Tyra Bhakti .lt

Venu-gita

Fleitos melodija

PENKTAS TEKSTAS

barhapidam nata-vara-vapuh karnayoh karnikaram
bibhrad vasah kanaka-kapisam vaijayantim ca malam
randhran venor adhara-sudhayapurayan gopa-vrndair
vrndarayam sva-pada-ramanam pravisad gita-kirtih

barha – povo plunksna; apidam – kaip galvos papuošalas; nata-vara – geriausio šokėjo (arba neprilygstamo meilės intrigose ir galantiškumu); vapuh – transcendentinis kūnas; karnayoh – už ausų; karnikaram – panaši į lotosą gėlelė; bibhrat – apsirengęs; vasah – drabužiais; kanaka – tarsi auksas; kapisam – geltonais; vaijayantim – vardu Vaidžajanti (suverta iš penkių skirtingų spalvų gėlių ir nusidriekianti ligi kelių); ca – ir; malam – girlianda; randhran – skylutes; venoh – fleitos; adhara – Jo lūpų; sudhaya – nektaru; apurayan – pripildė; gopa-vrndaih – piemenukų; vrnda-aranyam – Vrindavanos mšką (mišką, kuriame vadovauja Vrinda devi); sva-pada – dėl nepaprastų ženklų ant Jo lotoso pėdų; ramanam – kerintį; pravisat – Jis įėjo į; gita – apdainuota; kirtih – Jo šlovė

“Mintyse gopės išvydo Šri Krišną. Lydimas Savo draugų piemenukų, Šri Krišna įžengė į kerintį Vrindavanos mišką. Jo galvą puošė povo plunksna. Už ausų Jis buvo užsikišęs geltonas karnikara gėleles, vilkėjo geltonus drabužius, o Jam ant kaklo kabojo nuostabi ir kvapni vaidžajanti girlianda. Šri Krišna atskleidė Savo patraukliausią išvaizdą – kaip geriausias šokėjas, pasirodantis ant scenos. Jis pripildė fleitos skylutes Savo lūpų nektaru. Piemenukai sekė Jam iš paskos, apdainuodami Jo šlovingumą, kuris apvalo visą pasaulį. Taip Vrindavanos miškas apreiškė dar didesnę prabangą nei Vaikunthos, nes jį puošė Šri Krišnos lotoso pėdų atspaudai.”

Komentaras: Krišna apibūdinamas kaip pasidabinęs galvą povo plunksnos papuošalu. Povo plunksna turi septynias pirmines spalvas, kaip ir priešingoje nuo saulės dangaus pusėje išsiskleidžianti vaivorykštė. Debesuotą dieną vaivorykštė ypač graži. Taip ir Krišna yra ką tik susitvenkusio lietaus debesies spalvos. Jis yra šyama, tamsiai melsvas.

Kai debesis pritvinkęs vandens, jis būna tamsus. Žybteli ir pranyksta žaibų blyksniai. Šie žaibai yra Krišnos pitambara (geltonas dhotis), o povo plunksnos vaivorykštė yra mukuta (papuošalas) ant Krišnos turbano.

Krišna dar apibūdinamas kaip nata-vara, pats geriausias šokėjas. Indijoje prieš prasidedant vaidinimui, į sceną išeina jauna šokėjų pora, kad sužavėtų žiūrovus. Jie būna labai gražiai aprengti ir atrodo pasirengę šokiui. Tai ir vadinama “nata”. Kai jie pasirodo susirinkusiai į vaidinimą publikai, visi nuščiūva ir sutelkia į juos visą dėmesį. Krišna vadinamas geriausiuoju iš šokėjų. Viešpats Šiva taip pat žinomas kaip šokėjas (nata-radža), kaip ir Gandharvai bei pusdieviai, bet Krišna apibūdinamas kaip “vara” – pats geriausias.

Hindi kalboje vara reiškia jauną jaunikį. Netgi bjaurus jaunuolis atrodys gražus savo vestuvių dieną. Jo giminės išpuošia jį auksu bei papuošalais, kad jis kuo gražiau pasirodytų. Krišna – pats gražiausias visuose trijuose pasauliuose. Jis toks gražus, kaip “įsiutintas dramblys”. Kartais Jis užsikiša karnikara gėlelę už vienos ausies. Šri Višvanatha Čakravarti Thakūras savo komentare šiam posmeliui aiškina: “Nešiojama tik karnikara gėlelė. Žodis karnayoh (ausys) pavartotas dviskaitoje, ir tai rodo, kad kartais ji nešiojama už kairės ausies, o kartais – už dešinės. Jis nešioja jas svaigindamas visus Savo jaunyste, tad Krišnos elgesys dar labiau sustiprina Kupidono poveikį šioms piemenaitėms.”

