2 posmas
atyāhāraḥ prayāsaś ca
prajalpo niyamāgrahaḥ
jana-sańgaś ca laulyaḿ ca
ṣaḍbhir bhaktir vinaśyati
Anvaja
atyāhāraḥ – persivalgymas ir kaupimo aistra; prayāsaḥ – bhakti priešingi siekiai; ca – taip pat; prajalpaḥ – tuščios pasaulietiškos kalbos; niyamāgrahaḥ – savo lygio taisyklių nepaisymas ir kitiems skirtų taisyklių laikymasis; ca – taip pat; jana-sańgaḥ – bendravimas su pasaulietiško mąstymo, į juslinius malonumus linkusiais žmonėmis; bendravimas su moterimis arba prie moterų prisirišusiais vyrais; bendravimas su majavadžiais, ateistais ir kitais nedievotais žmonėmis; ca – taip pat; laulyam – godumas ir proto blaškymasis, pasireiškiantis nieko vertų idėjų priėmimu; ṣaḍbhiḥ – šios šešios ydos; bhaktiḥ – tyrą tarnystę; vinaśyati – sugriauna.
Vertimas
Bhakti naikina šešios ydos: 1) persivalgymas ir kaupimo aistra, 2) bhakti priešingi siekiai, 3) beprasmiai pasaulietiški pašnekesiai, 4) svarbiausių priesakų nevykdymas arba aklas, fanatiškas sekimas priesakais, 5) bendravimas su žmonėmis, nusiteikusiais prieš bhakti ir 6) godumas ar neramus, nieko vertoms mintims linkęs pritarti protas.
Upadeša-prakašika-tika
Bhakti praktikos pradžioje sadhakos širdyje dar lieka materialių troškimų. Todėl jis neišgali suvaldyti šešių pirmame posme aprašytų aistrų, ir jo širdyje susidaro palanki dirva tarpti įvairiems smarkiai bhakti kenkiantiems polinkiams. Sadhakos labui šiame posme vardijami šie ydingi polinkiai. Žodis atyāhāra reiškia „persivalgymą“ bei „kaupimo aistrą“. Prayāsa reiškia „pasaulietinių tikslų siekį“ arba „bhakti kenkiančią veiklą“. Prajalpa – beprasmė kitų asmenų kritika arba apkalbos, o tai nepateisinamas laiko švaistymas. Sudurtinis žodis niyamāgraha gali turėti dvi prasmes: niyama + āgraha – perdėtai uolus taisyklių laikymasis ir niyama + agraha – taisyklių nepaisymas. Pirmuoju atveju turima galvoje, kad asmuo su užsidegimu vykdo priesakus, kurie duoda menkavertį rezultatą, pavyzdžiui, galimybę patekti į rojaus planetas, o juos vykdydamas apleidžia aukščiausią dovaną žadančią tarnystę Viešpačiui. Antruoju atveju turima galvoje, kad žmogus nepaiso taisyklių, kurie padeda puoselėti bhakti. Jana-sańga reiškia atsisakymą bendrauti su tyrais bhaktomis dėl galimybės bendrauti su kitais žmonėmis. „Šrimad Bhagavatam“, Devahutės ir Kardamos Munio pašnekesyje, pateikiama labai vertingų pamokymų, raginančių atsisakyti bendravimo su pasaulietiško mąstymo žmonėmis:
sańgo yaḥ saḿsṛter hetur
asatsu vihito ’dhiyā
sa eva sādhuṣu kṛto
niḥsańgatvāya kalpate„O Deva, bendravimas yra tiek materialios vergovės, tiek ir išsivadavimo iš materialios būties priežastis. Tas, kuris per neišmanymą bendrauja su pasauliečiais, nenorinčiais stoti į bhakti kelią, susipainioja materijos pinklėse. Bet tas, kuris bendrauja su tyrais Viešpaties tarnais, išsilaisvina iš materialios vergovės ir pasiekia Viešpaties lotoso pėdas. “
