Tyra Bhakti

Posts Tagged ‘bhakti’

Tridandisvamis Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Gosvamis Maharadžas
Johanesburgas, Pietų Afrika
2010 m. sausio 29 d.
I paskaitos dalis

Vakar aptarėme Brahma-vimohana-lilą, Krišnos dieviškąjį žaidimą, kuriame Jis suglumino Brahmą. Viešpats Brahma meldėsi:

tad bhuri-bhagyam iha janma kim apy atavyam
yad gukule ‘pi katamanghri-rajo-’bhisekam
yaj-jivitam tu nikhilam bhagavan mukundas
tv adyapi yat-pada-rajah sruti-mrgyam eva

„Pati didžiausia laimė, kuri gali mane aplankyti – gimti šiame Gokulos miške, nesvarbu kokiu pavidalu, ir nuplauti savo galvą dulkėmis, krentančiomis nuo bet kurio jos gyventojo lotoso pėdų. Visas Gokulos gyventojų gyvenimas ir siela – tai Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Mukunda, kurio lotoso pėdų dulkių vis dar ieškoma Vedų mantrose.“

Būdamas toks kuklus, Brahma trokšta tapti akmeniu Vrindavanos žemėje. Brahma tiki – kai paprastas šlavėjas užbaigs savo dienos darbą ir ateis prie to akmens nusivalyti kojas – jis, pats Brahma, apsivalys nuo to šlavėjo pėdų dulkių.

Brahma pasiūlė daugybę maldų, tokių kaip ši:

sri-brahmovaca
naumidya te ‘bhra-vapuse tadid-ambaraya
gunjavatamsa-paripiccha-lasan-mukhaya
vanya-sraje kavala-vetra-visana-venu-
laksma-sriye mrdu-pade pasupangajaya

„Brahma tarė: „Mano brangus Viešpatie, Tu esi vienintelis garbintinas Viešpats, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, todėl siūlau nuolankius nusilenkimus ir maldas, tenorėdamas Tave patenkinti. O piemenų karaliaus sūnau, Tavo transcendentinis kūnas – tamsiai mėlynas, kaip ką tik susitelkęs debesis, Tavo apdarai blykčioja it žaibas, o Tavo veido dailumą dar labiau padidina gundžos auskarai ir povo plunksna ant galvos. Pasipuošęs girliandomis iš įvairiausių miško gėlių ir lapelių, turėdamas ganymo lazdelę, buivolo ragą ir fleitą, Tu gražiai stovi su saldumynu rankoje“ (Šrimad-Bhagavatam, 10.14.1)

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas pakvietė Kišori Mohaną dasą, pakalbėti apie tai, kaip Krišna užmušė demoną Dhenukasurą. Po to Gurudeva aiškino toliau:]

„Vieną dieną, Krišna ir Jo draugai piemenukai, sakhos, ganė savo karves miške, kuriame nebuvo nei mangų, nei jokių kitų vaisių. Jo sakhos tarė Jam: „Mes labai alkani. Niekaip negalime atsikratyti to alkio demono. Visai netoli nuo čia yra miškas, kuriame auga talo medžiai, bet turėsime ten eiti labai atsargiai, kadangi miške gyvena demonas vardu Dhenukasura“.

“Dhenaka” reiškia „asilas“. Dhenukasura, demonas asilas, Kamsos buvo paskirtas saugoti talo medžius tame miške. Visus talo vaisius jis nunešdavo demonui Kamsai, o Krišnai ir Jo sakhoms nieko nedavė. Tie, kurie ima vaisius, daržoves, ryžius ar kitą maistą, tenorėdami patenkinti savo jusles, kitais žodžiais tariant, sau ar savo giminaičiams, yra asilai. Tie, kurie nesiūlo savo maisto Krišnai, – panašūs į asilus.

Asilai labai kvaili. Liūčių sezono metu, kai gausu žolės, asilas ganosi trumpu atstumu ir labai greitai prisikemša savo pilvą. Nors jo pilvas jau pilnas, asilas galvoja, jog nieko nesuėdė, nes apsidairęs mato daugybę žolės. O atėjus sausros periodui, kai nėra žolės, asilas eina mylių atstumą, negalėdamas paėsti. Atsigręžęs ir nematydamas nė žolelės, jis mąsto: „Čia aš tiek daug suėdžiau“, ir todėl tunka.

