Tyra Bhakti .lt

1 posmas

vāco vegaḿ manasaḥ krodha-vegaḿ
 jihvā-vegam udaropastha-vegam
etān vegān yo viṣaheta dhīraḥ
sarvām apīmāḿ pṛthivīm sa śiṣyāt

Anvaja

dhīraḥ – išmintingas, susivaldantis, juslinių malonumų, išsivadavimo ir mistinio tobulumo nesiekiantis žmogus; yaḥ – kuris; viṣaheta – gali pažaboti; etān – visas šias; vegān – aistras; vācaḥ vegam – potraukį kalbėti; manasaḥ vegam – nerimstantį protą; krodha-vegam – pykčio protrūkius; jihvā-vegam – liežuvį; udara-vegam – skrandį;  upastha-vegam – (ir) lyties organų sujaudinimą; saḥ – jis; śiṣyāt – gali mokyti; imām – šitą; sarvām – visą; pṛthivīm – pasaulį; api – net. 

Vertimas 

Išmintingas, susitvardęs žmogus, pajėgiantis sutramdyti norą kalbėti, nerimstantį protą, pykčio protrūkius, liežuvio ir skrandžio geidulius bei lyties organų sužadinimą, – gali mokyti visą pasaulį. Kitaip sakant, visi žmonės gali tapti jo mokiniais. 

  Mangalačarana 

  Pirmiausia aš daug kartų lenkiuosi savo didžiai gerbiamam Šri Gurudevui, nitja-lila-pravišta om višnupada aštotara-šata Šri Šrimad Bhakti Pragjanai Kešavai Gosvamiui, o taip pat savo parama-gurudevui – Šri Šrimad Bhaktisidhantai Sarasvačiui Gosvamiui Prabhupadai, kuris parašė „Anuvriti“ komentarą, savo paratpara-gurudevui – Šri Šrimad Bhaktivinodai Thakurai, parašiusiam „Pijuša-varšini“ komentarą, „Upadeša-prakašika-tikos“ autoriui, Šri Radha-ramanos Dievybės tarnui Šri Radha-ramanai dasai Gosvamiui, Šri Rūpai Gosvamiui, kuris parašė „Šri Upadešamritą“ ir kurio vienintelis turtas buvo dvasinės meilės rasa (šringara-rasa), ir jo garbinamai Dievybei – Šri Čaitanjai Mahaprabhu, kurio puošmena yra Šri Radhos jausena ir kūno spalva. Daug sykių puldamas prie jų pėdų, aš imuosi šio „Upadeša-prakašika-tikos“ vertimo.

  Šri Radha-ramana dasa Gosvamis

Upadeša-prakašika-tika

  Te visad pergalė lydi Šri Radha-ramaną! Aš skiriu savo maldą Šri Čaitanjai Mahaprabhu ir Jo palydovams: išsilaisvinusiam atsiskyrėliui (avadhutai) Šri Nitjanandai Prabhu, kuris yra Pats Šri Baladeva, Maha-Višnu įsikūnijimui Šri Advaitai Ačarjai, Mahaprabhu galios personifikacijai Šri Gadadharai, Šrivasai ir visiems kitiems Mahaprabhu palydovams. Aš atsiduodu Mahaprabhu, visų šio pasaulio galių šaltinio, globai. Su didžiule pagarba ir meile skiriu maldas Šri Rūpai Gosvamiui, kurio vienintelis turtas – šringara-rasa. Visą savo gyvenimą jis paskyrė knygoms apie aukščiausią ir skaisčiausią dieviškąją Šri Radhos ir Krišnos meilę – šringara-rasa, kurią dar vadina unatodžvala-prema-rasa. Jis visada yra giliai pasinėręs į tarnystę Šri Radha-Govindos lotoso pėdoms. Šri Rūpa Gosvamis suteikė galimybę apsivalyti visoms šio pasaulio dživoms, aprašydamas būdą, leidžiantį pelnyti tokią premą. Aš pagarbiai lenkiuosi Šri Gopalai Bhatai Gosvamiui, kuris yra labai gailestingas išorinės Viešpaties galios užburtoms nelaimingoms ir puolusioms dživoms. Dar kartą lenkiuosi gailestingumo vandenynui, Šri Čaitanja Mahaprabhu, apvaliusiam nuo sutepties Kali-jugą. Jis platina Šventąjį Vardą (šri harinamą), meilę Dievui (bhagavat-premą) ir dovanoja išlaisvinimą visoms mūsų žemės dživoms. Maldomis kreipiuosi į Šri Gopinathą dasa, Šri Gopalos Bhatos Gosvamio mokinį ir Šri Radha-ramanos tarną. Jis palaimino begalinę daugybę gyvųjų būtybių, dovanodamas joms šri gaura-bhakti. Lenkiuosi savo Gurudevui ir seneliui, Šri Dživana-lalui. Esu jo vaikaitis ir nuolankus tarnas. Išreiškęs jiems visiems pagarbą, imuosi trumpai paaiškinti visų sadhakų labui Šri Rūpos Gosvamio parašytus „Šri Upadešamritos“ posmus.