(Bhag. 3.23.55)
Toliau Bhagavanas Kapiladeva sako Devahutei:
sańgaḿ na kuryāt pramadāsu jātu
yogasya pāraḿ param ārurukṣuḥmat-sevayā pratilabdhātma-lābho
vadanti yā niraya-dvāram asya„Tam, kuris trokšta pelnyti krišna-premą, aukščiausiąjį bhakti-jogos vaisių, nevalia palaikyti neleistinų ryšių su moterimis. Absoliučią Tiesą perpratusieji išminčiai sako, kad tas, kuris nori išsilaisvinti iš materialios vergovės ir pasiekti Viešpaties lotoso pėdas, o tuo pačiu metu užmezga neleistinus ryšius su moterimis, tiesia sau kelią į pragarą.“
(Bhag. 3.31.39)
teṣv aśānteṣu muḍheṣu
khaṇḍitātmasv asādhuṣusańgaḿ na kuryāc chocyeṣu
yoṣit-krīḍā-mṛgeṣu ca„Nevalia bendrauti su paikais, neramiais, materialistiškais žmonėmis. Jie verti didžiausios užuojautos, nes tapatinasi su kūnu ir yra žaisliukai moters rankose.“
(Bhag. 3.31.34)
Pabrėždami materialaus bendravimo ydingumą, apreikštieji raštai (šastros) tokį bendravimą draudžia. Aistra džiaugtis maloniais daiktais ir blaškymasis pabendravus su įvairiausių įsitikinimų žmonėmis, vadinamas laulya. Toks proto nepastovumas panašus į vėjavaikės moters elgesį, nuolatinį blaškymąsi tarp karmos, jogos, gjanos ir bhakti. Jis sunaikina įgimtą dživos polinkį į bhakti.
Pijuša-varšini-vriti
Atjahara, prajasa, pradžalpa, nijamagraha, džana-sanga ir laulja – tai šešios bhakti pražūtingos ydos.
1) Sudurtinį žodį atyāhāra sudaro priešdėlis ati-, reiškiantis kokį nors perteklių, ir žodis āhāra („ką nors sugriebti, pasiglemžti, pasinaudoti savo malonumui“). Atjahara – tai nežabotas mėgavimasis juslių objektais, tarpininkaujant bet kuriam juslių organui, arba besaikis kaupimas. Šeimos atsižadėjusiems bhaktoms materialius daiktus kaupti uždrausta. Vaišnavams grihasthoms tenka įsigyti gyvenimui būtinų daiktų, tačiau, jei sukaupiama daugiau negu reikia, tai jau atjahara. Norintieji atlikti bhadžaną neturi kaupti, kaip tai daro jusliniuose malonumuose skęstantys materialistai.
2) Žodis prayāsa reiškia bhakti kenkiančią veiklą arba juslinių malonumų vaikymąsi.
3) Laiko švaistymas tuštiems pasaulietiškiems pašnekesiams vadinamas pradžalpa.
4) Žodis niyamāgraha turi dvi reikšmes. Niyama-āgraha – tai uolumas laikantis taisyklių, skirtų tiems, kurie yra žemesnėse dvasinės raidos pakopose, o niyama-agraha – bhakti sklaidą skatinančių priesakų nepaisymas, kitaip sakant, tvirto tikėjimo stoka.
5) Bendravimas su bet kuo, išskyrus Bhagavano tarnus, vadinamas džana-sanga.
6) Žodis laulya reiškia nepastovumą arba godumą. Pirmuoju atveju jis apibūdina nepastovų protą, linkusį pritarti įvairiems melagingiems mokymams ir abejotinoms išvadoms, o antruoju – prisirišimą prie beprasmiškų materialių juslinių malonumų.
Pradžalpa pastūmėja žmogų kritikuoti sadhu, o laulja kursto aistrą žavėtis reliatyvistinėmis, miglotomis idėjomis. Abi šios ydos atveda į nama-aparadhą. Todėl su jomis būtina kuo griežčiausiai kovoti.
