Tyra Bhakti .lt

[Tęsinys] Kad suprasti šią temą, yra nepaprastai svarbu pažinti tattvą bei amžiną sielos prigimtį. Šių žinių dėka yra lengva suprasti nitja-dharmą (amžiną gyvosios esybės funkciją) bei naimittika-dharmą (gyvosios esybės laikinąją funkciją).

Bhagavanas Šri Krišna – visatos kūrėjas, palaikytojas ir naikintojas, viso pradžia bei priežastis – yra nedalijama Absoliuti Tiesa. Jis nėra beformis (nirakara) ar be savybių (nirvišeša); tai tėra daliniai Jo apsireiškimai (amšika-bhava). Iš tiesų Jis turi tanscendentinį pavidalą. Jis yra neįsivaizuojamas visų galių savininkas, ir Jis turi šešis pranašumus. Jo neįtikėtinos aghatana-ghatana-šakti galios, kuri neįmanomą padaro įmanomu, ši aukščiausia tattva - Šri Krišna, apsireiškia keturiuose aspektuose kaip svarūpa, tad-rūpa-vaibhava, dživos bei pradhana.

Kad lengviau visa tai suprasti, tie keturi aspektai gali būti palyginami su saule, salės paviršiumi, saulės atominėm šviesos dalelytėm ir atspindžiu atitinkamai. Šrila Govamis teigia:

ekam eva parama-tattvam stabhavakacintja-saktya
sarvadaiva svarupa-tad-rupa-vaibhava-jiva-pradhana-rupena
caturdavastisthate suryantair-mandala-stha-teja iva
mandala tad-bahirangita-tad-rasmi-tad-praticchavi-rupena

“Absoliuti Tiesa yra viena. Unikali šios tiesos charakteristika yra ta, jog jai yra pavaldžios visos galios, per kurias ji apsireiškia keturiais būdais: 1) svarūpa (tikrasis Krišnos pavidalas), 2) tad-rūpa-vaibhava (Krišnos didybė, įtraukiant Jo buveinę, Jo amžiną palydą, ekpansijas bei avatarus), 3) dživos (individualios gyvosios sielos), 4) pradhana (materiali energija). Šie keturi bruožai yra palyginami su saulės planetos vidumi, saulės paviršiumi, spinduliais bei tolimu šviesos atsispindėjimu atitinkamai.”

Šrila Dživa Govamis toliau teigia, kad jeigu mes lyginsime Krišną, abosliučiai sąmoningą būtybę (purna-čit-tattva) su saule, tada dživos gali būti lyginamos su tos saulės spinduliais. Dživos svarūpos aprašymas yra randamas Bhagavad-Gitoje (15.7): “mamaivamso jiva-loke jiva bhutah sanatanah – amžinos sielos šiame materialiame pasaulyje tikrai yra Mano atskiros dalys ir dalelytės”. Brihad-aranjaka Upanišadoje (2.1.20) taip pat galima rasti: “yathagneh ksudra visphulinga vyuccarnti – nesuskaičiuojama daugybė dživų spinduliuoja iš para-brahmos kaip mažytės žarijos iš laužo”. Švetašvatara Upanišadoje (5.9) yra sakoma: “balagra-sata-bhagasya satadha kalpitasya ca, bhago jivah sa vijneyah ca caitanyantyaya kalpate – reikia žinoti, jog dživa yra viena šimtatūkstantoji plauko galiuko didumo.” Šri Čaitanja-Čaritamrita (Madhya 20.109) taip pat sako: “suryamsa-kirana, yena agni-jvala-cayah - tarsi molekulinė saulės arba ugnies dalelytė.”

Šie posmai patvirtina, jog dživa yra mažytė atskira sarva-šaktimano Šri Krišnos ribinės energijos transformacijos dalelytė. Šri Švetašvatara Upanišada (6.8) sako: “parasya-saktir vivdhaiva sruyate – vienintelė Šri Krišnos galia apsireiškia kaip galybė įvairiausių galių (šaktis), iš kurių trys yra labiausiai žinomos – čit, dživa, ir maja“. Viešpaties valia dživa-šakti, esanti tarp čit bei majos, apreiškia nesuskaičiuojamą daugybę nereikšmingų atomo didumo sąmoningų dalelyčių – dživų. Šios dalelytės pagal savo prigimtį yra dvasinės esybės (čid-vastu), ir jos gali keliauti po dvasinį ir materialius pasaulius. Dėl šios priežasties dživa-šakti taip pat yra žinoma kaip tataštha-šakti arba ribinė energija, o dživos tuo pačiu metu yra vadinamos tataštha-dharmi-dživos, “dživos, turinčios neutralią prigimtį”.

