Tyra Bhakti .lt

Kaip mes turėtume verkti? Šri Čaitanija Mahaprabhu davė nurodymus šeštoje Šri Šikšaštakos šlokoje:

nayanam galad-asru-dharaya
vadanam gadgada-ruddhaya gira
pulakair nicitam vapuh kada
tava nama-grahane bhavisyati

“O Viešpatie, kada ašaros tekės iš mano akių upeliais, mano balsas lūžinės ir visi plaukai stovės piestu kai aš kartosiu Tavo vardus?”

“Kada aš taip graudžiai verksiu kartodamas vardus Hare Krišna, Radha-Govinda arba Vrindavanešvari?” Verkti štai taip yra mūsų dharma, visų religijos principų esmė. Vieną dieną tie, kurie nuoširdžiai ir tikrai jaučia tokį išsiskyrimą, taip pat mūsų Gurudeva bei guru-paramprara suteiks mums malonę ir tada galėsime suvokti šį faktą. Tokia yra tikroji mūsų malda, o kol meldžiamės, nuotaika turėtų būti tokia: “tava nama-grahane bhavisyati – kada aš raudosiu kartodamas harinamą ir prisimindamas Jūsų žaidimus?” Tie, kuriems labiausiai pasisekė, gali sielotis, verkti ir maldauti tokių nuotaikų bei jas patirti.

Kai švelniai ištariame, kartojame arba meldžiamės harinamai, arba paprasčiausiai prisimindami harinamą, mes turėtume jausti išsiskyrimą. Jeigu to dar nedarome, tada turėsime palaipsniui tokią nuotaiką praktikuodami sadhana-bhakti. Kai mes skaitysime apie Šri Čaitanijos Mahaprabhu bei Jo palydovų žaidimus, vieną gražią dieną jų išsiskyrimo nuotaikos įeis ir į mūsų širdis, ir tada galėsime jas patirti. Realizacija yra Šri Gurudėvos prisiminimo vaisius; dėl to mes visada turėtume prisiminti jį. Jeigu nesuprasime Gurudevos malonės, tada nesuprasime nieko iš viso.

