Tyra Bhakti .lt

8 posmas

tan-nāma-rupa-caritādi-sukīrtanānu-
 smṛtyoḥ krameṇa rasanā-manasī niyojya      
tiṣṭhan vraje tad-anurāgi-janānugāmī
kālaḿ nayed akhilam ity upadeśa-sāram

Anvaja

tiṣṭhan vraje– gyventi Vradžoje; anugāmī – būdanas pasekėjas; anurāgi-jana – amžinų Vradžos gyventojų, kuriems būdinga spontaniška meilė;  tat – Jam (Šri Krišnai); kālam nayet – reikia skirti visą savo laiką;  niyojya – įtraukiant; rasanā – liežuvį; manasī – ir protą; krameṇa – paeiliui; sukīrtana-anu-smṛtyoḥ – į atidaus kartojimo ir atsiminimo (praktiką); nāma-rupa-caritādi – vardų, pavidalo, savybių ir lilų; tat – Jo (Vradžendra-nandanos Šri Krišnos); iti – tik tai; sāram – esmė; akhilam – visų; upadeśa – pamokymų.

Vertimas

   Bhakta turi gyventi Vradžoje ir, sekdamas amžinaisiais Vradžos gyventojais, kuriems būdinga savaiminė meilė Šri Krišnai, be atilsio šlovinti ir atminti Šri Krišnos vardus, Jo pavidalą, savybes ir lilas, nuosekliai įtraukdamas į šią praktiką savo liežuvį ir protą. Tokia visų pamokymų esmė.

Upadeša-prakašika-tika

   Pradedančiajam sadhakai gali kilti klausimas: „Kur gyventi ir praktikuoti dvasinę tarnystę, visų pirma Šri Krišnos vardo kartojimą, ir kaip teisingai ja užsiimti?“ Šis posmas, apimantis visų pamokymų esmę, atsako į  šiuos klausimus. Pagal tradicinę interpretaciją, vardas „Krišna“ yra padarytas iš veiksmažodžio kṛṣ šaknies, kuri reiškia „žavėti, patraukti“. Neveltui Krišna garsėja kaip Tas, kuris pavergė viso pasaulio gyvųjų būtybių širdis. Vradžoje Jį vadina Jašoda-nandana – „Jašodos džiaugsmas“. Todėl bhaktos visa savo laiką turi skirti dvasinei praktikai, be paliovos šlovinti Šri Krišnos vardą, pavidalą, savybes bei lilas ir atminti Krišną, įtraukdami į šią dvasinę praktiką savo liežuvį ir protą. Jie turi gyventi tik Vradža-mandaloje ir sekti iškilių vaišnavų pavyzdžiu.

     O kaip sekti vaišnavais? Jais sekti galima pasirinkus vieną iš dviejų tarnystės rūšių: šastrų nurodymais pagrįstą tarnystę (vaidhi) arba savaiminę tarnystę (raganuga). Šias tarnystės rūšis atitinka du sadhakų tipai: pasirinkusieji vaidhi kelią ir pasukusieji raganugos kelią. Renkantis kuriais iš šių dviejų kategorijų bhaktų sekti, pirmenybė, suprantama, teiktina raganuga-bhaktoms. Tad-anurāgī-janānugāmī reiškia sekti Šri Krišnos artimais bhaktomis ir amžinaisiais vradža-liloje dalyvaujančiais palydovais. Krišna-bhakti būtina plėtoti vadovaujant tiems rasika-guru, kurie patys seka žmogaus pavidalu Savo lilas įkūnijusio Šri Vradžendra-nandanos artimiausiais bhaktomis ir amžinais palydovais.

Pijiyuša-varšini-vriti

      Šis posmas aprašo ir bhadžanos metodą, ir geriausią vietą bhadžanai atlikti. Tvirtai apsisprendęs nepertraukiamai ir nuosekliai praktikuoti sadhaną, kiekvieną gyvenimo akimirką sadhaka turi puikia kirtana šlovinti Šri Krišnos vardus, pavidalą, savybes ir lilas, po to atlikti smaraną, į šią praktiką įtraukdamas liežuvį ir protą. Tai būtina atlikti Vradžoje, vadovaujant į vradža-rasą pasinėrusiems bhaktoms. Tokia manasa-seva, tarnystė mintyse, išimtinai paremta bhaktos buvimu mintimis amžinojoje Vradžoje.

