Kitos bona fide šastros suteikia liudijimus dėl maha-mantros formos:

sisyasyodanmukha-sthasya
harer namani sodasa
samsravyaiva tato dadyan
mantram trai-logya-mangalam

(Sri-jnanamrta-sara)

“Šri Gurudeva turėtų ištarti šešiolikos žodžių Hare Krišna mantrą mokiniui, prieš inicijuodamas jį į gopala-mantrą, kuri neša gėrį trims pasauliams. Priimdamas šią gopala-mantrą, mokinys turi sėdėti veidu į šiaurę ir gauti mantrą į dešinę ausį”.

Tokiose šastrose, kaip Brahma Yamala, Viešpats Šiva apibūdina maha-mantros svarūpą (formą):

harim vina nasti kincat
papa-nistarakam kalau
tasmal lokoddharanartham
hari-nama prakasayet

sarvatra mucyate loko
maha-papat kalau yuge
hare-krsna-pada-dvandvam
ksneti ca pada-dvayam

tatha hare-pada-dvandvam
hare-rama iti dvayam
tad-ante ca maha-devi
rama rama dvayam vadet

hare hare tato bruyad
hari-nama samuccararet
maha-mantram ca krsnasya
sarva-papa-pranasakam iti

“He Mahadevi! Pažvelk! Kali jugoje nėra lengvesnio kelio išnaikinti nuodėmes nei šri hari-nama. Todėl be galo svarbu propaguoti šri hari-namą visų žmonių tarpe. Kali jugos žmonės gali lengvai būti išvaduoti iš didžiausio pragaro atlikdami šios maha-mantros sankirtaną. Mahamantrą giedoti reikia taip: pirma giedok “Hare Krišna” du kartus, tada giedok “Krišna” du kartus, tada “Hare” du kartus. Po to, giedok “Hare Rama” du kartus, tada “Rama” du kartus, ir vėl “Hare” du kartus. Asmuo turėtų giedoti, tarti ir atlikti Šri Krišnos maha-mantros, sunaikinančios visas nuodėmes, sankirtaną etc.” Tai aprašoma šiose dviejose strofose.

Radha Tantra sako:

srnu matar maha-maye
visva-bija-svarupini
hari-namno mahamaye
kramanavat suresvari

“Bhakta meldžiasi “He visva-bija-svarupini (visatos sėkla)! Surešvari (pusdievių garbinamoji)! Mahamaja! Mata! Prašau, išgirsk mano maldą ir paaiškink man maha-mantros seką”"

Atsakydama į tai, Devi sako:

hare ksna hare krsna
krsna krsna hare hare
hare rama hare rama
rama rama hare hare
dvatrimsad aksarany eva
kalau namani sarvadam
etan mantram putra-srestha
prathamam srnuyan narah

“O geriausiasis iš sūnų! Kali jugai skirta mahamantra dovanoja visą tobulumą. Ši maha-mantra, Šri Krišnos nama, sudaryta iš šešiolikos vardų ir trisdešimt dviejų skiemenų: Hare Krišna, Hare Krišna, Krišna Krišna, Hare Hare / Hare Rama, Hare Rama, Rama Rama, Hare Hare. Todėl asmuo, kuris trokšta gerovės sau, turėtų pirmiausia išgirsti šią maha-mantrą iš savo Gurudevo”.

Toje pačioje Radha Tantroje, Tripura Devi taip pat rekomenduoja:

hari-namna vina putra
diksa ca viphala bhavet
guru-deva-mukhac chrutva
hari-nama paraksaram

brahmana-ksatra-vit-sudrah
srutva nama paraksaram
diksam kuryuh suta-srestha
maha-vidya-su-sundara

“O geriausiasis iš sūnų, tu susipažinęs su didžiausia gjana. Žiūrėk! Jeigu išgirsi gopala-mantrą iš Šri Gurudevo prieš išgirsdamas Hare Krišna maha-mantrą, gopala-mantros rezultatai išnyks. Todėl visų varnų atstovai, tokie kaip brahmanos ir kšatrijos, turi pirmiau išgirsti iš Šri Gurudevo šią maha-mantrą, prieš priimdami iniciaciją į gopala-mantrą.”

