Tyra Bhakti .lt

6 posmas

dṛṣṭaiḥ svabhāva-janitair vapuṣaś ca doṣair
na prākṛtatvam iha bhakta-janasya paśyet      
gańgāmbhasāḿ na khalu budbuda-phena-pańkair
brahma-dravatvam apagacchati nīra-dharmaiḥ 

 Anvaja 

  na paśyet – nevalia žvelgti į bhaktas kaip į pasauliečius; prākṛtatvaḿ dṛṣṭaiḥ – materialistiškai; svabhāva-janitaiḥ – (dėl netobulumų,) būdingų jų prigimčiai, tokių, kaip žema kilmė, atžarumas, lėtumas ir pan.; ca – ir; doṣaiḥ – dėl trūkumų; vapuṣaḥ – fizinių, pavyzdžiui, negražios išvaizdos, ligos, luošumo ir pan.; bhakta-janasya – Bhagavano tarnas; iha – gyvenantis šiame pasaulyje; brahma-dravatvam – (kaip) transcendentinė skysčio prigimtis; gańgāmbhasāḿ – Gangos vandenų; na khalu apagacchati – niekada neišnyksta; budbuda-phena-pańkaiḥ – dėl purslų, putų, purvo ir pan.; nīra-dharmaiḥ – būdingų upės vandeniui. 

 Vertimas 

     Į šiame pasaulyje gyvenančius bhaktas nevalia žvelgti pasauliečio akimis, kitaip sakant, jų negalima laikyti paprastomis, sąlygotomis sielomis. Netobulumai, būdingi jų prigimčiai, pavyzdžiui, žema kilmė, atžarumas, lėtumas bei fiziniai trūkumai – bjauri išvaizda, ligos, luošumas – tarsi purslai, putos ir nešvarumai Gangoje. Nors pažiūrėti Gangos vanduo yra nešvarus, jis niekad nepraranda savo transcendentiškumo. Ir lygiai taip, dvasiškai susivokę vaišnavai visad egzistuoja transcendencijos lygmeniu, todėl jiems nevalia priskirti jokių materialių ydų.

Upadeša-prakašika-tika

  Žvelgiant iš žemiškos perspektyvos, materialiame pasaulyje gyvenantiems tyriems bhaktoms, būdingi vienokie ar kitokie trūkumai. Vis dėlto, mes neturime teisės manyti, kad dvasiškai susivokę bhaktos egzistuoja materialiu lygmeniu, kitaip sakant, laikyti juos paprastomis, sąlygotomis sielomis. Net pastebėjus tam tikrų jų charakterio trūkumų (atžarumas, piktumas, godumas ir t.t.) arba fizinių ydų (švaros taisyklių nesilaikymas, bjauri išorė, senėjimo požymiai, ir t.t.), materialių savybių jiems priskirti nevalia. Tobulumą pasiekusio bhaktos dvasinis kūnas negali turėti jokių materialių netobulumų. Todėl pastebėti iškilių bhaktų žemiškus trūkumus yra tiesiog nusižengimas. Šią mintį labai aiškiai iliustruoja Gangos vandenų analogija.

Pijuša-varšini-vriti

  Šis posmas moko, kad nedera matyti tyrų bhaktų materialių trūkumų ir laikyti juos sąlygotomis sielomis. Tyri bhaktos niekada nesusideda su bloga draugija ir nedaro nusižengimų Šventąjam Vardui. Galimas daiktas, jie ir turi kokių nors fizinių ar charakterio netobulumų. Fiziniai trūkumai yra švaros taisyklių nesilaikymas, bjauri išvaizda, senėjimo požymiai ir pan. Žema kilmė, atžarumas, lėtumas ir t.t. – visa tai trūkumai, būdingi žmogaus prigimčiai. Gangos vanduo laikomas švariu, nepaisant purslų, putų, nešvarumų jos paviršiuje. Dėl to ji nepraranda savo transcendentiškumo. Taip ir vaišnavai, suvokusieji savo dvasinę tapatybę, yra nepažeidžiami natūralių kūno pokyčių – gimimo, senėjimo ir mirties. Todėl tas, kuris nori atlikti bhadžaną, turi elgtis su tyru vaišnavu pagarbiai net jei atrodytų, kad šis turi trūkumų. Antraip jis padarys nusižengimą. (aparadha). 

Anuvriti

      Mes neturime pastebėti tyrų bhaktų vadinamųjų fizinių ir charakterio trūkumų, tai yra, žvelgti į juos pasauliečio akimis. Tyri bhaktos – visada transcendentiški, kaip Gangos vandenys, nors jų paviršiuje yra purslų, putų ir nešvarumų. Vertinti tyrus vaišnavus remiantis pasaulietiškais samprotavimais – vadinasi daryti nusižengimą. Šri Krišna įspėja apie šį pavojų Bhagavadgytoje (9.30-31): 

 api cet sudurācāro
 bhajate mām ananya-bhāk

sādhur eva sa mantavyaḥ    
samyag vyavasito hi saḥ

 kṣipraḿ bhavati dharmātmā
 śaśvac chāntiḿ nigacchati

 kaunteya pratijānīhi
na me bhaktaḥ praṇaśyati 

   „Tą, kuris visiškai pasišventė Mano tarnystei, reikia laikyti šventuoju, net jei jis kartais elgiasi labai bjauriai, nes jo protas visada sutelktas į tarnystę. Neilgai trukus jis tampa teisuoliu ir visiems laikams pasiekia dvasios ramybę. O Kunti sūnau, liudyk drąsiai, kad Mano tarnas niekuomet nepražus.“

  Krišnos tarnas gali būti kilęs ne iš brahmanų šeimos, ne iš gosvamių giminės, tačiau atsisakyti vadinti jį „Gosvamiu“ arba „Prabhu“ – reiškia vertinti jį pasauliečio akimis. Iš gosvamių giminės kilę bhaktos ir kitoms kastoms priklausantys bhaktos nusipelno vienodos pagarbos.

   Kad ir kokiai kastai priklausytų bhakta, laikyti jo savybes materialiomis yra nusižengimas. Tačiau jeigu tam tikrą pažangą bhakti kelyje pasiekęs asmuo mano, kad jam, kaip bhaktai, leistini netinkami materialūs poelgiai, ilgainiui jis būtinai išklys iš bhakti kelio. Toks pat likimas laukia ir tų, kurie bendraus su panašiais žmonėmis: jie pražudys savo bhakti.

   Kai kurie savo brahmaniškąja ar šiaip aukšta kilme besididžiuojantys žmonės nepajėgia tinkamai įvertinti nepriekaištingo dvasinį tobulumą pasiekusių sidha-bhaktų elgesio ir jų iškilių dvasinių idėjų. Taip jie reiškia nepagarbą vaišnavams ir nusižengia jų lotoso pėdoms (tampa vaišnava-aparadhiais). Sadhaka privalo būti labai apdairus, kad nepadarytų tokios klaidos.