Tyra Bhakti

Šrilos Narottamos Dasos Thakuro Gauranga Balite Habe (Prarthana 1)
Tridandis Svamis Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Maharadžas

[Šrilos Narottamos Thakuro lila-kala, apreikšti žaidimai: gyveno 1531-1611 metais - beveik aštuoniasdešimt metų ir septynis mėnesius. Nitja-liloje jis yra Čampaka Mandžarė. Gimimo vieta – Kheturis, Gopalapūras. Apsireiškė jis maghi-purnimos metu. Išėjo jis per ašvina krišna-pančamį, 1611 metais. Jo tėvas buvo Šri Krišna Datta (turtingas valdytojas bei žemės savininkas. Motina – Šri Narajani Devi. Guru – Šri Lokanatha Gosvamis]

[I dalis] Kai Narottama Thakuras dainuodavo šią giesmę, jis iš karto prisimindavo Šri Čaitanją Mahaprabhu Gambiroje. Kadangi Narottama Thakuras gyveno praėjus beveik šimtui metų po Mahaprabhu išėjimo, Narottamai niekad neteko gauti tiesioginio Mahaprabhu daršano, tačiau Mahaprabhu Prematalyje (ant Padmos upės kranto) paliko premą jam, ir kai Narottama tenai apsilankė, ši prema iš karto įėjo į jo širdį. Kas tai buvo per prema? Gaura-prema – Radhos meilė Krišnai. Kai tik Narottama imdavo dainuoti, jo mintys iš karto persikeldavo į Gambhirą, tą šventą vietą, kur Mahaprabhu raudojo kartodamas „Krišna! Krišna! Haribol! Haribol!” nepaprastai giliame išsiskyrime. Kartais Jo rankos ir kojos susitraukdavo tarsi vėžlio, ko netgi Svarūpa Damodara bei Raja Ramananda negalėdavo suprasti – tokio nepaprastai išaukštinto išsiskyrimo jausmų lygmens.

Šią išsiskyrimo nuotaiką gopės apibūdino „Bhrahamara-Gitoje“ (Š.B. 10.47), kur jos jautė dar gilesnį išsiskyrimą negu tas, kuris apibūdintas „Gopi-gitoje“ (Š.B. 10.31). „Gopi-gitoje“ jos žinojo, jog Krišna buvo pasislėpęs kažkurioje vienoje Vradžos kundžoje. „Brahmara-Gitoje“, kai Krišna suvisam išvyko į Mathurą ir Dvaraką, gopės visiškai prarado viltį, kad Jis kada nors grįš. Visus tuos metus, kai Krišna gyveno Mathuroje bei Dvarakoje, jos nuolat verkė ir dejavo.

[II dalis] Kai Uddhava lankėsi Vrindavane, jis pasislėpė prie kundžos įėjimo Uddhava-kjaryje. Kentėdama nuo išsiskyrimo nuo Krišnos, Radhika buvo praradusi sąmonę ir atrodė tarsi Ji netrukus numirs. Kartas nuo karto gopės pakišdavo jai prie nosies vatos gabaliuką, kad įsitikintų ar Ji vis dar kvėpuoja. Jos buvo nusiminusios ir galvojo: „Ką mums dabar daryti? Kaip mums išlaikyti Šrimatę Radhiką gyvą?“ Ji būdavo bemirštanti, Ją atgaivindavo, Ji vėl būdavo bemirštanti, ir Ją vėl atgaivindavo; mes negalime įsivaizduoti visų šių dalykų. O jeigu kas ir įsivaizduotų, tai tie raudotų dieną ir naktį, niekada nebesišypsotų ir taptų visiškai bejėgiais. Tokioje būsenoje Radhika gulėjo žiedlapių lovoje, o neįtikėtinas karštis, kuris skyrėsi iš Jos kūno, sausai išdžiovino tuos žiedlapius.

madhupa kitava-bandho ma sprišanghrim sapalyah
kuča-vilutita-mala-kunkuma-šmašrubhir nah
vihatu madhu-patis tan-manininam prasadam
yadu-sadasi vidambhyam yasya dūtas tvam idrik

(Šrimad Bhagavatam 10.47.12)