Vienoje idėjų kryptyje sakoma, kad maha-mantrą reiktų giedoti (chant) tokia seka:

Hare Rama, Hare Rama, Rama Rama, Hare Hare,
Hare Krišna, Hare Krišna, Krišna Krišna, Hare Hare

Tokia samprata paremta šiomis idėjomis:

1) Kali Santarana Upanišada, kurią išleido Venkatesh Press (Mumbajuje), teigia, kad ši maha-mantra prasideda žodžiais “Hare Rama, Hare Rama, Rama Rama, Hare Hare”, po kurių seka “Hare Krišna, Hare Krišna, Krišna Krišna, Hare Hare”.

2) Knygoje “Kaljana” (Kalyana) iš Gorakhpuro, maha-mantra rašoma aukščiau minėta seka.

3) Šri Rama apsireiškė Treta jugoje, o vėliau, Dvapara jugoje, apsireiškė Šri Krišna. Todėl logiška giedoti pirma “Hare Rama”, o tada “Hare Krišna”.

Aukščiau paminėti požiūriai yra ir nelogiški, ir nepagrįsti.

1) Ankstesni Venkatesh Press (Mumbajuje) Kali Santaranos Upanišados leidimai aiškiai teigia, kad maha-mantra prasideda “Hare Krišna”, o ne “Hare Rama”. Šie ankstesni leidimai ir dabar yra išsaugoti Kalkutos ir Džaipuro bibliotekose.

2) Knyga “Kaljana”, kurią išleido Gita Press (Gorakhpure) nėra bona fide įrodymas, kuriuo galima būtų remti aukščiau minėtą požiūrį.

3) Tai, kad Dvapara juga eina po Treta jugos, neturi poveikio amžinai maha-mantrai, kuri yra aukščiau visų jugų ir laiko.

Šį klausimą galima suprasti tik giedant brahma maha-mantrą, kuri išvaduoja visose jugose. Ananta Samhitoje galima rasti apie Šri Bhagavano vardus skirtingose jugose.

Satja jugoje:

narayana-para vedah
narayana-paraksarah
narayana-para-muktih
narayana-para-gatih

“Visose Vedose Narajana skelbiamas Aukščiausiuoju. Narajana yra aukščiausias visų raidžių derinys. Narajanos suvokimas – aukščiausias išvadavimas. Narajana – aukščiausias gyvenimo tikslas.”

Treta jugoje:

rama narayananta
mukunda madhusudana
krsna kesava kamsare
hare vaikuntha vamana

“He Rama! He Narajana! He Ananta! He Mukunda! He Madhusudana! He Krišna! He Kešava! He Kamsare! He Hare! He Vaikuntha! He Vamana!”

Dvapara jugoje:

hare murare madhu-kaitabhare
gopala govinda mukunda saure
yajnesa narayana krsna visno
nirasrayam mam jagadisa raksa

“Hare, Murare, Madhu-Kaitabhare, Gopala, Govinda, Mukunda, Šaure (Visų jagjų Viešpats), Narajana, Krišna, Višnu! He Džagadiša, prašau apgink mane! Aš neturiu kito prieglobsčio.”

Kali jugoje:

hare krsna hare krsna
krsna krsna hare hare
hare rama hare rama
rama rama hare hare

sodasaitani namani
dvatrimsad varnakani hi
kalau yuga maha-mantrah
sammato jiva-tarane

“Hare Krišna, Hare Krišna, Krišna Krišna, Hare Hare / Hare Rama, Hare Rama, Rama Rama, Hare Hare. Ši hari-nama maha-mantra sudaryta iš šešiolikos vardų ir trisdešimt dviejų skiemenų. Kali jugoje ši mantra gali išvaduoti visas dživas.”

Taigi, kalbant apie trečią punktą, akivaizdu, kad brahma maha-mantra kaip išvaduotojas buvo netgi Treta jugoje, prieš apsireiškiant Krišnai Dvapara jugoje, su tokiais vardais, kaip Mukunda, Madhusūdana, Krišna, Kešava ir Kamsari. Todėl, patarimai ir argumentai dėl sukeistos maha-mantros sekos yra netinkami.

Ananta Samhitos šlokos aiškiai teigia, kad Upanišadose, tokiose kaip Kali Santarana Upanišada, maha-mantra rašoma tokia seka: Hare Krišna, Hare Krišna, Krišna Krišna, Hare Hare / Hare Rama, Hare Rama, Rama Rama, Hare Hare.