Anuvriti

    Vykdydamas ankstesniuose posmuose išdėstytus priesakus, sadhaka turi mintimis atsiriboti nuo visko, kas nesusiję su Šri Krišna, ir atlikti kirtaną Krišnos namos, rūpos, gunos ir lilos garbei, įtraukdamas į šią praktiką savo liežuvį. Tada, ilgainiui, jo protas sugebės susitelkti į smaraną, kitaip sakant jis nuolat atsimins Krišną. Jis turi apsigyventi Vradžoje, ir vadovaujamas visiškai į vradža-rasą pasinėrusių Viešpaties tarnų, visą savo laiką paskirti tarnystei. Tokia visų pamokymų esmė.

    Pirmoji sadhakos dvasinės tarnystės praktikos stadija yra klausymasis (šravana-daša). Šioje stadijoje jis klausosi krišna-namos ir pasakojimų apie Krišnos savybes, pavidalą ir dieviškuosius žygius. Vis daugiau į šravana-dašos praktiką įsitraukdamas, sadhaka tolydžiobrestą ir pasiekia varana-dašos stadiją. Varana-dašos stadijoje jis ima atlikti kirtaną, šlovindamas tai, ką jis girdėjo apie Krišną. Atlikdamas kirtaną su ypatinga tarnystės jausena, su ta jausena, kurią jis pats kultivuoja, sadhaka prieina įsiminimo (smarana-dašos) stadiją. Smarana-dašos stadijoje jis pereina penkias tarpines pakopas: smarana, dharana, dhjana, anusmriti ir samadhi. Smarana – meditacija, kurią praktikuojant mintys dar neretai nukrypsta į šalį. Dharana – tai ta pati smarana, tik be koncentracijos praradimo. Dhjana yra nepertraukiamas meditacijos objekto stebėjimas mintyse. Pastovi dhjana vadinama anusmriti. O kai meditacija tampa visiškai nepertraukiama ir jai niekas netrukdo, pasiekiama samadhi. Po smarana-dašos pasiekiama apana-dašos stadija. Joje sadhaka suvokia savo grynąją dvasinę esmę. Kitoje stadijoje (sampati-daša) jis pasiekia vastu-sidhi: palikęs materialų kūną, sadhaka įgyja dvasinį kūną ir savo amžiną tarnystę dvasininėje karalijoje.

    Kai vaidhi-bhakti keliu einantis bhakta atsiriboja nuo įvairiausių materialių troškimų ir atlieka bhadžaną, sekdamas šastrų, sad-guru ir vaišnavų pamokymais, jis pradeda jausti bhadžanos skonį (ruči). Atsiradus ruči, bhakta pereina iš vaidhi-bhakti kelio į raganuga-bhakti.

rāgātmikā-bhakti –‘mukhya’ vraja-vāsi-jane
tāra anugata-bhaktira ‘rāgānugā’-nāme

     „Bhakti, kurios esmę sudaro amžinas spontaniškas prieraišumas (raga), vadinama ragatmika-bhakti. Šios rūšies tarnystė  pranoksta visas kitas bhakti rūšis ir visų  pirma yra būdinga amžiniesiems Vradžos gyventojams. O tarnystės rūšis, kai puoselėjama ragatmika-bhaktų jausena, vadinama raganuga-bhakti.“

 (Č.-č., Madhja, 22.149)

iṣṭe svārasikī rāgaḥ
paramāviṣṭatā bhavet
tan-mayī yā bhaved bhaktiḥ
sātra rāgātmikoditā

   „Nenumaldomas meilės troškulys  (premamaji-trišna) meilės objektui (Šri Krišnai), kuris sukelia spontanišką ir labai gilų susitelkimą (svarasiki param-avištata) į  šį objektą, vadinamas raga. Tokia raga-maji-bhakti, tarnystė (pavyzdžiui, girliandų pinimas), persmelktas gilios ragos, vadinama ragatmika-bhakti.“

(B.-r.-s., 1.2.272)

rāgamayī-bhaktira haya ‘rāgātmikā’ nāma
tāhā śuni’ lubdha haya kona bhāgyavān

 „Ragatmika – tai vieniš ragos suverpta bhakti. Laimingas tas bhakta, kuris, išgirdęs apie šią bhakti, užsidega noru ją pelnyti.“

(Č.-č., Madhya, 22.152)

lobhe vraja-vāsīra bhāve kare anugati
śāstra yukti nāhi mane – rāgānugāra prakṛti

   „Kai žmogus seka amžinųjų Vradžos gyventojų (vradža-vasių) pėdomis, godžiai siekdamas išsiugdyti jiems būdingą tarnystės jauseną, jam nerūpi šastrų priesakai ir loginiai argumentai. Tokia yra spontaniško atsidavimo esmė.“

(Č.-č., Madhja, 22.153)

bāhya, antara – ihāra dui ta’ sādhana
‘bāhya’ sādhaka-dehe kare śravaṇa-kīrtana
‘mane’ nija-siddha-deha kariyā bhāvana
rātri-dine kare vraje kṛṣṇera sevana

