Tyra Bhakti .lt

[Tęsinys] Sakti-saktimator abhedha. Atitinkamai pagal šį „Vedanta-sūtros“ aforizmą, Krišna nesiskiria nuo Savo energijos (šakti). Dėl to Krišna bei jo šakti transformacija (šiuo atveju dživos arba gyvosios esybės) nesiskiria vienas nuo kito. Bet tas vienodumas yra matomas tiktai žiūrint iš to taško, jog siela bei Krišna yra sąmoningos būtybės (čid-vastu). Tačiau Krišna yra Absoliuti Sąmoninga Būtybė bei majos (iliuzijos) valdovas, kai tuo tarpu gyvųjų būtybių sąmonė yra atominio mažumo. Kadangi jų prigimtis yra kintanti, dživos pasiduoda iliuzijos įtakai netgi būdamos tyrame būvyje. Krišnai pavaldžios yra visos energijos, tačiau siela neturi jokios galios. Toksai yra amžinasis skirtumas tarp Krišnos ir dživų.

Žiūrint iš filosofinės perspektyvos, šis panašumas ir skirtumas yra už žmogaus supratimo ribų, dėl to ši doktrina vadinasi ačintja-bheda-abheda-tattva – mokslas apie nesuvokiamą vienovę ir skirtybę tuo pačiu metu. Šri Krišna Čaitanja Mahaprabhu, kuris yra Svajam Bhagavanas (Aukščiausiasis Dievo Asmuo), pilnai harmonizavo Vedų kontekstines doktrinas, pateiktas praeities ačarijų. Jis paėmė Šri Ramanudžos Ačarijos višištadvaitavados doktriną, Šri Madhavačarijos šuddhadvaitavados doktriną, Šri Višnusvamio šuddhaadvaitavados doktriną bei Šri Nimbaditjos bhedabhedą ir davė mums jų sintezę – ačintja-bheda-abhedos doktriną, kuri pateikia vieningą ir absoliutų Vedų supratimą.

Krišna yra amši, visų ekspansijų šaltinis, o dživos (gyvosios esybės) yra Jo vibhinamša-tattva, arba atskiros Jo dalelės ir dalelytės. Krišna yra pritraukėjas, o sielos yra pritraukiamos. Krišna yra tarnystės objektas, o dživos yra tos tarnystės atlikėjos. Tarnystė yra visiškai skirta Absolučiai Sąmoningai Būtybei. Krišna yra tikroji mažyčių sąmoningų dživų sva-bhava (prigimtis). Ši tarnystė turi savo vardą – aprakrita prema-dharma, transcendentinė tyro atsidavimo Šri Krišnai religija. Dėl to tas atsidavimas Šri Krišnai, ta krišna-prema, yra konstitucinė gyvosios esybės prigimtis (nitja-dharma). “Jivera svarupa haya krsnera nitya dasa – neatsiejama gyvosios esybės prigimtis yra būti amžinu Šri Krišnos tarnu.” (Šri Čaitanja-Čaritamrita, Madya 20.108).

Tačiau jeigu ta dživa, kurios prigimtis yra nežymi ir kintanti, kurios sąmonė yra atominio mažumo, priešiškai nusiteikia Krišnos tarnystei, tada maja-šakti padengia tos dživos tyrą prigimtį su subtiliais bei grubiais kūnais. Taip iliuzija priverčia ją nuolat keliauti po 8 400 000 gyvybės rūšių.

Kai dživos yra atgal sugražinamos į savo tarnystę Krišnai, jos yra išlaisvinamos iš savo materialių kūnų, pririkaustytų majos. Kol gyvoji būtybė atsisakys tarnauti Krišnai, tol ji bus deginama trijų materialios egzistencijos kančių. Tuo metu tyra dživos svarūpa (kūnas, pavidalas) yra dengiamas majos užuolaidų, ir jos nitja-dharma, amžinoji prigimtis, yra taip dengiama arba iškraipyta. Ši iškreipta prigimtis yra prisitaikanti, proginė funkcija (naimittika-dharma), kaip kad vanduo sukietėja pavirtęs į ledą. Ši laikina dharma turi daugybę tipų, atitinkamai pagal laiką, vietą bei priėmėją.