Mūsų Aukščiausiasis Tikslas

Šrila Bhaktisiddhanta Sarasvatis Thakuras Prabhupada rašo, jog susitikimas ir išsiskyrimas yra kartu amžinai. Tiktai tas asmuo, kuris turi šiokią tokią vipralambhos (išsiskyrimo) realizaciją gali iš tiesų mėgautis sambhoga-lilas (Radhos ir Krišnos susitikimas) ir tarnauti. Tas, kas neragavo vipralambhos, negali ragauti sambhogos-lilos. Pagrindins tikslas, mūsų aukščiausias sadhana-bhadžanos siekis yra suvokti išsiskyrimo nuotaiką. Jeigu tai pasieksime, visa kita galima lengvai realizuoti.

~~~ Pabaiga ~~~

// Ši paskaita “Viraha Bhadžana” versta iš 2005 metų Harmonisto (“The Rays of Harmonist”) Kartikos mėnesio leidinio.

Aukštesniosios energijos prisilietimas

manye tvam kalam isanam
anadi-nidhanam vibhum
samam carantam sarvatra
bhutanam yan mithah kalih

“Mano Viešpatie, laikau Tavo Šviesybę esant amžinuoju laiku, be pradžios ir pabaigos, visur pasklidusiuoju (persmelkiančiuoju). Dalindamas savo malonę esi lygus kiekvienam. Nesutarimai tarp gyvųjų esybių yra atsiradę dėl socialinio bendravimo.”

Kuntidevi žinojo, kad Krišna nebuvo nei jos sūnėnas nei eilinis jos tėvonijos šeimos narys. Ji puikiai žinojo, kad Krišna yra pirmapradis Viešpats, kuris gyvena kiekvieno širdyje kaip Supersiela, Paramatma. Kitas Viešpaties Paramatmos aspekto vardas – kala, amžinas laikas. Amžinas laikas yra visų mūsų veiksmų, gerų ir blogų, liudininkas, ir todėl kylantys atoveiksmiai yra nulemiami Jo. Beprasmiška sakyti, kad nežinome kodėl kenčiame. Galime pamiršti piktadarybę, dėl kurios galbūt kenčiame šiuo momentu, bet privalom atsiminti, kad Paramamtma yra mūsų nuolatinis kompanionas ir todėl Jis žino viską – praeitį, dabartį, ateitį. Ir todėl, kad Viešpaties Krišnos Paramatmos aspektas nulemia visus veiksmus ir atoveiksmius, kartu Jis yra aukščiausias valdytojas. Be Jo leidimo negali pajudėti net žolės stiebelis. Gyvosioms esybėms suteikiama tiek laisvės, kiek jos nusipelno, o tos laisvės neteisingas panaudojimas yra kentėjimo priežastis. Viešpačiui pasišventę asmenys nenaudoja savo laisvės neteisingai, ir todėl jie yra geri Viešpaties vaikai. Kiti, kurie neteisingai naudoja laisvę, patenka į kančias nulemiamas amžino laiko. Laikas teikia sąlygotosioms sieloms tiek laimę, tiek kančias. Visa tai iš anksto nulemiama amžino laiko. Taip, kaip patiriam nekviestų kančių, taip galim patirti ir laimės, taipogi jos neprašant, nes viskas yra nulemta kalos (laiko). Todėl niekas nėra Viešpaties priešas ar draugas. Kiekvienas kenčia ir džiaugiasi savo paties likimo rezultatu. Tas likimas gyvųjų esybių yra sukuriamas per socialinį bendravimą. Čia kiekvienas nori viešpatauti materialiai gamtai, ir taip kiekvienas sukuria savo paties likimą, prižiūrint Aukščiausiajam Viešpačiui. Jis yra visur pasklidęs, todėl Jis gali matyti kiekvieno veiklą. Ir todėl, kad Viešpats neturi pradžios ir pabaigos, taip pat Jis žinomas kaip amžinas laikas, kala.

» Skaityti toliau »

Audio clip: Adobe Flash Player (version 9 or above) is required to play this audio clip. Download the latest version here. You also need to have JavaScript enabled in your browser.

Sudėjo Satjavrata Munis kalbėdamas su Narada Muniu ir Šaunaka Rišiu (Padma Puranoje)

namamisvaram sac-cid-ananda-rupam
lasat-kundalam gokule bhrajamanam
yasoda-bhiyolukhalad dhavamanam
paramrstam atyam tato drutya gopya (1)

Aš garbinu aukščiausiąjį Išvarą Šri Krišną, kurio pavidalas yra sat-čit-ananda, kurio makaros pavidalo auskarai supasi virš Jo žandų, kuris yra pats puošniausias transcendentinėje Gokulos dhamoje, kuris, kadangi sudaužė jogurto puodynę, labai bijosi savo motinos ir dėl to vikriai nušokęs nuo medinių girnų greitai bando pabėgti, ir kuris, vejamas Jašodos iš paskos, yra galų gale nutvertas iš už nugaros.

