Tyra Bhakti .lt

1964 metų sausio 29/30 dienomis buvo švenčiamos pirmosios Šri Indraprastha Gaudija Matho, įkurto Šri Šrimad Bhakti-šaranga Gosvamio Maharadžo [sėdi pačioje dešinėje - nuotr.], metinės. Šia proga susirinko daugybė religinių mokovų, vadovaujamų vyriausiojo Delio komisijos nario Šri Dharmaviradžio. Po jo trumpos kalbos šie sekantys tridandžiai sanjasiai kalbėjo hari-kathą: 1) Tridandis Svamis Šri Šrimad Bhakti-saurabha Bhaktisara Maharadžas [sėdintis kairėje pusėje - nuotr.], 2) Tridandis Svamis Šri Šrimad Bhaktivedanta Svamis Maharadžas [sėdi pačiame viduryje - nuotr.], 3) Tridandi Svamis Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Gosvamis Maharadžas [kalba pačioje kairėje], 4) Tridandis Svamis Šri Šrimad Bhakti-kamala Parvata Maharadžas, 5) Dr. Šri R.V. Joši M.A., Ph.D., Delete (Paryžius), 6) Dr. Šri Bhardvadža M.A., Ph.D. Šastri-puranačarija Vidjasagara.

Vaišnavų asamblėja Džansyje 1967 metais (Utar Pradešas, Indija)

Šią paskaitą sėkmę atnešančioje asamblėjoje skaitė Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Gosvamis Maharadžas.

Indros ir Viročanos Istorija

Žodžiai “nitja dharma” (amžina religija) automatiškai nurodo neatskiriamą ir neišvengiamą šios nitja-dharmos objektą – tą, kuris ją atlieka. Taip yra dėl to, nes tarp dharmos ir dharmio (dharmi – tas, kuris atlieka dharmą) yra nenutrūkstamas ryšys. Kaip pavyzdį galima palyginti vandenį ir skystumą arba ugnį ir karštį. Prieš aptariant gyvosios esybės dharmą, yra būtina apmąstyti apie jos tattvą. Todėl pirma mes aptarsime “Aš” tattvą.

Čandogija Upanišada pasakoja istoriją apie Indrą ir Viročaną, iš kurios yra lengva suprasti sielos tattvą.

Satja-jugos pradžioje visa visata buvo padalinta i dvi stovyklas – pusdievių ir demonų. Demonams tuo metu vadovavo Karalius Viročana, o pusdievių lyderis buvo Devaradža Indra. Tarpusavyje jie varžėsi kas pasieks lygio sau neturinčią laimę ir mėgavimąsi. Dėl to nepakęsdami vieni kitų jie vieną dieną kreipėsi į Viešpatį Brahmą, visatos tėvą, ir paklausė jo, kaip jiems būtų galima išpildyti savo troškimus.

Pradžiapatis Brahma atsakė: “Viso pasaulio besimėgavimą, galintį visiškai patenkinti bet kokius norus, galima lengvai pasiekti suvokus savo sielą. Ši siela yra laisva nuo nuodėmės, senatvės, mirties, negandos, alkio ir troškimo, ir ji yra satja-karma ir satja-sankalpa – t.y. kiekviena šio asmens pastanga ir sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.”

Kad suvokti sielą, Indra kartu su Viročana pasiliko gyventi su Brahma ir 32 metus praktikavo celibatą. Tada jie prašė Pradžapačio Brahmos, kad šis paaiškintų sielą. Brahma pasakė: “Tas asmuo, kurį dabar jūs matote savo akimis (patys save), ir yra siela, ir ji yra bebaimė ir nemirtinga.”

Jie teiravosi toliau: “Ar siela yra matoma vandens atspindyje ar veidrodyje?”

Pradžapatis pripildė dvi puodynes vandens ir liepė jiems pasižiūrėti. “Ka jūs dabar matote?” paklausė jis.

Matydami savo atspindžius vandenyje, jie abu atsakė: “O Valdove, mes matome visą sielą kokia ji yra – nuo plaukų iki pat kojų pirštų nagų.” Brahma jiems liepė nusikirpti plaukus ir nagus bei pasipuošti visokiausiais ornamentais, ir tada pasakė vėl pasižiūrėti į puodynes. “Ką jūs matote dabar?”

