Tyra Bhakti

Šri Bhagavanas yra visų galių savininkas, ir dėl to Jo ryšys su savo emžina energija yra nesugriaunamas (šakti-šaktimatayor-abheda) – Jie niekada neišskriami. Tačiau vis tiek, Jo žaidimų energija, kuri neįmanoma padaro įmanomu, apreiškia virahą (išsiskyrimą) netgi amžiname susitikime. Viso to prasmė yra sužadinti nuostabią rasos įvairovę (rasa-vaičitrija). Tai yra viena iš precendento neturinčių premos lygių.

Pirmasis troškimus išpildančio medžio pumpuras buvo Šrila Madhavendra Puripada. Jis giedojo šią nepalygynamą posmą, būdamas tobulybės būsenoje:

ayi dina-dayardra natha he
mathura-natha kadavalokyase
hrdayam tvad-aloka-kataram
dayita bhramyati kim karomy aham

Šri Čaitanija Čaritamrita, Madhja Lila 4.201

O Valdove, kurio širdis tirpsta iš malonės vargšams. O Mathuros Valdove! Kada vėl aš tave pamatysiu? O mylimas mano gyvenimo valdove, aš aistringai siekiu Tave pamatyti, taip smarkiai siekiu, jog mano širdis vis labiau ir labiau nerimsta. Ką man dabar daryti?

Iš tikrųjų šį posmą sudėjo Šrimati Radhika būdama išsiskyrimo skausmo agonijoje tuo metu, kai Krišna išvyko į Mathurą. Tokiu būdu Madhavendra Puripada į šį materialų pasaulį pasodino tyros santuokinės meilė bhakti sėklą. Ši šloka yra Šrimati Radhikos širdies atvėrimas maha premoje (mahabhava) po to, kai Krišna išvyko į Mathurą. Bhadžana, atliekama sekant Šrimati Radhikos nuotaikomis šioje būsenoje, yra pati aukščiausia bhadžana.

[Tęsinys] Kas praktikuoja bhakti, tiems yra savaime natūralu atlikti bhadžaną išsiskyrimo jausme nuo Krišnos. Šringara-rasos bhaktai, kurie laiko save labiausiai kritusiais, iš visos širdies šaukiasi dina-dayardranathos Krišnos, visų skurdžių Valdovo.

Tiktai trys asmenys galėjo ragauti šį posmą: Pati Šrimati Radhika, Šrila Madhavendra Puris bei Šriman Mahaprabhu (kuris yra Krišna, padengtas Šrimati Radhikos kūno spalva bei sentimentais). Kad apreikšti šią šloką, Šrila Madhavendra Puris, amžinas Šrimati Radhikos pasekėjas, paniro į mathura-virahinės Šrimati Radhikos emocijas.

yugaytam nimesena
caksusa pravrsaytam
sunayatam jagat sarvam
govinda-virahena me

Šri Šikšaštaka (7)

O sakhi, išsiskyrime nuo Krišnos netgi viena akimirka atrodo tęsiasi amžius. Tarsi liūties srovės iš mano akių liejasi ašaros, ir visas pasaulis atrodo tuščias.

Šrila Raghunatha dasa Gosvamis knygoje Vilapa-kusumandžali (102) rašo:

asa-bharair amrita-sindhu-mahayih kathancit
kalo mayati-gamitah kila sampratam hi
tvam cet krpam mayi vidhasyasi naiva kim me
pranair vrajena ca varoru bakarinapi

O Varoru (mergelė, turinti gražias šlaunis), pilnas vilties aš visą laiką laukiu, kada galėsiu tau pasitarnauti. Jeigu tu nesuteiksi man savo malonės, kokią vertę tada turės šis gyvenimas, Vradžos žemė ir Krišna, Bakos priešas?

Be Šrimati Radhikos malonės nėra įmanoma pasiekti Šri Krišnos. Tačiau kai širdis ima nekantriai šauktis Jos malonės, tada Radhanathos Šri Krišnos malonė tampa lengvai prieinama.