[Pratęsimas] Ši istorija aiškiai parodo, jog siela turi tris buveines, kaip kad riešutas susidaro iš trijų elementų (kiautas, odelė ir pats riešutas). Sielos buveinės yra šios: 1) grubusis kūnas, sudarytas iš penkių materialių elementų (žemė, vanduo, ugnis, oras ir eteris), 2) subtilusis kūnas, primenantis sąmonę ir, 3) aukščiau visų jų, tyras sielos kūnas. Kiekvienas šių kūnų turi savo dharmą. Grubusis ir subtilusis kūnas yra laikini, todėl jų atitinkamos dharmos taip pat yra laikinos. Tačiau sielos kūnas yra amžinas. Tokia yra nustatyta Vedos, Vedantos, Upanišadų bei Puranų doktrina. Dėl to sielos dharma yra būtent nitja-dharma arba sanatana-dharma (amžinoji funkcija). Ji dar yra vadinama Vedine dharma arba bhagavat-dharma.

Reikia suprasti, kas yra vadinama dharma. Pats žodis “dharma” kyla iš šaknies “dhri“, reiškiančios “dharana“, išsaugoti/išlaikyti. Ta amžinoji išsaugoma/išlaikoma prigimtis arba arba savybė būtent ir yra gyvosios esybės nitja-dharma. Kai pagal Viešpaties troškimą gyvoji esybė yra sukuriama, tuo pačiu būdu sukuriamas ir jos amžina prigimtis (svabhava). Šios gyvosios esybės prigimtis arba savybė ir yra nitja-dharma. Jeigu vėliau gyvoji esybė atsitiktinai arba dėl kokio nors ryšio su kitu objektu patiria pasikeitimą, tada amžinoji sielos prigimtis taip pat transformuojasi arba išsikreipia. Palaipsniui iškrypusi prigimtis nusistoja, ir tada sielai ima atrodyti, jog ji yra ta amžinoji ir tyroji sielos prigimtis. Tačiau pasikeitusi prigimtis nėra gyvosios esybės tikroji savybė. Ši prigimtis vadinasi nisarga (įgytoji prigimtis), ir ji yra laikina.

Ta įgytoji prigimtis perima asmens tikrosios prigimties vietą, ir ima reikšti savo tapatybę kaip “tikrąją”. Vanduo yra medžiaga, kurios dharma yra skystumas; tačiau kai jis sušąla į ledą, jo dharma arba prigimtis (t.y. skystumas) taip pat pakinta į kietumą. Ta pakitusi savybė (kietumas) vadinasi nisarga, iškreiptoji vandens prigimtis, kuri perima vandens skystumo prigimtį. Tačiau nisarga nėra amžina, ji yra laikina. Kadangi pakitimas įvyko veikiant kokiai tai išorinei jėgai, pašalinus tą jėga dingsta ir pati nisarga, ir vėl apsireiškia tikroji sielos prigimtis, kaip kad ledas vėl pavirsta į vandenį, padėjus jį į šiltą vietą.

1964 metų sausio 29/30 dienomis buvo švenčiamos pirmosios Šri Indraprastha Gaudija Matho, įkurto Šri Šrimad Bhakti-šaranga Gosvamio Maharadžo [sėdi pačioje dešinėje - nuotr.], metinės. Šia proga susirinko daugybė religinių mokovų, vadovaujamų vyriausiojo Delio komisijos nario Šri Dharmaviradžio. Po jo trumpos kalbos šie sekantys tridandžiai sanjasiai kalbėjo hari-kathą: 1) Tridandis Svamis Šri Šrimad Bhakti-saurabha Bhaktisara Maharadžas [sėdintis kairėje pusėje - nuotr.], 2) Tridandis Svamis Šri Šrimad Bhaktivedanta Svamis Maharadžas [sėdi pačiame viduryje - nuotr.], 3) Tridandi Svamis Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Gosvamis Maharadžas [kalba pačioje kairėje], 4) Tridandis Svamis Šri Šrimad Bhakti-kamala Parvata Maharadžas, 5) Dr. Šri R.V. Joši M.A., Ph.D., Delete (Paryžius), 6) Dr. Šri Bhardvadža M.A., Ph.D. Šastri-puranačarija Vidjasagara.

Vaišnavų asamblėja Džansyje 1967 metais (Utar Pradešas, Indija)

Šią paskaitą sėkmę atnešančioje asamblėjoje skaitė Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Gosvamis Maharadžas.

Indros ir Viročanos Istorija

Žodžiai “nitja dharma” (amžina religija) automatiškai nurodo neatskiriamą ir neišvengiamą šios nitja-dharmos objektą – tą, kuris ją atlieka. Taip yra dėl to, nes tarp dharmos ir dharmio (dharmi – tas, kuris atlieka dharmą) yra nenutrūkstamas ryšys. Kaip pavyzdį galima palyginti vandenį ir skystumą arba ugnį ir karštį. Prieš aptariant gyvosios esybės dharmą, yra būtina apmąstyti apie jos tattvą. Todėl pirma mes aptarsime “Aš” tattvą.

