Tyra Bhakti .lt

11 tekstas

kṛṣṇasyoccaiḥ praṇaya-vasatiḥ preyasībhyo ’pi rādhā-
kuṇḍaḿ cāsyā munibhir abhitas tādṛg eva vyadhāyi
yat preṣṭhair apy alam asulabhaḿ kiḿ punar bhakti-bhājāḿ
tat premedaḿ sakṛd api saraḥ snātur āviṣkaroti

Anvaja

rādhā – Šrimati Radhika; preyasībhyaḥ api – net labiau už kitas Jo mylimas gopes; uccaiḥ – svarbiausias; kṛṣṇasya – Šri Krišnos; praṇaya – meilės; vasati – objektas; asyāḥ – Jos (Šrimati Radhikos); kuṇḍam – tvenkinys; ca – taip pat; abhitaḥ – visais atžvilgiais; tādṛkeva – toks pat (aukščiausias Šri Krišnos meilės objektas); vyadhāyi – teigiama (šastrose); munibhiḥ – išminčių; idam – šis; saraḥ – tvenkinys (Šri Radha-kunda); āviṣkaroti – dovanoja; tat – tą; prema – gopi- premą; yat – kuri; alam – itin; asulabham – sunkiai pasiekiama; preṣṭhaiḥapi – net tokiems Bhagavano branginamiems bhaktoms, kaip Narada; kim punar – juolab; bhakti-bhājām – kitiems bhakti šalininkams (sadhaka-bhaktoms); snātuḥ – tam, kuris su didžiulę meilę apsiplauna jos vandenyse; sakṛt api – nors kartą.

Vertimas

Smulkiai viską aptarę, išminčiai vieningai paskelbė („Padma Puranoje“), kad iš visų gopių Krišna labiausiai myli Šrimati Radhiką, o Jos tvenkinį myli ne mažiau už Ją Pačią. Kas nors kartą su didele meile apsiplaus Šri Radha-kundos vandenyse, tas gaus iš Jos dovanų rečiausią brangenybę – gopi-premą, kurią nepaprastai sunku pelnyti net tokiems Bhagavano branginamiems bhaktoms, kaip Narada, juolab paprastiems sadhakoms.

Upadeša-prakašika-tika

Priėjęs šį posmą, skaitytojas, suprantama, panorės sužinoti, kokią ypatingą malonę galima pelnyti, suradus prieglobstį prie šlovingosios per amžių amžius Šri Radha-kundos ir beatodairiškai jai tarnaujant. „Tokia beatodairiška tarnystė leis pelnyti aukščiausią krišna-premos vaisių“ – prie tokios filosofinės išvados (sidhantos) savo veikalo pabaigoje prieina Šri Rūpa Gosvamis. Premą, apie kurią čia kalbama, labai nepaprastai sunku pelnyti net tokiems iškiliems ir Viešpaties branginamiems bhaktoms, kaip Narada. Kitaip sakant, ši visų iškiliausia, skaisčiausia dieviškoji vradža-gopių meilė Krišnai (unatodžvala-prema) apskritai nėra tokiems bhaktoms prieinama. Tačiau Šri Radha-kunda dovanoja šią premą tam, kuris panyra į jos vandenis su ypatinga meilės ir tarnystės nuotaika. Šri Radha-kunda – tai ir svajam-karta (betarpiškai dovanojanti bhaktoms premą), ir višaya (bhaktų meilės objektas). Kas gi atsisakys Radha-kundos prieglobsčio? Kiekvienas bhadžanos meną įvaldęs ir nuoširdžiai visų aukščiausiąją premą įgyti trokštantis Viešpaties tarnas būtinai ieškos jos prieglobsčio.

Vildamasis nors kruopelytės Šri Čaitanjos Mahaprabhu malonės, aš parašiau šį komentarą, kiek leido man mano intelektas, kad Mahaprabhu bhaktoms suteikčiau kuo daugiau transcendentinės palaimos. Taip Šri Radha-ramanos Dievybės tarnas ir Šri Govardhanos-lalos sūnus, Radha-ramana dasa, baigia Šri Rūpos Gosvamio „Šri Upadešamritos“ komentarą, kurį pavadino „Upadeša-prakašika“.

