Tyra Bhakti .lt

[Tęsinys] Dar Džagadananda sako, kad turime kartoti šventą Viešpaties Gaurangos vardą, nes Jis yra visagalis. Jo varde tobulai telpa visų pusdievių ir deivių vardai, o taip pat Višnu-tattvos Viešpaties dalelyčių vardai. Toliau jis sako, kad išlikdamas vienakrypčiu, žmogus turėtų kartoti vardus ir atsiminti Šri Gaurangą. Tada jo gaura-bhakti bus automatiškai perduota Krišnai – nereikia stengtis to daryti dirbtinai. Kai dasya-bhakti, tarnystės nuotaika Šri Čaitanjai Mahaprabhu subręsta, tuomet žmogaus turima bhakti savaime ir natūraliai pavirsta į Vradža-bhavą.

Džagadananda Panditas rašo: ” Šri Čaitanja mokė mus giedoti: Hare Krsna Hare Krsna Krsna Krsna Hare Hare Hare Rama Hare Rama Rama Rama Hare Hare. Jis liepė mums kartoti: “Krišna”. Vis dėlto, turime šlovinti ir Gaurą bei Nityanandą. Jie nekreipia jokio dėmesio į įžeidimus, kuriuos padarome kartodami Jų vardus, tuo tarpu kartojant Šri Krišnos vardus užsiskaito įvairūs įžeidimai.”

Gyvenimo pabaigoje Šrila Gaura-kišora dasa Babadži Maharadžas ir Šrila Džaganatha dasa Babadži Maharadžas paliko Vrindavaną ir visam laikui apsistojo Navadvipoje. Džaganatha dasa Babadži Maharaja pasakė: “Kai Krišna pavogė sviesto, Mama Jašoda išbarė Jį ir pririšo prie pietos – viso labo už saujelę sviesto! Taigi, netrokštu būti Vrindavanoje, Nandagaone ar Varšanoje. Žinome, kad kartą vaikystėje, Čaitanja Mahaprabhu sulaužė viską, kas pakliuvo po ranka Savo mamos Sači-matos namuose ir išmėtė, kur pakliuvo. O kitą kartą sudaužė mamos puodynes, išdrabstė visur ryžius ir prikrėtė kitokių šunybių. Kaip į tai reagavo Sači-mata? Ji niekuomet nesurišo Jo, nei grasino įkrėsti į kailį. Taigi, mes turėtume gyventi tik Navadvipoje.”

Šiame pasaulyje tik Šri Gauračandra yra Guru. Jis užslėptu būdu mokė Šrilą Raja Ramanandą, taip pat Šrilą Rūpa Gosvamį, Šrilą Sanatana Gosvamį, Šri Tapana Mišrą, Šri Sarvabhauma Bhatačarją, Prakasanandą Sarasvatį ir jo 60.000 pasekėjų, Šri Venkata Bhattą, Šrilą Gopal Bhatta Gosvamį, Šri Kešava Kašmirį, Šrilą Raghunathą dasa Gosvamį ir daugybę kitų asmenybių.

Ką reiškia”ku” ir “nati“? Visa, kas palanku mūsų bhakti, vadinama “su“, o kas nepalanku – “ku“. Bet kokie veiksmai, priešingi bhakti, yra “ku“, o nepalankūs bhakti – “na” – jų visų turime atsisakyti. Jei bandysi įtikti kam nors – žmonai, vyrui, vaikams ar dar kam nors – o tuo pat metu patenkinti ir Šri Čaitanja Mahaprabhu – tau nieko nepavyks.

Du kalavijai negali sutilpti vienose makštyse. Tad garbinki vien tik Gauračandrą savo prote.

Kai Udhava, atvykęs į Vrindavaną nurodė gopėms medituoti į Krišną, jos atsakė taip: “O Udhava, tavo protas išsišakojęs, o mūsų – vienakryptis. Tačiau dabar mūsų protai tapo tikrais nuliais. Kai Krišna išvyko į Mathurą ir Dvaraką, kartu su Juo iškeliavo ir mūsų protai. Dabar nebeturime savo protų – tad kaip mes galime medituoti?

Tridandisvami Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Gosvamis Maharadžas

[antroji dalis paskaitos apie Šrilos Džagadanandos knygą "Šri Prema-vivarta"]

Bedžeris, Kalifornija, 2008 m. birželio 17d.