„O kamane, o apgaviko drauge – neliesk mano pėdų savo ūsais, nes jie sutepti ta kunkuma, kuria susitepė Krišnos gėlių girlianda, kai ją spaudė konkuruojančių meilužių krūtys! Tegu Krišna tenkina Mathuros moteris. Tas, kuris siunčia žinianešį, tokį kaip tu, tikrai bus išjuoktas per Jadų susirinkimą.“

Kadangi Radhikos pėdos yra  malonesnės, kvapnesnės, minkštesnės bei gražesnės už lotoso žiedą, kamanė vis zujo aplinkui jas, ir tada Šrimati Radhika ištarė jai šį posmą. Būdamas pasinėręs į Šrimati Radhikos išsiskyrimo nuotaiką, Mahaprabhu graudžiai verkdavo. Nors mes ir klausomės šių pasakojimų, tačiau nevisiškai juos suvokiame, kitaip mes taip pat raudotume. Skendėdama dieviškoje beprotystėje, Radhika sako: „Neliesk Mano pėdų! Iš pradžių pasakyk, iš kur tu. Man atrodo, kad tu esi to apgaviko žinianešė, ir per tave Jis bando Mane vėl apgauti, tačiau šį kartą Aš esu protingesnė. Aš daugiau niekada nedraugausiu su šiuo juodu asmeniu, taigi, daugiau Man nesirodyk. Jis tapo Mathuros Madhupačiu (viena iš reikšmių yra „Madhu dinastijos valdovas“, madhu taip pat gali reikšti “midų”) ir atidarė didžiulę vyno parduotuvę. Tu Jo parduotuvėje prisigėrei daug vyno, ir dabar Jis tau liepė atvykti pas Mane tam, kad Aš pamirščiau visus Jo trūkumus ir vėl imčiausi draugauti su Juo. Jis nori, kad Aš nusileisčiau Jam, ir kad Jis vėl Mane galėtų apgauti, tačiau Aš esu tvirtai apsisprendusi niekada neiti su juo į kompromisus. Tu išgėrei tiek daug vyno, jog praradai sveiką protą. Tu nežinai, kaip reikia nuraminti meilužės pyktį. Vienu metu aš buvau Krišnos meilužė, ir Jis buvo mano mylimasis, tačiau mūsų santykiai priėjo galą. Jeigu Jis gali palikti mus, tai kodėl mes negalime palikti Jo? Jis metė mus ir išvyko į Mathurą, po to į Dvaraką, kur mėgaujasi daugybės karalienių meile. Dėl to Jis nieko daugiau neturi bendro su mumis, ir mes Jį taip pat palikome.“

Girdėdama kamanės dūzgimą, Radhika įsivaizdavo, jog ši norėjo atsakyti: „O mylimoji Krišnos karaliene…“, ir Radharani nukirto: „Tu nesikreipk į Mane kaip į Krišnos mylimąją, atsiimki savo žodžius. Aš nesu Krišnos mylimoji, ir Jis nėra mūsų mylimasis – geriau visai neminėk Jo vardo. Ko tu čia atvykai?“

[III dalis] Kamanė: „O karaliene, aš atvykau tam, kad būtų rastas kompromisas.“

„Tu kreipiesi į mane netinkamai. Aš žinau, jog tu atvykai iš Mathuros, kadangi Jis yra Šjama, juodas, ir tu taip pat esi juoda. Taigi, tu esi to juodo asmens žinianešė, o tavo ūsai paraudonavo nuo kunkumos pudros – iš kur ta kunkuma? Pasakyk tuojau pat – arba dink iš čia!”