Čandogija Upanišada pasakoja istoriją apie Indrą ir Viročaną, iš kurios yra lengva suprasti sielos tattvą.

Satja-jugos pradžioje visa visata buvo padalinta i dvi stovyklas – pusdievių ir demonų. Demonams tuo metu vadovavo Karalius Viročana, o pusdievių lyderis buvo Devaradža Indra. Tarpusavyje jie varžėsi kas pasieks lygio sau neturinčią laimę ir mėgavimąsi. Dėl to nepakęsdami vieni kitų jie vieną dieną kreipėsi į Viešpatį Brahmą, visatos tėvą, ir paklausė jo, kaip jiems būtų galima išpildyti savo troškimus.

Pradžiapatis Brahma atsakė: “Viso pasaulio besimėgavimą, galintį visiškai patenkinti bet kokius norus, galima lengvai pasiekti suvokus savo sielą. Ši siela yra laisva nuo nuodėmės, senatvės, mirties, negandos, alkio ir troškimo, ir ji yra satja-karma ir satja-sankalpa – t.y. kiekviena šio asmens pastanga ir sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.”

Kad suvokti sielą, Indra kartu su Viročana pasiliko gyventi su Brahma ir 32 metus praktikavo celibatą. Tada jie prašė Pradžapačio Brahmos, kad šis paaiškintų sielą. Brahma pasakė: “Tas asmuo, kurį dabar jūs matote savo akimis (patys save), ir yra siela, ir ji yra bebaimė ir nemirtinga.”

Jie teiravosi toliau: “Ar siela yra matoma vandens atspindyje ar veidrodyje?”

Pradžapatis pripildė dvi puodynes vandens ir liepė jiems pasižiūrėti. “Ka jūs dabar matote?” paklausė jis.

Matydami savo atspindžius vandenyje, jie abu atsakė: “O Valdove, mes matome visą sielą kokia ji yra – nuo plaukų iki pat kojų pirštų nagų.” Brahma jiems liepė nusikirpti plaukus ir nagus bei pasipuošti visokiausiais ornamentais, ir tada pasakė vėl pasižiūrėti į puodynes. “Ką jūs matote dabar?”

» Skaityti toliau »

[Pabaiga] Šri Lalita-devė moko Šrimati Radhiką:

dhurte vrajendra-tanaye tanu susthu-vamyam
ma daksina bhava kalankini laghavaya
radhe giram srinu hitam iti siksayantim

“O Kalankini (nedoroji)! Radhe! Klausykis gero patarimo: Vradžendra-nandana yra labai klastingas ir gudrus (dhurta). Nerodyk Jam savo švelnios paklusimo nuotaikos (dakšina bhavos), bet kokiomis aplinkybėmis elkis priešingai.”

“O Radhika, nesielk tiesiai su šiuo suktu asmeniu. Jis didis apgavikas. Jei elgsies su Juo tiesiai, kaip kad Rukmini [Iš Paurnamasės gopės sužinojo, kad ankstesnės jugos metu Krišna buvo vedęs Rukminę], Tu nepajėgsi Jo kontroliuoti.”

Į tai Šrimati Radhika atsakė: “Dabar esu įpykusi, bet vos tik pamatau Krišną, visas pyktis akimirksniu išgaruoja. Ką man daryti? Nepajėgiu išlaikyti pykčio.”

Šri Gauranga Mahaprabhu davė Šri Džagadananda Panditui vardą “Kundalė Džagai”, tai reiškia “mėgstantis ginčytis Džagajus”. Džagadananda Panditas rašo: “Nukeliavau į Vrindavaną, nesiliaudamas verkti, nes Gauranga liepė man: “Eik ten ir sugrįšk.” Esu iš prigimties linkęs ginčytis, tad Vrindavane netrukus susiginčijau su Šrila Sanatana Gosvamiu. Kai šis pasiteiravo manęs, kodėl atvykau į Vrindavaną, paaiškinau, kad Šri Gaura žino, jog negaliu be Jo gyventi, nors ir nuolatos pykstuosi su Juo. Vis dėlto liepė man išvykti iš Džaganatha Purio (Nilačalos). Jis mato, kaip nesiliauju verkęs dėl Jo, kaip negaliu Jo užmiršti, kartodamas: “Gaura, Gaura.” Dabar Jis Nilačaloje, kur mėgaujasi mano išsiskyrimo nuotaika.”

