Vradžos Gopės
PIRMOJI ŠLOKA
sri-suka uvaca
ittham sarat-svaccha-jalam
padmakara-sugandhina
nyavisad vayuna vatam
sa-go-gopalako ‘cyutah
śri-śukah uvaca – Šri Šukadeva (arba šriya šuka, labai brangi papūga Šrimati Radhikai) pasakė; ittha – tokiu būdu; śarat – gražiai išpuošto rudens sezono; svaccha – tyro; jalam – vandens; padma-akara – nuo ežerų, tvenkinių ir upių, tokių kaip Jamuna, Kusuma-sarovara, Manasi Ganga, Govinda-kunda ir kitų tokių pilnų lotosų vandens telkinių; su-gandhina – su saldžiu aromatu; nyaviśat – Jis įžengė; vayuna – vėsaus ir kvapnaus vėjelio; vatam – vėdinamas; sa – su; go – karvėmis; gopalakah – ir piemenukais; acyutah – nepuolantis Nandanandana Šri Krišna
„Šri Šukadeva Gosvamis tarė: Tokiu būdu, o Maharadžai Parkšitai, Šri Vrindavana tapo ypatingai daili dėl rafinuotai puošnaus rudens sezono. Ežerai, tvenkiniai ir upės prisipildė tyro ir saldaus vandens. Pūtė švelnus ir kvapnus vėjelis, iš ežerėlių nešdamas lotoso žiedų aromatą. Nepuolantysis Nandanandana Šri Krišna įžengė į užburiantį Vrindavanos mišką, lydimas Savo karvių bei gopų.”
Komentaras: Šis posmelis pasakoja apie rytmetinį žaidimą. Nors Krišna jau įžengė į Vrindavanos mišką, gopės vis dar mato Jį einantį miškan ir širdyse tebegirdi Jo fleitos melodiją. Jos susibūrė į grupeles, kad kalbėtųsi apie Krišną ir atvertų mintis taip pat nusiteikusioms gopėms.
Yra įvairių rūšių grupelės (samuha). Terminas samuha nurodo į bendrą grupę, susidedančią iš tėvystės rasoje esančių vyresniųjų gopių ir iš jaunesnių gopių, su Krišna susijusių santuokiniais ryšiais. Toje grupėje yra daugybė draugijų (yūtha). Kiekviena yūtha turi savo yūtheśvari, arba lyderę. Šrimati Radhika yra vienos gopių grupelės lyderė, Čandravali – kitos, o Šyama, Bhadra, Čitra ir kartais Lalita bei Višaka yra kitų grupelių lyderės.
Kiekvienoje yūthoje gopės susiskirsčiusios į mažesnes grupeles, susidedančias iš jaučiančių tokią pačią bhavą, arba meilius jausmus Krišnai. Tose nedidelėse grupelėse (ganas) gopės viena kitai atskleidžia savo širdis. Tokiu būdu jos pasineria į šį konkretų žaidimą ir gali iš tikrųjų regėti jį savo širdyse. Gopės neatmena savo namų, fizinių kūnų ar ko nors materialaus. Jos mato tik Krišną ir savo žaidimus su Juo, nors tebėra namuose, o Jis – miške su karvėmis ir piemenukais.
Šis žaidimas vyksta rudenį (šarat), tarp vasaros ir žiemos. Visur žydi gėlės ir oras taip pritvinkęs jų kvapo, kad net sunku judėti. Bet kas, pabandęs bėgti, pastebi, kad bėgti sunku. Kadangi dabar ruduo, oras taip pat yra vėsus. Džajadeva Gosvamis sukūrė nuostabią poemą, kurioje yra tokios eilutės: dhira-samie yamuna-tire vasanti vane vana-mali. Dhira-samire reiškia lengvą vėjelį, dvelkiantį maloniai, o jamuna-tire reiškia “ant upės Jamunos kranto”. Nors gopės yra namuose, savo kaimeliuose, širdyse regi Krišną ant Jamunos kranto, nes yra panirusios į Jo žaidimus. Kadangi gopės atidavė savo širdis Krišnai ir visą dėmesį skyrė Jam, jos sunerimo ir joms pasireiškė visi ekstazės požymiai.
Pirmuose keliuose Venu-gitos posmeliuose gopės apibūdina Vrindavanos apylinkes ir Krišnos grožį, Jam įžengiant į mišką kartu su tūkstančiais karvių bei piemenukų (sa-go-gopalako ‘cyutah). Ačiūta reiškia, kad Krišna niekuomet dvasiškai nepuola. Jo veidas toks gražus. Jis nenustygsta, ir tai savo ruožtu suneramina pačias gopes. Krišna pavagia jų širdis (viksipta-manaso-nrpa) ir sudeda jas į Savo paties širdį. Taip gopės netenka sąmonės. Jų širdys yra su Krišna.
