Tyra Bhakti

Tridandisvamis Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Gosvamis Maharadžas

Badžeris, 2010 m. birželio 11 d.

[I] [Paskaitos pradžioje Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas paprašė Radha dasi padaryti skelbimą ir taip paskatinti bhaktas pirkti knygas prekyvietėje arba paremti knygų leidimą, kad kiti galėtų jas platinti, o po to jis dar kalbėjo ta pačia tema:]

Knygų platinimas yra vienas iš pagrindinių veiksnių padedantis pamokslauti. Per porą dienų Parama-pudžjapada Šrila Bhaktivedanta Svamis Maharadžas pamokslavo visame pasaulyje knygų pagalba ir aš trokštu, kad mano knygos būtų platinamos taip, kaip buvo platinamos jo knygos. Esu parašęs ne mažiau kaip šimtą knygų. Labai daug knygų yra išversta į įvairias kalbas ir aš noriu, kad visos šios knygos eitų nuo durų iki durų.

Čia yra nedidelė knygų prekyvietė ir aš norėčiau, kad po dienos ar dviejų čia neliktų nė vienos knygos. Visos knygos turi būti paimtos ir platinamos visur. Ten yra kalendoriai, o taip pat Šjamarani didi plakatai ir tiek daug kitų dalykų, kuriuos galite paimti.

[Tada Šrila Maharadžas pradėjo savo paskaitą apie išsiskyrimą:]

Iš Šrimad-Bhagavatam mes žinome, kad Akrura nuvažiavo į Vrindavaną ir pakvietė Krišną ir Balaramą atvykti į Mathurą. Jis pasakė Krišnai: “Tavo tėvas ir motina, Vasudeva ir Devaki, yra kankinami. Tu turi vykti į Mathurą.” Be to, prieš tai, kai Krišna apreiškė rasa-lilą, Šri Narada kreipėsi į Jį ir tarė: “Prabhu, aš noriu pamatyti visas Tavo saldžias pramogas ir ne tik tas, kurios vyksta Vrindavanoje. Kodėl gi ne apreikšti lilų Mathuroje, o po Mathuros ir Dvarakoje? Viena iš pagrindinių Tavo apsireiškimo šiame pasaulyje priežasčių yra išlaisvinti Žemę nuo naštos, todėl Tu turi vykti ten.”

Vrindavana yra meilės ir prisirišimo vieta, ir todėl nėra įmanoma, kad Krišna apleistų Vrindavaną. Gopės, Nanda Baba ir Motina Jašoda myli Krišną iš savo širdžių gelmių, taigi, kaip gali Krišna juos palikti ir išvažiuoti į Mathurą ir Dvaraką? Kodėl Jis ten vyktų?

[Pratęsimas]

[II d.] Vedų raštuose Krišna aprašytas, kaip satja-sankalpa, o tai reiškia, jog kad ir ką Jis pažada, Jis tai įvykdo; Jo žodžiai išsipildo. Kai Krišna paliko Vrindavaną ir nuvyko į Mathurą, Jis išsiuntė pasiuntinį su pažadu: “Aš privalau grįžti, privalau grįžti, privalau grįžti. Po Kamsos nužudymo, Aš sugrįšiu į Vrindavaną; niekas negalės Manęs sulaikyti.” Jei kažkas apibūdinamas kaip satja-sankalpa, tai tarp jo žodžių ir veiksmų negali būti jokių neatitikimų. Todėl Krišnos pažadas sugrįžti į Vrindavaną turi būti įvykdytas; taigi kaip Jis tai įvykdė?

Šio skyriaus Šrimad-Bhagavatam komentare Šrila Višvanatha Čakravartis Thakura klausia, “koks buvo Krišnos pažado, išsiųsto per kurjerį, tikslas – tik nuraminti Vrindavanos gyventojus? “Jei taip, jis nėra satja-sankalpa.”

Pažiūrėkime, kaip Krišna įvykdė savo pažadą grįžti į Vrindavaną.

Kamsa mąstė: “Jei Krišna pasiliks Vrindavanoje, aš negalėsiu Jo nužudyti” ir todėl jis pasiuntė Akrurą tam, kad jis atvežtų Krišną į Mathurą. Todėl Šri Krišna ir Balarama nuvyko į Mathurą, kur jie užmušė dramblį Kuvaljapidą ir sudaužė į tris dalis garbinamą Šankaros lanką.

