5 Posmas
kṛṣṇeti yasya giri taḿ manasādriyeta
dīkṣāsti cet praṇatibhiś ca bhajantam īśam
śuśruṣayā bhajana-vijïam ananyam anya-
nindādi-śunya-hṛdam īpsita-sańga-labdhyā
Anvaja
ādriyeta – reikia gerbti; manasā – mintyse; tam – tą (pradedantį bhaktą); yasya giri – kurio kalboje; iti – yra; kṛṣṇa – nors vienas Krišnos vardas; praṇatibhiḥ – (reikia reikšti pagarbą) nusilenkiant; ca – taip pat; bhajantam – vidutinio lygio bhaktai, kuris teisingai suvokdamas tikrovę ir iliuziją, atlieka bhadžaną pagal vaišnavų tradiciją; īśam – Šri Bhagavano garbei; cet – jeigu; asti – yra; dīkṣā – įšventintas tikro guru; labdhyā – (ir) pelnęs; īpsita-sańga – trokštamą bendravimą (bendravimą su jam palankiu aukščiausio lygio bhakta, kurio širdyje viešpatauja jo norima tarnystės Šri Radhai ir Krišnai dvasios jausena); śuśruṣayā – visais tarnystės būdais (pavyzdžiui, dandavat-pranama, tinkamais klausimais ir patarnavimu); bhajana-vijïam – (reikia gerbti) dvasiškai susivokusį, patyrusį vaišnavą, mahabhagavatą, kuris mintyse tarnaudamas atlieka bhadžaną kasdieninėse Šri Radhos ir Krišnos lilose (ašta-kalija-liloje); ananyam – tas, kuris yra besąlygiškai atsidavęs Šri Krišnai; anya-nindādi-śunya-hṛdam – kurio širdis dėl nuolatinio susitelkimo į Krišną neturi ydų, pavyzdžiui, polinkio į apkalbas.
Vertimas
Kas nors kartą pakartojo krišna-namą, sušukdamas: „O Krišna!“, – jau yra pradedantis bhakta (kaništha-adhikaris). Jį privalu laikyti savo šeimos nariu ir mintimis reikšti pagarbą. Tas, kuris iki galo permanė dikšos prasmę, gavo tikro guru įšventinimą ir atlieka bhadžaną, tarnaudamas Bhagavanui pagal vaišnavų tradicijas, laikytinas vidutinio lygio bhakta (madhjama-adhikariu). Tokiam tikrovę nuo iliuzijos skiriančiam bhaktai privalu su pagarba lenktis. Kas puikiai išmano „Šrimad Bhagavatam“ ir kitose vaišnavų šastrose aprašytą bhadžanos mokslą, skiria savo bhadžaną išimtinai Šri Krišnai, tas yra aukščiausio lygio bhakta (maha-bhagavata). Dėl nuolatinio susitelkimo į Krišną tokio bhaktos širdis neturi ydų, visų pirma polinkio peikti kitus. Jo bhadžana nepriekaištinga, jis užsiima manasa-seva, mintimis tarnauja Šri Radhos ir Krišnos lilose, atitinkančiose aštuonias dienos atkarpas (ašta-kalija-liloje). Susitikę iškilų bhaktą, kurio širdyje gyva ta tarnystės Šri Radhai ir Krišnai jausena, kurią jūs stengiatės išsiugdyti, ir įsitikinę, kad jis jūsų atžvilgiu yra labai palankiai nusiteikęs, jūs turite jį pagerbti nusilenkimu dandavat-pranama (pranipata), pateikdamas svarbius klausimus (pariprašna) ir su meile jam patarnaudamas (seva).