Pijuša-varšini-vriti

Ankstesniajame posme pašlovinęs Šri Radha-kundą, autorius parašė šį, vienuoliktąjį posmą, kad sustiprintų sadhakų širdyse tikėjimą Radha-kunda. Šrimati Radhika – Šri Krišnos labiausiai branginama mylimoji, Ji visa kuo pranašesnė už visas kitas Jo mylimąsias. Lygiai taip pat šastrose išminčiai aprašo Šri Radha-kundos didybę. Šri Radha-kunda dosniai dovanoja tam, kuris apsiplauna jos vandenyse, rečiausią premą, kurią nepaprastai sunku pelnyti ne tik paprastiems sadhakoms, bet net tokiems premi-bhaktoms, kaip Narada.

Todėl bhadžanos tobulumo siekiantiems Šri Radha-kunda yra tinkamiausia vieta gyventi. Materijos įtaką įveikusi ir tobulą dvasinį gopės kūną (aprakrita-gopi dehą) įgyjusi dživa, privalo gyventi prie trancendentinės Šri Radha-kundos krantų, dieviškojoje Vradžos žemėje (aprakrita-vradžoje), su Šrimati Radhikos tarnaitės (palja-dasi) jausena. Ji turi apsigyventi nuostabioje savo dvasinio mokytojo giraitėje (kundžoje), mokytojo, kuris savo amžinuoju pavidalu yra Šri Radha-Krišnos draugė (guru-rūpa-sakhi). Išoriškai, sadhakos kūnu, gryna amžinoji siela (aprakrita-dživa) turi be paliovos kartoti harinamą. O vidujai, savo tobulu dvasiniu gopės kūnu, ji privalo tarnauti Šrimati Radhikai, gilioje meditacijoje regėdama kasdienines Šri Krišnos lilas, atitinkančias aštuonias paros atkarpas (ašta-kalija-lilą). Prie Šri Čaitanjos Mahaprabhu pėdų prieglobstį radusiems bhaktoms tai yra aukščiausioji bhadžanos išraiška.

Anuvriti

Šrimati Radhika – Šri Krišnos labiausiai branginama mylimoji. Ji – iškiliausioji iš visų, kas Jam yra brangus. Šastrose Viešpačiui atsidavę išminčiai teigia, kad Šri Radha-kunda yra aukščiausias Šri Krišnos meilės objektas, Jo branginamas ne mažiau už Pačią Šrimati Radhiką. Aukščiausią meilę Bhagavanui, gopi-premą, nepaprastai sunku pelnyti net tokiems Bhagavano mylimiems bhaktoms, kaip Narada. Ką jau kalbėti apie tuos bhaktas, kurie dar tėra pasiekę praktikos stadiją (sadhaka-bhaktas). Bet tam, kuris nors sykį apsiplovė Šri Radha-kundos vandenyse, ji labai lengvai dovanoja šią premą.

Šri Radha-kundoje sklidina premos, nes jos vanduo iš tikrųjų yra premos nektaras. Kas transcendentiškai gyvena (aprakrita-vasa) prie Šri Radha-kundos krantų ir transcendentiškai apsiplauna jos vandenyse (aprakrita-snana), tas pelno aukščiausiąją premą. Ką reiškia aprakrita-vasa ir aprakrita-snana? Atsikratęs visų su materialiais jusliniais malonumais susijusius troškimų, sadhaka privalo giliai medituodamas nepaliaujamai garbinti Šrimati Radhiką atlikti Jai manasa-bhadžaną ir ištikmai tarnauti Jai visą savo gyvenimą. Nusimetęs materialų kūną, jis įgaus amžiną dvasinį kūną ir su didžiuliu kruopštumu amžinai užsiims betarpiška tarnyste Šrimati Radhikai. Ši aukščiausioji premą įgyjama tik tokiu būdu apsiplovus Šri Radha-kundoje.

Tokia didžiulė sėkmė retai nusišypso net tokiems iškiliems premi-bhaktoms,kaip Narada. Atlikti apsiplovimą Šri Radha-kundoje nelengva net pasiekusiems tobulumą, tiems, kurie amžinai tarnauja Krišnai su tarnystės (dasjos), draugystės (sakhjos) ir tėviškos meilės vatsaljos) dvasinėmis jausenomis, juolab pasaulietiškos mąstysenos žmonėms. Ką dar galima pasakyti apie aprakrita-snanos Šri Radha-kundos vandenyse didybę? Apsiplovusieji joje yra laimės kūdikiai: jie tampa Pačios Šri Varšabhanavi (Šrimati Radhikos) tarnaitėmis.