[II d.] Ir kas tada atsitiko? Šri Krišna ir Balarama nužudė demoniškus imtynininkus Kanurą ir Mustiką. Tada, kai Krišna pažvelgė aukštyn į Kamsą sėdintį ant aukštos pakilos, Jis labai supyko, galvodamas: “O, tu norėjai nužudyti mano mamą Devaki. Gerai, dabar aš pažiūrėsiu į tave”. Labai greitai Jis užšoko ant pakilos, kur sėdėjo Kamsa ir, neduodamas jam jokių galimybių kovoti, griebė jį už plaukų, metė ant žemės, užšoko ant jo krūtinės ir taip pribaigė jį. Skaitykite toliau čia »

[IV dalis] Labai sunku suprasti šios lilos esmę, tai labai slapta. Išoriškai Šrimad-Bhagavatam aprašoma, kad išgirdęs Krišnos ir Balaramos argumentus, Nanda Baba nusiramino. Jie davė jam daug savo auksinių papuošalų ir Nanda Baba, su meilės ašaromis akyse grįžo į Vrindavaną.

Bet kaip galėjo taip atsitikti? Ar Nanda Baba pardavė Krišną ir Balaramą? Ar jis keliavo visą kelią iš Vradžos į Mathurą tam, kad pasiimtų turtus? Tai yra visiškai neįmanoma, nes prema, tyras atsidavimas niekada neima; ji visada duoda. Todėl, paslėpta Šrimad-Bhagavatam aprašymo prasmė, kurią mums atskleidė Šrila Višvanatha Čakravartis Thakura savo komentare, taip pat turėtų būti suprasta.

Išvykdamas iš Vrindavanos į Mathurą su Akrura, Krišna pažadėjo, kad Jis tikrai grįš. Šri Krišna yra satja-sankalpa; Jis visada sako tiesą. Tačiau Šrimad-Bhagavatam mes nematome jokių aiškių įrodymų, kad Krišna iš tikrųjų grįžo į Vrindavaną. Mes girdime, kad Balarama sugrįžo dviems mėnesiams, tačiau mes negirdime, kad Šri Krišna kada nors grįžo.

Šrimad-Bhagavatam aprašoma, kad po daugelio metų, per saulės užtemimą, Krišna su Savo 16108 karalienėmis išvyko į Kurukšetrą ir ten Jis susitiko su Vradžiavasiais. Bhagavatam aprašoma tik tai, kad Šri Krišna išvyko atgal į Vrindavaną Vradža-gopių protuose, bet kad ne Jis Pats tiesiogiai grįžo. Taigi, ar Krišnos pažadas buvo sulaužytas?

Padma Puranoje yra užuomina, kurią mes priimame kaip tiesą ir kuri teigia, kad po to, kai Krišna nužudė Dantavakrą, tada, kai neliko daugiau Krišnos priešų Žemėje, Krišna perkėlė visus Vradžavasius atgal į Goloką Vrindavaną ir tuo pačiu metu liko Žemėje Savo Dvarakadiša-Krišna, Dvarakos Viešpaties formoje. Bet šis aprašymas Padma Puranoje neįrodo, kad Krišnos žodžiai yra tiesa – kad Jis įvykdė Savo pažadą – todėl kad nėra pasakyta, jog Jis asmeniškai grįžo į Vradžą. Todėl išlieka klausimas: Ar buvo Krišnos pažadas sulaužytas?

Kaip mes galime suderinti tai? Krišna yra Aukščiausiasis Viešpats. Jam viskas yra įmanoma. Jis atlieka visas Savo lilas po tiesiogine Jo jogamajos potencijos priedanga, Jo trancendentinės dvasinės iliuzinės potencijos. Taigi, kaip mes turėtume suprasti šią lilą?

Tai, ką aprašo Bhagavatam, turi būti tiesa, – naktį Krišna ir Balarama atėjo susitikti su Nanda Baba, kuris, po pokalbio su Jais paėmė iš Jų auksinius papuošalus ir verkdamas, ir raudodamas sugrįžo vienas į Vradžą, palikdamas Krišną ir Balaramą Mathuroje.

Bet Krišna ir Balarama apreiškė po dvi savo formas, ir tokiu būdu buvo dvi Jų žaidimų prakosts, arba vietos. Kaip du atskiri kambariai name, buvo du atskiri Jų žaidimų segmentai. Kitame segmente arba kitame Jų žaidimų apreiškime, apimti ekstazės Jie kartu palydėjo Nanda Babą atgal į Vrindavaną, veršeliu kinkytame vežime.