“Mano karaliene, aš Tau sakau tiesą – tokia yra natūrali mano ūsų spalva. Aš netgi nežinau, kas per daiktas ta kunkuma yra!“

“O ne, tu labai gerai žinai. Tu atkeliavai iš Mathuros, ir kai Krišna apkabino Mathuros princo žmoną, jos raudona krūtinės kosmetinė pudra sutepė Krišnos girliandas. Kai tu nutūpei ant tos girliandos, tavo ūsai susitepė šia kunkuma. Tokiu būdu aš žinau, jog tu atvykai iš Mathuros, ir kai Krišna ėjo nuraminti kokios nors meilužės jausmus, tu lydėjai Jį. Tuo metu kunkuma ir sutepė tavo ūsus. Tiesiog grįšk ten, iš kur atkeliavai. Nėra jokios naudos tau atskristi čia. Mathuroje yra tūkstančiai moterų, kurios reikš piktą pavydą, ir Krišnai teks praleisti visą savo laiką jas raminant, vieną po kitos. Jeigu jos apsiramino ir atsisakė pavydo pilno pykčio, tai skrisk ir dainuoki savo dainą joms. Tada jos patenkins visus tavo norus dovanodamos tau ką tik tu bepanorėtum, tuo tarpu aš esu paprasčiausia gatvės elgeta. Aš tau negaliu pasiūlyti nieko, nes Krišna išsivežė viską, ką aš turėjau. Tikrai, tavo vieta Mathuroje, taigi, galiu suprasti, kad tu labai kvaila, taip kaip ir tavo valdovas. Tavo kūno bei ūsų spalva Man viską išduoda apie tave. Mes žinome, kad neišmanūs gyvuliai turi keturias kojas, kai tuo tarpu žmonės, turintys aukštesnę išmintį, turi dvi kojas. Tavo kojų – šešios, todėl tu esi pati didžiausia kvailė. Taigi, sugrįžk į Mathurą. Krišna yra toksai pats, kaip ir tu, kadangi kai tu skrajoji nuo vieno žiedo prie kito liaupsindama juos, rinkdama jų nektarą ir niekada nerodydama jokios padėkos už savęs paliekamoms gėlėms, Krišna elgiasi tokiu pat būdu su mumis, moterimis, kurios yra tarsi gėlės. Mes esame tokios pačios gražios, minkštos, tyros ir kvapios, tačiau tas sukčius yra nepaprastai kvailas ir nedėkingas kaip ir tu pati, todėl mes neisime į jokį kompromisą su Juo. Dabar, pažinusios Jo būdą iki galo, mes esame labiau atsargios.“

„O Svamini, nei aš, nei Krišna nesame tokio tipo asmenys. Pasitikėk manimi, o Svamini, taip pat ir Krišna. Jis myli tave taip stipriai, jog aš nesugebėčiau apibūdinti. Jeigu Krišna tikrai yra juodaširdis sukčius, kodėl tada Lakšmi trokšta būti priglaudusi galvą prie Jo krūtinės?“

„Kvailos pelėdos nemato saulės, tačiau tokios kvailos mes nesame. Mums yra žinoma, jog Krišnos meilikaujantys saldūs žodžiai gali apsukti galvą Lakšmei, bet ne mums. Kai Krišna pasirodo ir ima šypsotis jai, ji iš karto pamiršta Jo būdą ir užsinori Jam tarnauti. Tačiau mes nesame taip lengvai apvejamos aplink pirštą – dabar mes visada išliekame budrios.“

[IV dalis] Žodis „Gauranga“ šioje dainoje minimas, nes Mahaprabhu yra tas pats Šyama, tačiau, visada prisimindamas Šrimati Radhikos savybes bei Jos nuotaiką, Šyama tapo Gauranga. Tokiu pat būdu, kaip Radhika, ištarusi Krišnos vardą, apsiverkdavo, Mahaprabhu prarasdavo sąmonę ir visada verkdavo kartodamas „Hari Bol! Hari Bol!” Jeigu Mahaprabhu imdavo giedoti kirtaną, visi Jo palydovai, tokie kaip Nitjananda Prabhu, Advaita Ačarija, Svarūpa Damodara ir Raja Ramananda taip pat būdavo šalia. Narottama Thakuras prisimena visus šiuos Mahaprabhu žaidimus Gambhiroje ir išreiškia juos stotromis, koncentruotomis eilėmis…

‘gauranga balite habe pulaka-šarira
‘hari hari’ balite najane ba’be nira (1)

Jis sako, jog kai jis išsiskyrime sudainuoja „Hari! Hari!“, jo akyse ištrykšta ašaros, tokios pačios, kaip ir Mahaprabhu ir Radhikos ašaros. „Hari“ reiškia „tas, kuris pasigrobia Radhiką į kokią nors kundžą, tokią kaip Šanketą“, ir jis rauda prisimindamas tas transcendentines pramogas.