Taip pat, jeigu asilas pamato patelę, jis seka paskui ją, norėdamas patenkinti lytinį poreikį. Net jei patelė asilą spardo užpakalinėmis kojomis, jis vis vien seka paskui ją. Tie, kurie štai taip gyvena – nuolatos įžeidinėjami savo žmonų, bet vis tiek sekdami paskui jas dieną ir naktį, maitindami ir tarnaudami joms – taip pat yra panašūs į asilus.

Guru pašalina šį kvailumą, ir kadangi Dhenukasura yra tokio kvailumo simbolis, Baladeva Prabhu jį užmušė. Taigi, Baladeva davė mums žinojimą, kad „visi mes turėtume būti užsiėmę tarnyste Krišnai.“

[Tuomet Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas pakvietė mokinį aptarti tai, kaip Krišna nubaudė gyvatę Kaliją,o po to Gurudevas kalbėjo:]

„Gyvatė Kalija gyveno ežere, per kurį tekėjo Jamunos upė. Ten jis gyveno labai ilgai, iki to meto, kai Krišna apsireiškė Vrindavanoje. Kalija turėjo tūkstančius gobtuvų, iš kurių veržėsi labai nuodingi garai. Dėl šių garų, ežeras buvo taip užnuodytas, jog paukštis, praskrendantis virš jo, krisdavo negyvas.

Po to kai Krišna sutramdė Kaliją, šios gyvatės žmonos, Nagapatnės, meldėsi Krišnai:

kasyanubhavo ‘sya na deva vidmahe
tavanghri-renu-sparsadhikarah
yad-vanchaya srir lalanacarat tapo
vihaya kaman su-ciram dhrta-vrata

„O Deva! Šri Lakšmi-devi atsisakė visų savo troškimų, priėmė vratą (įžadą) ir ilgą laiką atliko rūsčias askezes tenorėdama pasiekti Tavo lotoso pėdų dulkes. Nepaisant to, jos širdies troškimas neišsipildė. Kas žino, kokius dorybingus darbus atliko Kalija Naga, kad įgytų teisę gauti tų pačių retai pasiekiamų pėdų dulkių.“ (Šrimad-Bhagavatam, 10.16.36)

Jeigu kas nors pabūna Vrindavanoje nors vieną dieną ar naktį, jo širdyje apsireikš krišna-bhakti. Tūkstančiai žmonių atvyksta į Vrindavaną ir Mathurą. Jeigu jie praleidžia ten nors naktį, – bhakti ateis.

Dėl šios priežasties, kviečiame žmones iš viso pasaulio dalyvauti mūsų Navadvipos parikramoje ar Vradžos Mandalos parikramoje. Jie gyvens Vradžoje vieną mėnesį, jie labai greitai pasieks tyrą bhakti ir jų gyvenimai bus sėkmingi. Ypatingai kviečiu jus visus atvykti į Navadvipos parikramą, kuri prasidės jau visai netrukus. Ji trunka tik šešias ar septynias dienas.“

Sadhana-bhakti turi 64 šakas. Kai mokinys atsiduoda šri guru lotoso pėdoms (gurupadašraya), pagrindinėmis bhakti šakomis tampa klausymasis (šravanam), kartojimas (kirtanam), prisiminimas (smaranam), meldimasis (vandanam), garbinimas (arčanam), tarnavimas (dasjam), draugystė (sakhyam) ir paties savęs atsidavimas (atma-nivedanam). Iš šių devynių šakų, trys jų – klausymasis, kartojimas bei prisiminimas – yra pačios pranašiausios, o iš visų trijų pati svarbiausia hari-kirtana. Tai yra todėl, nes visos bhakti šakos įeina į harinama-sankirtaną.

Atitinkamai pagal pagal tattvą, Krišna nesiskiria nuo savo vardo. Visos šastros (raštai) šlovina harinamą. Ypatingai Kali Jugoje, harinama-kirtana yra vienintelė dharma arba išsigelbėjimas:

harer nāma harer nāma harer nāmaiva kevalam
kalau nāsty eva nāsty eva nāsty eva gatir anyathā

Bṛhan-nāradīya Purāṇa

Šiame barnių bei dviveidystės amžiuje vienintelis būdas pasiekti išsivadavimą yra perViešpaties vardų kartojimą. Kito kelio nėra. Kito kelio nėra. Kito kelio nėra.