Paimta iš Šrilos Bhaktivedantos Narajano Maharadžo knygos “Venu Gita”, 5 skyrius

“Mintyse gopės išvydo Šri Krišną. Lydimas Savo draugų piemenukų, Šri Krišna įžengė į kerintį Vrindavanos mišką. Jo galvą puošė povo plunksna. Už ausų Jis buvo užsikišęs geltonas karnikara gėleles, vilkėjo geltonus drabužius, o Jam ant kaklo kabojo nuostabi ir kvapni vaidžajanti girlianda. Šri Krišna atskleidė Savo patraukliausią išvaizdą – kaip geriausias šokėjas, pasirodantis ant scenos. Jis pripildė fleitos skylutes Savo lūpų nektaru. Piemenukai sekė Jam iš paskos, apdainuodami Jo šlovingumą, kuris apvalo visą pasaulį. Taip Vrindavanos miškas apreiškė dar didesnę prabangą nei Vaikunthos, nes jį puošė Šri Krišnos lotoso pėdų atspaudai.”

Komentaras: Krišna apibūdinamas kaip pasidabinęs galvą povo plunksnos papuošalu. Povo plunksna turi septynias pirmines spalvas, kaip ir priešingoje nuo saulės dangaus pusėje išsiskleidžianti vaivorykštė. Debesuotą dieną vaivorykštė ypač graži. Taip ir Krišna yra ką tik susitvenkusio lietaus debesies spalvos. Jis yra šyama, tamsiai melsvas.

Kai debesis pritvinkęs vandens, jis būna tamsus. Žybteli ir pranyksta žaibų blyksniai. Šie žaibai yra Krišnos pitambara (geltonas dhotis), o povo plunksnos vaivorykštė yra mukuta (papuošalas) ant Krišnos turbano.

Krišna dar apibūdinamas kaip nata-vara, pats geriausias šokėjas. Indijoje prieš prasidedant vaidinimui, į sceną išeina jauna šokėjų pora, kad sužavėtų žiūrovus. Jie būna labai gražiai aprengti ir atrodo pasirengę šokiui. Tai ir vadinama “nata”. Kai jie pasirodo susirinkusiai į vaidinimą publikai, visi nuščiūva ir sutelkia į juos visą dėmesį. Krišna vadinamas geriausiuoju iš šokėjų. Viešpats Šiva taip pat žinomas kaip šokėjas (nata-radža), kaip ir Gandharvai bei pusdieviai, bet Krišna apibūdinamas kaip “vara” – pats geriausias.

Hindi kalboje vara reiškia jauną jaunikį. Netgi bjaurus jaunuolis atrodys gražus savo vestuvių dieną. Jo giminės išpuošia jį auksu bei papuošalais, kad jis kuo gražiau pasirodytų. Krišna – pats gražiausias visuose trijuose pasauliuose. Jis toks gražus, kaip “įsiutintas dramblys”. Kartais Jis užsikiša karnikara gėlelę už vienos ausies. Šri Višvanatha Čakravarti Thakūras savo komentare šiam posmeliui aiškina: “Nešiojama tik karnikara gėlelė. Žodis karnayoh (ausys) pavartotas dviskaitoje, ir tai rodo, kad kartais ji nešiojama už kairės ausies, o kartais – už dešinės. Jis nešioja jas svaigindamas visus Savo jaunyste, tad Krišnos elgesys dar labiau sustiprina Kupidono poveikį šioms piemenaitėms.”

Karnikaram bibhrad vasah kanaka-kapisam vaijayantim ca malam. Jo geltonasis dhotis (ptambhara, kanaka-kapisam) puikesnis už auksą. O Jo vaidžajanti girlianda, sudaryta iš penkių skirtingų gėlių derinio, driekiasi nuo Jo kaklo iki kelių. Ji pritraukia bites, nes skleidžia tulasi-mandžiarių aromatą.

Randhran venor adhara-sudhayapurayan: Krišna pripildo fleitą Savo lūpų nektaru. Venu yra vyriškos giminės, bet visgi geria Krišnos lūpų saldumą, tačiau fleita negali išsaugoti to nektaro, ir jis akimirksniu išsilieja garsais.

Daugiau prašome skaityti štai čia.

Paimta iš Šrilos Bhaktivedantos Narajanos Gosvamio knygos “Venu Gita”, 1 skyrius

„Šri Šukadeva Gosvamis tarė: Tokiu būdu, o Maharadžai Parkšitai, Šri Vrindavana tapo ypatingai daili dėl rafinuotai puošnaus rudens sezono. Ežerai, tvenkiniai ir upės prisipildė tyro ir saldaus vandens. Pūtė švelnus ir kvapnus vėjelis, iš ežerėlių nešdamas lotoso žiedų aromatą. Nepuolantysis Nandanandana Šri Krišna įžengė į užburiantį Vrindavanos mišką, lydimas Savo karvių bei gopų.”

Komentaras: Šis posmelis pasakoja apie rytmetinį žaidimą. Nors Krišna jau įžengė į Vrindavanos mišką, gopės vis dar mato Jį einantį miškan ir širdyse tebegirdi Jo fleitos melodiją. Jos susibūrė į grupeles, kad kalbėtųsi apie Krišną ir atvertų mintis taip pat nusiteikusioms gopėms.