  „Šri Bhakti-rasamrita-sindhu“ knygoje Šri Rūpa Gosvamis apibūdina utama-bhakti kaip tarnystę Šri Krišnai, visiškai nepaliestą gjanos (žinojimo, kurio tikslas susilieti su Viešpačiu) ir karmos (veiklos, kuri nėra iki galo skirta Viešpaties džiaugsmui). Atlikdamas tokią tarnystę, bhakta neturi jokių kitų troškimų. Argi gali utama-bhakti skleistis širdyse žmonių, kuriems būdingos tokios ydos, kaip geismas ir pyktis? „Padma Puranoje“ sakoma: 

śokāmarṣādibhir bhāvair
ākrāntaḿ yasya mānasam
kathaḿ tatra mukundasya
sphurti-sambhāvanā bhavet

           „Argi gali Šri Mukunda apsireikšti tam, kurio širdyje viešpatauja sielvartas, pyktis ir kiti ją audrinantys jausmai?“

  Šiame posme kalbama, kad prote užgimus geismui, pykčiui, godumui ir kitiems nedoriems jausmams, šešios aistros, išvardintos komentuojamame posme, priverčia protą galvoti tik apie trumpalaikius juslinius objektus. Nedoroje širdyje niekada neišsiskleis tyra, nesuvaidinta bhakti. Todėl šis posmas ragina sutramdyti šias bhakti raidą stabdančias aistras. Sadhaka, sugebantis joms nepasiduoti, gali mokyti visą pasaulį. Vadinasi, jausmus nugalėjęs ir šešis geidulius pažabojęs sadhaka savo nepalaužiama ir tyra utama-bhakti gali apvalyti visas šio pasaulio dživas. Tokio nepaprasto žmogaus mokiniu gali tapti kiekvienas. „Šrimad Bhagavatam“ (11.14.24) pasakyta: 

vāg gadgadā dravate yasya cittaḿ
rudaty abhīkṣṇaḿ hasati kvacic ca
vilajja udgāyati nṛtyate ca
mad-bhakti-yukto bhuvanaḿ punāti

  „O Udhava! Mano bhaktos balsas virpa nuo premos, o širdis alpsta nuo dvasinių jausmų anplūdžio. Iš jo akių be paliovos plūsta ašaros. Jis tai juokiasi, tai, visiškai nesivaržydamas, garsiai gieda ir šoka. Toks bhakta apvalo ne tik save, bet ir visą pasaulį.“

  Labai svarbu pabrėžti, kad, sutramdęs šešis geidulius, žmogus dar tik pelno teis1 – įžengti į bhakti kelią. Pats savaime šis laimėjimas nelaikytinas viena iš tiesioginių dvasinės praktikos (sadhana-bhakti) rūšių, jis tik praveria duris į bhakti karaliją. Bhakti yra savaiminė Viešpaties vidinės galios (svarūpa-šakti) funkcija, todėl, atsiradus bhakti, šeši geiduliai nurimsta bhaktai specialiai net nesistengiant. 
 