Karnikaram bibhrad vasah kanaka-kapisam vaijayantim ca malam. Jo geltonasis dhotis (ptambhara, kanaka-kapisam) puikesnis už auksą. O Jo vaidžajanti girlianda, sudaryta iš penkių skirtingų gėlių derinio, driekiasi nuo Jo kaklo iki kelių. Ji pritraukia bites, nes skleidžia tulasi-mandžiarių aromatą.

Randhran venor adhara-sudhayapurayan: Krišna pripildo fleitą Savo lūpų nektaru. Venu yra vyriškos giminės, bet visgi geria Krišnos lūpų saldumą, tačiau fleita negali išsaugoti to nektaro, ir jis akimirksniu išsilieja garsais.

Šis posmelis labai plačiai žinomas, ir norintiems atsiminti Krišną tai yra geriausia šloka visoje Šrimad-Bhagavatam. Yra trys šlokos, laikomos panašiomis, nors jos ir skiriasi savo verte. Be šio aptartojo posmelio, Šrimad-Bhagavatam yra posmeliai 10.14.1 ir 10.23.22:

sri-brahmovaca
naumidya te ‘bhra-vapuse tadid-ambaraya
gunjavatamsa-paripiccha-lasan-mukhaya
vanya-sraje kavala-vetra-visana-venu-
laksma-sriye mrdu-pade pasupangajaya

sri-brahma uvaca – Viešpats Brahma pasakė; naumi – meldžiuosi; idya – o labiausiai garbinamas; te – Tau; abhra – tarytum tamsaus debesies; vapuse – kurio kūnas; tadit – tarytum žaibas; ambaraya – kurio drabužiai; gunja – mažų uogų; avatamsa – papuošalų ausims; paripiccha – ir povo plunksnos; lasat – spindintis; mukhaya – kurio veidas; vanya-sraje – nešioji miško gėlių girliandą; kavala – maisto saujelę; vetra – lazdą; visana – jaučio rago trimitą; venu – ir fleitą; laksma – apibūdinamas; sriye – kurio grožis; mrdu – labai švelnios; pade – kurio pėdos; pasu-pa – piemens (Nandos Maharadžo); anga-jaya – sūnui

Viešpats Brahma pasakė: “O Viešpatie, Tu vertas būti garbinamas visoje Visatoje. O piemenukų karaliaus sūnau, Tavo transcendentinis kūnas – tamsiai melsvas tarsi ką tik susitvenkęs debesis, Tavo drabužiai spindi tarytum žaibas, o Tavo veido grožį sustiprina gundža auskarai ir povo plunksna, besipuikuojanti ant galvos. Kai nešioji įvairių miško gėlių bei lapų girliandas, nešinas piemens lazda, jaučio ragu, fleita ir grūdų, sumaišytų su jogurtu sauja Savo delne, Tu esi toks patrauklus. Tavo lotoso pėdos – labai švelnios. Siūlau Tau savo maldas.”

Ir:

syamam hiranya-paridhim vanamalya-barha-
dhatu-pravala-nata-vesam anuvratamse
vinyasta-hastam itarena dhunanam abjam
karnotpalalaka-kapola-mukhabja-hasam

syamam – tamsiai mėlynos kūno spalvos; hiranya – auksiniai; paridhim – kurio drabužiai; vana-malya – su miško girlianda; barha – povo plunksna; dhatu – spalvotais mineralais; pravala – ir pumpurų atžalomis; nata – kaip šokėjas ant scenos; vesam – apsirengęs; anuvrata – draugui; amse – ant peties; vinyasta – uždėjęs; hastam – ranką; itarena – o kita ranka; dhunanam – sukinėja; abjam – lotosą; karna – už ausų; utpala – lelijų žiedai; alaka-kapola – plaukai krinta ant skruostų; mukha-abja – o Jo lotosą primenančiame veide; hasam – šypsena

[Brahmanų žmonos pasakė:] “Jo odos spalva buvo juosva, šyama, tarsi jauno debesies, o drabužiai – auksiniai. Pasidabinęs povo plunksna, dažytais mineralais, gėlių pumpurų atžalomis ir miško žiedų bei lapų girliandomis Jis buvo apsirengęs kaip pats geriausias iš šokėjų. Jo kairioji ranka ilsėjosi ant draugo peties, o su dešiniąja Jis sukinėjo lotosą. Jo ausis puošė lelijos, plaukai krito ant skruostų, o lotosą primenantis veidas saldžiai šypsojosi.”