Naradadži gavo mantrą su tokia seka iš savo guru, Brahmadži, ir ši tradicija vis dar praktikuojama šiais laikais Brahma-Madhva Gaudija Vaišnavų Sampradajoje. Tačiau, kitose sampradajose ši maha-mantra neapreiškiama per guru-paramparą, todėl jos paslaptis ir seka yra nežinoma tų sampradajų asmenims. Nenuostabu, kad jie sukeičia maha-mantros seką ir pradeda nuo “Hare Rama”.

(Bus daugiau)

„Gopės Krišnai yra pačios mylimiausios. Kai Krišna pargindavo karves namo, gopės trokšdavo matyti Jį be jokių kliūčių. Jos kritikuodavo Brahmą, kūrėją, sakydamos: „Kodėl gi jis sukūrė akių vokus?! Jis turėjo mums duoti tūkstančių tūkstančius akių, be akių vokų. Taip galėtume regėti Krišną nepaliaujamai“.

Scena iš Gopi Gytos (Mandžari Devi Dasi)

Gopės taip myli Krišną ir yra taip prie Jo prisirišusios. Dieną, kai Krišna išeidavo ganyti karvių, gopės negalėdavo eiti kartu su Juo. Todėl pasilikusios namuose, gopės susiburdavo į atskiras bendraminčių grupeles (jose buvo gopės, kurios dalinasi ta pačia nuotaika), ir tuose bureliuose gopės aptarinėdavo širdį glostančius Krišnos žaidimus. Taip gopės laukdavo, kol ateis vakaras, ir jos išvys dulkes kylančias nuo karvių pėdų, bei išgirs švelnią Krišnos fleitos muziką.

Jei aiškinsime viską labai smulkiai, tai užtruks dvi dienas, tad Madhava Maharadžas tik palietė Venu-gitos temą.“

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas pakvietė Damodarą Maharadžą papasakoti apie Jagja-patnes, apeigas atliekančių brahmanų žmonas, o po to pakomentavo:]

„Matote, kokios aukštos kategorijos bhakti buvo Jagja-patnių širdyse. Jos tarė Krišnai: „Mes apleidome savo vyrus, savo namus, ir viską, ką turėjome, tačiau Tavo lotoso pėdų negalime apleisti. Norime būti Tavo mylimųjų gopių tarnaitės“. Taigi, Krišna suteikė joms malonę. Manau, jog gimusios ateityje, jos taps gopėmis ir Krišna jas priims. Jei norite bhakti, sekite Jagja-patnėmis.

Jau baigiame paskaitas [baigiasi ne tik Pietų Afrikos paskaitų ciklas, bet ir visas žiemos pamokslavimo turas]. Tie, kurie jau priėmė harinamos ar dikšos iniciaciją, taipogi tie, kurie priims iniciaciją rytoj, turėtų atminti visų Šrilos Rupos Gosvamio pamokymų esmę:

tan-nama-rupa-caritadi-sukirtananu-
smrtyoh kramena rasana-manasi niyojya
tisthan vraje tad-anuragi-jananugami
kalam nayed akhilam ity upadesa-saram

„Bhakta turi gyventi Vradžoje ir, sekdamas amžinaisiais Vradžos gyventojais, kuriems būdinga spontaniška meilė Šri Krišnai, be atilsio šlovinti ir atminti Šri Krišnos vardus, Jo pavidalą, savybes ir lilas, nuosekliai įtraukdamas į šią praktiką savo liežuvį ir protą. Tokia visų pamokymų esmė.“ (Šri Upadešamrita, 8 posmas)

Dabar paaiškinsiu žodžius bei frazes šiame posme.

„Tan nama“: “Nama” reiškia „šventi vardai“. Kokius vardus reikia kartoti? Govinda, Damodara, Madhava, Rasa-bihari, Radha-kanta, Gopi-kanta – šiuos aukščiausius Krišnos vardus.

