dievybėms, klausosi pasakojimų apie Viešpatį, kartoja Viešpaties vardus ir prisimena Viešpatį, turi įgimtą meilės Viešpačiui jausmą. Ši meilė neatsiranda per vieną gyvenimą – ji skleidžiasi keletą gyvenimų. Pratijanu reiškia „keletas gyvenimų”. Vaidhi-bhakti nesunkiai prieinama, tuo tarpu raga-bhakti aukštumos pasiekiamos po keleto gyvenimų. Dėl menkos klaidelės Maharadža Bharata turėjo gimti tris kartus. Mes klystame nuolat, klystame kasdieniame gyvenime ir mintyse, todėl niekam ne paslaptis, kad tobulumui pasiekti prireiks ne vieno gyvenimo.
* Prarabha – nuodėmių padariniai, kurie yra įgavę aiškią išraišką ir šiuo metu duoda vaisius. Visas mūsų kūnas yra prarabha – ankstesniojo gyvenimo subrandintas vaisius. Aprarabha – tai išraiškos dar neįgavę padariniai, kurių mes kol kas nepatiriame. Jie tolydžio kaupiasi ir brandina sėklą. Ši pakopa vadinamas kuta. Kita pakopa – bidža. Pasiekus ją, veikimo padariniai virsta nuodėmingų troškimų sėklomis. Kai gyvoji būtybė veikia, stengdamasi įgyvendinti savo nuodėmingus troškimus, išsyk pasireiškiantys jos veiklos padariniai vadinami prarabha.
No tags for this post.