Anuvriti
Gjanių ir karmių nesaikingumas siekiant žinių ir savo darbo vaisių, nežabotų troškimų apsėstiems žmonėms būdingas besaikis kaupimas – visa tai yra atjahara. Gjanių pastangos plėtoti pažinimą, karmių asketizmas ir įžadų laikymąsis, o tai pat sunkus darbas žmonių, norinčių sukurti šeimą, sukaupti turto, yra prajasa. Abstraktūs gjanių samprotavimai, sukeliantys beprasmiškus scholastinius ginčus, doringų darbų liaupsinimas, skatinantis karmių aistrą religiniams ritualams, o taip pat pašnekesiai, maloniai dirginantys nežabotų troškimų apsėstų žmonių jausmus, vadinami pradžalpa. Šventraščių priesakų vykdymas, siekiant išsivaduoti vadinamas perdėtu uolumu – āgraha. Pragmatizmą (idealistiniams siekiams priešingą praktiškumą) skatinantis prisirišimas prie šastrų nurodymų, drauge su juslinių malonumų siekimu tiek šiame, tiek kitame pasaulyje, vadinamas niyama-āgraha. Idėja nustatyti žmogaus statusą atitinkančias elgesio normas ir tokiu būdu per labai trumpą laiką pasiekti laimę, t.y. idėja, kuriai pritaria utilitaristai, agituojantys už kuo didesnę laimę, kuo didesniam žmonių skaičiui, dar vadinama niyama-āgraha. O abejingumas šventraščių priesakams, kurių būtina laikytis norint pelnyti bhakti vadinamas niyama-agraha. Įdomiausia, kad šių ydų turintys žmonės, savo pasibjaurėtiną, palaidumą ir dorovinį pagedimą akiplėšiškai stengiasi pateikti kaip šviesiausios ir iškiliausios spontaniškosios tarnystės (raga-margos) praktiką. Štai kas apie jų laikyseną pasakyta „Hari-bhakti-vilasoje“:
śruti-smṛti-purāṇādi
païcarātra-vidhiḿ vinā
aikāntikī harer bhaktir
utpātāyaiva kalpate„Pažeisdamas šruti, smriti, Puranų ir „Narada-pančaratros“ priesakus, žmogus įgyja rimtų trūkumų (anarthų), net jei yra visiškai pasinėręs į Viešpaties Hari tarnystę“.
„Kaljana-kalpataru“ Šrila Bhaktivinoda Thakura rašo: „O prote, ką tu pridarei? Tu dar visai nesubrendęs, o jau apkaltinai tyrą vaišnavų sampradają mąstymo ribotumu ir, pats to neįtardamas, likai kvailio vietoje. Tu palaikei šios sampradajos koncepcijų nepriekaištingumą ir autoritetingumą veidmainyste ir atmetei jas. Tu lioveisi žymėjęs kūną vaišnavų tilaka ir nešiojęs ant kaklo tulasi karolius. Tu svarstai: „Kokia prasmė būti su tilaka? Aš galiu kartoti Šventuosius Vardus mintyse – kam man karoliai? Mityba ir bhadžana niekaip nesusiję. Todėl neverta visiškai atsisakyti mėsos, žuvies ir kiaušinių. Kam atsisakyti vyno, arbatos arba narkotikų – pano, tabako, hašišo ir opiumo?“ Tu neigi dvasinio įšventinimo (dikšos) būtinybę. Tu pradėjai laikyti save Dievo įsikūnijimu. Nesiskaitydamas su priemonėmis, tu ėmei ant kiekvieno kampo skelbti savo naujas idėjas. Tu ginčiji žymių praeities bhaktų (mahadžanų) ir ačarjų, priklausančių bhakti mokyklai, nuomonę, manydamas, kad jie klysta. Žinoma, pasitaiko apgavikų ir su tilaka bei tulasi-mala, todėl tu nebendrauji su niekuo, kas turi tilakos ženklus ir nešioja malą, visus juos laikydamas apgavikais. Bet broli mano, prote, susimąstyk, ką tuo pasiekei? Išmainei auksą į pelenus. Tu pražudei ne tik šį, bet ir būsimąjį gyvenimą. Tu vadini visus veidmainiais ir melagiais, bet pats taip ir nepelnei bhagavad-bhakti. Kas laukia tavęs po mirties?
O prote, ką tau pasakyti? Tu nuolat kartoji: „Prema, prema“, – bet kokia iš to nauda? Prema – retas, neįkainojamas deimantas. Kad ją pelnytum, turi sąžiningai, nepriekaištingai laikytis sadhanos taisyklių.
Per kirtanus arba dvasinius pokalbius tu griebiesi apgaulės ir rengi spektaklius su apsimestinėmis ašaromis, virpuliais, pašiurpusia oda ir sąmonės praradimu, bet tu tetrokšti vieno – pinigų, moterų ir šlovės. Tu neturi nė menkiausio prisirišimo prie tyros sadhana-bhakti, o be jos prema nepasiekiama, tad kaip tu ketini pelnyti tyrą bhagavat-premą? Visų pirma turėtum vengti dešimties nusižengimų Šventajam Vardui ir be paliovos kartoti harinamą. Tu privalai klausytis harikathos tyrų vaišnavų draugėje. Ir tik tada Šri Namos Prabhu malone tyra prema pati apsigyvens tavo širdyje.