ara kabe nitai-čander, karuna haibe
samsara-vasana mora kabe tuččha ha’be (2)

Ši nuotaika atsiskleis tik tam, kas visiškai paliko materialius troškimus, kuris visiškai pamiršo šį pasaulį ir kuris galvoja: „Aš esu Radhikos palja-dasi “. Amžina Narottamos Thakuro svarūpa yra Čampaka Mandžarė, ir kai jis atlieka kirtaną, jis visiškai panyra į jos tarnystės nuotaiką. Narottama Thakuras maldauja Nitjanandos Prabhu, kad šis suteiktų jam tą malonę, kurios dėka tampama niškinčana, neturinčiu nuosavybių. Nereikia jaudintis dėl materialių reikalų, kaip ir gopės paliko viską tam, kad susitikti su Krišna. Reikia galvoti: „Vien tik Šrimati Radhika yra mano – Ji yra mano ištha-deva, ir jeigu Ji nebus man maloninga, tai man nereikia Krišnos iš viso.“

višaja čhadija kabe šuddha ha’be mana
kabe hama heraba šri vrindavana (3)

Mūsų mintys turėtų būti tyros, tačiau vien tiek tyrumo taip pat nepakanka – Nitjananda Prabhu, būdamas Ananga Mandžare, jaunąja Šrimati Radhikos seserimi, taip pat jums dovanos tarnystę Rahikai. Kai Jis suteiks tą pačią malonę, kurią suteikė Krišnadasai Kaviradžui Gosvamiui, mes taip pat gausime Vrindavano daršaną. Mes galime lankytis Vrindavane savo sąlygotoje būsenoje, tačiau niekada nepamatysim Radhos, Krišnos ar gopių. Kai mūsų meilė pakankamai subręs, tada galėsime gauti tikrąjį Vrindavano daršaną, tokį patį, kokį gavo Kaviradža Gosvamis, ir kokio meldžia Narottama Thakuras šioje vietoje. Būdamas nepatenkintas Vrindavano svarūpa-siddhi daršanu, jis toliau dainuoja sekantį posmą, maldaudamas įgyti svarūpa-siddhi:

rūpa-raghunatha-pade haibe akuti
kabe hama budžabo se yugala-piriti (3)

Ši vastu-siddhi atsiskleis betarnaujant Rūpai bei Raghunathai, Rūpai Mandžarei bei Tulasei Mandžarei. Be jų malonės mes negalėsime suvokti Šrimati Radhikos kaip mūsų svaminės ir negalėsime įeiti į intymią tarnystę Jai. Raghunatha Dasa Gosvamis rašė:

tavaivasmi tavaivasmi
na dživami tvaya vina
iti vignaja devi tvam
naja mam čaranantikam

(Šri Vilapa Kusumandžali 96, Šrila Dasa Gosvamis)

„Aš esu Tavo! Aš esu Tavo! Aš negaliu be Tavęs gyventi! O Deive! Radhe! Prašau tai suprasti ir prašau priimti mane prie Tavo lotoso pėdų. Be Tavo malonės man nelieka prasmės gyventi Vrindavane, Krišnos malonė taip pat praranda esmę.“

[V dalis] Jis taip pat rašė:

padabdžajos tava vina vara-dasjam eva
nanjat kadapo samaje kila devi jače
sakhaja te mama namo ‘stu namo ‘stu nitjam
dasjasja te mama raso ‘stu raso ‘stu satjam

(Šri Vilapa Kusumandžali 16, Šrila Dasa Gosvamis)

„O Devi! Radhe! Aš nemaldauju nieko kito, kaip tik labiausiai išaukštintos tiesioginės tarnystės Tavo lotoso pėdoms. Vėl ir vėl aš siūlau pranamą Tavo sahkhitvai, Tavo sakhių padėčiai , tačiau prisiekiu, jog mano nesvyruojantis pasiaukojimas visada bus Tavo dasitva, Tavo tarnaitės padėtyje.“

