Tyra Bhakti .lt

Šri Upadešamrita

Šri Rūpos Gosvamio Nektariški Pamokymai

Su Šri Radha-ramanos dasos Gosvamio,
Šri Bhaktivinodos Thakuros
ir
Šri Bhaktisidhantos Sarasvačio Gosvamio Prabhupados
komentarais

 

Tūrinys

Šeši bhakti nepalankūs geiduliai, kuriuos būtina įveikti – 1 posmas -

Šešios kliūtys kelyje į bhakti – 2 posmas -

Šeši bhakti sklaidai palankūs įžadai – 3 posmas -

Bhakti puoselėjantis bendravimas – 4 posmas -

Kaip vidutinio lygio bhakta tarnauja trijų lygių vaišnavams – 5 posmas -

Nevalia žvelgti į dvasiškai susivokusius vaišnavus pasauliečio akimis – 6 posmas -

Bhadžanos metodas: minčių sutelkimas į Šri Krišnos vardą ir lilas – 7 posmas –

Bhadžana ir geriausia vieta ją praktikuoti – 8 posmas -

Visų švenčiausia vieta – 9 posmas -

Krišnos mylimiausioji – 10 posmas -

Šri Radha-kundos didybė – 11 posmas -

GAUDIYA VEDANTA PUBLICATIONS

VRINDAVANA – VILNIUS 2007

Pratarmė angliškajam leidimui

Gaudija vaišnavų sampradajoje „Šri Upadešamrita“ labai vertinama. Šri Čaitanja Mahaprabhu, perėmęs Šrimati Radhikos jausena (bhavą) bei kūno spalvą, pradėjo bendrą švenčiausiųjų Šri Krišnos vardų giedojimą (šri-nama-sankirtaną) bei dovanojo pasauliui iškiliausią ir skaisčiausią dieviškąją meilę Šri Krišnai, kurios iki Jo nėra dovanojęs niekas kitas. Rūpindamasis visų gyvųjų būtybių gerove, Šrila Rūpa Gosvamis išnagrinėjo Šrimano Mahaprabhu mokymą ir išreiškė jo esmę „Šri Upadešamritoje“. Šioje knygoje pateikti priesakai ypač svarbūs sadhakai, kitaip sakant, tam, kuris praktikuoja tyrąją tarnystę (bhakti). Jei bhakta nesilaiko šių priesakų, jis negalės įžengti į tyrosios tarnystės karaliją. Ypač tai taikytina tiems, kurie pasirinko iškilų ir nelengvą spontaniškos tarnystės (raganuga-bhakti) kelią.

Asmeninis prema-avataros (dieviškosios meilės įsikūnijimo) Šri Čaitanjos Mahaprabhu tarnas Govinda dasa dienoraštyje rašo, kad paskutiniaisiais metais, prieš grįždamas į Savo amžinąją, neišreikštąją lilą, Mahaprabhu buvo nuolat apimtas deginančio (sudipta) išsiskyrimo (vipralambhos) jausmo. Tuomet greta Jo visada buvo du Jo artimi amžinieji palydovai – Šri Svarūpa Damodara ir Šri Raja Ramananda. Jie stengėsi paguosti Mahaprabhu, dainuodami Jo nuotaiką atitinkančias giesmes. Kartą Mahaprabhu sėdėjo su Savo tarnais prie vandenyno kranto ir klausėsi pasakojimo apie Krišną (krišna-kathos). Visai nelauktai ant žydro vandenyno kranto žaliuojanti tanki giria ir aukštos smėlio kopos priminė Jam Govardhanos kalvą ir Jamunos upę, kurios krantuose auga daugybė įstabių sodų ir giraičių, ir Jis pravirko dėl išsiskyrimo su Krišna. Neilgai trukus Mahaprabhu aprimo ir ėmė lygiu, maloniu balsu teikti pamokymus susirinkusiems bhaktoms. Šie pamokymai ir sudarė „Šri Upadešamritos“ posmų pagrindą.

Į bhakti viešpatiją trokštančiam įžengti sadhakai, privalu pačioje pradžioje atsisakyti dvasinei raidai kenkiančių poelgių. Tai reiškia, kad jam nevalia pataikauti proto, liežuvio, skrandžio ir lyties organų įnoriams. Be to, Jis turi valdyti savo šneką, tramdyti pykčio protrūkius, vengti persivalgymo, nereikalingų pastangų, tuščių kalbų, šastrų taisyklių ir priesakų netinkamo vykdymo, blogos draugijos, suvaldyti nepasotinamą, nerimstantį protą, linkusį perimti įvairias netikusias idėjas. Lygia greta sadhakai būtina ugdyti bhakti puoselėjančias savybes: entuziazmą, ryžtą, kantrybę, tinkamą ir bhakti principus atitinkančią elgseną, ištikimybę tyrų bhaktų nubrėžtiems bhakti idealams.