Šri Čaitanja Mahaprabhu turėjo mylimą tarną, vardu Šri Govinda dasa. Visada kaip šešėlis sekdamas paskui Mahaprabhu, jis tarnavo jam su didžiule meile. Be to, jis užrašinėjo pačių reikšmingiausias Šrimano Mahaprabhu lilas. Jo eilių rinkinys išgarsėjo „Govinda-kadačos“ pavadinimu. Išgirdęs Govindos parašytus posmus iš Šri Raghunathos dasos Gosvamio lūpų, Šri Krišnadasa Kaviradža Gosvamis perteikė juos savais žodžiais „Šri Čaitanja-čaritamritoje“. Šie posmai atskleidžia dieviškąsias Šri Čaitanjos Mahaprabhu savybes.

Toliau pateikiamas pasakojimas apie tai, kas vyko Šrimanui Mahaprabhu gyvenant Džaganatha Puryje. Tuo metu Mahaprabhu jau buvo įvykdęs visus sumanymus, dėl kurių nužengė į žemę, ir juto, kad atėjo laikas užbaigti Savo lilas. Vieną dieną, pasiėmęs su Savimi artimiausius palydovus, Jis patraukė prie vandenyno. Išvydęs vandenyno mėlį, Jis išsyk prisiminė Šjamasundarą. Apimtas dvasinės ekstazės (bhavos), Mahaprabhu nieko aplink nebematė. Vargais negalais bhaktoms pavyko Jį sugražinti į išorinę sąmonę. Lėtai kalbėdamas, Šri Gaurasundara su pamokymais kreipėsi į Savo palydovus. Bhaktų būryje buvo labai mylimas Mahaprabhu mokinys, Šri Rūpa Gosvamis, kuris vėliau surašė Jo pamokymus eiliuota forma. Jo parašyti posmai ir sudaro „Šri Upadešamritą“, pamokymų nektarą. Užsiimantiems dvasine praktika „Upadešamrita“ reikalinga kaip oras, ji – kaip nuolat dėvimas vėrinys.

Žymiosios Vrindavanos Šri Radha Ramanos Dievybės tarnas Šri Radha Ramana dasa Gosvamis parašė nuostabų vienuolikos „Šri Upadešamritos“ posmų komentarą ir pavadino jį „Upadeša-prakašika-tika“. Ėjo laikas, ir pasaulis atsidūrė išties apverktinoje padėtyje, nes mokymą apie prema-bhakti užklojo nemenkas Kali-jugos dūlėsių sluoksnis. Tai matydamas, Šri Čaitanja Mahaprabhu siuntė į šį pasaulį Savo brangų tarną ir amžinajį palydovą Šri Bhaktivinodą Thakurą. Bhaktivinoda Thakura paprasta ir suprantama kalba parašė „Šri Upadešamritos“ komentarą, garsųjį „Pijuša-varšini-vriti“.

Šri Gaurasundara yra aprakrita-vipralambha-rasos, dieviškojo išsiskyrimo su Šri Krišna jausenos, įsikūnijimas. Jis patyrė vipralambha-rasą, kad sustiprintų sambhoga-rasos pojūtį, kuris kyla, kai bhakta susitinka Krišną, ir viso pasaulio labui mokė, kaip šį lygį pasiekti. Nuoširdūs sadhakos būtinai paiso šių pamokymų. Kitaip jie niekada nesugebėtų pelnyti krišna-premos.

Naujausiais istoriniais laikais, mūsų degradacijos amžiaus įsikūnijimas, Maharadžas Kali, dangstosi Šri Gauros pasekėjo rūbais. Kartais jis apsimeta sahadžijų, aulų, baulų, nedų arba nedi sektų pasekėju. Jis ant kiekvieno kampo skelbia šiuos ir kitus melagingus filosofinius mokymus (pavyzdžiui, majavados arba gaura-nagarių9 doktriną), kurie kertasi su bhakti idėjomis. Koks galingas tas Maharadžas Kali! Pasitaiko apsišaukėlių, kurie teigia: „Aš – Gaurahari.“ Kiti pasivadina žymiais dvasiniais mokytojais. Kai kas laiko save Kūrėju arba Šiva. Su didžiausiu užsidegimu jie apgaudinėja žmones, propaguodami melagingas idejas, kurių juos išmokė Maharadžas Kali. Patenkintas jų pamokslais, Kali laimina juos, negailėdamas jiems turtų (kanaka), moterų (kamini) ir šlovės (pratištha). Apkvailinti apsišaukėlių propagandos, žmonės vengia šudha-bhakti ir bhagavad-bhadžanos ir renkasi naujamadiškus, ydingus mokymus, kurie yra grindžiami materialiais malonumais. Šie malonumai taip aptemdė žmonėms protą, kad jie nepastebi, kaip ritasi į pražūtį.