„Tan nama rupa“: “rupa” reiškia „pavidalas“. Koks nuostabus yra Krišnos pavidalas:

barhapidam nata-vara-vapuh karnayoh karnikaram
bibhrad vasah kanaka-kapisam vaijayantim ca malam
randhran venor adhara-sudhayapurayan gopa-vrndair
vrndaranyam sva-pada ramanam pravisad gita-kirtih

„Šjamasundara įžengia į Vrindavanos mišką, lydimas Savo draugų piemenukų. Jo turbaną puošia povo plunksna, Jam už ausies kyšo geltona karnikaros gėlė. Jis dėvi spindinčius it auksas apdarus, o spalvinga girlianda, suverta iš penkių rūšių kvapnių miško gėlių, pavergia kiekvieno širdį. Taip Jis apreiškia Savo, kaip puikiausio šokėjo ir didžiausio meilės reikalų žinovo, pavidalą. Jo lūpų nektaras srūva pro fleitos skylutes ir šlovingi Jo fleitos dainos virpesiai aidi visose miško giraitėse. Apdainuodami Jo šlovę, piemenukai seka Jam iš paskos. Taip Šri Vrindavana-dhama, kuri žavi labiau už Vaikunthą, paskęsta džiaugsmo jūroje, vien nuo Jo pėdų prisilietimo.“ (Šrimad-Bhagavatam, 10.21.5)

Kaip gražu! Krišna paima į rankas fleitą ir priglaudžia ją prie Savo lūpų. Ką gi jis groja? Grodamas fleita, Jis taria šiuos vardus: „Gopi, gopi! Radhe, Radhe!“. Kartais Jo fleita šaukia Šjamali, Davali, Kavali ir Šjamalą, Krišnos karves. Tačiau Jis kviečia ne karves; Jis kviečia gopes.

Visą Jo nuostabų kūną apsivijusi vaidžajanti-mala. Jei visą pasaulio grožį sudėtumėme draugėn, manau, jis vis tiek negalėtų paliesti Krišnos pėdų grožio.

Kasturi-tilakam lalata-patale vaksah-sthale kaustubham
nasagre vara-mauktikam kara-tale venuh kare kankanam
sarvange hari-candanam sulalitam kanthe ca muktavali
gopa-stri-parivestito vijayate gopala-cudamanih

„Ant Jo kaktos išpiešta muskato tilaka,o ant krūtinės kabo Kaustubhos brangakmenis, ant jo nosies galiuko pūpso dailus perliukas. Jo lotoso rankos, padabintos apyrankėmis, laiko fleitą. Visas Jo kūnas išteptas čandanos pasta, perlų vėrinys puošia Jo žavų kaklą. Jį supa tarnai piemenukai. Visa šlovė Jam, kuris išsiskiria iš visų piemenukų it žibantis karūnos deimantas!“ (Šri Gopala Sahasra nama, 28 posmas) .

Koks nuostabus šis posmas! Tik gopės gali skanauti Krišnos namos (vardo), rupos (pavidalo), čaritadi (ir veiklos) saldybę.

Grodamas fleita, jis kvietė Radhą, Šjamalą, Lalitą, Višakhą, Čandrą bei kitas gopes,o jos, išgirdusios Krišnos kvietimą, paliko savo namus, tiesiog mesdamos į šalį tai, ką darė. Kai kurios gopės puošėsi, kitos andžana (kadžala) tebuvo pasidažiusios tik po vieną akį, tačiau jos visos išbėgo iš namų. Tos, kurios ruošė maistą, nieko nelaukusios, paliko svylančius patiekalus ir taip pat išbėgo pas Krišną. Skubėdamos pas Jį, kai kurios gopės užsidėjo papuošalus, skirtus tam tikroms kūno vietoms, ne ten, kur reikia. Nenustygdamos, tos, kurios rengėsi, išgirdusios fleitos šauksmą, pasileido į mišką pusiau apsirengusios, tempdamos savo apdarus iš paskos.

tan-nama-rupa-caritadi-sukirtananu-
smrtyoh kramena rasana-manasi niyojya
tisthan vraje tad-anuragi-jananugami
kalam nayed akhilam ity upadesa-saram

„Bhakta turi gyventi Vradžoje ir, sekdamas amžinaisiais Vradžos gyventojais, kuriems būdinga spontaniška meilė Šri Krišnai, be atilsio šlovinti ir atminti Šri Krišnos vardus, Jo pavidalą, savybes ir lilas, nuosekliai įtraukdamas į šią praktiką savo liežuvį ir protą. Tokia visų pamokymų esmė.“ (Šri Upadešamrita, 8 posmas)

„Tan nama rupa čaritadi“. Ši frazė nurodo meilius Krišnos vardus, Jo nuostabų pavidalą ir Jo veiklą, tokią kaip rasa-lilos šokis ir kiti žaidimai.