Gopės išreiškia pūrva-ragą – ypatingą nuotaiką laukiant susitikimo su Krišna. Yra dviejų rūšių pūrva-raga: viena – sadhakos, praktikuojančio raganuga-bhadžaną, kita – sidhos, [tobulumą pasiekusio] atsidavusiojo. Raganuga sadhakas gali patirti tik pūrva-ragos šešėlį, tai yra kažką panašaus į ją, bet vradžavasiai išgyvena tyrą pūrva-ragą.
Kai Šrimati Radhika susitinka su Krišna, tariasi pamačiusi Jį pirmą kartą, o Krišna taip pat galvoja, kad Jis dar niekada anksčiau nebuvo sutikęs Radhikos. Radha ir Krišna yra nitya-navina: Jie yra nuolatos nauji. Raganuga sadhakas gali visiškai aiškiai suprasti pūrva-ragą tik tuomet, kai širdyje apsireiškia višudha-satva (tyra dorybė). Iki to laiko jis patiria pūrva-ragą tik teoriškai. Kai sadhaka pasiekia sidha pakopą, jis gali viską suvokti tyru pavidalu.
Abi Šrimad-Bhagavatam ir Brihad Vamana Purana aiškina, kad gopės, kurios klausėsi Krišnos grojimo fleita, buvo trijų tipų: Šrimati Radhikos kaya-vyūha, nitya-sidhos ir sadhana-sidhos. Gopės, priklausančios kaya-vuūha kategorijai nėra džyva-tatva. Jos yra hladini-šakti įsikūnijimo – Šrimati Radhikos kūno – ekspansijos. Nitya sidha gopės yra džyva-tatva, kilusi iš Baladevos Prabhu. Jos niekuomet nebuvo sąlygotos. Sadhana-sidha gopės yra dviejų tipų: yauthaki ir ayauthaki. Žodis yauthika reiškia tą, kuris priklauso grupei (yūtha) arba, kitaip tariant, grupės narį. Yauthaki gopės susibūrusios į tam tikras grupeles, o ayauthaki gopės – ne. Yauthaki gopės toliau skirstomos į dvi kategorijas: šruti-čari gopes (įasmenintas Vedas) ir riši-čari gopes, arba muni-čari gopes (išminčius, meditavusius Dandakaranijoje).
Šruti-čari gopės praktikavo raganuga-sadhaną daugybę tūkstančių metų ir pamalonino Viešpatį nuostabiomis maldomis. Jo malonės dėka jos tuomet ėmė bendrauti su pažengusiais atsidavusiais, net su tokio lygio, kaip Rūpa Gosvamis ir Raghunatha dasa Gosvamis ir palaipsniui perėjo šradhos, ništhos, ruči, asakti bei bhavos pakopas. Kai jos pasiekė tokį lygį, kai bhava jau beveik virto prema, paliko kūnus ir gimė Vrindavanoje iš gopių įsčių. Tuomet jos ėmė bendrauti su nitya-sidha atsidavusiais ir galėjo prisijungti prie rasos šokio bei kitų lilų.
Riši-čari gopės nepraktikavo pilno raganuga-bhadžano ir netapo sidha. Šudha-satvos lygmenį jos pasiekė medituodamos. Pajuto lobhą tokiam bhadžanui, kokį atliko Rūpa ir Raghunatha Gosvamiai. Kai išvydo Viešpatį Ramačandrą, jų godumas sutirštėjo ir Viešpaties malonės dėka kitą gyvenimą jos gimė iš gopių įsčių. Atitinkamai pagal buvusį dvasinį pasirengimą kai kurios iš riši-čari gopių galėjo bendrauti su nitya-sidha atsidavusiais, o kai kurios – ne. Tos, kurios buvo primtos į nitya-sidha gopių bendriją, buvo apvalytos per bendravimą su jomis ir taip galėjo įeiti į rasos šokį. O tas, kurios nebendravo su nitya-sidha gopėmis, sulaikė jogamaja.
Tiek šruti-čari gopės, tiek riši-čari gopės yra yauthaki gopės – jos susibūrusios į tam tikras ypatingas grupeles pagal savo bhavą, tarnystės Krišnai nuotaiką. Ayauthaki gopės yra pusdievių ir daugelio kitų asmenybių dukros. Klausantis apie Krišnos žaidimus ir juos regint, visoms joms kilo lobha (godumas) bendrauti su Krišna santuokinėje nuotaikoje. Yauthaki gopės praktikavo bhadžaną vadovaujant nitya-sidha gopėms.