Tuo metu buvo du apreiškimai, taip mes suprantame šią lilą. Abi šios lilos įvyko vienu metu. Tokiu būdu Šrila Višvanatha Čakravartis Thakura suderino tariamus prieštaravimus.

Tiesą sakant, Krišna negali palikti Vrindavanos net akimirkai, kaip sako šastra: vrndavanam parityajya padam ekam na gacchati. Jis niekada nežengia nė žingsnio iš Vrindavanos; Jis visada ten. Atsižvelgiant į tai kyla klausimas, kas gi išvyko į Mathurą ir Dvaraką? Viename segmente – kaip Vasudeva-nandana – Krišna išvyko ten; Vradžendra-nandana Šri Krišna neišvyko.

Štai dar vienas labai svarbus punktas, kuris palaiko Šrilos Višvanatho Čakravarčio Thakuros paaiškinimą: Kai Krišna nurodė Uddhavai eiti į Vrindavaną, kad nuramintų Nanda Babą, Motiną Jašodą ir gopes, Uddhava paklausė Jo: “Kaip aš galiu gyventi be Tavęs? Aš negaliu gyventi be tavęs.” Krišna atsakė: “Dalinai Aš esu čia Mathuroje, bet Vrindavanoje Aš pilnai esu visada”.

Kai Uddhava įėjo į Vrindavaną, jis pamatė keletą bulių kovojančių su keletu karvių; dar jis pamatė, kad gopės uždegė ghi žibintus, skleidžiančius nuostabų aromatą. Jis matė, kaip Krišna gano karves ir matė, kad karvės kanopomis kelia Vrindavanos dulkes, kurios dabar dengia jo aukso vežimą. Buvo taip, tarsi Krišna pilnai buvo Vrindavanoje.

Tokiu būdu vienoje lilos apraiškoje Nanda Baba grįžo į Vradžą vienas ir verkė; o kitoje, netverdamas džiaugsmu, jis grįžo į Vradžą su Krišna ir Balarama. Tokiu būdu Šrila Višvanatha Čakravartis Thakura sutaikė tariamus prieštaravimus ir atskleidė paslėptas lilas.

Gaura premanande!

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas kartais kalbėjo angliškai, o kartais ir savo gimtąja kalba - hindi. Po kiekvienos hindi dalies, jis ragino Šripad Damodarą Maharadžą išversti jo žodžius.]

[bus daugiau]

[III dalis] Po to, kai Krišna ir Balarama užmušė Kamsą, Jie kreipėsi į Vasudevą ir Devaki, kuriems buvo įdomu, kaip Krišna galėjo nužudyti tokį galingą asmenį, kaip Kamsa? Jie suprato, kad Jis negali būti paprastas žmogus, kad Jis yra Pats Aukščiausiasis Viešpats. Taigi jie buvo apimti pagarbos ir nuolankumo jausmų, jie net gi negalėjo nusilenkti, jie tiesiog stovėjo sudėję nuolankiai rankas ir meldėsi Krišnai.

Krišna galvojo: “Jie negali man duoti visos savo meilės, nes jie galvoja, kad Aš esu Bhagavanas, Aukščiausiasis Viešpats.” Jis buvo šiek tiek nepatenkintas tuo, todėl pašaukė Savo jogamajos potenciją, kuri padarė taip, kad Vasudeva ir Devaki pamiršo, jog Krišna yra Aukščiausiasis Viešpats.

Tada Krišna pasakė jiems: “Motina ir tėvas tiek daug meilės duoda savo vaikui ir, tai darydami, jie gauna daug laimės. Bet, deja, todėl, kad išvykome į Vrindavaną, Mes atėmėme iš jūsų šią laimę.” Kadangi Krišnos jogamajos potencija leido Vasudevai ir Devaki pamiršti savo pagarbos ir nuolankumo jausmus Šri Krišnai, dabar jie buvo kupini naujų tėviškos meilės jausmų. Jie paėmė Krišną ir Balaramą ant rankų ir pradėjo kalbėti su jais su didele meile.

Po to kai Krišna nužudė Kamsą, Mathuros gyventojai pradėjo kalbėti, kad Krišna ir Balarama iš tikrųjų buvo Vasudevos ir Devaki sūnūs, ir, kad Nanda ir Jašoda buvo tiesiog įtėviai. Visi Mathuravasiai pradėjo sakyti Krišnai ir Balaramai: “Jūs tikrai Vasudevos ir Devaki sūnūs. Kadangi Kamsa suteikė tiek daug neramumų Jūsų tėvams, ir kadangi jie taip stipriai Jus mylėjo, jie išsiuntė Jus į Vrindavaną, kur Jūs buvote patikėti globoti mylintiems Nandai ir Jašodai. Bet Nanda ir Jašoda nėra Jūsų tikrieji tėvai. Jūsų tikrieji tėvai Devaki ir Vasudeva.”