Šios trys šlokos yra laipsniškos. Brahmos malda – žemiausia, yajnika brahmanų žmonų – viduryje, o gopių Krišnos apibūdinimas – pats aukščiausias. Mes einame paskui gopes, o ne paskui Brahmą ar dvija-patnes. Jie taip pat pažengę, bet mes trokštame sekti tik gopėmis. Šie aprašymai atrodo panašūs, bet kiekvienas posmelis atskleidžia vis kitą kalbėtojo skonį ar siekį. Kiekvienas apsako Krišnos grožį, tačiau Brahma garbina Krišną dasja-rasoje. Krišna stovi ant pačios Everesto kalno viršūnės, o Brahma stovi apačioje ir žvelgia aukštyn. Jis taip pažengęs, kad gali matyti kalno viršūnę, stovėdamas jo papėdėje, bet garbina Krišną kaip nuolankus tarnas. Tad šioje maldoje jis jam lenkiasi: “Krišna, Tu esi viršiausias, o aš esu puolęs Tavo tarnas.”

O dvidža-patnės Krišnai nesilenkia. Jos šiek tiek jaučia vradža-rasos skonį. Su Krišna susitinka prie skiriamosios linijos tarp Vrindavanos ir Mathuros, todėl jos yra arčiau Krišnos. Jų svajonė – patekti į Krišnos žaidimus Vrindavanoje. Tai, kad jos stovi ties Vrindavanos ir Mathuros riba, reiškia, kad jų padėtis yra tarpinė. Jos yra Mathuros gyventojos, todėl turi šiek tiek aišvarja-bhavos, bet turi ir laulyam (godumo) Krišnos nuotaikoms ir žaidimams Vrindavanoje. Jų godumas šimtus kartų stipresnis už Brahmos ir todėl jos gali dalyvauti kai kuriuose Krišnos žaidimuose, pasiūlydamos maisto Krišnai ir Jo draugams piemenukams. Dvidža-patnės gali įveikti ribą tarp aišvarja-bhūmio ir madhurja-bhūmio ir išvysti Krišną kaip nuostabaus grožio berniuką piemenuką. Todėl jos nesilenkia Jam kaip Brahma.

Dvidža-patnės dar nepatyrė savo sthai-bhavos. Jos seka kamatmika gopių pėdomis, tačiau gimusios Mathuros brahmanų šeimose patyrė kliūčių garbinti Krišną Vrindavanos nuotaikoje. Dabar jos yra kamanugos (trokštančios sekti kamatmika gopėmis), o kituose gyvenimuose gims iš vradža gopių įsčių ir pačios taps kamatmika gopėmis. Kadangi jos nejaučia Krišnos garbinimo Mathuroje skonio ir šiame gyvenime seka įkandin kamatmika gopių, visa jų dorybinga ir nedorybinga karma bus sudeginta ir jos galės gimti Vrindavanoje atitinkamai pagal savo troškimus.

Gopių apibūdinimas – pats geriausias iš šių trijų posmelių. Viešpats Brahma apibūdina gražią Krišnos kūno spalvą kaip panašią į ką tik susidariusį lietingą debesį (abhra-sekam). Tiek Viešpats Brahma, tiek dvidža-patnės apibūdina Krišnos kūno atspalvį, tačiau gopės regi Krišną kitomis akimis. Visi trys mini Krišnos vaidžajanti girliandą, Jo gėlių auskarus ir geltoną dhotį, bet Brahma neapsako nei besišypsančio Krišnos veido, nei to, kaip Krišna groja Savo fleita. Brahma regi Krišnos fleitą užkištą už Jo diržo kartu su piemens lazda ir ragu (vanya-sraje kavala-vetra-visana-venu). Brahma apibūdina Krišną ne taip gražiai kaip brahmanės.

Dvidža-patnių aprašyme taip pat neminima fleita, tačiau užtat jos susitelkia į Jo veido, kūno spalvos ir papuošalų iš miško apibūdinimą: syamam hiranya-paridhim vanamalya-barha-dhatu-pravala-nata-vesam anuvratamse vinyasta-hastam itarena dhunanam abjam karnotpalalaka-kapola-mukhabja-hasam.