O tyraširdžiai bhaktos! Nesirinkite šio kelio. Tvirtai ženkite bhakti keliu, kurį nužymėjo didieji vaišnavai: Šri Svarūpa Damodara, Šri Rūpa Gosvamis, Šri Raghunatha dasa Gosvamis ir Šri Narotama dasa Thakura. Kas renkasi šį tarnystės kelią, tas patirs grynąjį krišna-premos skonį, kuriuo mėgavosi ir kurį visiems dovanojo Šri Gaura ir Nitjananda. Gyvenkite Vradžoje ir visada atlikite kirtaną ir smaraną, šlovinkite ir atminkite Šri Radhos ir Krišnos namą, rūpą, guną ir lilą. Gaura-nagarių mokymas yra melaginga, bhakti principams prieštaraujanti filosofija. Atsiribokite nuo tokių melagingų filosofinių mokymų. Prema-bhakti įsikūnijimai Šri Višnuprya ir Šri Lakšmiprya, šventos dhamos įsikunijimas Šri Nila-devi amžinai tarnauja Šri Gaurasundarai, Šri Radhai ir Šri Krišnai viename asmenyje. Pripažindami šią tiesą, patikėkite savo sielą Jo globai ir, sekdami vradža-gopių pėdomis, dieną ir naktį mintyse užsiimkite dvasine tarnyste. Taip jūs lengvai pelnysite net prema-sevą Šri Radhai ir Krišnai, kurią pelnyti kitaip yra nepaprastai sunku.

Šri Bhaktivinoda Thakura atskleidė pasauliui šventąją Majapuros dhamą. Majapuroje jis įvedė sistemingą Šri Gauros ir Nitjanandos, Šri Gauros ir Gadadharos, Šri Gauros ir Višnuprijos bei Šri Gauros ir Lakšmiprijos Dievybių garbinimą. Jis plačiai paskleidė Šventuosius Šri Gauros ir Šri Krišnos Vardus, ir skelbė šudha-bhakti mokymą. Jis kūrė veikalus apie šudha-bhakti, išvertė daug senovės bhakti-šastrų ir parašė daug komentarų, straipsnių ir apybraižų.

Gyvenimui artėjant į pabaigą, matydamas, kaip visuomenė gręžiasi nuo bhakti,jis, visų mūsų nelaimei, liovėsi bandęs gelbėti žmones. Jis davė tylėjimo įžadus ir pasinėrė į manasa-sevą, meditacinę tarnystę – aiškindamas šį žingsnį savo garbiu amžiumi. Kartą, apimtas gailesčio kenčiančioms pasaulio sieloms, su ašaromis akyse jis pažvelgė į mane ir liepė skelbti Šri Čaitanjos Mahaprabhu ir Jo amžinųjų pasekėjų pasauliui apreikštą šudha-bhakti mokymą. Taip pat jis įpareigojo mane parašyti šį „Anuvriti“ komentarą, paaiškinantį jo paties „Šri Upadešamritos“ komentarą, „Pijiyuša-varšini-vriti“. Pabarstęs savo galvą dulkėmis nuo jo pėdų, aš ėmiausi vykdyti šį nurodymą. Bet vos man spėjus pabaigti aštuntojo „Šri Upadešamritos“ posmo komentarą, jis pasitraukė iš šio pasaulio Svananda-sukhada-kundžoje prie Šri Radha-kundos ir įžengė į amžinąsias Šri Radhos ir Krišnos lilas.

O Šri Bhaktivinoda Thakura, artimas Šrimati Radhikos palydove! Šiandien, baigdamas savo „Šri Upadešamritos“ posmų komentarą, pavadintą „Anuvriti“, tavo netikęs tarnas atiduoda jį į tavo lotoso rankas. Tegul tai tave pradžiugina. Šlovė tau!

Prisimindamas Šri Gauračandrą, šiandien, 1914 metų Bhadrapados mėnulio mėnesio dvidešimt antrąją dieną, Čandrašekhara-bhavane, Majapuroje, aš baigiu šį „Anuvriti“ komentarą.