Šri Gurudevas yra tapati Šrimati Vrišabhanu-nandinės, ašraja-tattvos (tie, kurie nešioja meilę Krišnai) deimanto, manifestacija. Šrila Gurudevas ekspertiškai įsisavina būdus, išgalvotus sakhių, kaip tarnauti Dieviškajai Porai Jų transcendentiniuose žaidimuose, kupinuose meilės. Dėl tos priežasties jis yra nepaprastai brangus Šri Radhai ir Krišnai. Kaip kas nors galėtų įgyti Šri Krišnos malonę, jeigu jis/ji neįgauna tokio lygio guru malonės? Dėl tos priežasties tie, kurie visada ieško Šri Guru prieglaudos, patirs intensyvias išsiskyrimo bangas nuo jo tada, kai guru nebebus kartu su jais materialiame pasaulyje, ir tos bangos tikrai pasieks aukščiausią svarbą.

[Tęsinys] Šri Bhagavanas, būdamas nepaprastai maloningas, praplėčia Savo žaidimų ratą apsireikšdamas kaip Šri Guru. Tokiu pačiu būdu Šri Guru suvaidina savo išėjimą iš materialaus pasaulio tam, kad įeiti į amžinus Krišnos žaidimus. Vienintelis tokio elgesio pagrindas yra skatinti pilną savo pavaldinių atsidavimą bei jų prisirišimą. Tie, kam pakankamai pasisekė priimti prieglobstį pas rūpanuga-guru per jo akivaizdų buvimą šiame pasaulyje, patiria vis labiau ir labiau augantį prisirišimą prie jo ir norą tarnauti jam. O po jo išėjimo į aną pasaulį, jų prisirišimas toliau auga keleriopai. Galų gale mokinio išsiskyrimo ugnis ima intensyvėti diena po dienos; vien tiktai to bus pakankama, kad bhakti bhadžanas išliktų gaivus ir visiškai nesenstantis.

Bhadžana yra dviejų rūšių. Pirmoji yra atliekama kartojant Vardus ir prisimenant išsiskyrimo žaidimus (vipralambha-lila), o antroji yra atliekama prisimenant susitikimo žaidimus (sambhoga-lila). Nors gopės ir Vradžavasiai teikia pirmenybę susitikimui su Krišna, Jis žaidžia su jais/jom priversdamas Vrindavano gyventojus mėgautis vipralambha-rasa.

Sadhaka privalo kultivuoti išsiskyrimo nuo Krišnos nuotaiką galvodamas štai taip: “Aš nematau Krišnos, nematai Šrimati Radhikos nei Vrindavano. Aš nesuvokiu nieko ir nesugebu pasitarnauti savo Gurudevui.”

Intensyvaus Išsiskyrimo Aukštumos

Raghunatha Dasa Gosvamis man parodė, kaip jausti išsiskyrimą nuo Krišnos, ypač nuo Šrimati Radhikos. Sadhaka turėtų būti paniręs į tokius jausmus. Šrila Raghunatha Gosvamis taip pat raudojo jausdamas išsiskyrimą nuo savo šikša-guru: “Aš esu toks nenusisekėlis! Iš pradžių Šri Čaitanija Mahaprabhu paliko šį pasaulį, palikęs mane. Tada aš gyvenau Šri Svarūpos Damodaro bendrijoje, tačiau po kurio laiko jis taip pat paliko šį pasaulį. Po kurio laiko man pavyko įsikibti į Šri Gadadharos Pandito lotoso pėdas, tačiau jis taip pat iškeliavo. Nuo tos dienos kiekviena vieta ir kiekviena dulkelė Džagannatha Puryje man primena Šri Čaitaniją Mahaprabhu, Svarūpą Damodarą, Gadadharą Panditą ir jų palydovus. Dėl tos priežasties aš palikau Purį ir atkeliavau į Vrindavaną.”