Tą pačią dieną, Šri Krišna pasakė savo seneliui iš motinos pusės, Kamsos tėvui, Ugrasenai: “Aš atėjau į Jadu dinastiją, todėl negaliu tapti karaliumi. [Dėl seno Jajati prakeikimo] Nei vienas iš mūsų dinastijos negali tapti karaliumi. Aš paskelbsiu karaliumi tave.” Kai Ugrasena nesutiko ir pasakė: “Aš esu senas ir silpnas, neturiu jokios galios būti karaliumi”, Krišna atsakė: “Tu esi tas, kuriam Aš siūlau nusilenkimus ir visi pusdieviai taip pat šlovina. Nesijaudink, kad kas nors nepaklus tau. Net aš vykdau tavo nurodymus, visi pusdieviai visatoje tau reiškia savo pagarbą.” Tokiu būdu, tik per vieną dieną, Krišna paskelbė Ugraseną karaliumi.

Šis politinis susitarimas įvyko, kai Nanda Baba laukė savo stovyklavietėje už miesto ribų ir verkė galvodamas: “Kada gi Krišna ir Balarama sugrįš pas mane? Jie vis dar neatėjo.” Galų gale, sekančią naktį Krišna ir Balarama grįžo pas Nanda Babą. Apkabindamas Juos, jis pasodino Juos abu ant kelių ir pradėjo su didele meile Jiems kalbėti. “Oi, aš taip ilgau Jūsų laukiau.”

Krišna yra labai gudrus. Kai Jis buvo su Devaki ir Vasudeva, jis jiems pasakė: “Aš esu jūsų sūnus” o, kai Jis buvo su Nanda Baba, Jis sakė: “O Tėve, aš tikrai tavo sūnus”.

Kai Krišna ir Balarama sėdėjo ant Nanda Babos kelių, Krišna pasakė: “Tėve, Vasudeva ir Devaki sako man: ‘Tu esi mūsų sūnus. Jūs esate mūsų sūnūs.’ Ir visi Mathuravasiai sako tą patį. Aš norėjau ateiti pas tave anksčiau, tačiau visi Mathuros gyventojai trukdė Man ateiti susitikti su tavimi.”

Balarama tarė: “Klausyk, Tėve, tie tėvai, kurie pameta savo kūdikį negali būti vadinami tikraisiais tėvais. Greičiau, tie asmenys, kurie rūpinasi ir saugo vaiką, taip kaip akių vokai apsaugo akis, yra tikrieji tėvai. Tas, kuris tik pagimdo nėra tikrasis tėvas, bet tas, kuris apsaugo ir maitina, kaip tėvas, yra tikrasis tėvas. Tu neabejotinai esi Mano tikrasis tėvas, o Jašoda yra Mano tikroji mama.”

Pokalbio metu, Nanda Baba paklausė: “Ko Tu nori? Koks yra Tavo sprendimas?”

“Tu sakei, kad Aš turėčiau likti čia, Mathuroje vienas, be Krišnos, bet tai visiškai neįmanoma”, atsakė Balarama. “Net jei Viešpats Brahma, Visatos kūrėjas, ateitų pas mane tūkstančius kartų su nurodymu, ‘Būk be Krišnos. Būk be Krišnos’, Aš negaliu būti be Jo.”

“Dar yra kita problema”, pasakė Nanda Baba. “Tiek daug metų Vasudeva ir Devaki buvo kankinami karalius Kamsos.”

Nanda Baba niekada negalvojo apie Krišną, kaip apie Vasudevos ir Devaki sūnų. Jis galvojo: “Niekas niekada nekritikuos manęs už tai, kad paėmiau iš čia savo sūnų. Tačiau, jei aš paimsiu ir Balaramą, aš būsiu laikomas dideliu savanaudžiu, nes paėmiau Vasudevos ir Devaki sūnų. Aš būsiu laikomas labai nesąžiningu.”