Šri Bhaktivinoda Thakura

Pijuša-varšini-vriti
(Nektaro srautu besiliejantis komentaras) 

 śri godruma-candrāya namaḥ 

    Žemai lenkiuosi Šri Čaitanjai Mahaprabhu, mėnuliui, patekėjusiam Šri Godrumos padangėje. 

 yat kṛpā-sāgarodbhutam
upadeśāmṛtaḿ bhuvi
śrī-rupena samānītaḿ
gauracandraḿ bhajāmi tam

    Būki pagarbintas, Šri Gaurasundara, malonės vandenyne. Tu davei pradžią srautui, plukdinančiam nektarą, kurį Šri Rūpa Gosvamis surinko ir perdavė pasauliui „Šri Upadešamritos“ pavidalu. 

natvā grantha-praṇetāraḿ
ṭīkā-kāraḿ praṇamya ca
mayā viracyate vṛttiḥ
pīyuṣa-pariveśanī 

  Kuo nuolankiausiai lenkiuosi „Šri Upadešamritos“ autoriui, Šri Rūpai Gosvamiui, o taip pat pirmąjam jos komentatoriui – Šri Radha-ramanai dasai Gosvamiui. Taip aš pradedu šį komentarą, savąjį nektaro dovį. 

anyābhilāṣitā-śunyaḿ
 jïāna-karmādy anāvṛtam
ānukulyena kṛṣṇānu-
 śīlanaḿ bhaktir uttamā 

  „Veikla, išimtinai skirta Šri Krišnos džiaugsmui, kitaip sakant, nenutrūkstama it srautas tarnystė Šri Krišnai visomis kūno, proto ir kalbos išgalėmis, reiškiama įvairiausiais dvasiniais jausmais (bhavomis), tokia tarnystė, kurios nebeveikia gjana (pažinimas, siekiantis susilieti su beasmeniu Brahmanu) ir karma (savanaudiška veikla) ir kuri yra grindžiama vieninteliu noru – teikti malonumą Šri Krišnai, vadinama utama-bhakti, tyra dvasine tarnyste.“

(B.-r.-s., 1.1.11)

  Sutikdamas su visais minėto posmo teiginiais kaip palankiais dvasiniam augimui ir atmesdamas visa, kas jam kenkia, žmogus užsiima veikla, nukreipta į vieną tikslą – suteikti džiaugsmo Šri Krišnai. Būtent ši praktika, arba bhagavat-anušilana, yra svarbiausias siekiančiųjų atlikti bhadžaną tikslas. Priimti, kas palanku bhakti sklaidai, ir atmesti, kas nepalanku, dar nėra kuri nors iš šudha-bhakti dalių (angų). Tai tikėjimo, sudarančio atsidavimo Viešpačiui (šaranagati) pagrindą, apraiškos, suteikiančios žmogui galimybę praktikuoti bhakti. „Vaišnava-tantroje“ apie tai pasakyta (citata iš „Bhakti-sandarbhos“, Anučheda 236): 

ānukulyasya sańkalpaḥ  prātikulyasya varjanam
rakṣiṣyatīti viśvāso goptṛtve varaṇaḿ tathā
ātma-nikṣepa-kārpaṇye ṣaḍ-vidhā śaraṇāgatiḥ 

    „Yra šeši atsidavimo Viešpačiui požymiai: 1) ānukulyasya sańkalpaḥ – visiškai Viešpačiuiatsidavę sadhakos priima tik tai, kas palanku prema-bhakti; 2) prātikulya vivarjana – jie ryžtingai atmeta visa, kas nepalanku bhakti sklaidai; 3) rakṣiṣyatīti viśvāsa – jie yra tvirtai įsitikinę, kad turi vieną vienintelį gynėją – Krišną, kad daugiau jų niekas neapgins, ir kad jų saugumo neužtikrins jokia kita veikla; 4) goptṛtve varaṇa – bhaktos niekada neabejoja, kad Krišna jų vienintelis globėjas ir maitintojas; 5) ātma-nikṣepa – jie atsiduoda Viešpačiui, galvodami: „Pats aš nieko nesugebu. Niekas nevyksta be Krišnos valios.“ Toks tikėjimas būdingas neturintiems į ką daugiau atsiremti (ātma-nikṣepa) bhaktoms; 6) kārpaṇya – jie labai nuolankūs ir jaučiasi esą puolę ir nieko verti. Tyriems bhaktoms būdingas toks tvirtas ir paprastas tikėjimas. Ši galvosena vadinama šaranagati“.

  Posmas kviečia atsisakyti visko, kas trukdo plėtoti bhakti. Tas, kuris sugeba sutramdyti norą kalbėti, taip pat proto, pykčio, liežuvio, skrandžio ir lyties organų žadinamus geismus, gali mokyti visą pasaulį.