[Pradžia] Šri Džagadananda Prabhu sako: “Brangieji broliai, jei trokštate bhakti, tuomet apsiginklavę vienakrypčiu tikėjimu stenkitės atlikti bhadžaną Gauračandrai (Šri Čaitanjai Mahaprabhu). Kiekvienas tesilenkia Jo lotoso pėdoms su nesvyruojančiu atsidavimu, o kartu teatmeta tokį pusdievių ir deivių garbinimą, kuomet jie laikomi esą tame pačiame lygmenyje, kaip Šri Gauračandra. Niekuomet nepamirškite, kad visi pusdieviai ir deivės yra Jo tarnai ir tarnaitės. Niekuomet neleiskite į protą prasiskverbti idėjai, kad Šri Krišna ir Šri Gauranga – skirtingos asmenybės. Tuo pat metu, nors Jie ir nesiskiria, bet Čaitanjos Mahaprabhu maloningumas žymiai pralenkia Krišnos: taip yra dėl to, kad Šri Čaitanjos Mahaprabhu asmenyje su Šri Krišnos malone yra susimaišiusi Šrimati Radhikos malonė.

“Būkite apšviesti dvasinės tiesos; jūsų dvasinis mokytojas yra Šri Čaitanjos Mahaprabhu ypatingos malonės gavėjas. Žinokite, kad jis yra Mahaprabhu palydovas ir kad tokie amžinieji palydovai yra Viešpaties transcendentinio kūno skirtingos galūnės.”

“O tie, kurie aršiai priešinasi Mahaprabhu dieviškajai padėčiai, kaip Aukščiausiajam Asmeniui, turėtų aiškiai suprasti, kad kiekviena iš sielų yra amžina Jo tarnaitė. Negarbinkite jokių pusdievių. Galite lenktis Šankarai (Viešpačiui Šyvai) – bet tik Gopišvaros pavidale, nesilenkite jam kaip Kailasos Šankarai. Melskitės jam taip: “O Gopišvara, prašau, dovanok man vradža-premą.”

Džagadananda Panditas toliau rašo, kad Šri Čaitanjos Mahaprabhu “priešai” Navadvipoje, pavyzdžiui, prauda brahmanai (vyresnieji brahmanai, kuriems mažasis Nitajus nedavė ramybės, taškydamas juos vandeniu ir taip “sugadindamas” jų meditaciją, dėl ko jie net ėjo skųstis Nitajaus tėvui) – iš tiesų jie tik didina rasą. Panašiai Vradžoje Džatila, Šrimati Radhikos uošvė, paskelbia: “Krišna nė kojos neįkels į mūsų namus.” Ji visokiais būdais stengiasi sutrukdyti Krišnos ir savo marčios susitikimui. Ji laiko Šrimati Radhiką “po spyna su raktu”. Kodėl? Nes Radhikos ir Krišnos jausmai dėl to tik sustiprės. Po ilgo išsiskyrimo, kai Jiedu susitiks, prema bus išaugusi neišmatuojamai. Tokiu būdu tos asmenybės mėgaujasi rasa.

Džagadananda Panditas įspėja, kad norint tobulėti bhakti kelyje, nevalia kritikuoti nė vieno žmogaus. Nesivelkite į beprasmę kritiką ir neieškokite trūkumų kituose. Net jei žmogus išties didelis niekšas, nekritikuokite jo. Kai ne-bhaktai užsiima gera ar bloga veikla, nekritikuokit ir nešlovinkit jų. Antraip jų materialiosios savybės pereis į jus pačius ir apniks jūsų esybes.”

[Pabaiga] Savo komentare Šrila Sanatana Gosvamis teigia, jog ši aštakaka atveria Stjavratos Munio maldos seką. Pirmame ir antrame posme jis siūlo pranamas tam Šri Hari [Krišnai], kuris yra valdomas Savo atsidavusių prema. Trečioje šlokoje jis pakartotinai siūlo savo vandaną, maldas. Ketvirtame ir penktame posmuose jis pasmerkia visus tikslus, pradedant mokša, ir meldžia, kad Šri Krišna visam laikui apsireikštų jo širdyje Bala-gopalos pavidale. O šeštame posme jis prašo tiesioginio daršano su Šri Bhagavanu.