“Gerai, kad mano sielvartas suteikia Jam malonumo. Tekenčiu aš amžinas negandas, nes pradžiuginęs Jį, patiriu neapsakomą džiaugsmą. Dieną naktį raudu, išsiskyrimo kančioje nuo savojo Viešpaties, o manasis Viešpats Gaura tik šypsosi, žvelgdamas į ašarotą mano veidą. Esu čia, nes Gauranga mane apkvailino. Jis su manimi juokauja. Mano mylimas Viešpats Gaura žino apie mane viską, tačiau pasiuntė mane į Vrindavaną, o pats iš labai toli žiūrėdamas linksminasi.”

“Taip aš nė akimirkai neužmirštu Jo lotoso pėdų. Čia, Vrindavane, jaučiuosi tarsi Šrimati Radhika. Kaip Ji kentė nepakeliamą išsiskyrimą nuo Krišnos, taip ir aš, būdamas toli nuo Mahaprabhu, be perstojo raudu. O Mahaprabhu tuo tarpu juokiasi, galvodamas: “Sakiau jam neišeiti, bet jis nepaklausė ir štai dabar miršta išsiskyrime nuo manęs.” Tiek to, tegul Jis džiaugiasi, net jei dėl to man tenka skaudžiai kentėti.”

Šri Krišna sako: “Mano fleitos giesmė nektariška, bet išgirdęs saldžius Šrimati Radhikos žodžius, pamirštu groti ja. Radhos žodžiai saldesni už Mano fleitos muziką.” Gauranga Mahaprabhu – tai tas pats Krišna. Jis tikras apgavikas, apsimetęs sanjasiu – vien dėl drabužių jis atrodo kaip sanjasis.

Džagadananda sako: “Iš Navadvipos atnešiau Gaurangai čandanos (sandalmedžio pastos) galvai įtrinti, o Jis liepė atiduoti visa tai Viešpačiui Džaganathui – aliejinėms lempoms įžiebti Jo šventykloje! Sudaužiau atneštą indą ir užsirakinau savo kambaryje trims dienoms, kol Mahaprabhu neatėjo nuraminti mano pykčio.”

[Tęsinys] Džagadananda Panditas sako: “Pasirinkite – ar būti užsiėmus transcendentine atsidavimo tarnyste Šri Čaitanjai Mahaprabhu, ar priimti pasaulietinės veiklos prieglobstį ir tarnauti šeimai, draugams bei visuomenei. Neįmanoma vienu metu kultyvuoti abu šiuos dalykus. Nuolankiai perspėju – jei neišvystysite vienakryptiškumo atsidavimo tarnystei atlikti, tuomet savo noru atsidursite apgailėtinoje padėtyje – tarsi bandytumėte persikelti per upę, kojas įstatę į dvi skirtingas valtis. Srovė neša jas tai šen, tai ten, ir plėšia jus pusiau.

Patvinusi upė pilna pavojingų sūkurių, atsidūrę joje pasinersit labai giliai ir nebepajėgsit išsikapanoti. Jūs nuskęsit. Prema taip pat yra vivarta (kaip tie sūkuriai). Ji nėra tiesi, be to, labai pavojinga – tarsi gyvatė. Kol gyvatės gyvos – jos būtinai lenktos ir šliaužia vinguriuodamos. O išsitiesina tik numirusios.

Lygiai taip pat ir prema yra netiesi, Šri Krišnos protas yra netiesus, Šrimati Radhikos protas – dar labiau netiesus, o Krišnos mama – labiausiai netiesi. Krišnos Vradža lenkta, Jo Jamunos upė – lenkta, Jo žvilgsniai akių kampučiais lenkti, Jo gopės visos yra lenktos, tiesą sakant, viskas, kas susiję su Krišna yra lenkta. Tokia yra tikroji premos prigimtis. Taigi nesiekite premos – nes patys tapsite lenkti. Laikykitės nuo jos kuo toliau.

Norėdamas paaiškinti šios premos “lenktą” prigimtį, Džagadananda rašo: “Mano protas ir širdis, apimti šios meilės, šoka tarsi įtraukti sūkurio. Nesiliauju ginčijęsis su Sačinandana Gaurahari.” Kitaip tariant, jo meilė išreikšta netiesiogiai, aplinkiniu būdu.

Kartą Džagadananda užtiko Gaurangą, miegantį tiesiai ant kietos žemės. Norėdamas suteikti Jam patogumo, iš sausų bananmedžio lapų pagamino labai minkštą gultą, apdengė senu drabužiu ir liepė Govindai nunešti jį Gaurangai Mahaprabhu. Šis, pamatęs dovaną, išmetė ją lauk, pareikšdamas: “Nenoriu to. Man ir taip gerai.” Sužinojęs apie tokį poelgį, Džagadananda Panditas labai užpyko ir paniuro. Jis nuolat paniręs į prema-kala, meilės persmelktus ginčus su Šri Gauranga, lygiai taip pat, kaip Šrimati Radhika iš meilės ginčijasi su Krišna.