   „Padma Puranoje“ pasakyta: 

śokāmarṣadibhir bhāvair
ākrāntaḿ yasya mānasam
kathaḿ tatra mukundasya
sphurti-sambhāvanā bhavet 

  „Argi gali Šri Mukunda apsireikšti tam, kurio širdyje viešpatauja sielvartas, pyktis ir kiti ją audrinantys jausmai?“

  Pastarasis posmas paaiškina, kad geismas, pyktis, gobšumas, iliuzija, apsvaigimas, pavydas ir kiti ramybę drumsčiantys jausmai nuolat kyla prote ir prikausto jį prie materialių objektų. Tai skatina šeši tarpininkai: 1) noras kalbėti arba žodžiais skaudinti kitus; 2) proto jaudulys arba jame nuolat gimstantys troškimai ir planai; 3) susierzinimas arba šiurkščių žodžių vartojimas; 4) palaidas liežuvis arba neįveikiamas noras mėgautis šešiais skoniais: saldžiu, rūgščiu, karčiu, aštriu, sūriu ir aitriu; 5) skrandžio geiduliai, arba noras valgyti daugiau negu būtina ir 6) lyties organų sužadinimas – noras lytiškai santykiauti. Dėl viso to neįmanoma praktikuoti šudha-bhakti. Norėdamas padėti stojusiems į bhadžanos kelią nukreipti savo širdies troškimus į bhakti, Šri Rūpa Gosvamis įdėjo šį posmą į pačią savo knygos pradžią.

   Mėginimai įveikti šešis minėtus geismus patys savaime dar nėra bhakti-sadhana. Tai pakopos, leidžiančios pasiekti lygį, suteikiantį žmogui teisę įžengti į bhakti šventovę. Pamokymai apriboti šešis geidulius yra skirti taip pat ir tiems, kurie pasirinko karmos, veiklos dėl rezultatų, arba gjanos, filosofinio tiesos pažinimo, kelią. Šis nurodymas skirtas ne tyriems bhaktoms. Pasak šastrų, tikroji bhakti – tai šventųjų vardų, pasakojimų apie Šri Krišnos išvaizdą, savybes ir pramogas klausymasis, kartojimas ir atsiminimas.

   Šeši geiduliai dvasiškai nesutvirtėjusiam, neseniai bhakti kelią pasirinkusiam žmogui, sukelia įvairių sunkumų. Visiško atsidavimo Viešpačiui nuotaikomis (šaranagati) gyvenantis ir nama-aparadhų, dešimties nusižengimų Šventajam Vardui  vengiantis, neofitas bhakta įgyja gebėjimą įveikti šias kliūtis per harinama-kirtaną ir kitų metodų praktiką. Šiame procese itin svarbus bendravimas su nepriekaištingai tyrais šventaisiais (sadhu). „Padma Puranoje“ sakoma: 

śrutvāpi nāma-māhātmyaḿ
 yaḥ prīti-rahito ’dhamaḥ 
 ahaḿ mamādi paramo
 nāmni so ’py aparādha-kṛt 

   „Tie, kurie net išgirdę apie stebėtiną Šventojo Vardo didybę, vis tiek laiko save materialiu kūnu ir vadina bet kuriuos materialius objektus savo nuosavybe arba kartoja Šventąjį Vardą nereguliariai ir be meilės, taip pat nusižengia Šventąjam Vardui.“

  Bhaktos siekia realiai atsiriboti nuo materialių objektų (jukta-vairagja), vengdami beprasmiško, formalaus atsižadėjimo. Todėl iš jų jau nereikalaujama visiškai vengti bet kokių sąsajų su jausmų objektais. Kai protas nurimsta, arba, kitaip sakant, kai žmogus daugiau nebesiekia žemiškų malonumų, jauduliai, kuriuos žadina jo akys, ausys, gyvybės oras ir kiti šaltiniai, susilpnėja.

   Ir todėl sutramdžiusieji šešias aistras, gali užkariauti visą pasaulį. Reikalavimas tramdyti minėtus jaudulius skirtas šeimoje gyvenantiems bhaktoms, nes, prieš paliekant šeimyninį gyvenimą, šias aistras būtina įveikti.