Kadangi maldos išsipildymas nėra eilinis dalykas, Satjavrata Muniui nebuvo visiškai tinkama prašyti tiesioginio daršano pačioje pradžioje. Tai reiškia, jog mes turėtume būti kantrūs ir neturėtume apleisti sadhana-bhadžanos eigos. Praktikuoti reikia atitinkamai pagal savo adhikarą. Taip pat yra svarbu žinoti, jog atliekant sadhana-bhadžaną sadhu-sangoje palaipsniui yra praeinama anartha-nivritti, tada ništha, ruči, asakti ir galų gale pasiekiama bhava. Tuo metu sadhakos stajibhava, amžinas ryšys su Krišna kartu su Krišnos pavidalu apsireikš širdyje. Štai taip vystosi raghanuga bhakti. O tada vėliau, vien tik premos lygyje, ilgėjimasis tampa tokiu stipriu, jog bhaktas pagaliau gauna tiesioginį Bhagavano daršaną.

Satjavrata Munis atliko nama-sankirtaną (namo deva damodara) kartu su troškimu pasiekti tiesioginį Krišnos daršaną. Mes taip turėtume melstis Krišnai, tačiau daug svarbiau yra melstis Krišnos palydovams nama-sankirtanos metu. Be Krišnos daršano galutinis širdies užsiteršimas, kašja, niekada neišnyks. Vien tik matant Krišną tiesiogiai anartha-nivritti bus užbaigta. Tada neliks net mažiausio anarthos pėdsako, nebus ir šanso, kad ji sugriš atgal. Kol mes nesuprasime šios tattva-siddhantos (galutinės filosofinės tiesos), tol mūsų bhakti negalės vystytis.

//Paimta iš “The Rays of Harmonist”, 2006 metų Karikos leidinio (16 numeris).

[Tęsinys] Satjavrata Munis jautėsi visiškai beviltiškai, kadangi negalėjo atlikti sadhana-bhadžanos ir todėl negavo tiesioginio Krišnos daršano. “Tenumirštu aš tuojau pat”, – galvojo jis. Staiga jo širdį užplūdo džiugesys, ir jis ėmė šypsotis. Satjavrata Munis ėmė melstis: “O, aš matau, jog Krišna yra besąlygiškai maloningas, ir kad visi Jo palydovai yra tokie pat maloningi. Jų malonė lyja visur”.

Tiktai kalnai negali gauti malonės. Lietus krenta ant kalno galvos, tačiau kai vanduo teka žemyn, jis susikaupia į pelkes. Kas turi sekančią nuotaiką, tiems lietaus vanduo (malonė) gali būti rezervuota:

trinad api sunicena
taror api sahisnuna
amanina manadean
kirtaniyah sada harih

“Laikydamas save mažiau reikšmingu už žolės stiebelį, būdamas pakantesniu už medį, laisvas nuo troškimo įgyti pripažinimą ir rodydamas pagarbą visiems, žmogus turi be paliovos būti pasinėręs į hari-kirtaną (šventų Vardų kartojimą).”

(Šri Šikšaštakam 3)

Krišnos malonė krenta ant viso pasaulio, nepalikdama jokios nepadengtos vietos.

samsara-davanala-lidha-loka-
tranaya karunya-ghanaghanatvam
prapratasya kalyana-gunarnavasya
vande guroh sri caranaravindam

“Kaip kad lietaus debesis užgesina liepsnojantį mišką lydamas ant jo, taip Šri Gurudeva išlaisvina sielas, dengiančias materialios egzistencijos liepsnose ir kenčiančias tris kančias – adhyatmika, adhibhautika ir adhidaivika. Aš lenkiuosi Šri Gurudevai, kuris nužengia kai Krišnos malonė nepaprastai sutirštėja, ir kuris yra palankių savybių vandenynas”.

(Šri Gurvaštakam 1)

Šis posmas tvirtina, jog Šrila Gurudeva, kuris būdamas tarsi Krišnos malonės lietaus debesis, šlaksto šią malonę visur. Norintys išsimaudyti šioje malonėje pasieks premą, tačiau tie, kurie atstumia ją, gali netekti tos malonės amžinai. Dėl to Satjavrata Munis meldžia visada gauti bepriežastinę Krišnos malonę.

Šrila Gurudevas atvyksta į Gopinatha Bhavaną.

Šrila Gurudevas atvyksta į Gopinatha Bhavaną.