Tu niekada sistemingai neužsiėmei bhadžanos praktika, neatlikai sankirtanos tyrų bhaktų draugijoje. Tu nenusišalinai į atokią vietą, neatitraukei minčių nuo juslinių objektų ir nelaikei Viešpaties savo atmintyje. Dar neįlipai į medį, o jau bandai nuskinti vaisių, bet tavo pastangos bergždžios. Skaisčiausią ir švenčiausią krišna-premą pelno tik labai retos sielos. Apgaudinėdamas kitus, iš tikrųjų tu mulkini save. Tu lengvai gali pasiekti premą, tik iš pradžių tau reikia pasiruošti, tad imkis sadhanos.
O broli, nors geismas [kama] ir meilė [prema] iš pažiūros panašūs, tai toli gražu ne viena ir tas pat, nes kama – surūdijęs gelžgalys, o prema – aukso grynuolis. Tu įsikibai į kamą, manydamas, kad tai auksas. Argi galima tokiu nevykusiu būdu pelnyti premą?
O paikas prote! Nuo tada, kai tu supainiojai kamą su prema, tau akyse migla. Dabar, apsvaigęs nuo geismo, tu žaviesi paprasčiausiu kaulų maišu. Atmink, kad geismas be paliovos veržiasi prie juslių objektų. Tačiau kama svetima dživai. Natūrali tik tyra meilė. Prema alsuoja gyvybe, jos savastis – dvasia. Premos objektas yra Šri Hari, Jis ir tik Jis, o ne išsipusčiusi kaulais kimšta lėlė. Dabar tavo prema miega po kamos skraiste. Tau reikia išsklaidyti geismo apžavus ir išbudinti savo meilę.
Iš pradžių dėl per daugelį gyvenimų atliktų doringų poelgių [sukriti], kurie vienaip ar kitaip buvo susiję su atsidavusia tarnyste Viešpačiui, dživos širdyje nubunda tyras tikėjimas [šradha]. Ilgainiui, klausantis harikathos ir atliekant harinama-kirtaną tyrų bhaktų draugijoje, šradha subręsta ir virsta tvirtu tikėjimu [ništha], o dar vėliau perauga į dvasinį skonį [ruči] ir gilų prisirišimą prie Krišnos [asakti]. Iš asakti gimsta bhava, o iš bhavos – prema. Tokios yra premos raidos pakopos. Premos lygį galima pasiekti tik einant šiuo laipsniškos raidos keliu, ir niekaip kitaip.
O negarbingas prote! Kodėl tu bijai stoti į palaipsnį sadhanos kelią? Imituodamas premą, tu nieko nepasieksi. Tai gali tesuteikti laikiną juslinę laimę, kuri galų gale virs kančia. Suprask tai, nedaryk nusižengimų, įveik visas kliūtis ir pasišvęsk tyrai sadhana-bhakti. Tik per ją pasieksi laimę.“
Bendravimas su gjaniais, kurie trokšta susilieti su tuštuma ar išsivaduoti, su karmiais, kurie geidžia savo darbo vaisių, ir su hedonistais, neatsispiriančiais laikiną džiaugsmą teikiantiems jusliniams malonumams, kurie ilgainiui virsta kančia, vadinamas džana-sanga. Kai žmogus ima bendrauti su tyrais Bhagavano bhaktomis, jį pančioję materialistiniai saitai savaime nutrūksta.
Laulya paraidžiui reiškia „godumas“ arba „nerimastingumas“. Nerimastingumas pasireiškia proto savybe ieškoti veiklos, kuri leistų mėgautis jos vaisiais. Trokšdamas pasinerti į žemiškus juslinius malonumus arba išsivaduoti, protas susižavi aštuonių pakopų jogos sistema, meditacija, aukų atnašavimu, beasmenį Brahmaną atveriančia praktika. Tai irgi yra laulja.
Taigi bhakta turi atsikratyti šešių ydų – atjaharos, prajasos, pradžalpos, nijamagrahos, džana-sangos bei lauljos – ir atsidėti tyrai sadhana-bhakti, antraip jis nesupras, kad krišna-bhakti dovanoja aukščiausią gėrį visoms gyvoms būtybėms, ir niekada negalės stoti į bhakti kelią.
No tags for this post.