[Tuo metu, Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas paprašė, kad Radhika dasi vestų kirtaną, kuri būtų tinkama tai nuotaikai, kuria, kaip jis norėjo, persismelktų bhaktos - išsiskyrimo nuotaika. Jeigu norite, galite pasiklausyti tos kirtanos (Tuhu Se Rohili Madhupura) čia:
http://sbnmcd.org/extradisk/20100611_Badger_bhajan.wmv ]

Tridandisvamis Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Gosvamis Maharadžas
Birželio 13 d. 2010 m., Badžeris, Kalifornija.

Krišna jau grįžo į Mathurą iš Sandipanio Munio gurukulos. Vieną dieną pakilęs ant Savo rūmų Mathuroje stogo, Jis pažvelgė į Vrindavaną. Verkdamas Jis prisiminė praėjusias dienas Vradžoje. 

Tuo tarpu ant rūmų stogo pasirodė Uddhava ir priartėjo prie Krišnos, kuris paėmė jo ranką į Savąją.

Krišna pasakė Uddhavai: “Tu esi mano draugas ir patarėjas ir taip pat tu esi Brihaspatčio mokinys. Brihaspatis išmokė tave visų šastrų, bet jis nežino prema-tatvos, pagrindinių  tyros meilės tiesų ir, todėl jis negalėjo perteikti to tau. 

“Aš noriu nusiųsti tave į premos mokyklą Vrindavane, kur Aš taip pat mokiausi premos. Prašau eik ten ir perduok Vradžavasiams žinią, kurią Aš dabar tau pasakysiusiu. Juos patenkins net Mano žodžiai; tavo žodžiai to nepadarys.” 

Uddhava pagalvojo: “Krišna siunčia mane į Vradžą, bet aš niekur negaliu būti be Jo, netgi akimirką.” 

Krišna patikino Uddhavą, “Kai tu nueisi ten, pamatysi, kad dalinai Aš esu Mathuroje, tačiau Vrindavanoje esu pilnai. Todėl nesijaudink, kad būsi atskirtas nuo Manęs.” 

Krišna tęsė: “Gopės Vradžioje guodžia viena kitą, tokiu būdu jų kančios dėl išsiskyrimo su Manimi yra šiek tiek sušvelninamos. Kita vertus, čia Mathuroje niekas nėra kvalifikuotas suprasti Mano kančios ir vadinasi  negali dalytis ja; todėl Mano kančia nepaguodžiama. Nė vienas čia nežino vradža-kathos; čia niekas nežino apie gopių, Mamos Jašodos , Nanda Babos ir kitų Vradžavasių meilę ir prisirišimą.

“Eik ir pamatysi, kad Aš esu Vradžioje, bendrauju ten su visomis gopėmis ir piemenukais, pamatysi, kad ten visi yra labai laimingi. Nedvejok. Aš pilnai esu Vradžoje.” 

Kadangi Uddhava fiziškai labai panašus į Krišną, ir kadangi Krišna davė Uddhavai Savo girliandą, Uddhava atrodė kaip Krišna. 

Kai Krišna ir Uddhava kalbėdamiesi vaikščiojo, galiausiai priartėjo prie vežimo, kuriuo turėjo vykti į Vradžą, Uddhava pasakė Krišnai: “Prašau grįžk dabar į savo rūmus. Tu man išsamiai papasakojai apie visą tai, kuo Tu nori, kad aš pasidalinčiau su Vradžavasiais. Aš pasakysiu jiems viską ir bandysiu juos įkvėpti.” 

Uddhava įlipo į vežimą ir pradėjo važiuoti. Tol kol matėsi vežimas ir dulkės, kylančios nuo vežimo ratų, Krišna stovėjo ir žiūrėjo. Tada, kai vežimo sukeltų dulkių nebesimatė, Krišna grįžo į savo rūmus Mathuroje. 

Jis visada prisimindavo gopių ir kitų Vradžavasių meilę ir Pats Sau galvojo, “Kaip gopės myli mane! Aš niekada negalėsiu joms atsimokėti, net jei bandyčiau tai daryti visą Brahmos gyvenimo dieną (4.300.000.000 Žemės metų). O, kaip Baba, Motina ir visi kiti Vradžavasiai myli mane!” 

Kai Uddhava pasiekė Nanda Maharadžo ganyklas, saulė jau leidosi ir todėl dėl karvių ir kitų gyvulių, grįžtančių iš miško į gyvenvietę, kanopomis sukeltų dulkių jo vežimas pravažiavo nepastebėtas.