rudantam muhur netra-yugmam mrjantam
karambhoja-yugmena satanka-netram
muhuh svasa-kampa-tri-rekhanka-kantha-
sthita-graiva-damodaram bhakti-baddham (2)

Aš garbinu tą Damodarą, kuris, bijodamas lazdos Jo motinos rankoje, verkia ir vis trinasi Savo akis su abejom lotoso rankutėm, kurio žvilgsnis išreiškia nepaprastą baimę, kurio kūkčiojimas priverčia šokinėti brangakmenių ir perlų vėrinį, kabantį ant jo kaklo, pažymėto trijomis linijomis, ir kurio pilvas yra surišamas tik Jo motinos atsidavimo dėka.

itidrk sva-lilabhir ananda-kunde
sva-ghosam nimajjantam akhyapayantam
tadiyesita-jñesu bhaktair jitatvam
punah prematas tam satavrtti vande (3)

Savo vaikystės žaidimais, tokiais kaip šis, Jis nuolat nardina Gokulos gyventojus tyros palaimos baseinuose, ir per juos Jis praneša visiems atsidavusiems, norintiems pažinti Jo aukščiausios didybės bei turtų pusę, jog Jis gali būti nugalėtas tiktai tų, kurie yra visiškai laisvi nuo aišvarijos (didybės) pažinimo – dar kartą ir dar kartą su didžiausia meile aš garbinu tą Damodarą Šri Krišną.

varam deva! moksam na moksavadhim va
na canyam vrne ’ham varesad apiha
idam te vapur natha! gopala-balam
sada me manasy avirastam kim anyaih (4)

O Deva! Nors tu ir gali išpildyti bet kurį troškimą, aš Tavęs neprašau išsilaisvinimo, amžino gyvenimo Vaikunthoje ar bet kokio kito palaiminimo [kurie gali būti pasiekti atlaikant devynis bhakti procesus]. O Natha! Teišlieka Tavo piemenuko pavidalas amžinai apreikštas mano širdyje – kokią naudą gali suteikti bet koks kitas palaiminimas? » Skaityti toliau »

Nors mūsų Gurudeva taip pat išėjo į savo amžinas transcendentines lilas, mes sėkmingai pasilikome čia, šiame pasaulyje. Per tam tikras šventes, jo išėjimo ar išėjimo dienas, mes jį prisimename, tačiau kadangi dažniausiai esame užsiėmę renginių organizavimu jo garbei, dėl to turime mažai galimybių apsvarstyti savo išsiskyrimą nuo jo. Kai kalbame apie jį prieš auditoriją, gali ištrykšti ašara, o gali ir ne. Jeigu šventė yra labai didelė, tada tenka organizuoti daugybę dalykų, tokius kaip abhišeką, guru-pudžą, mahaprasado dalijimą Vaišnavams. Galų gale lieka vis mažiau galimybių surasti laiko laiko apie jį pamąstyti ir paverkti. Visas tas šventes pagrinde mes organizuojame kitų žmonių labui, kurie niekada neturėjo intymaus ryšio su juo, tačiau tą dieną mes turime pasistengti, kad išsiskyrimo jausmas pasibelstų į mūsų pačių širdis. Tai vadinasi bhadžana.

Ypatingi mokiniai, kurie suvokė neaprėpiamą įsipareigojimą ir įsiskolinimą Gurudėvui už viską, ką gavo iš jo, ir kurie nesigailėdami savęs tarnavo jam su višrambha-bhava (spontaniškas artumas), tie jaus išsiskyrimą ir verks. Tokie atsidavę negalvos: “Aš esu toks menkas, o jis yra toks didis.” Tie, kurie jaučia tokia pagarbą ir dievobaimiškumą, negali verkti.

Šastra teigia: “višrambhena guror seva – sevaka atlieka tokią intymią tarnybą Gurudevai, jog šis visada yra patenkintas juo.” Guru niekada nelaikys jo kaip savo tarno ar mokino nė vienai akimirkai, vietoj to jis matys jį kaip savo asmeninę širdį. Šri Išvara Puripada (Madhavendros Purio mokinys) bei Govinda (Šri Išvaros Purio mokinys) buvo tokio lygio mokiniai. Nors tokie savitarpio santykiai su Guru esti reti, jie yra nepaprastai būtini raghanuga bhakti atlikti. Be tokių santykių mes nesugebėsime verkti kaip Šrila Raghunatha dasa Gosvamis.

Išsiskyrimo laipsniškumas

Atsidavęs patirs skirtingų lygių ilgėjimąsį, atitinkamai pagal jo bhakti lygį. Jeigu mes apsvarstome malonę, kurią jis suteikė mums, ir apie jo pranašumą virš mūsų, tada jausime tam tikrus sentimentus. Tačiau jeigu prisiminsime savo intymų ryšį su juo bei jo neaprėpiamą meilę mums, mes verksime be paliavos.