Padaręs šiokią tokią dvasinę pažangą, sadhaka turi praktikuoti šešias bendravimo su bhaktomis rūšis, reikšti tinkamą pagarbą trijų dvasinių lygių vaišnavams ir pagal jų lygį jiems tarnauti. Pagaliau, gyvendamas arba mintimis būdamas Vradžoje ir sekdamas bhaktomis, sugebančiais visa širdimi mylėti Krišną ir mėgautis vradža-rasa, sadhaka turi nuolat užimti savo liežuvį ir protą – šlovinti ir atminti Šri Krišnos vardus (namą), Jo pavidalą (rūpą), savybes (guną) ir pramogas (lilą). Už visus brangesnė Krišnai yra Šrimati Radhika, ir lygiai tiek pat mielas Jam Jos tvenkinys (kunda). Todėl visi einantys bhakti keliu būtinai turi rasti prieglobstį pas Šrimati Radhiką, aukščiausios dvasinės tarnystės ekstazės (mahabhavos) įsikūnijimą, ir prie Jos tvenkinio, Šri Radha-kundos. Šitaip Šri Čaitanja Mahaprabhu „Šri Upadešamritos“ posmuose įamžino aukščiausiąją visų pamokymų esmę.

~o~O~o~ Iškilusis „Šri Upadešamritos“ autorius Šri Rūpa Gosvamis ~o~O~o~

Kas negirdėjo apie „Šri Upadešamritos“ autorių, Šri Rūpą Gosvamį? Jis buvo kilęs iš bharadvadža-gotros dvaro brahmanų, kurie gyveno Karnatakos provincijoje Pietų Indijoje ir buvo „Jadžur-vedos“ žinovai. Aplinkybės susiklostė taip, kad jo prosenelis Šri Padmanabha buvo priverstas palikti savo protėvių namus ir apsigyventi Bengalijoje, Naihati kaime, prigludusiame prie Bhagirathi upės kranto. Padmanabhos vaikaitis, vardu Šri Kurmadeva, turėjo tris sūnus: Amarą, Santošą ir Valabhą. Vėliau jie išgarsėjo Šri Sanatanos Gosvamio, Šri Rūpos Gosvamio ir Šri Anupamos vardais. Pakerėtas nepaprasto Amaros ir Santošos mokytumo, gabumų ir dorybių, to meto Bengalijos musulmonų valdovas, šachas Huseinas, vieną iš jų paskyrė savo pagrindiniu patarėju, o kitą – asmeniniu sekretoriumi ir suteikė jiems Sakaros Maliko ir Dabiros Khaso vardus. Tačiau po kurio laiko abu broliai susitiko didįjį visų Kali-jugoje gyvenančių sielų gelbėtoją, Šri Čaitanją Mahaprabhu. Jie atsisakė savo pasakiškų turtų, nutraukė visus pasaulietinius ryšius ir tapo didžiais atsiskyrėliais. Visiškai atsidėję dvasinei tarnystei, jie stengėsi įgyvendinti Šri Radhos ir Krišnos slapčiausią troškimą. Mahaprabhu prašymu jie atrado pamirštas Vradža-mandalos vietas, atkūrė autentiškus Dievybių garbinimo būdus, parašė daug veikalų, autoritetingai atskleidžiančių bhakti mokymą, ir sudarė vaišnavų elgesio taisyklių sąvadą.