Yra įvairių rūšių grupelės (samuha). Terminas samuha nurodo į bendrą grupę, susidedančią iš tėvystės rasoje esančių vyresniųjų gopių ir iš jaunesnių gopių, su Krišna susijusių santuokiniais ryšiais. Toje grupėje yra daugybė draugijų (yūtha). Kiekviena yūtha turi savo yūtheśvari, arba lyderę. Šrimati Radhika yra vienos gopių grupelės lyderė, Čandravali – kitos, o Šyama, Bhadra, Čitra ir kartais Lalita bei Višaka yra kitų grupelių lyderės.

Kiekvienoje yūthoje gopės susiskirsčiusios į mažesnes grupeles, susidedančias iš jaučiančių tokią pačią bhavą, arba meilius jausmus Krišnai. Tose nedidelėse grupelėse (ganas) gopės viena kitai atskleidžia savo širdis. Tokiu būdu jos pasineria į šį konkretų žaidimą ir gali iš tikrųjų regėti jį savo širdyse. Gopės neatmena savo namų, fizinių kūnų ar ko nors materialaus. Jos mato tik Krišną ir savo žaidimus su Juo, nors tebėra namuose, o Jis – miške su karvėmis ir piemenukais.

Šis žaidimas vyksta rudenį (šarat), tarp vasaros ir žiemos. Visur žydi gėlės ir oras taip pritvinkęs jų kvapo, kad net sunku judėti. Bet kas, pabandęs bėgti, pastebi, kad bėgti sunku. Kadangi dabar ruduo, oras taip pat yra vėsus. Džajadeva Gosvamis sukūrė nuostabią poemą, kurioje yra tokios eilutės: dhira-samie yamuna-tire vasanti vane vana-mali. Dhira-samire reiškia lengvą vėjelį, dvelkiantį maloniai, o jamuna-tire reiškia “ant upės Jamunos kranto”. Nors gopės yra namuose, savo kaimeliuose, širdyse regi Krišną ant Jamunos kranto, nes yra panirusios į Jo žaidimus. Kadangi gopės atidavė savo širdis Krišnai ir visą dėmesį skyrė Jam, jos sunerimo ir joms pasireiškė visi ekstazės požymiai.

Daugiau rasti galite štai čia.

Mieli Draugai!

Leiskite pakviesti Jus i vieną labai nepaprastą įvykį…

Trečią kartą Lietuvoje viešės žymus teologas, filosofas ir vienuolis, keliaujantis po visą pasaulį -

Šripad BHAKTIVEDANTA VANA MAHARADŽAS

Maharadžas skaito paskaitas apie Senosios Indijos Vedų filosofiją Gaudija vaišnavizmo tradicijoje, vadovaujamas vieno žymiausių šios epochos dvasinių mokytojų, Šri Šrimad Bhaktivedantos Narajanos Gosvamio Maharadžo.

Šį kartą Šripad BV Vana Maharadžas viešės Lietuvoje nuo š.m. gegužės 16 iki 21 d.

Kartu su Maharadžu šį kartą taip pat bus ir žymus kirtanija (tradicinių gaudija vaišnavų dainų dainininkas) Purandara Ačarja Prabhu (Šrilos Gour Govindos Maharadžo mokinys iš Bhubanešvaro; Šrilos Gurudevo šikša mokinys; gyvena Anglijoje)

» Skaityti toliau »

3 d. – Šrimatės Sitos Deivės bei Šrimatės Džanavos Deivės apsireiškimai, Šri Madhu Pandito išėjimas.
5  d. – Šuddha Ekadašis.
6 d. – parana, nutraukti Ekadašio pasninką 05:43-06:51 val. laikotarpyje.
8 d. – Šri Nrisimhadevos apsireiškimas, pasninkauti iki saulėlydžio, po to – ekadašiniai patiekalai.
9 d. -nutraukti pasninką 05:37 – 10:46 val. laikotarpyje. Šią dieną taip pat apsireiškė Šri Madhavendra Puris, Šri Šrinivasa Ačarija, taip pat Šri Radha-Ramanos Dievybės.
14 d. – Ramanandos Rajos išėjimas.
20 d. – Ekadašio vrata – Ekadašio pasninkas.
21 d. – Parana – nutraukti Ekadašį 06:05 – 10:40 val. laikotarpyje. Šią dieną taip pat apsireiškė Vrindavana Dasa Thakūras.

Ekadašio laikymosi taisyklės: » Skaityti toliau »