Skaityti toliau »

[Pratęsimas] Ši istorija aiškiai parodo, jog siela turi tris buveines, kaip kad riešutas susidaro iš trijų elementų (kiautas, odelė ir pats riešutas). Sielos buveinės yra šios: 1) grubusis kūnas, sudarytas iš penkių materialių elementų (žemė, vanduo, ugnis, oras ir eteris), 2) subtilusis kūnas, primenantis sąmonę ir, 3) aukščiau visų jų, tyras sielos kūnas. Kiekvienas šių kūnų turi savo dharmą. Grubusis ir subtilusis kūnas yra laikini, todėl jų atitinkamos dharmos taip pat yra laikinos. Tačiau sielos kūnas yra amžinas. Tokia yra nustatyta Vedos, Vedantos, Upanišadų bei Puranų doktrina. Dėl to sielos dharma yra būtent nitja-dharma arba sanatana-dharma (amžinoji funkcija). Ji dar yra vadinama Vedine dharma arba bhagavat-dharma.

Reikia suprasti, kas yra vadinama dharma. Pats žodis “dharma” kyla iš šaknies “dhri“, reiškiančios “dharana“, išsaugoti/išlaikyti. Ta amžinoji išsaugoma/išlaikoma prigimtis arba arba savybė būtent ir yra gyvosios esybės nitja-dharma. Kai pagal Viešpaties troškimą gyvoji esybė yra sukuriama, tuo pačiu būdu sukuriamas ir jos amžina prigimtis (svabhava). Šios gyvosios esybės prigimtis arba savybė ir yra nitja-dharma. Jeigu vėliau gyvoji esybė atsitiktinai arba dėl kokio nors ryšio su kitu objektu patiria pasikeitimą, tada amžinoji sielos prigimtis taip pat transformuojasi arba išsikreipia. Palaipsniui iškrypusi prigimtis nusistoja, ir tada sielai ima atrodyti, jog ji yra ta amžinoji ir tyroji sielos prigimtis. Tačiau pasikeitusi prigimtis nėra gyvosios esybės tikroji savybė. Ši prigimtis vadinasi nisarga (įgytoji prigimtis), ir ji yra laikina.

Ta įgytoji prigimtis perima asmens tikrosios prigimties vietą, ir ima reikšti savo tapatybę kaip “tikrąją”. Vanduo yra medžiaga, kurios dharma yra skystumas; tačiau kai jis sušąla į ledą, jo dharma arba prigimtis (t.y. skystumas) taip pat pakinta į kietumą. Ta pakitusi savybė (kietumas) vadinasi nisarga, iškreiptoji vandens prigimtis, kuri perima vandens skystumo prigimtį. Tačiau nisarga nėra amžina, ji yra laikina. Kadangi pakitimas įvyko veikiant kokiai tai išorinei jėgai, pašalinus tą jėga dingsta ir pati nisarga, ir vėl apsireiškia tikroji sielos prigimtis, kaip kad ledas vėl pavirsta į vandenį, padėjus jį į šiltą vietą.

[Tęsinys] Kad suprasti šią temą, yra nepaprastai svarbu pažinti tattvą bei amžiną sielos prigimtį. Šių žinių dėka yra lengva suprasti nitja-dharmą (amžiną gyvosios esybės funkciją) bei naimittika-dharmą (gyvosios esybės laikinąją funkciją).

Bhagavanas Šri Krišna – visatos kūrėjas, palaikytojas ir naikintojas, viso pradžia bei priežastis – yra nedalijama Absoliuti Tiesa. Jis nėra beformis (nirakara) ar be savybių (nirvišeša); tai tėra daliniai Jo apsireiškimai (amšika-bhava). Iš tiesų Jis turi tanscendentinį pavidalą. Jis yra neįsivaizuojamas visų galių savininkas, ir Jis turi šešis pranašumus. Jo neįtikėtinos aghatana-ghatana-šakti galios, kuri neįmanomą padaro įmanomu, ši aukščiausia tattva - Šri Krišna, apsireiškia keturiuose aspektuose kaip svarūpa, tad-rūpa-vaibhava, dživos bei pradhana.

Kad lengviau visa tai suprasti, tie keturi aspektai gali būti palyginami su saule, salės paviršiumi, saulės atominėm šviesos dalelytėm ir atspindžiu atitinkamai. Šrila Govamis teigia:

ekam eva parama-tattvam stabhavakacintja-saktya
sarvadaiva svarupa-tad-rupa-vaibhava-jiva-pradhana-rupena
caturdavastisthate suryantair-mandala-stha-teja iva
mandala tad-bahirangita-tad-rasmi-tad-praticchavi-rupena

“Absoliuti Tiesa yra viena. Unikali šios tiesos charakteristika yra ta, jog jai yra pavaldžios visos galios, per kurias ji apsireiškia keturiais būdais: 1) svarūpa (tikrasis Krišnos pavidalas), 2) tad-rūpa-vaibhava (Krišnos didybė, įtraukiant Jo buveinę, Jo amžiną palydą, ekpansijas bei avatarus), 3) dživos (individualios gyvosios sielos), 4) pradhana (materiali energija). Šie keturi bruožai yra palyginami su saulės planetos vidumi, saulės paviršiumi, spinduliais bei tolimu šviesos atsispindėjimu atitinkamai.”