Šri Bhaktisidhanta Sarasvatis Gosvamis Prabhupada

Anuvriti

   Puolusias sielas apvalantis, visų maloningiausias Šri Šačinandana Gaurahari parodė begalinę malonę dživoms, patyrusioms pražūtingą Kali įtaką ir  besibjaurinčioms tarnyste Šri Krišnai. Gaurahari paliko joms „Šri Šikšaštakos“ pamokymus, kurios posmuose Jis glaustai paaiškino gyvosioms būtybėms sambandhos1, abhidhejos2, ir prajodžanos3 tiesas. Jo mylimas mokinys Šri Rūpa Gosvamis išgirdo šią bhakti-tatvą (slėpiningas tiesas, sudarančias dvasinės tarnystės pagrindą) iš Jo lotoso lūpų Džaganatha Puryje ir Prajagoje. Visagalis premos įsikūnijimas, Šri Čaitanja Mahaprabhu, ne tik mokė Šri Rūpa Gosvamį, bet ir apdovanojo jo širdį gebėjimu perprasti visus bhakti slėpinius. Šri Rūpa Gosvamis apreiškė pasauliui tuos nurodymus, išdėstęs juos paprastu, lengvai suprantamu sanskritu savo knygose „Šri Bhakti-rasamrita-sindhu“, „Udžvala-nilamani“, „Lalita-madhava“, „Vidagdha-madhava“, „Stava-mala“ ir kitose. Šie šventi tekstai yra neišsemiamos premos brangakmenių kasyklos, jie lemia visiems begalinę sėkmę. „Šri Upadešamrita“ – vienas neįkainojamų premos deimantų. Jis puikuojasi ant Mahaprabhu bhaktų (gaura-bhaktų) krūtinės. Į šią knygą Šri Rūpa Gosvamis sudėjo visa, kas esmingiausia Šri Čaitanjos Mahaprabhu pamokymuose, ir padovanojo ją visiems tikriems sadhakoms.

   „Šri Upadešamritoje“ pateikiami dvejopi priesakai: atmesti visa tai, kas nepalanku bhakti, ir priimti tai, kas jai palanku. Kol sadhaka nepradės laikytis šių dviejų nurodymų, tol jo širdyje neapsireikš bhava-bhakti4, juolab – prema-bhakti.5 Šiais laikais daugybė žmonių pripažįsta įvairias neautoritetingas nuomones ir mokymus, kurie, pateikdami save kaip religiją, iš tikrųjų prieštarauja bhakti, o taip pat pritaria idėjoms, visiškai nesuderinamoms su Vedomis, laikosi sahadžijos (mėgdžiojimo), majavados (impersonalizmo) ir kitų jas iškraipančių ar joms prieštaraujančių požiūrių. Šie žmonės baidosi „Upadešamritos“ teiginių, įžvelgia juose mirusiųjų sielas baudžiančio Jamaradžos, įkūnijimą. Bet tikintieji, tie, kurie su meile studijuoja „Upadešamritą“, deklamuoja jos posmus ir vadovaujasi ja savo gyvenime, atsikratys visų abejonių dėl bhakti ir pelnys iš pradžių bhava-bhakti, o ilgainiui ir visų rečiausią prema-bhakti dovį. Todėl, apibarstęs galvą dulkėmis nuo visų guru iš Šri Rūpos Gosvamio pradėtos sekos lotoso pėdų, aš, Šri Varšabhanavi-dajita dasa, Vrišabhanu-nandini Šrimati Radhikos gyvenimo valdovo (prananathos) tarnas, pradedu „Šri Upadešamritos“ komentarą, pavadintą „Anuvriti“. Šio komentaro tikslas – padėti dživoms pasinerti į „Šri Bhakti-rasamrita-sindhu“, kūrinį, kurį pasauliui apreiškė Šri Rūpa Gosvamis ir kurio tiesų mokė bei patys vadovavosi visi rūpanuga-ačarjos, vaišnavai-mokytojai, Šri Rūpos pasekėjai, tarp jų, Šri Gaurakišora dasa Babadžis ir Šri Bhaktivinoda Thakura.

    Žemiškų malonumų saistomas gyvąsias būtybes kamuoja trejopos – proto, kūno ir kalbėjimo gimdomos aistros. Patyrusiems milžinišką šių nevaldomų aistrų poveikį labai sunku išsigelbėti. Įpuolusios į be paliovos atsikartojančių gimimų ir mirčių srautą, gyvosios būtybės praranda dvasinę sėkmę. Bet žmonės, galintys suvaldyti šiuos geidulius, nepatenka į materialių juslinių malonumų priklausomybę. Jie gali išsivaduoti iš materialios būties nelaisvės.