Nanda Baba girdėjo, kad atvyko Uddhava ir jis laukė savo rūmų tarpduryje. Kai Uddhava įėjo į vidų, jis pastebėjo, kad čia niekas neruošė maisto. Kai Krišna išvyko iš Vrindavanos, maisto gaminimas visiškai sustojo ir voratinkliai dabar dengė virtuvę ir viryklę. Ar reikėjo gaminti valgį? Jie anksčiau gamino Krišnai, bet dabar, kam jie turėtų gaminti maistą? 

Nanda Baba pasiuntė kažką į brahmano namus, tas žmogus atnešė saldžių ryžių be cukraus nes brahmanas neturėjo cukraus. Ką daryti? Uddhava buvo alkanas, todėl jis priėmė ir valgė nesaldintus saldžius ryžius. Tada Nanda Baba pakvietė tarną ir pasakė jam masažuoti Uddhavos pėdas Visi įsakymai buvo atlikti tinkamai, su pagarba brangiam svečiui.

Nanda Baba norėjo paklausti, “Kaip mano brangusis Krišna?”, Tačiau dėl jo išsiskyrimo nuotaikos jo balsas užkimo ir jis pradėjo verkti. Po tam tikro laiko, jis pasakė, “Uddhava, Krišna nenužudė Kamsos. Nuodėmingąjį Kamsą nužudė jo paties nuodėminga veikla.” 

“Kad pamirščiau Krišną,” Nanda Baba verkė, “aš ėjau prie Jamunos. Bet kai aš buvau ten, prisiminiau, kaip Jis ir gopės pavasarį Holi metu susitikinėdavo prie upės krantų ir dar daugiau prisiminimų atėjo pas mane. Tada aš palikau tą vietą ir nuvykau į Govardhaną, bet dar daugiau prisiminimų atėjo.” 

Aš nuvykau į Nandagaoną, bet ši vieta man papasakojo apie Krišnos saldžias lilas - lilas rodančias, kaip stipriai Jašoda ir aš Jį mylim. 

Aš apėjau visą Vradžą, kad pamirščiau Jį, bet supratau, kad nėra vietos, kur galėčiau nusiraminti. “Nanda Baba graudžiai verkė.” 

Nustebintas Uddhava pagalvojo: “Krišna sakė man nuraminti juos, bet ką aš galiu jiems pasakyti? Jei kokio nors materialisto sūnus mirtų, aš pasakyčiau jam: “Nepergyvenk, prisimink Krišną” ir tas asmuo galbūt nusiramintų. Bet ką aš turiu pasakyti asmeniui, kuris verkia dėl Krišnos? “Neverk?” Visi šventraščiai draudžia man tai sakyti. Ir jeigu aš pasakyčiau: “O Nanda Baba ir Mama Jašoda, verkite dėl Krišnos daugiau ir dar daugiau”, aš negaliu pranašauti, kas gali atsitikti.” 

Taigi dilema, Uddhava ieškojo žodžių savo širdyje. Jis galvojo: “Krišna atsiuntė mane čia, tad ką aš turėčiau daryti šioje situacijoje?” [Jis perdavė Nanda Babai Krišnos žinią, kad Krišna greitai sugrįš į Vradžą ir, kad Jis yra Aukščiausiasis visų pasaulių Viešpats.]

Tačiau Uddhava nerado tokio žodžio savo žodyne, kad nuramintų Nanda Babą ir galiausiai jis užbaigė, “Šastrose parašyta, “Tie, kurie verkia dėl Krišnos, yra tikrai sėkmingi” Jūs esate labai sėkmingas.”

Nanda Baba atsakė: “Uddhava, aš maniau, kad jei jau tu esi Krišnos draugas ir jūs studijavote pas Brihaspatį, pusdievių žynį, tu turėtum būti subrendęs. Maniau, kad tu mokytas žmogus, bet dabar suprantu, kad tu nieko nežinai. Tavo intelektas yra vis dar suglumęs. Tavo pieniniai dantys dar neiškrito. 

“Buvo kartą tėvas vardu Dašaratha. Kai Dašaratha išgirdo, kad jo sūnus Rama buvo ištremtas į mišką ir, kad dabar jis atskirtas nuo Sūnaus, jis sušuko, “Rama, Ha (Ak) Rama, Ha…” ir tada jis paliko savo kūną. Kodėl mano gyvybės oras vis dar yra mano kūne? Kodėl jis nepalieka kūno? Turbūt dėl to, kad jis yra iš žaibo.” 

Taip, kalbantis ir Nanda Babai verkiant, praėjo visa naktis. Visą šį laiką Motina Jašoda neatsimerkė, nes ji verkė, verkė ir verkė.