„Šrimad Bhagavatam“ (6.3.22) taip pat teigia, jog harinama-sankirtana yra aukščiausia gyvosios esybės dharma:

etāvān eva loke ’smin
puṁsāṁ dharmaḥ paraḥ smṛtaḥ
bhakti-yogo bhagavat
tan-nāma-grahaṇādibhiḥ

Atsidavimo tarnystė, prasidedanti nuo šventų Viešpaties vardų kartojimo yra galutinis religinis principas esybei, gyvenančiai žmonių visuomenėje.

Vystymasis Nuo Šraddhos iki Premos

Nuoseklus nitja-dharmos kultivavimas, kurį atskleidė Šrila Rūpa Gosvamis, yra tikrai labiausiai nepalyginamas ir pats nuostabiausias šiame pasaulyje:

ādau śraddha tata sādhu-saṅgo ’tha bhajana-kriya
tato ’nartha-nivṛtti syattato niṣṭhā rucistataḥ
athāsaktis tataḥ bhāvstataḥ premabhyudaṣcati
sādhakānāmaya premnaḥ prādurbhave bhavet kramaḥ

Bhakti-rasamrita-sindhu (Rytinė Divizija 4.11)

Pačioje pradžioje pasitikėjimas į bhakti gims sėkmingame žmoguje sukriti dėka – šventeiviškos transcendentinės veiklos rezultatas. Šis tikėjimas yra bhakti vijoklio sėkla. Po to seka bendravimas su sadhu ir guru bei bhadžanos atlikimas jų priežiūroje. Bhadžanos atlikimo rezultatas yra anarthų sunaikinimas. Tokiu būdu asmuo pasiekia ništhą, po to ručį, asaktį bei bhavą. Bhava yra palyginama su premos daigu. Kai visiškai subrendusi bhava tampa tiršta, ji tada vadinasi prema. Šita prema ir yra dživų nitja-dharma. Toks yra Pačio Aukščiausiojo Dievo Asmens, Šri Čaitanjos Mahaprabhu, mokymas. Tai yra pati slapčiausia Vedų, Vedantos, šastros, Upanišadų bei Puranų tema.

[Tęsinys] Kokią svarūpą (transcendentinį pavidalą) turi bhakti? „Šandilija Sutra“ teigia: „sa paranuraktirišvare – bhakti yra aukščiausias prisirišimas prie Viešpaties.“ Daugiau negu tai – kadangi ji turi savybę valdyti Aukščiausią Kontroliuotoją, jos prigimtis yra nemirtinga, amžina. Šrila Rūpa Gosvamis štai taip aprašo vidines bhakti savybes:

anyābhilāṣitā śūnyaṁ jṣāna-karmādy-anāvṛtam
ānukūlyena kṛṣṇānuśīlanam bhakir uttama

Bhakti-rasamrita-sindhu (1.1.11)

„Uttama-bhakti arba tyra atsidavimo tarnystė yra veiklos, nukreiptos vien tiktai Šri Krišnos malonumui, kultivavimas. Kitais žodžiais pasakius, tai yra nenutrūkstanti tarnystės srovė Šri Krišnai, atliekama per visas kūno, proto ir kalbos pastangas bei dvasinių sentimentų (bhavų) išreiškimą. Tokia tarnystė nėra dengiama gjanos (žinios, nukreiptos išsivadavimo link), karmos (rezultatų siekiančios veiklos), jogos ar askezių. Uttama-bhakti yra visiškai laisva nuo visų kitų troškimų išskyrus vieną – suteikti džiaugsmą Šri Krišnai.“

Bhaki turi du lygius: praktikavimo lygį bei tobulybės lygį. Praktikos lygis yra vadinamas sadhana-bhakti, o tobulybės lygis vadinasi sadhya-bhakti, ir tai yra vienintelė dživos religija – nitja-dharma arba svarūpa-dharma. Šita sadhana-bhakti, nors ir būdama amžinai tobula, yra dengiama, yra netyra tose dživose, kurios įklimpo į materializmą. Kai asmuo šiame lygyje bando atidengti šią krišna-premą per bhakti pagalbą, tai vadinasi sadhana-bhakti. Ši sadhana-bhakti taip pat yra nitja-dharma, tiksliau nesubrendęs nitja-dharmos lygis, kai tuo metu sadja-bhakti yra visiškai subrendusi bei sunokusi nitja-dharmos stadija. Dėl to nors nitja-dharma yra amžina, ji turi du lygius.