Krišna groja fleita tik gopių pateiktame aprašyme. Jos apibūdina Jo besišypsantį veidą ir tai, kaip Jo lūpų nektaras įteka pro fleitos skylutes: randhran venor adhara-sudhayapurayan gopa-vrndair. Kai Krišna pučia Savo fleitą, jos melodija iš pradžių ieško pasirengusio ją išgirsti Žemėje. Nė vieno neradusi ji perkerta Viradžos upę ir pakyla ligi Brahmalokos, paskui – toliau iki Mukti-dhamos1. Tuomet iki Šiva-lokos, dar toliau – iki Vaikunthos, Ajodjos ir Dvarakos, tada iki Mathuros, tačiau niekur negali rasti ko nors, kuris būtų tinkamas išgirsti šią giesmę. Ir pagaliau ji pasiekia Vrindavaną. Čia randa keletą atsidavusiųjų, pasirengusių priimti šį nektarą, tačiau neina pas atsidavusius, esančius šanta, dasja ar net sakhja rasoje. Aptinka tam tikro pasirengimo tarp esančių vatsalja-rasoje, bet įžengia tik į gopa-ramanių, berniuko piemenuko mylimųjų, slapčiausias širdies kerteles ir mintis. Užtikusi tokias patrauklias širdis jas pavagia. Tuomet sugrįžta pas Krišną. Išgirdusios fleitos melodiją gopės lyg pamišusios ima bėgti pas Krišną, norėdamos susigrąžinti savo nuosavybę. Nesvarbu, ką bedarytų – valgytų, rengtųsi, gražintųsi, tarnautų savo vyrams ar vaikams – jos tiesiog be jokių svarstymų bėga link Krišnos.

Visos gopės iškeliavo pavieniui, net nestabtelėdamos pakviesti kitų. Nors gopės buvo apkvaitusios nuo ekstazės ir nelinkusios kalbėtis (nasakan smara-vegena viksipta-manaso), vis tiek negalėjo susiturėti nešnekėjusios lyg pamišusios. Jos neaptarinėjo Krišnos nuosekliai, o dėl pamišimo šokinėjo nuo vienos temos prie kitos. Pažiūrėję į Venu-gitos posmelius matome, kad tarp jų nėra tvarkingos jungties, nėra sekos. Gopės kalbėjo viską, kas tik ateidavo į galvą. Šį konkretų posmelį ištarė Šukadeva Gosvamis, tačiau kitus posmelius ištarė įvairios gopės.

Žemės planeta galvoja, kad jai pasisekė, nes Krišna vaikšto jos paviršiumi. Gopės taip pat įžvelgia Žemės laimę, kai visur pastebi Krišnos pėdų atspaudus. Matydamos Jo pėdsakus ir girdėdamos Jo fleitos melodiją jos visai pameta galvą ir nebegali kalbėti, tačiau po kurio laiko pajėgia netiesiogiai išsakyti tai, kas yra jų širdyse.

Ši šloka būtina mūsų raganuga-bhadžano praktikai. Turime stengtis atsiminti Krišną vadovaudamiesi šiuo aprašymu. Turime tiek nedaug laiko, o mūsų širdys vis dar tokios kietos. Visų pirma turime suvokti Šrimad Bhagavatam prasmę, o jei pavyks ją perprasti ir giliau, tuomet būsime pasirengę skaityti Šešerių Gosvamių bei jų pasekėjų knygas.

~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~

Mahakalapurą sudaro dvi dalys, viena – tai aštuonių sluoksnių Visatos dangalas, o už jo – Mukti-dhama. Išsilaisvinęs nuo visų grubių susitapatinimų žmogus gali pasiekti aštuonių sluoksnių Visatos dangalą. Trokštantis mukti, bet dar neišsilaisvinęs nuo subtilių tapatinimųsi ir tebetrokštantis tenkintis materialiai, įstringa šiame Visatą dengiančiame kiaute. O išsivalęs netgi iš subtilius taršalus, žmogus įeina į Mukti-dhamą. Ten vyrauja Viešpaties Brahmos kūno švytėjimas. Už jos yra Sadašiva-loka, dar toliau – Vaikuntha, ir pagaliau – Goloka Vrindavana. (Brihad-Bhagavatamrita, 2 dals, 2.225-226 skyrius, 3.12-31 skyrius.)