Tyra Bhakti .lt

7 posmas

 syāt kṛṣṇa-nāma-caritādi-sitāpy avidyā- 
pittopatapta-rasanasya na rocikā nu
kintv ādarād anudinaḿ khalu saiva juṣṭā
svādvī kramād bhavati tad-gada-mula-hantrī 

Anvaja 

   nu – deja; sitā api – net saldus, nuostabaus skonio ledinukas; kṛṣṇa-nāma-caritādi – Šri Krišnos vardų, pavidalo, savybių ir lilų; na syāt – nėra; rocikā – skanus; rasanasya – liežuviui; upatapta – pažeistam; pitta – geltligės; avidyā – neišmanymo (kitaip sakant tam, kuris dėl bepradėje amžinatvėje atsiradusio abejingumo Krišnai yra paveiktas neišmanymo); kintu – bet; khalu – tikrai; sā eva – tas pats ledinukas (Krišnos vardai, Jo lilos ir t.t.); juṣṭā – vartojant juos kaip vaistus; anudinam – pastoviai, kiekvieną dieną; ādarāt – su pagarba ar tikėjimu; kramāt – tada palaipsniui; bhavati – tampa; svādvī – labai skanus; hantrī – ir sunaikina; mula – iš pašaknų; tad-gada –abejingumo Krišnai ligą (kuri pasireiškia beatodairišku žemiškų juslinių malonumų siekimu).

 Vertimas

  Tie, kurių liežuvis pažeistas avidjos geltos (kitaip sakant tie, kurie dėl bepradėje amžinatvėje atsiradusio abejingumo Krišnai yra paveikti neišmanymo), deja, nepajėgia pajusti į ledinuko skonį panašios Šri Krišnos vardų, pavidalo, savybių ir lilų nektariškos saldybės. Jie jaučia ne saldybę, o kartumą. Bet, jei tvirtai tikėdamas žmogus nuolat vartoja saldžius it ledinukas vaistus, t.y. jei jis kartoja ir klausosi transcendentinių vardų ir pasakojimų apie Šri Krišnos pavidalą, savybes ir žygius, jis palengva pajunta jų malonų skonį ir išsigydo ligą – avidjos, abejingumo Šri Krišnai, geltą. Kitaip sakant, toks žmogus pajunta spontanišką prisirišimą prie Šri Krišnos.

Upadeša-prakašika-tika

   Kol sadhakos galinėjasi su anarthomis, kitaip sakant bando įveikti dvasinį tobulėjimą stabdančias kliūtis, jų protas esti neramus. Todėl jiems nelengva pajusti Bhagavano vardo ir visko, kas su Juo susiję, skonį. Nepaisant to, jie privalo nesitraukti nė per žingsnį ir ryžtingai atlikti nama-bhadžaną. Bepradėje amžinatvėje atsiradęs abejingumas Šri Krišnai vadinamas avidja, neišmanymu. Šiame posme avidja lyginama su gelta. Sergant gelta, liežuvis praranda skonio pojūtį. Nors Šri Krišnos vardai, pavidalas, savybės ir lilos – saldžiausias ledinukas, neišmanymo ligos pažeistas žmogus, nejunta jo skonio. Tik reguliariai vartojant saldžius it ledinukas vaistus, geltligė palaipsniui praeina, ir ligonis pradeda vėl justi saldumą. Lygiai taip dėl kasdienės bhakti praktikos, visų pirma Šri Krišnos vardų kartojimo ir pasakojimų apie Jo lilas klausymosi,  palinkimas nusižengti ir kitos sadhakai būdingos anarthos, išnyksta, ir sadhakos širdyje nubunda įgimta meilė Šri Namai ir harikathai. 