Kodėl Krišna apreiškė rasa-lilą? Jis norėjo, jog visas pasaulis žinotų: „Man pačios pačios brangiausios yra gopės, o Radha yra visų aukščiausioji tarp jų“. Krišna atliko rasa-lilą, norėdamas tai įrodyti.

Žodis „sukirtanau“ moko panardinti protą į Krišnos žaidimus ir liežuviu atlikti kirtaną. „Tisthan vradže“ reiškia „būnant vien Vrindavanoje“. Jei negalite būti Vrindavanoje fiziškai, tuomet būdami čia, Johanesburge, galite mąstyti: „Aš esu Vrindavanoje, čia teka Jamunos upė, Vamsivatos medis yra čia, Giriradža Govardhana yra čia, Krišna atliko čia rasa-lilą ir dar daugybę kitų dieviškųjų žygių. O, čia ir Radha-kunda, Šjama-kunda, Manasi Ganga“. Net jei esate Johanesburge, galite štai taip galvoti.“

Tačiau nebūkite Vrindavanoje nepriklausomai. Būkite prižiūrimi bet kurio tyro vaišnavo ir iš jo lūpų klausykitės apie nepakartojamą Krišnos pavidalą ir dieviškuosius žygius. Tokia yra visų pamokymų esmė.

Vaišnavų asamblėja Džansyje 1967 metais (Utar Pradešas, Indija)

Šią paskaitą sėkmę atnešančioje asamblėjoje skaitė Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Gosvamis Maharadžas.

Indros ir Viročanos Istorija

Žodžiai “nitja dharma” (amžina religija) automatiškai nurodo neatskiriamą ir neišvengiamą šios nitja-dharmos objektą – tą, kuris ją atlieka. Taip yra dėl to, nes tarp dharmos ir dharmio (dharmi – tas, kuris atlieka dharmą) yra nenutrūkstamas ryšys. Kaip pavyzdį galima palyginti vandenį ir skystumą arba ugnį ir karštį. Prieš aptariant gyvosios esybės dharmą, yra būtina apmąstyti apie jos tattvą. Todėl pirma mes aptarsime “Aš” tattvą.

Čandogija Upanišada pasakoja istoriją apie Indrą ir Viročaną, iš kurios yra lengva suprasti sielos tattvą.

Satja-jugos pradžioje visa visata buvo padalinta i dvi stovyklas – pusdievių ir demonų. Demonams tuo metu vadovavo Karalius Viročana, o pusdievių lyderis buvo Devaradža Indra. Tarpusavyje jie varžėsi kas pasieks lygio sau neturinčią laimę ir mėgavimąsi. Dėl to nepakęsdami vieni kitų jie vieną dieną kreipėsi į Viešpatį Brahmą, visatos tėvą, ir paklausė jo, kaip jiems būtų galima išpildyti savo troškimus.

Pradžiapatis Brahma atsakė: “Viso pasaulio besimėgavimą, galintį visiškai patenkinti bet kokius norus, galima lengvai pasiekti suvokus savo sielą. Ši siela yra laisva nuo nuodėmės, senatvės, mirties, negandos, alkio ir troškimo, ir ji yra satja-karma ir satja-sankalpa – t.y. kiekviena šio asmens pastanga ir sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.”

Kad suvokti sielą, Indra kartu su Viročana pasiliko gyventi su Brahma ir 32 metus praktikavo celibatą. Tada jie prašė Pradžapačio Brahmos, kad šis paaiškintų sielą. Brahma pasakė: “Tas asmuo, kurį dabar jūs matote savo akimis (patys save), ir yra siela, ir ji yra bebaimė ir nemirtinga.”

Jie teiravosi toliau: “Ar siela yra matoma vandens atspindyje ar veidrodyje?”

Pradžapatis pripildė dvi puodynes vandens ir liepė jiems pasižiūrėti. “Ka jūs dabar matote?” paklausė jis.