Nanda Baba raudoja ilgėdamasis Krišnos, tačiau Jašoda Ma gali verkti dar graudžiau už jį. Gopės, tuo tarpu, gali verkti dar graudžiau už už Jašodą. Tai yra todėl, kadangi jos turi daug intymesnį ryšį su Krišna. Mes privalome turėti tokiu pačius santykius su savo Gurudevu, Šri Krišna, Šrimati Radhika, Šri Rūpa Mandžare, Šrila Rūpa Gosvamiu ir visom kitom asmenybėm. Tiktai tada galėsime verkdami maldauti jų malonės. Be tokių intymių santykių su Gurudevu nėra įmanoma įsivaizduoti savo santykių su Šri Rūpa Mandžare ar Šrimati Radhika ir Krišna.

Mūsų dvasinia augimas visiškai priklauso nuo mūsų tarnystės Gurudėvui intensyvumo. Tai yra platforma, kurioje vystosi visi savitarpio santykiai bei patyrimas. Jeigu mes galime raudoti dėl Gurudevo, tada galėsime raudoti dėl Šrimati Radhikos, o jeigu mes negalėsime verkti dėl jo, tada taip pat nsugebėsime raudoti dėl Šrimati Rahikos. Viskas, ką mes išmokome, mes išmokome iš Gurudevo, ir verkti dėl jo turėtume iš visos savo širdies gelmių.

[Tęsinys] Šri Bhagavanas, būdamas nepaprastai maloningas, praplėčia Savo žaidimų ratą apsireikšdamas kaip Šri Guru. Tokiu pačiu būdu Šri Guru suvaidina savo išėjimą iš materialaus pasaulio tam, kad įeiti į amžinus Krišnos žaidimus. Vienintelis tokio elgesio pagrindas yra skatinti pilną savo pavaldinių atsidavimą bei jų prisirišimą. Tie, kam pakankamai pasisekė priimti prieglobstį pas rūpanuga-guru per jo akivaizdų buvimą šiame pasaulyje, patiria vis labiau ir labiau augantį prisirišimą prie jo ir norą tarnauti jam. O po jo išėjimo į aną pasaulį, jų prisirišimas toliau auga keleriopai. Galų gale mokinio išsiskyrimo ugnis ima intensyvėti diena po dienos; vien tiktai to bus pakankama, kad bhakti bhadžanas išliktų gaivus ir visiškai nesenstantis.

Bhadžana yra dviejų rūšių. Pirmoji yra atliekama kartojant Vardus ir prisimenant išsiskyrimo žaidimus (vipralambha-lila), o antroji yra atliekama prisimenant susitikimo žaidimus (sambhoga-lila). Nors gopės ir Vradžavasiai teikia pirmenybę susitikimui su Krišna, Jis žaidžia su jais/jom priversdamas Vrindavano gyventojus mėgautis vipralambha-rasa.

Sadhaka privalo kultivuoti išsiskyrimo nuo Krišnos nuotaiką galvodamas štai taip: “Aš nematau Krišnos, nematai Šrimati Radhikos nei Vrindavano. Aš nesuvokiu nieko ir nesugebu pasitarnauti savo Gurudevui.”

Intensyvaus Išsiskyrimo Aukštumos

Raghunatha Dasa Gosvamis man parodė, kaip jausti išsiskyrimą nuo Krišnos, ypač nuo Šrimati Radhikos. Sadhaka turėtų būti paniręs į tokius jausmus. Šrila Raghunatha Gosvamis taip pat raudojo jausdamas išsiskyrimą nuo savo šikša-guru: “Aš esu toks nenusisekėlis! Iš pradžių Šri Čaitanija Mahaprabhu paliko šį pasaulį, palikęs mane. Tada aš gyvenau Šri Svarūpos Damodaro bendrijoje, tačiau po kurio laiko jis taip pat paliko šį pasaulį. Po kurio laiko man pavyko įsikibti į Šri Gadadharos Pandito lotoso pėdas, tačiau jis taip pat iškeliavo. Nuo tos dienos kiekviena vieta ir kiekviena dulkelė Džagannatha Puryje man primena Šri Čaitaniją Mahaprabhu, Svarūpą Damodarą, Gadadharą Panditą ir jų palydovus. Dėl tos priežasties aš palikau Purį ir atkeliavau į Vrindavaną.”

Vradžioje Šrila Raghunatha Dasa Gosvamis atliko bhadžaną Radha-kundoje Šrilos Rūpos ir Šrilos Sanatanos Gosvamių bendrijoje. Kai Šrila Rūpa Gosvamis įėjo į neapreikštas lilas, Šrila Gosvamis vėl raudojo, jausdamas išsiskyrimą nuo jo:

sunayate maha-gostham girindro ‘jagarayate
vyaghra-tundayate kundam jivatu-rahitasya me

Šri Prarthana-asraya-catur-dašakam (11)

Dabar, kai aš likau vienas pats be asmens, kuris palaikytų mano gyvybę, Vradžos žemė atrodo visiškai tuščia ir apleista. Govardhano Kalnas atrodo tarsi didžiulis smauglys, o Radha Kunda tapo panaši į plačiai išžiotus tigro nasrus.