Tyra Bhakti

Artėjant Šjamarani dasi apsilankymui Lietuvoje (programos-paskaitos vyks nuo rugpjūčio 17 d. iki rugpjūčio 23 d. Vilniuje ir Kaune, apie konkretų programų laiką ir vietas informuosime kiek vėliau) pristatome jos trumpą biografiją, dvasinę veiklą ir kūrybą.

***

1964 metais baigusi muzikos ir meno gimnaziją (Music and Art High School), Šjamarani dasi tapo Niujorko Miesto Koledžo (New York City College) studente ir pasirinko meno ir istorijos studijas. 1966 metais, būdama 19 metų amžiaus, ji sutiko savo dvasinį mokytoją.

Jos dvasinis mokytojas yra Jo Dieviškoji Malonė A.Č. Bhaktivedanta Svamis Prabhupada  – ISKCON’o įkūrėjas-ačarja, pasaulyje žymus Krišnos Sąmonės ir Vedų kultūros skelbėjas, milijonus dvasingumo ieškotojų mokęs šventasis. Netrukus po jų susitikimo ji buvo inicijuota ir gavo dvasinį vardą Džadurani dasi (1992 m. Šrila Prabhupada įkvėpė savo dvasinės misijos tęsėją Šrilą Bhaktivedantą Narajaną Maharadžą suteikti jai papildomą dvasinį vardą *[žr. paaiškinimą teksto pabaigoje] – Šjamarani dasi. Ji tapo viena pirmųjų jo mokinių.)

Šrila Prabhupada mokė ją Krišnos sąmonės filosofijos, kuri dar vadinama sanatana-dharma ir bhakti, –  Indijos senosios dvasinės išminties, kurios neveikia laiko tėkmė. Net tuomet kai Šjamaranei dasi mokymasis pas Prabhupadą ir Krišnos sąmonė buvo dar visai nauji dalykai, Šrila Prabhupada siųsdavo ją į įvairias jogos grupes, mokyklas ir universitetus (taip pat ir Harvardo universitetą), kur ji pristatydavo savo dvasinio mokytojo žodžius, taip dalyvaudama mokslo apie Dievą skleidimo misijoje.

Nuo 1966 metų ji nutapė daugiau nei 200 paveikslų Šrilos Prabhupados šventykloms ir knygoms. Jis nurodė pradėti nuo paveikslų šventykloms tapymo; ji daugiausiai tapė Šri Radha-Krišną, Pančatatvą,  Šrilą Prabhupadą ir mokinių seką, Višnu Priežasčių Vandenyne, Radhą ir Krišną bei aštuonias gopes. Vėliau rūpestingai vadovaujama savo mokytojo, ji tapė iliustracijas ir jo verčiamoms bei komentuojamos knygoms, tokioms kaip Bhagavad-gita ir Šrimad-Bhagavatam.

1966 metais Šrila Prabhupada pakvietė ją tapyti paveikslus toje pat šventykloje, kur jis gyveno, tad ji turėjo puikią progą gauti daug asmeniškų pamokymų, kaip tapyti dvasinį pasaulį. Šjamarani dasi sako, kad šių paveikslų didi vertė yra tame, kad jie nėra menininko vaizduotės vaisius – kiekviena paveikslo detalė atėjo iš šventraščių ir iš jos dviejų dvasinių mokytojų – Šrilos Prabhupados ir Šrilos Bhaktivedantos Narajanos Maharadžo. Ji lygina save su teptuku, nes iš tikro paveikslus per jos rankų sugebėjimą piešti apreiškia jos du guru.

Daugelio vertinimais, pati reikšmingiausia Šrilos Prabhupados dovana pasauliui yra jo knygos – autoritetingi ir autentiški Vedų literatūros vertimai. Jis dažnai pavadindavo senųjų Vedų tekstų vertimą ir komentavimą savo misijos siela ir gyvybe. Kartą jis pasakė: „Paveikslai yra „gyvybės skyrius“ („life department“), o knygų leidyba – „sielos skyrius“ („soul department“).“  Jis kartais prašydavo Šjamaranės dasi išrinkti tas scenas  ar filosofines išvadas, kurias būtų svarbiausia atvaizduoti, ir nutapyti joms paveikslus bei parašyti antraštes.