Matydami savo atspindžius vandenyje, jie abu atsakė: “O Valdove, mes matome visą sielą kokia ji yra – nuo plaukų iki pat kojų pirštų nagų.” Brahma jiems liepė nusikirpti plaukus ir nagus bei pasipuošti visokiausiais ornamentais, ir tada pasakė vėl pasižiūrėti į puodynes. “Ką jūs matote dabar?”

“Mes savo atspindžiuose matėme, jog tie asmenys taip pat nusiskuto plaukus, nusikirpo nagus ir pasipuošė gražiausiais drabužiais bei papuošalais, visai taip pat kaip ir mes. Jie yra tokie patys kaip ir mes.”

Pradžapatis tada pasakė: “Tai yra siela, ir ji yra amžina ir bebaimė.”

Išgirdę tai, Indra ir Viročana iškeliavo namo visiškai patenkinti. Viročana, kuris dabar suprato, jog siela kūnas yra siela ir jis turi būti garbinamas bei aptarnaujamas, sugrįžęs atgal į savo demonų karalystę visiems pareiškė: “O demonai, tas, kuris garbins savo kūną tokiu pačiu būdu kaip ir sielą, pasieks tobulybę šiame pasaulyje ir iškeliaus į aukštesnes planetas. Tada to visi troškimai išsipildys, ir jis/ji pasieks aukščiausią pasitenkinimą.”

Tačiau Indra, pakeliui į namus, mąstė apie šią temą. “Šis kūnas gimsta, pereina visokiausius pokyčius ir jis yra veikiamas ligų ir pan. Kaip dabar tas kūnas gali būti siela, kuri yra nemirtinga, kuri negimsta, nemiršta, nesijaudina ir nebijo?”

Nors Indra jau buvo pasiekęs pusiaukėlę, jis nutarė sugrįžti atgal pas Brahmą ir prasitarti jam apie savo dvejonę. Pradžapatis Brahma liepė jam dar kartą gyventi celibate 32 metus ir tada pasakė: “Ta asmenybė, kuri sapne yra suvokiama kaip “Aš”, yra siela, ir ji yra bebaimė ir nemirtinga.”

Išklausęs šiuos žodžius, Indra ramia širdimi iškeliavo namo, tačiau pakeliui jisai vėl ėmė galvoti: “JTarkim kas nors yra pabudęs ir tuo pačiu aklas, tačiau sapne jis gali turėti regėjimą ir viską matyti. Kieno nors kūnas gali būti kankinamas ligų, tačiau sapne tas žmogus gali matyti save kaip visiškai sveiką. Ir dar tarkim, jog sapne asmuo tapatina save su savimi, ir jis yra mušamas arba nužudomas – jis bus pilnas baimės ir šauks. O kai jis pabus, šitas “aš” nustos egzistavęs. Dėl to tas kūnas, kuris buvo matomas sapne, negali būti siela.”

Štai taip galvodamas, Indra vėl sugrįžo pas Brahmą. Kai jis atgyveno celibate kitus 32 metus, Pradžapatis Brahma davė jam senkančią instrukciją: “Siela tūno gilioje miego būsenoje, kurioje nėra regėjimo ar netgi miego patyrimo.”

Tačiau kaip ir anksčiau, Indra vėl mąstė apie Brahmos žodžius pakeliui namo. “Giliame miege nėra jokio supratimo apie save nei apie kitus. Dėl to tokia būsena yra labiau primena suardymą.”

Štai taip galvodamas, Indra eilinį kartą sugrįžo pas Brahmą. Šį kartą po 5 metų celibato Pradžiapatis davė naujus nurodymus: “Indra, tas fizinis kūnas, kuris natūraliai yra veikiamas mirties, yra vieta, kuriame siela gyvena. Atma yra surišta su tuo kūnu tokiu pat būdu, kaip arklys ar jautis yra pririštas prie vežimo. Realybėje ta asmenybė, kuri reiškia troškimus – tokius kaip “aš noriu kalbėti” – yra siela. Tai, kas trokšta kalbėti (“aš noriu kalbėti”), yra siela, ir tam yra duotas liežuvis. Tai, kas troškta klausytis (“aš noriu girdėti”) yra siela, ir tam yra duotos ausys. Tai, kas trokšta galvoti, yra siela, o protas atlieka galvojimo veiksmą.”