Sadhana-bhakti taip pat yra dviejų tipų: vaidhi bei raganuga. Kol sadhakos (praktikuojančio) širdyje spontaniškas prisirišimas bei skonis dar nėra gimę, tol jis seka reguliuojančią veiklą bei taisykles, išrašytas šastrose (raštuose). Tokiu būdu, laikydamasis šastrų disciplinos, atsidavęs užsiima krišna-bhakti. Tokios sadhanos-bhakti atlikimas vadinasi vaidhi-sadhana-bhakti. Priešingai tam, raghanuga-sadhana užsiima tas, kurio širdyje gimsta spontaniškas prisirišimas (raga) bei skonis, kuris nekantriai ima trokšti turėti vradžavasių (Vrindavano gyventojų), esančių visiškai prisirišusių prie Krišnos, nuotakas nežiūrint į visas raštų taisykles bei nurodymus ir kuris atlieka sadhana su motyvu sekti tų vradžavasių lotos pėdom.

[Tęsinys] Visos dharmos (religijos, sielos pareigos) šiame pasaulyje gali būti padalintos į tris pagrindines kategorijas: nitja-dharma (amžinoji), naimittika-dharma (sąlyginė) ir anitja-dharma (trumpalaikė). Anitja-dharma yra ta dharma, kuri nepripažįsta Viešpaties egzistencijos bei sielos amžinumo. Naimittika-dharma pripažįsta Viešpaties bei sielų amžinumą, tačiau rekomenduoja tiktai laikinas priemones Viešpaties malonei įgyti. O nitja-dharma yra ta dharma, kuri siekia tarnystės Krišnai per tyrą meilę. Ta nitja-dharma yra viena, nors skirtingos šalys, religijos bei kalbos ją vadina skirtingais vardais. Tai yra aukščiausias visų dživų (sielų) užsiėmimas.

Indijoje ši dharma yra apreiškiama kaip vaišnava-dharma. Vaišnava-dharma yra amžina bei aukščiausias tobulos dharmos idealas. Laikinų pareigų atlikimas neturi jokio sąlyčio su nitja-dharma. Greičiau ji yra amžinosios dharmos (nitja-dharmos) šešėlis. Dėl to iš jos yra labai mažai naudos. Tie procesai, kurie sudaro anitja-dharmą, neturi nitja-dharmos, ir juos galima apibūdinti kaip gyvūnų funkciją. Jie yra tinkami tiktai būti atmestais.

āhāra-nidrā-bhaya-maithunaṁ ca
sāmānyam etat paśubhir narāṇām
dharmo hi teṣām adhiko viśeṣo
dharmeṇa hīnāḥ paśubhiḥ samāna

Hitopadesa (25)

Ta dharma, kurioje nėra kultivuojama prigimtis savęs (sielos), kuri orientuojasi į kaip skaniau pavalgyti, geriau išsimiegoti, daugintis bei apsiginti ir kuri laikiną juslių tenkinimą pateikia kaip aukščiausią žmogaus gyvenimo tikslą, yra gyvulių dharma. Besilaikant tokios taip vadinamos „dharmos“ iš tikro nėra įmanoma išvengti negandų bei pasiekti tyro džiaugsmo – kas yra žmogaus gyvenimo tisklas. Dėl to „Šrimad Bhagavatam“ (11.3.18) teigia: Skaitykite toliau čia »

Maharadžas maudo Dievybes Alačua šventykloje

Audio clip: Adobe Flash Player (version 9 or above) is required to play this audio clip. Download the latest version here. You also need to have JavaScript enabled in your browser.

Paskaitą galite nusileisti čia.