Upadeša-prakašika-tika
Šiame posme pateikiama pamokymų apie svarūpa-sidha-bhakti6. Mes turime pagarbiai lenktis tiems, kurie gavo tikro guru įšventinimą, ir visais įmanomais būdais su meile tarnauti tiems, kurie yra pasinėrę į manasa-sevą ir savo bhadžaną skiria išimtinai Šri Krišnai bei puikiai išmano, kaip tarnauti Krišnos ašta-kalija-lilai. Bendravimas su tokiais bhaktomis visų vertingiausias. Skirti bhadžaną išimtinai Šri Krišnai – reiškia visiškai atsidėti tarnystei Šri Radhai ir Krišnai Vradžoje, nejaučiant prieraišos Lakšmi-Narajanai arba kitiems Bhagavano įsikūnijimams. „Šri Bhakti-rasamrita-sindhu“ sakoma, kad tarp įvairių Bhagavano įsikūnijimų iš tyrų bhaktų geriausi yra tie, kurių širdis užvaldė Šri Nanda-nandana, nes jiems nesvarbus net Lakšmi valdovo, Šri Narajanos, prielankumas. Tokių bhaktų širdis yra nepaliesta sutepties, visų pirma polinkio peikti kitus, kadangi šie bhaktos visada stengiasi plėtoti savo bhakti aukščiausio lygio, rasika-vaišnavų draugėje, vaišnavų, kurie permanė savo rasą ir moka ja džiaugtis, yra panašios mąstysenos ir jų atžvilgiu yra labai palankiai nusiteikę. Bendravimas su aukščiausio lygio bhaktomis itin vertingas, todėl reikia mintyse juos gerbti, reikšti pagarbą nusilenkimais ir su meile tarnauti.
Šį posmą galima aiškinti ir kitaip. Būtina mintimis reikšti pagarbą tiems, kurie yra gavę tikro guru įšventinimą ir kartoja krišna-namą. Būtina reikšti pagarbą nusilenkiant ir kitais būdais tiems, kurie yra gavę tikro dvasinio mokytojo (sad-guru) įšventinimą, tiems, kurie suvokė sambandha-gjaną7 ir atlieka tyrą bhadžaną. Aukščiausio lygio bhakta yra tas, kuris liovėsi peikęs kitus ir, būdamas beatodairiškai atsidavęs Šri Radhai ir Krišnai, mintyse nuolat tarnauja Jų ašta-kalija-lilai. Įsitikinę, kad bhakta tarnauja Šri Radhai ir Krišnai su būtent ta jausena, kurią jūs siekiate išsiugdyti, kad jis yra jums palankus ir kad bendravimas su juo jums priimtiniausias, jūs turite reikšti jam visokeriopą pagarbą nusilenkdamas (dandavat-pranama (pranipata)), teikdami svarbius klausimus (pariprašna) ir su meile patarnaudami (seva). Apie vaišnavų padėtį reikia spręsti būtent šiuo požiūriu.
Minėtame Šri Rūpos Gosvamio posme žodis ādi („ir taip toliau“) eina po žodžio ninda („peikti“). Tai nuoroda į pavydą, pyktį ir kitas ydas, kurios paprastai lydi polinkį peikti kitus. „Šrimad Bhagavatam“ (3.25.24) Kapiladeva sako:
ta ete sādhavaḥ sādhvi
sarva-sańga-vivarjitāḥsańgas teṣv atha te prārthyaḥ
sańga-doṣa-harā hi te„O sadhvi (doringoji), reikia siekti tik sadhu draugijos, kurių širdys tyros ir kurie atsiribojo nuo bet kokios blogos draugijos. Bendravimas su jais apvalys nuo visokios sutepties, atsiradusios bendraujant su netikusiais žmonėmis.“
Pijiuša-varšini-vriti
Šis posmas moko, kad madhjama-adhikario lygio sadhaka privalo tarnauti bhaktoms. Aukščiausio lygio bhakta (utama-bhakta) visas gyvasias būtybes vertina vienodai. Todėl jis neskirsto žmonių į atsidavusius Viešpačiui ir Jam neatsidavusius. Vidutinio lygio bhakta (madhjama-bhakta) yra tas, kuris nuoširdžiai stengiasi atlikti bhadžaną. Šis posmas paaiškina, kaip madhjama-bhakta privalo elgtis su aukščiausio lygio Viešpaties tarnais. Laikydamasis atokiau nuo aistringų moterų gerbėjų, nedievotų žmonių ir žmonių, kurie siekia juslinių malonumų, jis sugebės apsisaugoti nuo ydų. Vis dėlto, suprasdamas, kad pradedantieji bhaktos (kaništha-bhaktos) yra neišmanėliai, nes stokoja žinių apie sambandha-tatvą, madhjama-bhakta privalo būti jiems atlaidesnis. Girdėdamas, kaip pradedentieji bhaktos kartoja Krišnos vardą, jis mintimis išreiškia jiems pagarbą. Jeigu kaništha-adhikaris yra gavęs dvasinį išventinimą ir atlieka hari-bhadžaną, madhjama-bhakta jam išreikš pagarbą nusilenkdamas. Žinodamas, kad bendravimas su maha-bhagavatomis, išgyvendinusiais polinkį peikti kitus, yra naudingiausias, bhakta turi reikšti pagarbą jiems tarnaudamas. Tokia tarnystė – vienintelis visų rūšių dvasinio tobulumo šaltinis.