Išskirtinis Šri Rūpos Gosvamio nuopelnas, kad jis prikėlė iš užmaršties garsiąją Šri Govindadžio Dievybę, pastatydino Jai didingą šventyklą ir įvedė aukščiausius reikalavimus atitinkančias Jos garbinimo apeigas. Jis atėjo į šį pasaulį 1489 metais, o paliko jį 1564-aisiais. Šri Dživa Gosvamis „Šrimad Bhagavatam“ komentare, kurį pavadino “Laghu-vaišnava-tošani“, pateikia šį Rūpos Gosvamio darbų sąrašą: 1) “Šri Hamsaduta“, 2) „Šri Udhava-sandeša“, 3) „Šri Krišna-džanma-tithi-vidhi“, 4) „Šri Brihad-krišna-ganodeša-dipika“, 5) „Šri Laghu-krišna-ganodeša-dipika“, 6) „Šri Stava-mala“, 7) „Šri Vidagdha-madhava-nataka“, „Šri Lalita-madhava-nataka“, 9) „Šri Dana-keli-kaumudi“, 10) „Šri Bhakti-rasamrita-sindhu“, 11) „Šri Udžvala-nilamani“, 12) „Šri Prajutakhja-čandrika“, 13) „Šri Mathura-mahatmja“, 14) „Šri Padjavali“, 15) „Šri Nataka-čandrika“, 16) „Šri Laghu-bhagavatamrita“, 17) „Šri Samanja-virudavali-lakšana“ ir 18) „Šri Upadešamrita“.

~o~O~o~ Šri Radha-ramana dasa Gosvamis ~o~O~o~
„Upadeša-prakašika“ komentarų autorius

Šri Radha-ramana dasa Gosvamis sanskritu parašė trumpą, bet itin vertingą „Šri Upadešamritos“ komentarą, kurį pavadino „Upadeša-prakašika“. Šri Radha-ramana dasa Gosvamis gimė Vrindavanos gosvamių, Radha-ramanos Dievybės garbintojų, šeimoje. Šią Dievybę instaliavo ir jai pradėjo lenktis Šri Gopala Bhatta Gosvamis. Radha-ramanos dasos Gosvamio tėvas buvo vardu Šri Govardhana-lala Gosvamis, o senelis – Šri Dživana-lala Gosvamis. Pastarasis buvo jo dvasinis mokytojas – ir dikša-, ir šikša-guru. Radha-ramana dasa Gosvamis buvo puikus šventraščių žinovas, rašytojas ir poetas, kūręs savo veikalus ir sanskritu, ir hindi kalba. Jis labai gerbiamas teologų už „Šrimad Bhagavatam“ komentarą „Dipika-dipani“. Vaišnavai labai vertina ir jo „Šri Upadešamritos“ komentarą.

~o~O~o~ Šri Sačidananda Bhaktivinoda Thakura ~o~O~o~
„Pijuša-varšini-vriti“ komentaro autorius

Parašęs šimtus knygų apie bhakti, Bhaktivinoda Thakura šiandieninėje epochoje, kurioje beatodairiškas juslinių malonumų vaikymasis sukėlė visuotinį nuosmukį, atgaivino trumpam sustojusį tyros tarnystės (šudha-bhakti) srautą. Bhaktivinoda Thakura yra amžinasis Šri Čaitanjos Mahaprabhu palydovas ir labai artimas Jo tarnas,. Kadangi jis plačiai paskleidė tyrą dieviškosios meilės filosofiją (prema-dharmą), kurią pirmasis išdėstė ir skelbė Šrimanas Mahaprabhu, jį vadina Septintuoju Gosvamiu. Jis atvėrė pasauliui šventuosius Mahaprabhu vardus (šri-gaura-namą), šventąją žemę, kurioje gyveno Mahaprabhu (šri-gaura-dhamą), slapčiausią Mahaprabhu troškimą (šri-gaura-kamą) ir pasakojimus apie dieviškuosius Mahaprabhu žygius (šri-gaura-lilą), todėl jis ir laikomas Vjasos įsikūnijimu Mahaprabhu lilose.

Bhaktivinoda Thakura išvydo šį pasaulį išsilavinusioje ir kultūringoje šeimoje 1838 metų rugsėjo 2-ją d. Viranagaro kaime, netoli nuo Mahaprabhu apsireiškimo vietos – Šri Dhamos Majapuros Vakarų Bengalijoje. Vaikystėje jį vadino Šri Kedaranatha Datta. Studijų laikais jis pagarsėjo nepaprastu protu ir dideliais gabumais mokslui. Vėliau, sukūręs šeimą, Bhaktivinoda Thakura užėmė aukštą valstybės tarnautojo postą britų radžos administracijoje. Tuomet jis įvykdė Šri Gaura-sundaros didžiausią troškimą – išvertė į bengalų kalbą Upanišadas, “Brahma-sutrą”, “Šrimad Bhagavatam”, Bhagavadgytą, šešių Gosvamių komentarus, parašė nemažai veikalų apie bhakti , leido savaitinius ir mėnesinius dvasinius žurnalus. Be to, jis organizavo nama-hatos programą harinama-sankirtanai ir harikathai skelbti kaimuose ir miesteliuose, atgaivino daugybę apleistų šventųjų vietų., „Šrimad-Bhagavatam“, „Bhagavad-gitą“, šešių Gosvamių komentarus, be to, pats rašė veikalus apie bhakti ir leido dvasinius savaitraščius bei mėnesinius žurnalus. Be to, jis organizavo nama-hattos programą, panaudojęs ją harinamos sankirtanai ir hari-kathai kaimuose ir sodžiuose, atkūrė daug pamirštų šventų vietų.