   „Sadhana raganuga-bhakti kelyje esti dviejų tipų: išorinė (bahja) ir vidinė (antara). Išoriškai, savo sadhaka-dehoje, fiziniame kūne, sadhaka užsiima klausymosi ir kartojimo praktika, o viduje, meditacijoje regėdamas savo tobulą, dvasinį kūną, dieną ir naktį tarnauja Šri Kišnai Vradžoje.“

(Č.-č., Madhja, 22.156-157)

sevā sādhaka-rupeṇa
siddha-rupeṇa cātra hi
tad-bhāva-lipsunā kāryā
vraja-lokānusārataḥ

   „Godulį (lobhą) raganuga-bhakti turintis sadhaka privalo tarnauti Šri Krišnai tiek su savo sadhaka-rūpa, tiekir su sidha-rūpa, persiėmęs amžinųjų Vradžosgyventojų (vradža-parikarų) bhava, jausena, kurios pats siekia

(B.-r.-s., 1.2.295)

Sadhaka-rūpa – tai dabartinis bhaktos fizinis kūnas, o sidha-rūpa – tai dvasinis kūnas, kurį jis regi meditacijoje ir kuris jam sudaro galimybę tarnauti Krišnai taip, kaip jis to nori.“

nijābhīṣṭa kṛṣṇa-preṣṭha pācheta’ lāgiyā
nirantara sevā kare antarmanā haïā

    „Amžinuosius Vradžos gyventojus vadina kršna-preštha, nes Šri Krišna juos nepaprastai brangina. Tie Krišnos bhaktos, kuriems būdinga sadhakos trokštama išsiugdyti jausena, vadinami nidžabhišta kršna-preštha. Sekdamas Krišnos mylimų bhaktų pėdomis, sadhaka su savo meditacijoje regimu dvasiniu kūnu privalo nuolat mintyse tarnauti Krišnai.“

(Č.-č., Madhja, 22.159)

kṛṣṇaḿ smaran janaḿ cāsya
preṣṭhaḿ nija-samīhitam
tat-tat-kathā-rataś cāsau
kuryād vāsaḿ vraje sadā

   Orientuodamasis į savo bhava, sadhaka privalo prisiminti Šri Krišną ir tą Jo amžinąjį palydovą, kurio jauseną pageidauja išsiugdyti – tokia šio posmo svarbiausia mintis. Jis turi be paliovos kartoti su Šri Krišnos lilomis Vradžoje susijusius Jo vardus, ir klausytis pasakojimų apie šias lilas.

(B.-r.-s., 1.2.294)

Be to, sadhakos kartojami vardai ir jo šlovinamos lilos turi atitikti sadhakos siekius, susijusius su jo amžinąja tarnyste. Ir pagaliau, šia praktika reikia užsiimti, gyvenant Vradžoje. 

dāsa-sakhā-pitrādi-preyasīra gaṇa 
rāga-mārge nija-nija-bhāvera gaṇana

 „Spontaniškai tarnystei būdingos keturios jausenos: tarno, draugo, tėvų ir mylimosios.“

(Č.-č. Madhja 22.161)

    Tie, kurie nori tarnauti Krišnai, išlaikydami neutralius santykius su Krišna (šanta-rasą), turėtų stengtis tapti Jo karve, piemens lazda, buivolo rageliu, fleita, kadambos medžiu ir pan. Tie, kurie pageidauja tarno ir šeimininko santykių (dasja-rasoje), turi sekti tokiais Krišnos tarnais Vradžoje, kaip Raktaka ir Patraka. Bhaktos, norintys tarnauti turėdami draugiškų santykių rasą (sakhya-rasą), turi sekti Šri Baladeva, Šridama, Sudama ir kitais Krišnos draugais. Bhaktos, norintys tarnauti Krišnai turėdami tėvų santykių rasą (vatsalja-rasą), turi tapti Šri Nandos ir Jašodos pasekėjais, o tie, kurie pageidauja tarnauti Krišnai turėdami su Juo meilės santykių rasą (madhurja-rasą), turi sekti tokiomis gopėmis, kaip Lalita ir Višakha. Gyvendamas Vradžoje, sadhaka turi visą savo dėmesį skirti pasakojimams apie amžinuosius Krišnos palydovus, kuriems būdinga jų siekiama tarnystės jausena.

   Nėra tinkamesnės vietosŠri Radhos ir Krišnos bhadžanai, nei Vradža-mandala. Neatsitiktinai tokie iškilūs bhaktai kaip Brahma ir Udhava meldžiasi, kad gimtų ten, pavirtę žolele ar krūmokšniu.