Vradžioje Šrila Raghunatha Dasa Gosvamis atliko bhadžaną Radha-kundoje Šrilos Rūpos ir Šrilos Sanatanos Gosvamių bendrijoje. Kai Šrila Rūpa Gosvamis įėjo į neapreikštas lilas, Šrila Gosvamis vėl raudojo, jausdamas išsiskyrimą nuo jo:

sunayate maha-gostham girindro ‘jagarayate
vyaghra-tundayate kundam jivatu-rahitasya me

Šri Prarthana-asraya-catur-dašakam (11)

Dabar, kai aš likau vienas pats be asmens, kuris palaikytų mano gyvybę, Vradžos žemė atrodo visiškai tuščia ir apleista. Govardhano Kalnas atrodo tarsi didžiulis smauglys, o Radha Kunda tapo panaši į plačiai išžiotus tigro nasrus.

Nors mūsų Gurudeva taip pat išėjo į savo amžinas transcendentines lilas, mes sėkmingai pasilikome čia, šiame pasaulyje. Per tam tikras šventes, jo išėjimo ar išėjimo dienas, mes jį prisimename, tačiau kadangi dažniausiai esame užsiėmę renginių organizavimu jo garbei, dėl to turime mažai galimybių apsvarstyti savo išsiskyrimą nuo jo. Kai kalbame apie jį prieš auditoriją, gali ištrykšti ašara, o gali ir ne. Jeigu šventė yra labai didelė, tada tenka organizuoti daugybę dalykų, tokius kaip abhišeką, guru-pudžą, mahaprasado dalijimą Vaišnavams. Galų gale lieka vis mažiau galimybių surasti laiko laiko apie jį pamąstyti ir paverkti. Visas tas šventes pagrinde mes organizuojame kitų žmonių labui, kurie niekada neturėjo intymaus ryšio su juo, tačiau tą dieną mes turime pasistengti, kad išsiskyrimo jausmas pasibelstų į mūsų pačių širdis. Tai vadinasi bhadžana.

Ypatingi mokiniai, kurie suvokė neaprėpiamą įsipareigojimą ir įsiskolinimą Gurudėvui už viską, ką gavo iš jo, ir kurie nesigailėdami savęs tarnavo jam su višrambha-bhava (spontaniškas artumas), tie jaus išsiskyrimą ir verks. Tokie atsidavę negalvos: “Aš esu toks menkas, o jis yra toks didis.” Tie, kurie jaučia tokia pagarbą ir dievobaimiškumą, negali verkti.

Šastra teigia: “višrambhena guror seva – sevaka atlieka tokią intymią tarnybą Gurudevai, jog šis visada yra patenkintas juo.” Guru niekada nelaikys jo kaip savo tarno ar mokino nė vienai akimirkai, vietoj to jis matys jį kaip savo asmeninę širdį. Šri Išvara Puripada (Madhavendros Purio mokinys) bei Govinda (Šri Išvaros Purio mokinys) buvo tokio lygio mokiniai. Nors tokie savitarpio santykiai su Guru esti reti, jie yra nepaprastai būtini raghanuga bhakti atlikti. Be tokių santykių mes nesugebėsime verkti kaip Šrila Raghunatha dasa Gosvamis.

Išsiskyrimo laipsniškumas

Atsidavęs patirs skirtingų lygių ilgėjimąsį, atitinkamai pagal jo bhakti lygį. Jeigu mes apsvarstome malonę, kurią jis suteikė mums, ir apie jo pranašumą virš mūsų, tada jausime tam tikrus sentimentus. Tačiau jeigu prisiminsime savo intymų ryšį su juo bei jo neaprėpiamą meilę mums, mes verksime be paliavos.

Nanda Baba raudoja ilgėdamasis Krišnos, tačiau Jašoda Ma gali verkti dar graudžiau už jį. Gopės, tuo tarpu, gali verkti dar graudžiau už už Jašodą. Tai yra todėl, kadangi jos turi daug intymesnį ryšį su Krišna. Mes privalome turėti tokiu pačius santykius su savo Gurudevu, Šri Krišna, Šrimati Radhika, Šri Rūpa Mandžare, Šrila Rūpa Gosvamiu ir visom kitom asmenybėm. Tiktai tada galėsime verkdami maldauti jų malonės. Be tokių intymių santykių su Gurudevu nėra įmanoma įsivaizduoti savo santykių su Šri Rūpa Mandžare ar Šrimati Radhika ir Krišna.