Gyvenimui artėjant į pabaigą jis atsižadėjo turtų ir šeimos ir apsigyveno Šri Navadvipos dhamoje, Šri Svananda-sukhada-kundžoje, vešinčioje Šri Godrumoje, ant šventosios Bhagirathės upės kranto. Ten jis gyveno, atsisisakęs nuosavybės, ir sukūrė tobulą spontaniškos atsidavimo tarnystės praktiką (raganuga-bhadžaną). Jeigu jo nebūtų buvę šiame pasaulyje, Mahaprabhu gimimo vieta, Jo lilų vietos ir Jo mokymas taip ir liktų niekam nežinomi. Mūsų laikais bhaktos džiaugsmingai atlieka hari-nama-sankirtaną visuose pasaulio kampeliuose ir galingos šri-gaura-krišna-bhakti bangos liejasi per visą planetą. Tūkstančiai išsilavinusių jaunuolių ir merginų iš Vakarų skanauja bhakti-rasos nektarą ir šoka, apimti dvasinės palaimos. Šiam srautui pradžią davė ne kas kitas, o Bhaktivinoda Thakura.

Bhaktivinoda Thakura parašė apie šimtą veikalų sanskrito, bengalų, anglų, hindi, orija ir kitomis kalbomis. Tarp jų – senovės šventraščių „Brahma-sutros“, Bhagavadgytos, kai kurių Upanišadų, „Šrimad Bhagavatam“, „Šri Čaitanja-čaritamritos“ komentarai, o taip pat ir jo paties veikalai: „Džaiva-dharma“, „Šri Čaitanja-šikšamrita“, „Šri Krišna-samhita“, „Tatva-viveka“, „Bhadžana-rahasja“, „Daša-mula-šikša“, „Šaranagati“, „Gitamala“, „Kaljana-kalpataru“, „Harinama-čintamani“, „Prema-pradipa“ „Šri Čaitanja Mahaprabhu – Jo gyvenimas ir mokymas“ ir kiti. Bhaktivinoda Thakura paliko šį pasaulį 1914 metų 23-iąją d.

~o~O~o~ Šri Bhaktisidhanta Sarasvatis Gosvamis Prabhupada ~o~O~o~
„Anuvriti“ komentaro autorius

Šri Šrimad Bhaktisidhanta Sarasvatis Gosvamis Prabhupada šį pasaulį išvydo Džaganatha Puryje 1874 metų vasario 3-ią d., maghos mėnesio krišna-pančamio dieną. Jo tėvas, o taip pat ir šikša-guru, buvo šlovingasis Šri Čaitanjos Mahaprabhu amžinasis palydovas Šri Bhaktivinoda Thakura. Vaikystėje jį vadino Šri Vimala Prasadu. Iš pat mažumės jis išsiskyrė neaprastu išprusimu, dvasios genijumi ir doringumu. Bimala Prasadui sulaukus penkiolikos metų, už plačią erudiciją bei visų mokslų išmanymą iškilių vaišnavų draugija suteikė jam Šri Sidhantos Sarasvačio („visų neabejotinų tiesų pažinimo įkūnijimo“) titulą.

1918 metais jis davė pasaulio atsižadėjimo įžadus (tapo sanjasiu) ir imtas vadinti parivradžakačarja Šri Bhaktisidhanta Sarasvačiu. Jo dikša-guru buvo garbusis Šri Gaurakišora dasa Babadžis Maharadžas. Šrila Prabhupada įsteigė savo pirmąjį vienuolyną (mathą) Šrimano Mahaprabhu gimimo vietoje, Šri Dhamoje Majapuroje. Jis įsteigė apie šešiasdešimt keturis mathus: Bengalijoje, Bihare, Orisoje, Madrase, Mumbajuje, Delyje, Utara Pradeše ir kitose Indijos vietovėse, Vakarų ir Rytų šalyse. Juose išsilavinusius ir kultūringus jaunuolius jis mokė iš dieviškosios meilės gimusių Šrimano Mahaprabhu priesakų. Bhaktisidhanta Sarasvatis patraukdavo juos savo pusėn širdį jaudinančiais pamokymais bei nepriekaištingomis asmeninėmis bhaktos savybėmis, vėliau įšventindavo į tridanda sanjasius ir siusdavo pamokslauti tiek šalyje, tiek ir užsienyje, skatindamas leisti dvasinius žurnalus įvairiomis kalbomis.