Dasa Gosvamis meldėsi, kad vien tik taptų Šrimati Radhikos palja-dase, o Rūpa Gosvamis prašė:

ha devi! Kakubhara-gadagadaja vača
jače nipatja bhuvi dandavad-udbhatartih
asja prasadam abhudhasja džanasja kritva
gandarvike! Tava gane gananam videhi

(Šri Gandarva Samprarthanaštakam)

„O Deive! Gandarvika! Didžiausiame nusiminime aš metuosi ant žemės tarsi šaka ir trūkčiojančiu balsu nuolankiai maldauju Tave būti maloningai šiam kvailiui ir laikyti mane Savo.“

Ši palja-dasės pozicija yra tokia palanki tarnauti Šrimati Rahikai, kad Ji galvoja: „Ta palja-dasi Rūpa Mandžarė, kuri taip mielai bei gražiai tarnauja Man – kur ji yra? Kada ji ateis ir atneš Man Šjamantakos brangakmenį, Kaustubhos brangakmenio draugą? Papuošdama Mane daugybe įvairiausių būdų, ji paruoš Mane susitikimui su Krišna.“

Tokios yra ypatingos Rūpos ir Raghunathos savybės, ir dėl to Narottama Thakuras mini jų vardus šiame posme. Dživa Gosvamis bei kiti visi Gosvamiai taip pat turi šią nuotaiką, bet ne tokią pačią, kaip Rūpa ir Raghunatha. Štai dėl tos priežasties Krišnadasa Kaviradža Gosvamis, Višvanatha Čakravartis Thakuras bei Narottama Thakuras daugiausiai meldžia Rūpos ir Raghunathos malonės. Jie nori visų vaišnavų malonės, bet ypatingai Rūpos ir Raghunathos malonės, kurios galia jie suvoks romantiškus Šri Radhos ir Krišnos žaidimus. Mandžarės nebijo pamatyti Radhą ir Krišną nuošalioje vietoje, kai tuo tarpu Lalita, Višakha ir kitos sakhės bijo. Mandžarės gali tiesiai eiti tenai be jokio gėdos jausmo, ir niekas kitas negali patekti tenai be tarnystės šioms dviems asmenybėms – Rūpai ir Raghunathai. Jeigu kas trokšta užsiimti raganuga-bhadžana, tie turi eiti jų pėdsakais tam, kad pasiekti jų malonę.

Rūpa-raghunatha-pade rahu mara aša
prarthana karaje sada narottama dasa (5)

Štai čia Narottama sako, jog jis meldžiasi Rūpos ir Raghunatos pėdoms tam, kad galėtu suprasti Gaurangą, kodėl Jis visada verkia ir ką Jis pergyveno Gambhiroje – o visus tuos dalykus žino tiktai Rūpa Gosvamis. Kai Mahaprabhu giedojo posmą prieš Ratha-Jatrą Puryje, tiktai Rūpa Gosvamis galėjo suprasti Jo bhavą, ir taip jis užrašė atitinkamą posmą ant palmės lapo. Pamatęs tai, Svarūpa Damodara priėjo išvados, jog Mahaprabhu įdiegė Savo šaktis tiesiai į Rūpos Gosvamio širdį ir paprašė visų Savo palydovų, jog jie būtų maloningi Rūpai Gosvamiui, kad šis galėtų išdalinti Mahaprabhu bhavą visam pasauliui. Būdamas Prajagoje, Šri Mahaprabhu įdiegė visą savo paslėptą bhavą į Rūpos Gosvamio širdį tam, kad šis galėtų sudėti rasa-šastras, tokias kaip „Bhakti-rasamrita-sindhu“ bei „Udžvala-nilamani.“

Štai tokiu būdu, jeigu Rūpa Gosvamis ir Raghunatha Dasa Gosvamis bus maloningi mums, mes galėsime kai ką suprasti: kas yra Vrindavanas, kas yra madhurja-rasa, ir kas galų gale yra Čaitanja Mahaprabhu, dėl kokios priežasties Jis čia atėjo ir kodėl jis visada raudojo didžioje išsiskyrimo nuotaikoje. Mes meldžiamės Narottamai Thakurui, kad šis mums būtų maloningas ir kad mes galėtume pilnai suvokti visus tuos dalykus..

Vesta iš The Rays of Harmonist No3, vol 2-1