Šrila Dživa Govamis toliau teigia, kad jeigu mes lyginsime Krišną, abosliučiai sąmoningą būtybę (purna-čit-tattva) su saule, tada dživos gali būti lyginamos su tos saulės spinduliais. Dživos svarūpos aprašymas yra randamas Bhagavad-Gitoje (15.7): “mamaivamso jiva-loke jiva bhutah sanatanah – amžinos sielos šiame materialiame pasaulyje tikrai yra Mano atskiros dalys ir dalelytės”. Brihad-aranjaka Upanišadoje (2.1.20) taip pat galima rasti: “yathagneh ksudra visphulinga vyuccarnti – nesuskaičiuojama daugybė dživų spinduliuoja iš para-brahmos kaip mažytės žarijos iš laužo”. Švetašvatara Upanišadoje (5.9) yra sakoma: “balagra-sata-bhagasya satadha kalpitasya ca, bhago jivah sa vijneyah ca caitanyantyaya kalpate – reikia žinoti, jog dživa yra viena šimtatūkstantoji plauko galiuko didumo.” Šri Čaitanja-Čaritamrita (Madhya 20.109) taip pat sako: “suryamsa-kirana, yena agni-jvala-cayah - tarsi molekulinė saulės arba ugnies dalelytė.”

Šie posmai patvirtina, jog dživa yra mažytė atskira sarva-šaktimano Šri Krišnos ribinės energijos transformacijos dalelytė. Šri Švetašvatara Upanišada (6.8) sako: “parasya-saktir vivdhaiva sruyate – vienintelė Šri Krišnos galia apsireiškia kaip galybė įvairiausių galių (šaktis), iš kurių trys yra labiausiai žinomos – čit, dživa, ir maja“. Viešpaties valia dživa-šakti, esanti tarp čit bei majos, apreiškia nesuskaičiuojamą daugybę nereikšmingų atomo didumo sąmoningų dalelyčių – dživų. Šios dalelytės pagal savo prigimtį yra dvasinės esybės (čid-vastu), ir jos gali keliauti po dvasinį ir materialius pasaulius. Dėl šios priežasties dživa-šakti taip pat yra žinoma kaip tataštha-šakti arba ribinė energija, o dživos tuo pačiu metu yra vadinamos tataštha-dharmi-dživos, “dživos, turinčios neutralią prigimtį”.

[Tęsinys] Sakti-saktimator abhedha. Atitinkamai pagal šį „Vedanta-sūtros“ aforizmą, Krišna nesiskiria nuo Savo energijos (šakti). Dėl to Krišna bei jo šakti transformacija (šiuo atveju dživos arba gyvosios esybės) nesiskiria vienas nuo kito. Bet tas vienodumas yra matomas tiktai žiūrint iš to taško, jog siela bei Krišna yra sąmoningos būtybės (čid-vastu). Tačiau Krišna yra Absoliuti Sąmoninga Būtybė bei majos (iliuzijos) valdovas, kai tuo tarpu gyvųjų būtybių sąmonė yra atominio mažumo. Kadangi jų prigimtis yra kintanti, dživos pasiduoda iliuzijos įtakai netgi būdamos tyrame būvyje. Krišnai pavaldžios yra visos energijos, tačiau siela neturi jokios galios. Toksai yra amžinasis skirtumas tarp Krišnos ir dživų.

Žiūrint iš filosofinės perspektyvos, šis panašumas ir skirtumas yra už žmogaus supratimo ribų, dėl to ši doktrina vadinasi ačintja-bheda-abheda-tattva – mokslas apie nesuvokiamą vienovę ir skirtybę tuo pačiu metu. Šri Krišna Čaitanja Mahaprabhu, kuris yra Svajam Bhagavanas (Aukščiausiasis Dievo Asmuo), pilnai harmonizavo Vedų kontekstines doktrinas, pateiktas praeities ačarijų. Jis paėmė Šri Ramanudžos Ačarijos višištadvaitavados doktriną, Šri Madhavačarijos šuddhadvaitavados doktriną, Šri Višnusvamio šuddhaadvaitavados doktriną bei Šri Nimbaditjos bhedabhedą ir davė mums jų sintezę – ačintja-bheda-abhedos doktriną, kuri pateikia vieningą ir absoliutų Vedų supratimą.