Pijuša-varšini-vriti

    Trečiame „Šri Upadešamritos“ posme aprašomos bhakti stiprinančios savybės ir veiklos rušys. Be to, šiame posme aprašomas krišna-namos kartojimo metodas su sambandha-gjana. Avidjos geltos pažeistas liežuvis nepajėgia kalbėti apie Šri Krišnos lilas ir kartoti Jo vardą. Tačiau reguliariai ir su didžiule pagarba klausantis ir šlovinant saldžius it ledinukas Šri Krišnos namą, rūpą, guną ir lilą, neišmanymo liga praeis. Visos be išimties dživos pagal savo prigimtį yra amžini Krišnos tarnai; josyra tarsi absoliučią sąmonę turinčio Krišnos-saulės spinduliuojamos sąmoningos dalelytės. Kai dživa tai pamiršta, ją įveikia neišmanymo liga. Būtent tai lemia, kad tokia dživa nejunta dvasinės tarnystės, prasidedančios Krišnos vardo kartojimu, skonio. Bet tinkamas bendravimas ir per jį pelnyta sadhu, guru ir vaišnavų malonė leidžia dživai prisiminti Krišnos vardus, pavidalą, savybes ir žygius ir palaipsniui įsisąmoninti savo amžinąją prigimtį. Įsisąmoninant sustiprėja jos potraukis tokioms dvasinės tarnystės rūšims, kaip krišna-namos kartojimas. Tuo pačiu pamažu blėsta neišmanymas. Tokia ledinuko analogijos esmė. Sergančio geltlige liežuvis nejunta ledinuko saldumo. Bet jei ligonis reguliariai vartos saldžius it ledinukas vaistus, gelta palaipsniui pasitrauks, ir jis vėl pajus jų skonį. Todėl bhakta privalo kantriai, su entuziazmu ir tvirtu tikėjimu toliau klausytis ir kartoti Šventuosius Vardus ir pasakojimus apie Krišnos pavidalą, savybes ir dieviškuosius žygius.

Anuvriti

    Šri Krišnos vardas, pavidalas, savybės ir lilos palyginti su ledinuku, o neišmanymas – su geltlige. Sergančiom gelta saldus ledinukas atrodo kartus, ir lygiai taip pat skaniausias Šri Krišnos vardų, pavidalo, savybių ir lilų ledinukas nevilioja dživos, kurią dėl bepradėje amžinatvėje atsiradusio abejingumo Krišnai yra apėmęs neišmanymas.

  Tačiau, jei žmogus reguliariai, su didžiule pagarba ir tikėjimu vartoja saldų it ledinukas vaistą – klausosi ir šlovina Šri Krišnos vardus, pavidalą, savybes ir lilas, jis palaipsniui vis aiškiau ima justi Šri Krišnos vardo saldybę. Tada jo noruose būti nepriklausomam nuo Krišnos įsišaknijusi prisirišimo prie materialaus pasaulio liga pasitraukia.

    „Padma Purana“ (Svarga-khanda, 48.56) patvirtina, kad į materijos liūną įkimpę žmonės, ne iš karto susilaukia Šventojo Vardo kartojimo rezultato:

 tac-cad deha-draviṇa-janatā-lobha-pāṣaṇḍa-madhye
nikṣiptaḿ syān na phala-janakaḿ śīghraḿ evātra vipra

    „O brahmane, jei Šventąjį Vardą kartoja prie savo kūno, nuosavybės ir artimųjų prisirišę bedieviai,  jis dar negreit subrandins meilės Dievui vaisių.“

    Veikiama neišmanymo, dživa labai vertina savo materialų kūną, gimines ir materialius prisirišimus. Iliuzinę energiją, kuri veikia tik ten, kur niekas neprisimena Dievo, ji klaidingai laiko Aukščiausiuoju Valdovu, Bhagavanu. Dėl to dživa negali suvokti savo tikrosios, dvasinės esmės. Bet Šri Krišnos vardo galybė lyg miglą išsklaido neišmanymo pagimdytą netikrąjį dživos ego, ir tada dživa pajunta krišna-bhadžanos skonį.