Akademinė visuomenė labai vertina Šrilos Prabhupados knygas už autoritetingumą, gilumą, aiškumą, jas nagrinėja Sanskrito žinovai, visų religijų pasekėjai, jos naudojamos kaip vadovėliai koledžų religijos kursuose. Jo knygos, kaip antai Bhagavad-gita, Šrimad-Bhagavatam, Čaitanja-čaritamrita, gausiai pripildytos gražių ir spalvingų Šjamaranės dasi ir jos kolegų nupieštų iliustracijų, buvo išverstos daugiau nei į 50 kalbų ir milijonais buvo išplatintos visame pasaulyje. Net ir po daugybės metų Šrilos Prabhupados knygos vis dar keičia dvasinės tiesos trokštančių žmonių gyvenimus.

Šrila Prabhupada paprašė Šjamaranės dasi panaudoti paveikslus žurnalo „Back to Godhead“ leidyboje. Šimtai milijonai šio žurnalo egzempliorių buvo išplatinti visame pasaulyje. Šrila Prabhupada rašė viename laiške savo mokiniui: „Esu įkvėptas, kai išgirdau, kad Džadurani piešia labai gražius paveikslus, visi jie vienas po kito gali būti panaudoti ir pasirodyti ant „Back to Godhead“ žurnalo viršelio.“

1967 metais Šrila Prabhupada paskyrė ją ISKCON’o organizacijos svarbiausia meno vadove  ir pasakė: „Aš išmokiau ją, kaip reikia tapyti, – kartojant Harė Krišna Harė Krišna Krišna Krišna Harė Harė Harė Rama Harė Rama Rama Rama Harė Harė.“ Jis taip pat pasakė: „Iš pradžių ji nemokėjo piešti, tačiau ji laikėsi šravanam kirtanam višnu proceso (klausymasis apie Viešpatį Šri Krišną ir Jo šlovinimas giedant ir pasakojant) ir jos talentas išryškėjo.“ Kartą jis pareiškė savo mokiniams: „Šie paveikslai yra langas į dvasinį pasaulį. Jie bus tarytum lietus po pasaulietinio meno sausros. Visi bus sužavėti.“

Rūpestingai vadovaujama Šrilos Prabhupados,  Šjamarani dasi tapo vieną pirmųjų Krišnos sąmonės judėjimo mokytojų Vakaruose. Dabar visame pasaulyje ji gerbiama kaip Vedų filosofijos lektorė – ji kalba JAV, Kanadoje, Anglijoje, Vokietijoje, Honkonge, Kinijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Malaizijoje, Australijoje, Kosta Rikoje. Ji reguliariai kviečiama pamokslauti šventyklose, jogos ir kitose dvasinėse įstaigose, televizijos ir radijo laidose. Pastaraisiais metais ji dalyvavo televizijos ir radijo laidose Bosnijoje ir Italijoje. Italijoje ji dalyvavo televizijos šou, kurį stebėjo daugiau nei 20 000 žiūrovų. Ji kalbėjo apie Viešpaties Krišnos žinią Bhagavad-gitoje, parodė savo paveikslų reprodukcijas. Besibaigiant šou, pasirodė televizijos direktorius ir tarė: „Norėčiau pasinerti į šiuos paveikslus ir būti ten, kur jie yra.“

1977 metų lapkritį Šrila Prabhupada paliko šio pasaulio žmonių regimą sferą. 1992 metais ji sutiko jo dvasinės misijos tęsėją, artimą draugą ir šikša mokinį Šrilą Bhaktivedantą Narajaną Maharadžą. Prieš pat savo dieviškąjį išėjimą Šrila Prabhupada paprašė  Šrilos Narajanos Maharadžo tęsti jo misiją. Du dešimtmečius po Šrilos Prabhupados išėjimo, Šrila Narajana Maharadžas nesvyruodamas vykdė jo paskutinį prašymą -  visiems kurie pas Šrilą Maharadžą ateidavo, jis suteikdavo įžvalgius dvasinius patarimus ir meilės pilną globą, o per savo anglų kalba išleistas knygas, paskaitas ir asmeninius pokalbius Šrila Maharadžas suteikia savo apvalančią bendriją ir dieviškuosius suvokimus nuoširdiems tiesos ieškotojams visame pasaulyje.

Kaip Šrilos Prabhupados dvasinės misijos tęsėjas, Šrila Narajana Maharadžas taip pat užėmė Šjamaranę dasi tapymu šventykloms ir knygoms. Kartą 1992 metais Šrila Narajana Maharadžas paklausė jos: „Ar galėtum nutapyti mano širdį?“ Jo vadovaujama, ji nutapė meno kūrinį, kuris tapo pasaulyje žymiu paveikslu „Seva Kundža“. Paveikslo orginalas yra Indijoje, Vrindavanoje, vienoje iš svarbiausių Šrilos Narajanos Maharadžo šventyklų. O dabar šio ir kitų paveikslų plakatus šimtais tūkstančių vienetų parduoda  įvairios įmonės visame pasaulyje.