Kai Krišna pakvietė gopes į mišką viduryje nakties rasos šokiui, galėjo ateiti tik tos gopės, kurios buvo pasiekusios tobulumą. Jogamajos įtakoje nitya-sidha gopės neturėjo tikrų santykių su savo vyrais ir neturėjo vaikų. Todėl jos galėjo ateiti pas Krišną. Mažiau pažengusios gopės turėjo santykius su savo vyrais, ir jie jų neišleido. Veikiant jogamajai šios gopės būna suturėtos ir negali išeiti pas Krišną rasos šokiui, bet kadangi jos išgyvena intensyvią pūrva-ragą ir nori bendrauti su Krišna, išsiskyrimo liepsna sudegina ir jų gerą, ir blogą karmą, taip jas apvalydama. Jų pūrva-raga tokia stipri, kad vos išgirdusios Jo fleitą jos panyra į prisiminimus apie Krišną, jausdamos išsiskyrimą.
Šrimad-Bhagavatam 10.29.10 teigia:
duhsaha-prestha-viraha-
tivra-tapa-dhutaśubhah
“Gopėms, kurios buvo įkalintos namuose, nepakeliamas išsiskyrimo jausmas toli nuo mylimojo sukėlė stiprias kančias, sudeginusias visą nedorybingą karmą.”
Šri Višvanatha Čakravarti Thakūras paaiškino, kad jų kūnai buvo iš dalies materialūs, o iš dalies činmaja (dvasiniai). Nedorybingosios karmos (ašubha) esmė buvo ta, kad jos juto šiokį tokį potraukį savo vyrams, vaikams ir pasaulietiniams reikalams. Tačiau išsiskyrimo liepsna visus šiuos prisirišimus sudegino. Tuomet joms pasirodė Krišna ir jos įsileido Jį pro savo akis, priėmė į širdis, ten apkabindamos Jį taip stipriai, kad visa dorybinga ir nedorybinga karma buvo nuplauta (praksina-bandhanah).
Jų nedorybingoji karma buvo nuplauta, bet Šri Višvanatha Čakravarti Thakūras mums sako, kad jų šubha karma taip pat buvo nuplauta. Kas gi yra ši dorybingoji karma? Ašubha reiškia pasaulietinius prisirišimus, o šubha – tai pagyros, turtai, reputacija ir pasekėjai – visa, kas savaime ateina, žmogui praktikuojant bhakti. Abi šios karmos yra trukdžiai bhakti kelyje. Šių gopių atveju, jų vyrai ir kiti giminaičiai labai stipriai jas mylėjo, ir jų prisirišimas prie šios šubha karmos buvo kliūtis, kuri buvo sunaikinta, kai jos į savo širdis priėmė Krišną.
Šiuo metu mes turime tiek šubha, tiek ašubha karmas. Šri Višvanatha Čakravarti Thakūras labai išsamiai aiškina šias dvi karmas knygose „Bhakti-rasamrita-sindhu-bindu” ir „Madhurija-kadambini”. Jis suskirstė anarthas į tokias kategorijas: sukriti-uttha, duskrita-uttha, bhakti-uttha ir aparadha-uttha. Duskrita-uttha reiškia, kad esame įsivėlę į daugybę savo kūno skausmų bei malonumų. Būdami įsikūniję smarkiai kenčiame ir atrodo, kad tai sukuria kliūtis mūsų bhakti praktikoje. Kai visos anarthos nuvalomos nuo širdies, tuomet gali įžengti šudha-bhakti.
Riši-čari gopių atveju ne viskas buvo nuplauta joms praktikuojant ragnuga-sadhaną, jos vis dar išlaikė šiek tiek šubha ir ašubha karmos. Tuo tarpu šruti-čari gopių padėtis buvo kitokia, nes bendraudamos su nitya-sidha atsidavusiais jos visiškai atsikratė tiek dorybingos, tiek nedorybingos veiklos. Dėl to jos galėjo ateiti pas Krišną, kai Jis pašaukė jas savo fleita. Tos gopės nebuvo paprastos sielos. Jos pajėgė medituoti į Krišną būdamos pūrva-ragos nuotaikoje dieną ir naktį. Gopės, kurias matome Venu-gitoje, perėjo visas sadhanos pakopas ir galiausiai pasiekė premą.