    Nevaldomam norui kalbėti priskirtini nesuderinami su bhakti mokymu impersonalizmo šalininkų (nirvišeša-vadžių) spekuliatyviniai samprotavimai ir į savo darbo rezultatą besiorientuojančių ir į savanaudišką materialinę veiklą įsivėlusių žmonių loginiai svarstymai, taip pat ir bet kurie pokalbiai, nesusiję su tarnyste Šri Krišnai, kitaip sakant, atspindintys įvairius materialių malonumų siekius atspindintys pokalbiai. Šiai kategorijai nepriskirtini pokalbiai apie tarnystę Viešpačiui. Priešingai, tokie pokalbiai laikytini pastangų sutramdyti kalbėjimą vaisiumi. Pasitaiko, kad žmogus, davęs tylėjimo įžadus, savo materialių malonumų troškimus išreiškia mimika arba raštu. Tai taip pat yra nevaldomas kalbėjimas.

   Nerimstančio proto veikla pasireiškia dvejopai: kaip avirodha-priti – nekliudomas prisirišimas ir virodha-jukta-krodha – pyktis, susidūrus su kliūtimis. Polinkis į majavadžių mokymą, žavėjimasis į rezultatą orientuota veikla ir tikėjimas įvairių, su tarnyste Krišnai nesusijusių troškimų draskomų žmonių idėjomis, – štai trys avirodha-priti atmainos. Paparastas abejingumas gjanių, karmių ir kitokių troškimų turinčių žmonių veiklai,  yra ne kas kita kaip nekliudomas prisirišimas, tik dar neišplėtotas, neįgavęs išreikštos formos. Kai materialius troškimus įgyvendinti siekiantis žmogus susiduria su kliūtimis, kai jis negauna trokštamų savo veiklos vaisių arba, nepaisant visų pastangų, nepasiekia išsivadavimo (mukti), jis užsiplieskia pykčiu. Šri Krišnos lilų meditacija nelaikytina nerimstančio proto veiklos apraišką, priešingai, tai būdas, išvengti visų neramumų.

   Kūno geiduliai esti trijų rūšių: liežuvio, skrandžio ir lyties organų. Noras mėgautis bet kuriuo iš šešių skonių, godus troškimas valgyti mėsą, žuvį, kiaušinius, gerti vyną, gausiai vartoti ghi, pieną, rabri (saldųpatiekalą iš kondensuoto pieno), grietinėlę – visa tai pataikavimas liežuviui. Sadhu vengia pernelyg kartaus arba gausiai aštriais raudonais pipirais pagardinto maisto. Betelio riešutų, betelio mišinio su prieskoniais (pana), cigarečių, marihuanos, kanapių, opiumo ir kitų narkotikų, svogūnų ir česnakų vartojimas taip pat laikomas pataikavimu ydingiems liežuvio įnoriams. Bhakti praktikuojantys sadhakos, nieku gyvu neturi vartoti šių produktų ir kvaišalų. Būtina rūpestingai vengti pataikavimo liežuvio įnoriams, pagerbiant maha-prasadą, Bhagavano ir Jo bhaktų maisto trupinius. Nors maha-prasadas gali būti labai skanus, jo valgymas nėra pataikavimas liežuviui. Su tvirtu tikėjimu maha-prasadą pagerbiantis žmogus pažabos savo liežuvį. Bet liežuvio įgeidžiams pataikauja ir tas, kuris, prisidengdamas pagarba prasadui, siekia patirti malonumą ir slaptai mėgautis jo skoniu. Rabris, plakta grietinėlė ir kiti brangūs skanumynai, kuriuos turtingųjų namuose atnašauja pusdieviams (devatoms), pražūtingi pasaulio atsižadėjusiems (niskinčana) vaišnavams. Pataikaudamas liežuvio įgeidžiams, bhakta rizikuoja pakliūti į smerktino elgesio ir netikusio bendravimo pinkles. „Šri Čaitanja-čaritamritoje“ (Antja-lila 6.227, 236) sakoma: 

 jihvāra lālase jei iti-uti dhāya
 śiśnodara-parāyaṇa kṛṣṇa nāhi pāya 
 bhāla na khāibe āra bhāla nā paribe 

  „Į kūniškus malonumus bei pilvapenystę linkę ir savo liežuvio įgeidžiams beatodairiškai pataikaujantys žmonės, niekada nepelnys Šri Krišnos prielankumo. Viešpaties tarnui nedera dėvėti brangiais, puošniais apdarais ir valgyti prabangius valgius.“

   Sadhakos privalo griežtai vengti šių pagundų. Apsirijimas sukelia įvairias ligas ir daugybę kitų problemų. Persivalgyti linkę žmonės, paprastai patenka į lytinio potraukio vergystę ir gyvena palaidai. Skrandžio įnorius galima įveikti, tinkamu būdu pagerbiant bhagavat-prasadą, pagal visas taisykles laikantis ekadašių ir tarnaujant Krišnai.