Šrilos Narajanos Maharadžo nurodymu Šjamarani dasi ir vėl tapo meno vadove – tam, kad galėtų atlikti 12 įspūdingų grafikos piešinių, skirtų iliustruoti dieviškosios poezijos knygą Gita-govindą. kurios eilės nudžiugino net Paties Aukščiausiojo Dievo Asmens širdį. Šjamarani dasi ir jos kolegos sukūrė dar 35 grafikos piešinius. Jie  buvo panaudoti didžiuliems 10 pėdų aukščio bareljefams didingoje Šrilos Narajanos Maharadžo Giriradža Gaudija Matho šventykloje Govardhane. Vadovaujama Šrilos Narajanos Maharadžo, ji ir jos padėjėjai ištapė bareljefus ir jie tapo žinomi visoje Indijoje. Pamatęs spalvotus bareljefų atvaizdus, Šrila Narajana Maharadžas pasakė jai: „Vrindavanoje gyvena menininkas vardu Kanai. Indijos prezidentas apdovanojo jį. Jei prezidentas pamatys tavo paveikslus, ką jam beliks daryti? Noriu, kad sukurtum savo paveikslų knygą, o kopiją nusiųstum Indijos prezidentui.“

Piešdama Šjamarani dasi jungia Indijos ir Vakarų meno stilius. Iš vakarietiškų stilių ją ypač įkvepia renesanso tapytojai, tokie kaip Rafaelis, taip pat ir vėlyvesnė garsi „Waterhouse mokykla“.  Tarp Indijos meno stilių ją ypač įkvepia „Brijbasi Company“, menininkas Banardžis ir net labiau stilizuoti  ir primityvesni Kangros paveikslai. Indiški paveikslai jai suteikia įkvėpimą dėl drabužių autentiškumo, ornamentikos, architektūros, peizažų, veidų grožio ir kitų kūno detalių. Vakarų menininkai   įkvepia realizmu, dramatišku apšvietimu, veiduose regimomis emocijomis. 1980 metais ji baigė kursus Meno Institute (The Institute of Art) Kolorade. Ten ji sužinojo apie septynis dizaino elementus, vienuolika dizaino principų ir kaip senieji menininkai naudojo juos, kad perduotų savo žinią. Ji semiasi įkvėpimo ir iš šių studijų.

Nuo 1966 m. iki 2000 m. ji reguliariai naudojo „Windsor” ir „Newton” firmų aliejinius dažus, tačiau dėl sveikatos problemų vėliau pakeitė juos į vandens pagrindu sukurtus aliejinius dažus. Ji tapo ant drobių ir ant prie medinio pagrindo priklijuotų drobių (canvas board). Ji naudojo įprastus aliejinius dažus paveikslams, kurie iliustruoja  Šrilos Narajanos Maharadžo išverstas ir pakomentuotas Vedų literatūros knygas Bhagavad-gitą, Venu-gitą ir Šikšaštakam, o aliejinius dažus vandens pagrindu – jo atliktam Šri Džajadevos Gosvamio „Gitos-govindos“ vertimui ir komentarams.

Daugelis šių knygų buvo išleistos įvairiomis kalbomis ir išplatintos visame pasaulyje. [Iki Šrilai Narajanai Maharadžui paliekant šio pasaulio žmonių regimą sferą 2010 m. pabaigoje] Šjamarani dasi keliaudavo aplink pasaulį dukart per metus atlikdama tarnystę jo pasauliniuose pamokslavimo turuose, o kartais keliaudavo atskirai, kai būdavo pakviečiama į kokią nors šalį. Jeigu būdavo knyga, kuri bus greitai publikuojama, keliaudama ji kartais piešdavo ir tapydavo iliustracijas tai knygai, o laisvesnėmis valandomis redaguodavo Šrilos Narajanos Maharadžo paskaitas, kad jas būtų galima publikuoti. Kai nekeliauja, Šrimati Šjamarani dasi  gyvena Indijoje, Vrindavanoje, kur tapo paveikslus ir dirba Šrilos Narajanos Maharadžo knygų leidyboje.

Šjamarani dasi yra parašiusi knygą, kurioje pasakoja apie savo susitikimą su Šrila Prabhupada ir mokymasi pas jį – „The Art of Spiritual Life“.

iš http://www.purebhakti.com/teachers/bhakti-yoga-teachers/757-srimati-syamarani-devi-dasi-.html vertė Taravali dasi

***

* paaiškinimas

iš Vrindavano Ištagošthi – pokalbio tarp ISKCON lyderių 1994 m. lapkričio 5 d.