Be to, Bhaktisidhanta Sarasvatis pagrindė daiva-varnašramą, vaišnavams skirtų pareigų sistemą. Keliaudamas po visą Indiją jis su užsidegimu skelbė šudha-bhakti ir ragino kitus tai daryti. Jis leido savo parašytas knygas apie bhakti, dvasinius periodinius leidinius, taip pat Upanišadas, Puranas, „Brahmą-sutrą“, „Šrimad Bhagavatam“, Bhagavadgytą, šešių Gosvamių bei kitus autoritetingus keturių sampradajų vaišnavų veikalus, ir taip dar labiau praturtino gausų gaudija vaišnavų dvasinės literatūros lobyną. Pasaulis visada liks skolingas šiai iškiliai asmenybei.

Mano didžiai gerbiamas Šri Gurudevas, it brangakmenis spindintis tarp pačių kilniausiųjų, į gulbes panašių vaišnavų (paramahamsų), Šri Šrimad Bhakti Pragjana Kešava Gosvamis Maharadžas, yra ištikimas Šrilos Bhaktisidhantos Sarasvačio mokinys, vienas iš Šri Gaudija sampradajos globėjų, „Gaudija Vedanta Samiti“ bendrijos bei visų į ją įeinančių mathų Indijoje įkūrėjas-ačarja. Be savo knygų jis iš naujo išleido ir daugelį Bhaktivinodos Thakuros kūrinių. Jo ypatinga malone ir palaiminimu „Gaudija Vedanta Samiti“ ir toliau reguliariai publikuojadvasinę literatūrą. Jo malone galime pasiūlyti mūsų gerbiamų skaitytojų dėmesiui ir šį „Šri Upadešamritos“ leidimą.

Pateikdami pažodinį „Šri Upadešamritos“ posmų vertimą, mes paisėme ne griežtos žodžių tvarkos posmuose, o natūralios žodžių sekos (sanskrito sakinyje) perteikimo, kaip tai priimta įprastoje kalboje. Sanskrite šis metodas vadinamas anvaja. Paraidžiui anvaja reiškia „natūrali žodžių tvarka arba natūralus žodžių junglumas sakinyje“. Verčiant pagal šį metodą, posmo prasmė tampa akivaizdi. Tikimės, kad mūsų skaitytojai įvertins šio metodo pranašumus, nes jis padeda giliau atskleisti posmų prasmę. Kad atkreiptume į tai skaitytojo dėmesį, pažodinio vertimo skyrius pavadinome tiesiog „Anvaja“.

Esu visiškai įsitikinęs, kad, perskaitę šią knygą, dievoti, bhakti siekiantys žmonės ims laikytis Šri Čaitanja Mahaprabhuskelbtos prema-dharmos, o garbūs Viešpaties tarnai patirs tikrų tikriausią malonumą. Tegul Šri Šri Guru-Gauranga-Radha-Vinoda-biharidžis dosniai apipila mus Savo maloningais palaiminimais. Jų lotoso pėdoms skiriu šią nuolankią maldą:

ādadānas tṛṇaḿ dantair
idaḿ yāce punaḥ punaḥ
śrīmad-rūpa-padāmbhoja
dhūliḥ syāḿ janma-janmani

„Sukandęs šiaudą be atilsio meldžiu, kad gyvenimas iš gyvenimo galėčiau barstytis dulkėmis nuo Šrilos Rūpos Gosvamio lotoso pėdų.“

~ Raghunatha dasa Gosvamis, „Šri Mukta-čarita“,
baigiamosios maldos 1 ~

Vaišnavų tarnų tarnas,
tridandi-bhikšu Šri Bhaktivedanta Narajana
1997 metų lapkričio 14 d.,
paskutinioji šventojo Kartikos mėnesio diena,
Šri Rūpa-Sanatana Gaudija Mathas,
Vrindavana,
Utara Pradešas, Indija