    Lyties organų poreikiai esti dvejopi: šastrų leidžiami ir draudžiami. Jei brandos amžių pasiekęs žmogus veda pagal visus šastrų nurodymus, atlieka grihastos dharmą, laikydamasis taisyklių doriems palikuonims pradėti, jis pažaboja lyties organų poreikius. Toks lytinis gyvenimas priskiriamas prie šastrų normas atitinkančio kategorijos. Yra daug neleistinų lytinio potraukio tenkinimo rūšių, pavyzdžiui, santykiai su svetima žmona – jie nesuderinami su dorovės normomis ir šventraščių priesakais, šastrų priesakams taip pat prieštarauja aštuoni lytinio suartėjimo būdai bei juslių tenkinimas dirbtiniu būdu, lytinis palaidumas. Visiems bhakti pasirinkusiems sadhakoms, tiek turintiems šeimą, tiek ir pasaulio išsižadėjusiems, nevalia pataikauti liežuviui, skrandžiui ir lyties organams.

    Šri Čaitanjadevos palydovas Šri Džagadananda Panditas savo knygoje „Prema-vivarta“ (7.3.1-4) rašo: 

vairāgī bhāī grāmya kathā nā śunibe kāne
grāmya-vārtā nā kahibe jabe milibe āne 

svapne o nā kara bhāī strī sambhāṣaṇa
gṛhe strī chāḍiyā bhāī āsiyācha vana 

yadi cāha praṇaya rākhite gaurāńgera sane
choṭa haridāsera kathā thāke jena mane 

bhāla nā khāibe āra bhāla nā paribe
hṛdayete rādhā-kṛṣṇa sarvadā sevibe 

    „O pasaulio atsižadėjęs vaišnave, o broli mano, kad ir ką sutiktum, neklausyk ir nekalbėk apie pasaulietiškus dalykus. Nesišnekučiuok vienu du su moterimi net sapne. O broli! Palik žmoną ir namus ir keliauk į mišką. Jeigu tu nori meilės Šri Šačinandanos Gaurahari lotoso pėdoms, visada prisimink, kas nutiko Čhotai Haridasai. Jei sieki bhagavad-bhakti, atsisakyk ištaigingo maisto ir prabangių apdarų, o širdyje visada tarnauk Šri Radhai ir Krišnai.“

    Tas, kuris visiškai įveikė minėtus šešis kūno, proto ir kalbėjimo geidulius, vertas vadintis Gosvamiu, „savo jausmų šeimininku“. Tokie gosvamiai yra tikrieji Šri Krišnos tarnai. O tuos, kurie negali pasipriešinti šešiems geismams, vadina go-dasa, savo jausmų tarnais arba vergais.

    Iš tikrųjų go-dasos, geismų tarnai, vergauja iliuzinei energijai (majai). Ir jeigu jie nori tapti Krišnos tarnais, jiems būtina sekti tikrųjų gosvamių pavyzdžiu, – kito kelio nėra. Nepažabojusieji jausmų niekada netaps Šri Hari tarnais. „Šrimad Bhagavatam“ (7.5.30) Šri Prahlada Maharadžas sako: 

matir na kṛṣṇe parataḥ svato vā
mitho ’bhipadyeta gṛha-vratānām

adānta-gobhir viśatāḿ tamisraḿ
punaḥ punaś carvita-carvaṇānām 

    „O tėve, materialistai tik permala sumaltą ir kramto sukramtytą. Materialistų jausmai nesutramdyti, jie spaudžia paskutinį lašą iš šimtus kartų išbandytų malonumų, todėl jų laukia siaubingas materialios būties pragaras. Pasauliečiai mintimis niekada neatsigręš į Bhagavaną Šri Krišną. Ir čia nepadės nei jų pačių pastangos, nei į juos panašių pasauliečių pamokymai.“