Mūsų dvasinia augimas visiškai priklauso nuo mūsų tarnystės Gurudėvui intensyvumo. Tai yra platforma, kurioje vystosi visi savitarpio santykiai bei patyrimas. Jeigu mes galime raudoti dėl Gurudevo, tada galėsime raudoti dėl Šrimati Radhikos, o jeigu mes negalėsime verkti dėl jo, tada taip pat nsugebėsime raudoti dėl Šrimati Rahikos. Viskas, ką mes išmokome, mes išmokome iš Gurudevo, ir verkti dėl jo turėtume iš visos savo širdies gelmių.

Kaip mes turėtume verkti? Šri Čaitanija Mahaprabhu davė nurodymus šeštoje Šri Šikšaštakos šlokoje:

nayanam galad-asru-dharaya
vadanam gadgada-ruddhaya gira
pulakair nicitam vapuh kada
tava nama-grahane bhavisyati

“O Viešpatie, kada ašaros tekės iš mano akių upeliais, mano balsas lūžinės ir visi plaukai stovės piestu kai aš kartosiu Tavo vardus?”

“Kada aš taip graudžiai verksiu kartodamas vardus Hare Krišna, Radha-Govinda arba Vrindavanešvari?” Verkti štai taip yra mūsų dharma, visų religijos principų esmė. Vieną dieną tie, kurie nuoširdžiai ir tikrai jaučia tokį išsiskyrimą, taip pat mūsų Gurudeva bei guru-paramprara suteiks mums malonę ir tada galėsime suvokti šį faktą. Tokia yra tikroji mūsų malda, o kol meldžiamės, nuotaika turėtų būti tokia: “tava nama-grahane bhavisyati – kada aš raudosiu kartodamas harinamą ir prisimindamas Jūsų žaidimus?” Tie, kuriems labiausiai pasisekė, gali sielotis, verkti ir maldauti tokių nuotaikų bei jas patirti.

Kai švelniai ištariame, kartojame arba meldžiamės harinamai, arba paprasčiausiai prisimindami harinamą, mes turėtume jausti išsiskyrimą. Jeigu to dar nedarome, tada turėsime palaipsniui tokią nuotaiką praktikuodami sadhana-bhakti. Kai mes skaitysime apie Šri Čaitanijos Mahaprabhu bei Jo palydovų žaidimus, vieną gražią dieną jų išsiskyrimo nuotaikos įeis ir į mūsų širdis, ir tada galėsime jas patirti. Realizacija yra Šri Gurudėvos prisiminimo vaisius; dėl to mes visada turėtume prisiminti jį. Jeigu nesuprasime Gurudevos malonės, tada nesuprasime nieko iš viso.

Mūsų Aukščiausiasis Tikslas

Šrila Bhaktisiddhanta Sarasvatis Thakuras Prabhupada rašo, jog susitikimas ir išsiskyrimas yra kartu amžinai. Tiktai tas asmuo, kuris turi šiokią tokią vipralambhos (išsiskyrimo) realizaciją gali iš tiesų mėgautis sambhoga-lilas (Radhos ir Krišnos susitikimas) ir tarnauti. Tas, kas neragavo vipralambhos, negali ragauti sambhogos-lilos. Pagrindins tikslas, mūsų aukščiausias sadhana-bhadžanos siekis yra suvokti išsiskyrimo nuotaiką. Jeigu tai pasieksime, visa kita galima lengvai realizuoti.

~~~ Pabaiga ~~~

// Ši paskaita “Viraha Bhadžana” versta iš 2005 metų Harmonisto (“The Rays of Harmonist”) Kartikos mėnesio leidinio.