Anuvriti
„Bhakti-sandarbhoje“ (868) Šrila Dživa Gosvamis šitaip apibūdina vaišnava-dikša:
divyaḿ jïānaḿ yato dadyāt
kuryāt pāpasya sańkṣayam
tasmād dikṣeti sā proktā
deśikais tattva-kovidaiḥ„Transcendentinių žinių (divja-gjanos) suteikimo ir nuodėmingų polinkių į juslinius malonumus panaikinimo procesas vadinamas dikša. Tokia yra Absoliučios Tiesos žinovų nuomonė.“
Būtina mintimis reikšti pagarbą bhaktai, kuris žino, kad Šri Krišna ir Jo vardas yra tapatingi ir transcendentiniai ir kad Šventasis Vardas yra aukščiausias garbinimo ir bhadžanos objektas, ir todėl šis bhakta ieško prieglobsčio tik krišna-namoje ir atsidėjęs Ją kartoja. Nors mantros, kurias mokinys gauna per dikšos apeigas, sudarytos tik iš šri namos, vardai, sudarantys šių mantrų pagrindą, teikia žinių ir apie mokinio santykius su Viešpačiu. Neradus prieglobsčio harinamoje, neįmanoma tapti hari-džana, Krišnos šeimos nariu. Šri Čaitanja Mahaprabhu nustatydavo vaišnavo lygį pagal jų tikėjimą harinama. Tas, kuris nors kartą ištarė krišna-namą, jau yra (kaništha) vaišnavas. Vaišnavas, nuolat kartojantis krišna-namą, yra pasiekęs aukštesnį (madhjamos) lygį. O aukščiausio lygio vaišnavas (utama, arba maha-bhagavata) yra tas, į kurį vos pažvelgęs žmogus nejučiomis pradeda kartoti Krišnos vardą. Kaništhai vaišnavui reikia reikšti pagarbą mintimis. Madhjamai vaišnavui pagarbą reikšiama nusilenkiant, taip pat ir kitais būdais. Žinodami, kad utama-adhikaris yra aukščiausiojo lygio vaišnavas ir įsitikinę, kad jis tarnauja Šri Radhai ir Krišnai su ta jausena, kurią jūs pageidaujate išsiugdyti ir kad jūsų atžvilgiu jis yra palankiai nusiteikęs, tarnaukite jam su didele meile.
1. Maha-bhagavatos akimis visas pasaulis yra susijęs su Krišna, todėl jis nebrėžia perskyrų tarp gyvųjų būtybių. Jis yra pasinėręs į bhadžaną, kaip madhjama-adhikaris, ir, visai kaip kaništha-adhikaris, atsidėjęs kartoja harinamą.
2. Madhjama-adhikaris jau yra pelnęs meilę (premą) Šri Krišnai ir reiškia prideramą pagarbą visų trijų lygių baktoms: utamai – tarnaudamas, madhjamai – nusilenkdamas ir kaništhai – mintyse reikšdamas pagarbą. Jis visada stengiasi atvesti Krišnai gyvasias būtybes, kurios nuo Jo nusigręžė. Jis abejingai žvelgia į tuos, kurie yra priešiškai nusiteikę Krišnos atžvilgiu. Jis paiso gyvų būtybių skirtumų, ko nedaro utama-adhikaris (maha-bhagavata).
3. Kaništha-adhikaris visiškai atsideda Šventojo Vardo kartojimui, žinodamas, kad tai atneš jam aukščiausią gėrį. Tačiau jis nesupranta, kad madhjama-adhikaris yra aukštesnio lygio ir kad reikia stengtis tą lygį pasiekti. Pasitaiko, kad kaništha-adhikaris patiria nuopolį, nes ima laikyti save guru. Kad to išvengtų, jis privalo visada reikšti prideramą pagarbą utama-adhikariui ir visiškai atsidėti Šventojo Vardo kartojimui.
No tags for this post.