Džadurani [Šjamarani]: Jūs visi žinote, kad aš nupiešiau Radha-Šjamasundara paveikslą [Seva Kundža]. Kartais žmonės duoda kitiems pravardes (nickname) pagal tai, ką šie padarė. Pavyzdžiui, Šrila Bhaktisidhanta Sarasvatis Thakura turėjo vieną sanjasį vardu Gaura Narajana ar panašiu vardu su „Gaura“, ir Bhaktisidhanta Sarasvatis pradėjo jį vadinti Badri Narajana nes šis aplankė Badrinathą. Tai buvo laikinas vardas susijęs su konkrečia situacija.

Taigi, dėl to kad piešiau tą paveikslą, Šrila Bhaktivedanta Narajana Maharadžas davė man vardą, nes aš tarnavau Radhai ir Šjamasundarai, kitaip sakant, Radhai ir Šjamai. Radharani yra Šjamarani, Krišnos mylimoji. Taigi, ta tarnystė man davė tokią pravardę. Dažniausiai Šrila Maharadžas vadina mane Džadurani dasi, o kartais vadina mane Šjamarani dasi.

Šrila Prabhupada taip pat turėjo pravardę man, tai buvo Sadhurani. Prabhupada tais laikais šeštojo dešimtmečio pabaigoje Antrojoje Aveniu Nr. 26 man pasakė, kad „daugybė mano brolių Dievuje vadino vieni kitus įvairiomis pravardėmis“. Tai gana įprasta, taigi, tai nėra dalykas, kuris neatitiktų mūsų tradicijos standartų. Tai pat, Prabhupados vardas, kurį jam davė jo dikša guru Šrila Bhaktisidhanta Sarasvatis Thakura, buvo Abhay Čaranaravinda, o vėliau Šrilos Prabhupados broliai Dievuje davė jam kitą vardą – Bhaktivedanta, kuris buvo toliau įtvirtintas kaip jo sanjasos vardas per sanjasos iniciaciją.

Taigi, tai nėra neįprastas dalykas mūsų mokymo tradicijoje, pravardės ar tikri vardai. Tai neturi nieko bendro su perinicijavimu (reinitiation) ar nelojalumu inicijuojančiajam dvasiniam mokytojui (dikša-guru).

Taip pat, du kartus, vieną iš jų Nju Džersyje, kai Šrila Prabhupada atsigaudinėjo nuo širdies smūgio, o taip pat ir dar kitą kartą, Prabhupada man pasakė: „Kai tu sugrįši pas Dievą, būsi Radharanės tarnaitė.“  Tada dar neturėjau susidomėjimo klausinėti apie tai daugiau. Bet suprantu, kad Prabhupada nori, kad aš sugrįžčiau pas Dievą į Vrindavaną. O Šrila Narajana Maharadžas pasakė man, kad „tavo Prabhupada nori, kad tu eitum ne į Dvaraką, bet į Vrindavaną“. Taigi, visa tai susiję su Šrila Prabhupada.

Mes kalbamės Prabhupados Šimtmečio vietoje apie Prabhupados įsisąmoninimą (Prabhupada consciousness) ir kaip būti labiau suderintiems su Prabhupada. Galbūt ne kiekvienas dalykas, kurį dabar darome atlikdami tarnystę savo zonose, ar susijęs su mokiniais, buvo aprašytas mums laiškuose nuo Šrilos Prabhupados ar jo knygose. Bet nežiūrint to, mes galime jausti, kad Prabhupada mus įkvepia veikti. Kai skaitome Bhagavatam paskaitą, dažnai meldžiame – „prašau, suteik man žodžių, kad galėčiau skaityti šią paskaitą.“ Taigi, mano širdyje juntamas įsitikinimas yra, kad Prabhupada man nurodė eiti pas Narajaną Maharadžą. Ir jeigu Narajana Maharadžas davė man pravardę ar nukreipia mane į Vrindavaną, tai ateina ne iš ko kito, bet iš Šrilos Prabhupados. Kaip tai gali būti nelojalumas? Aš nebuvau sutikusi nieko, kas būtų suteikęs man tiek tikėjimo Šrila Prabhupada,  branginimo ir širdingo meilės jausmo Šrilai Prabhupadai, kiek suteikia Šrila Narajana Maharadžas.

No tags for this post.