Krišna yra amši, visų ekspansijų šaltinis, o dživos (gyvosios esybės) yra Jo vibhinamša-tattva, arba atskiros Jo dalelės ir dalelytės. Krišna yra pritraukėjas, o sielos yra pritraukiamos. Krišna yra tarnystės objektas, o dživos yra tos tarnystės atlikėjos. Tarnystė yra visiškai skirta Absolučiai Sąmoningai Būtybei. Krišna yra tikroji mažyčių sąmoningų dživų sva-bhava (prigimtis). Ši tarnystė turi savo vardą – aprakrita prema-dharma, transcendentinė tyro atsidavimo Šri Krišnai religija. Dėl to tas atsidavimas Šri Krišnai, ta krišna-prema, yra konstitucinė gyvosios esybės prigimtis (nitja-dharma). “Jivera svarupa haya krsnera nitya dasa – neatsiejama gyvosios esybės prigimtis yra būti amžinu Šri Krišnos tarnu.” (Šri Čaitanja-Čaritamrita, Madya 20.108).

Tačiau jeigu ta dživa, kurios prigimtis yra nežymi ir kintanti, kurios sąmonė yra atominio mažumo, priešiškai nusiteikia Krišnos tarnystei, tada maja-šakti padengia tos dživos tyrą prigimtį su subtiliais bei grubiais kūnais. Taip iliuzija priverčia ją nuolat keliauti po 8 400 000 gyvybės rūšių.

Kai dživos yra atgal sugražinamos į savo tarnystę Krišnai, jos yra išlaisvinamos iš savo materialių kūnų, pririkaustytų majos. Kol gyvoji būtybė atsisakys tarnauti Krišnai, tol ji bus deginama trijų materialios egzistencijos kančių. Tuo metu tyra dživos svarūpa (kūnas, pavidalas) yra dengiamas majos užuolaidų, ir jos nitja-dharma, amžinoji prigimtis, yra taip dengiama arba iškraipyta. Ši iškreipta prigimtis yra prisitaikanti, proginė funkcija (naimittika-dharma), kaip kad vanduo sukietėja pavirtęs į ledą. Ši laikina dharma turi daugybę tipų, atitinkamai pagal laiką, vietą bei priėmėją.

[Tęsinys] Visos dharmos (religijos, sielos pareigos) šiame pasaulyje gali būti padalintos į tris pagrindines kategorijas: nitja-dharma (amžinoji), naimittika-dharma (sąlyginė) ir anitja-dharma (trumpalaikė). Anitja-dharma yra ta dharma, kuri nepripažįsta Viešpaties egzistencijos bei sielos amžinumo. Naimittika-dharma pripažįsta Viešpaties bei sielų amžinumą, tačiau rekomenduoja tiktai laikinas priemones Viešpaties malonei įgyti. O nitja-dharma yra ta dharma, kuri siekia tarnystės Krišnai per tyrą meilę. Ta nitja-dharma yra viena, nors skirtingos šalys, religijos bei kalbos ją vadina skirtingais vardais. Tai yra aukščiausias visų dživų (sielų) užsiėmimas.

Indijoje ši dharma yra apreiškiama kaip vaišnava-dharma. Vaišnava-dharma yra amžina bei aukščiausias tobulos dharmos idealas. Laikinų pareigų atlikimas neturi jokio sąlyčio su nitja-dharma. Greičiau ji yra amžinosios dharmos (nitja-dharmos) šešėlis. Dėl to iš jos yra labai mažai naudos. Tie procesai, kurie sudaro anitja-dharmą, neturi nitja-dharmos, ir juos galima apibūdinti kaip gyvūnų funkciją. Jie yra tinkami tiktai būti atmestais.

āhāra-nidrā-bhaya-maithunaṁ ca
sāmānyam etat paśubhir narāṇām
dharmo hi teṣām adhiko viśeṣo
dharmeṇa hīnāḥ paśubhiḥ samāna

Hitopadesa (25)

Ta dharma, kurioje nėra kultivuojama prigimtis savęs (sielos), kuri orientuojasi į kaip skaniau pavalgyti, geriau išsimiegoti, daugintis bei apsiginti ir kuri laikiną juslių tenkinimą pateikia kaip aukščiausią žmogaus gyvenimo tikslą, yra gyvulių dharma. Besilaikant tokios taip vadinamos „dharmos“ iš tikro nėra įmanoma išvengti negandų bei pasiekti tyro džiaugsmo – kas yra žmogaus gyvenimo tisklas. Dėl to „Šrimad Bhagavatam“ (11.3.18) teigia: Skaityti toliau »